2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. D-Girl/Full Leather Jacket

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Septinta serija. D-Girl


Fuckin' internet. - Tony Soprano

Nereikia apsimetinėti - „D-Girl“ yra pirma atvirai bloga „Sopranų“ serija. Kelios tokios tikrai bus, net jeigu jos ir atrodys kokybiškiau nei geriausios kitų serialų serijos. „D-Girl“ tiesiog sėkmingai išryškina tai, dėl ko antrasis šio serialo sezonas yra laikomas vienu iš silpniausiųjų. Net jeigu sezono finalas atpirks daugybę jo negandų - ir tikrai atpirks, - ėjimas link jo buvo itin banguotas, nes „Sopranai“ tiesiog nerado vienos aiškios siužeto linijos, kurią pirmajame sezone puikiai atstojo Tonio ir jo motinos konfliktas.

„D-Girl“, tuo tarpu, koncentruojasi į kvailiausią „Sopranų“ siužetą kol kas: Kristoferio norą kurti filmą ir įsitraukti į pramogų verslą. Apie šitą norą girdėjome jau pirmame sezone, o prieš porą serijų Kristoferis netgi suprato, kad kūryba jam padeda atsiskleisti ir parodyti jautresnę pusę, kurią mafijos atstovai privalo slėpti. Šita serija eina toli gražu ne tuo pačiu keliu. Joje Kristoferio pusbrolis supažindina jį su savo drauge Eime, kuri yra neblogai prasisukusi kino pasaulyje.

Ir vėliau visa šita serija atrodo kaip didelė parodija. Jau esu tai minėjęs, tačiau man nelabai suprantama, kaip Davidas Chase'as ir kiti serialo scenaristai galėjo eiti tokiu banaliu keliu. Nes scenaristams rašyti apie tai, kokius vargus patiria scenaristai, yra kvailiausias ir egoistiškiausias manevras. Teisybė, kad mene galima įgyvendinti slapčiausias savo svajones, tačiau „Sopranai“ mums jau rodė pačias profesionaliausias dramines scenas televizijoje ir šitoks banalumas negali būti pateisinamas. Ir pilnai tikiu, kad scenaristai visą šią siužeto liniją sukūrė vien tam, kad galėtų susitikti su Jonu Favreau.

Kitaip aš neturiu jokio logiško paaiškinimo. Tai, jog Kristoferis, pirmą kartą pasirodęs filmavimo aikštelėje, sugeba į gerąją pusę pakeisti dialogą, yra banaliausia istorijos detalė, tarytum parodanti, jog mafijos atstovai kur kas geriau supranta gyvenimą ir jo subtilybes, ir jie turi būti iškeliami aukščiau už kitus. Kristoferio tapimas trumpalaike žvaigžde irgi yra ganėtinai keistas istorijos pasakojimo būdas. Jis kuriam laikui tampa geriausiu Favreau draugu, privalančiu jam papasakoti apie mafijos subtilybes, ir net jeigu žiūrovams iš anksto yra aišku, kad Favreau apie tai klausinėja tik dėl naudos sau ir dėl filmo kūrimo, būtent tokia atomazga eilinį kartą yra paprasčiausias scenaristų išsisukimas iš padėties. Jokio originalumo, tik pretekstas į serialą pasikviesti net ne aukščiausio, bet vidutinio lygio žvaigždę.

Kristoferio meilės romanas taip pat neturi daug prasmės. Eimei, kaip ir Favreau, veikiausiai irgi sukyla adrenalinas kalbantis su mafijos atstovu ir jų trumpalaikį romaną kritikuoti būtų kvaila, nes jis toks šiame seriale nėra nei pirmas, nei paskutinis. Kur kas įdomiau yra tai, jog šitą istoriją buvo bandoma paversti į pasakojimą apie tikrą meilę. Kelis kartu užsižiebusi aistra čia yra suprantama; tai, jog Eimei palikus Kristoferį šis pradeda šnekėti apie tai, kad jie yra skirti vienas kitam, yra tiesiog paviršutiniška. Sezono viduryje bet koks serialas atsipalaiduoja, bet net „Sopranai“ taip nepamiršdavo savo veikėjų psichologijos kaip tai padarė čia.

Antraeilės istorijos šioje serijoje buvo kiek stipresnės, tačiau ir vėl jų sumanymas buvo kur kas geresnis nei jų išpildymas. Scenaristai pagaliau susivokė, kad AJ yra Sopranų šeimos dalis ir visą tėvų dėmesį skirti Medou nėra adekvatu. Todėl jis šioje serijoje sugadina Tonio mašiną, už ką tėvai nepyksta, ir pats pradeda kalbėti filosofinėmis temomis, dėl ko tėvai tiesiog pasiunta. Šita situacija yra gražus pavyzdys, kokie tėvai yra Sopranai, kadangi jie gyvena nusikaltėlių pasaulyje ir maži prasižengimai yra natūrali jų gyvenimo dalis, tačiau mąstymo pakeitimas yra per daug radikalus ir nepaaiškinamas nukrypimas. Net jeigu AJ istorija šią savaitę yra rodoma ganėtinai trumpai, pagrindinę jos mintį scenaristai sugeba parodyti gana sėkmingai. Vaikas tiesiog trokšta dėmesio ir bandymas kalbėti neįprastomis temomis yra vienas iš to dėmesio atkreipimo būdų.

Į šią siužeto liniją pakankamai grubiai yra įstumiamas Pussy, kurio istorija tikrai yra tragiška emocine, ne kokybės prasme. Jis Tonį myli kaip brolį, tačiau negali toliau kenkti savo šeimai ir privalo padėti FTB sugauti mafijos atstovus. Jo bendravimas su AJ jam išryškina tai, jog Pussy myli Tonį ir jo vaikus, ir jis kartu yra per daug įklimpęs šiame mele, kad galėtų iš jo išbristi. Paskutinė serijos scena, kurioje Pussy apsiverkia, aiškiai parodo, kad jis negali pakelti tos įtampos, kurią sukelia buvimas tarp dviejų pasaulių, ir šita scena yra vienintelis paaiškinimas, dėl ko egzistuoja tokia kvaila serija.

Kitos mintys

  • Paskutinė scena taip pat parodo iš Tonio namo išėjusi Kristoferį. Taip serialas išryškina, kad visi žmonės, perbėgantys Toniui kelią, iškart yra atstumiami. Šiuo atveju Kristoferis užsitraukia dėdės nemalonę dėl to, kad ignoruoja Adrianą dėl kažkokio kvailo scenarijaus, kas mafijai yra tiesiog nepriimtina.
  • Graži scena tarp AJ ir Pussy sūnaus, kuris irgi yra susidomėjęs filosofija ir jos atstovais. Tada galutinai paaiškėja, kad AJ tuo domėjosi tik dėl to, kad būtų išskirtinis; kai kažkas susidomėjo tuo pačiu dalyku, jam tai pradėjo nerūpėti.

Antras sezonas. Aštunta serija. Full Leather Jacket


We gotta do somethin' to get ahead in this world. - Sean Gismonte

Simbolizmas mene neabejotinai yra itin svarbus dalykas. Ir ne vien dėl to, kad jį pamatę pseudointelektualai galvoja, kad prieš akis žiūri aliuziją į žmogaus gimimą, jeigu kažkas ką tik išlindo iš jūros. Nenoriu pasirodyti kaip per daug ciniškas ir tikrai pripažįstu, kad simbolizmas yra svarbus, tačiau tinkamą jo kiekį yra itin sunku pasiekti abiejose ekrano pusėse - jeigu filmas yra pastatytas tik ant simbolių, viskas iškart subyrės, o jeigu žmogus galvoja, kad filmą verta žiūrėti tik dėl simbolizmo, tai jis visai nėra susipažinęs su menu.

„Sopranai“ dažnai kliovėsi simbolizmu. Kelis kartus mes tai jau matėme, tačiau itin galingi pasirodymai dar laukia ateityje. Ir net šitiems scenaristams dažnai sunkiai sekėsi surasti tą tinkamą balansą, kai viskas neatrodė per daug banaliai ir kartu turėjo įžvelgiamą bei įdomią prasmę. „Full Leather Jacket“ kaip serija man yra įdomi ne dėl paties simbolizmo, o dėl to, ką jis iššaukia. Bent jau savo silpnai veikiančioje atmintyje negaliu atrasti pavyzdžių, kai koks nors serialas ar filmas turėjo veikėjus, kurie taip gerbė simbolizmą, o „Full Leather Jacket“ koncentruojasi praktiškai išskirtinai į juos.

Ryškiausiai ir įdomiausiai šioje vietoje pasirodo Ričis. Jis yra vienas keistesnių serialo veikėjų iki šiol, kadangi Ričis vis dar nepritampa prie naujosios mafijos aplinkos ir turi kažkokių protu neaprėpiamų planų, kartu nesuprasdamas, kad dabar nusikalstamo pasaulio situacija yra visiškai kitokia nei prieš jam patenkant į kalėjimą. Ir visgi jis turi tų naivių minčių, viena kurių yra tai, kad norint prisigretinti prie mafijos vadovo užtenka jam parodyti tik užtektinai dėmesio. Dėl ko šitoje serijoje ir atsiranda rudas odinis paltas, vienas juokingiausių objektų visoje televizijos istorijoje.

Man šita situacija yra įgyvendinta tobulai, nes ji tiesiog parodo kardinalius Tonio ir Ričio skirtumus. Gavęs tą paltą Tonis nesupranta, ką su juo turėtų daryti, Jokio praktinio pritaikymo tas paltas neturi. Jeigu į viską Ričis pažiūrėtų realiai, tai nesunku suprasti, nes tas griozdiškas drabužis yra vienas neskoningiausių dalykų pasaulyje. Tonis viską priima taip, kaip yra - jis nesupranta, ką turėtų daryti su tuo paltu, tačiau lyg ir supranta, kad iš Ričio sulaukė kažkokio gesto. Tuo tarpu pastarajam paltas simbolizuoja dovaną bosui, kad šis atkreiptų į jį dėmesį ir jiedu suartėtų. Ričis susidraugauti su Toniu nelabai nori, tačiau jam to reikia tiesiog dėl darbinių reikalų. Dėl to visos serijos metu Ričis ir kalbina Tonį bei giriasi visiems aplinkiniams dėl įspūdingos dovanos, kas Tonį vis labiau išmuša iš kantrybės, o žiūrovams dėl to darosi dar linksmiau.

Ir aš turbūt nekalbėčiau apie tą Ričio dėmesį simbolizmui, jeigu ne kita su daugmaž tuo pačiu susijusi istorija. Tonis, o labiau jo bendrai Polis ir Silvijus, eilinį kartą išsišokantys su savo linksmuoju cinizmu, liepia Ričiui parengti jo suluošintam Bynsiui namus taip, kad vaikščioti nebegalintis vyras galėtų juose jaustis kiek įmanoma patogiau. Toniui tai atrodo kaip normalus gestas, kuris jeigu ne sutaikys kažkada buvusius draugus, tai bent jau atrodys kaip ėjimas to link. Tačiau Ričiui tai yra kardinalus pokytis - įrengdamas Bynsio namus jis juk pripažintų savo kaltę ir silpnumą, o jis to padaryti tiesiog negali. Kaip žmogus Ričis man yra absoliučiai šlykštus, tačiau scenaristų sugebėjimas sukurti veikėją, kuris nesupranta savo veiksmų ir to, kad gyvena savame pasaulyje ir įsivaizduoja savas taisykles, man yra pagirtinas.

Visgi Ričio istorija šioje serijoje yra ne vienintelė verta dėmesio. Šis sezonas Karmelos prasme buvo kiek keistas, kadangi Toniui grįžus iš Italijos ji jau lyg ir buvo pasirengusi griebtis permainų, tačiau serialas ta prasme nieko nedarė. Tik šią seriją galėčiau pavadinti šiokiu tokiu judėjimu ta kryptimi, net jeigu ir ne visiškai drastišku ar tiesioginiu. Kalbėdama apie Medou išėjimą į koledžą, ką serialas buvo užgriebęs jau pirmosiose debiutinio sezono serijose, Karmela supranta, kad nenori išleisti dukros į tolimą koledžą ir nori ją laikyti šalia namų. Todėl ji, be to, kad slepia laiškus, skirtus dukrai, nusprendžia paprašyti kaimynės (tos pačios, kurią sapnuoja Tonis), kad ši įkalbėtų savo seserį parašyti Medou rekomendaciją į Georgetown universitetą.

Ir aš jau buvau pasiruošęs rašyti apie tai, kaip Karmela nesupranta savo galios. Apie tai, kad žmonės jos, ar labiau - jos vyro, bijo ir yra pasiruošę įgyvendinti jų komandas tik dėl to, kad nenukentėtų patys. Pradžioje viskas būtent taip ir atrodo. Ir tik paskui, po to, kai Džinės sesuo atsisako parašyti rekomendaciją, Karmela nuvyksta pas ją su gražiais grasinimais. Ta scena yra viskas, ką mums reikia žinoti apie Karmelą - ji nesididžiuoja tuo, kad turi grasinti kitam žmogui, tačiau ji jau yra susitapatinusi su Toniu. Karmela imasi gražiausių mafijos tradicijų iš pradžių papirkti moterį gražiuoju, o paskui ir atvirai grasinti, nes ji nori padaryti gerą savo dukrai. Po to ji nejaučia jokios kaltės ir pyksta nebent dėl to, kad Medou negerbia motinos pastangų ją apsaugoti, kas yra ganėtinai kvaila, bet tuo pačiu ir logiška situacija.

Tačiau „Full Leather Jacket“ už ankstesniąją seriją yra kur kas geresnė ne vien dėl psichologinių motyvų - ji nuostabiai išjudina siužetą arba bent jau suteikia jam pagreitį. Ir visa tai vėlgi kyla dėl psichologinių istorijų. Kristoferio parankiniai, kuriuos jis vaiko ir iš kurių šaiposi, pagaliau supranta, kad gyvenime jie nėra nieko pasiekę. Metas ir Šonas yra vaikomi iš vienos vietos į kitą be jokios priežasties ir jiems tai nepatinka. Visgi jie kartu yra pasiryžę dėl to kažką daryti ir susiranda Ričį, kuriam nepatinka Kristoferis ir šiaip didžioji Tonio komandos dalis, ir galvoja, kad privalo padaryti gražų poelgį ir pereiti pas jį. Natūralu, kad jie sugalvoja tai pasiekti gražiausiu įmanomu būdu - nušaudami Kristoferį, o visa tai baigiasi nuo, kad nušaunamas yra Šonas, Kristoferis yra išgelbėjamas, Ričis yra gatavas nužudyti Metą, o Tonio gyvenimas yra apverčiamas aukštyn kojomis, kadangi jis negali matyti žmogaus, kurį laiko praktiškai savo sūnumi, gulinčio mirties patale. Natūralu, kad jis dėl to kažką darys.

Kitos mintys

  • Dar stipriau Kristoferio situaciją paveikia tai, kad jis serijos pradžioje, siekdamas susitaikyti su Adriana, jai pasiperša. Vėl šiek tiek simbolizmo dėl to, kad moteriai yra svarbiau jo poelgis, ne visiškai banali viso to intencija, bet jūs tai ir šiaip suprantate.
  • Tonio ir Melfi psichoterapija šiek tiek stovi vietoje, nes jie vėl kalba apie jo baimę dėl namus paliekančių vaikų. Žinau, kad visa tai veda link konkrečios situacijos, tačiau viską vis tiek būtų galima pateikti kiek stipriau.
Namų darbai: s02e09 - From Where to Eternity / s02e10 - Bust Out

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą