2015 m. balandžio 28 d., antradienis

Sopranai. Antras sezonas. House Arrest/The Knight in White Satin Armor

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Vienuolikta serija. House Arrest


What's the point? You go to Italy, you lift some weights, you watch a movie. It's all a series of distractions 'til you die. - Tony Soprano

Paskaitykit bet kokią su kinu susijusią knygą ir pamatysite, kiek daug iš pirmo žvilgsnio paprastų dalykų sudaro gerą kiną (įskaitant ir televiziją), tačiau kiek mažai žmonių tais dalykais naudojasi. Pavyzdžiui, mane visada neįtikėtinai stebina paprastas, tačiau viską keičiantis scenarijaus ypatumas - tai, jog veikėjai negali būti vienpusiški. Per daug serialų atsiranda ir įspūdingai sugriūna tik dėl to, kad jų veikėjai yra skirti kažką pasakyti ir padaryti, o jie patys neturi jokio charakterio. Kiekvienoje situacijoje jie elgiasi taip pat ir jie tiesiog nėra žmonės.

Suraskite veikėją, kuris „Sopranuose“ pasakė bent kelis sakinius ir kuris būtų būtent toks. Net ir eiliniai FTB agentai, pasirodantys šios serijos pabaigoje, yra mums mažai pažįstami, bet vis tiek žmonės, gerai dirbantys savo darbą ir tuo pačiu laisvai bendraujantys su nusikaltėliais. Tačiau tas nevienpusiškumas man gražiausiai atrodo tuomet, kai net pačios paprasčiausios ir labiausiai klišinės idėjos tampa veikėjus nuostabiai apibrėžiančios detalėmis. Šįkart viena jų yra supratimas, kad kiekvieno žmogaus likimas yra nuspręstas už jį patį.

Kaip visada, čia yra serialo pozicija. Netgi neišreikšta per daug aiškiai, tačiau tikrai suprantama ir eilinį kartą reiškianti, jog jūs jai neprivalote paklusti. Tačiau „Sopranų“ pasaulyje ji yra visiškai logiška jau vien dėl to, kad Melfi pasitelkiami psichoterapijos metodai itin stipriai seka psichoanalizės tradicijas, o pirmieji psichoanalitikai per galvas vertėsi siekdami įrodyti, kad žmogus savo gyvenime negali nieko pakeisti, todėl why bother.

Su Toniu ši tema yra nagrinėjama atidžiausiai ir švariausiai. Sakyčiau, kad scenaristai būtų kur kas geriau veikę tuomet, jeigu šio sezono vidurį jie būtų išnaudoję tikslingiau ir kruopščiau pastatę pamatus būtent šiai istorijai, bet aš nesiskundžiu. Dabar Tonio gyvenime determinizmo idėja yra iškeliama tuomet, kai jis, nuėjęs pas mums jau matytą advokatą, supranta, kad teisėsauga jį vejasi ir anksčiau ar vėliau tikrai prispaus. Jau vien šioje vietoje matosi aiškus Tonio mąstymo pasikeitimas, nes tas Tonis, kurį matėme pirmosiose serijose, būtų pasididžiavęs ir nesiryžęs saugotis, o dabartinis Tonis nori išsaugoti savo laisvę ir šeimą.

Kaip paaiškėja, tai padaryti nėra taip lengva. Tonis pasiryžta pakeisti savo gyvenimą pradėdamas dirbti savo valdomame šiukšlių versle, kuriame dirba tokie patys nešvarūs žmonės kaip ir jis pats, ir kurie jo apsilankymu per daug nesidžiaugia. Tačiau mintys apie mafiją Tonį persekioja visur - per televizorių, pas Melfi kabinete, laikraščiuose. Jo jau nebeslepiamas įniršis prieš Ričį sustiprėja dar labiau, kai šis, naudodamasis Tonio verslu, pradeda platinti narkotikus. Tonis, niekaip nepritapdamas prie normalaus darbo ir stresą malšindamas vieninteliu jam žinomu būdu - mylėdamasis su sekretore, - maloniau imasi tvarkymosi su Ričiu nei su savo problemomis, taip po truputį artėdamas prie sau ir kitiems aiškios išvados, jog nuo nusikaltimų jis nepabėgs.

Visgi tuo pačiu metu Tonį per šią seriją net du kartus ištinka panikos priepuolis. Anksčiau jie kildavo dėl Livijos, dabar kyla dėl bandymų pradėti visai kitokį gyvenimą. Ir visa tai yra susiję tik su Ričiu, kuriam Tonis galiausiai leidžia platinti narkotikus, bet tik savo mažosios sesės Dženisės labui. Vėlgi, Tonis net šią situaciją gali palenkti savo naudai ir atrodyti kaip žmonėms galintis padėti galiūnas, net jeigu jis savo tikrąsias galias pamažu praranda.

Ričis tai puikiai supranta. Jis nemėgo Tonio visą laiką, kol buvo šiame seriale, ir gražiai užėmė Livijos poziciją kaip nekenčiamiausias žmogus šį sezoną, tačiau jis tuo pačiu buvo įkalintas aplinkybių. Išėjęs iš kalėjimo jis neturėjo jokios realios galios ir naudos, todėl dabar negali nei palenkti Tonio į savąją pusę, nei jo pašalinti iš vaizdo. Ir jis tai bando pakankamai sumaniu būdu - prisigretindamas prie Jaunėlio. Kai pirmajame sezone Jaunėlis pradžioje buvo pateikiamas kaip klišinis senstantis mafijozas ir ilgainiui peraugo į gyvenimą kur kas rimčiau suprantantį tikrąjį Tonio gaujos vadą, žiūrovams tapo aišku, kad jis yra kur kas protingesnis nei gali pasirodyti.

Šioje serijoje jis parodo abi savo savybes. Taip, jis yra ganėtinai protingas ir į po truputį augančius Ričio ketinimus dėl Tonio atsako atsargiai, suprasdamas, kad pašalinti savo sūnėną net ir tuomet, kai pastarasis užkerta Jaunėliui kelią praturtėti, būtų neprotinga. Tačiau Jaunėlis šios serijos metu kartu ir sužino naujų dalykų apie save - atrodo, kad šioje serijoje visi, išskyrus jį, supranta, jog jis jau yra senas. Arba bent jau vyresnis nei daugelis aplinkinių. Jis nesupranta kai kurių populiariosios kultūros detalių, nežino, dėl ko jauna seselė, prie kurios jis kabinėjosi, neatsako tuo pačiu, ir tiesiog yra nepatenkintas gyvenimu.

Tačiau po truputį serijos metu jis suartėja su savo buvusia vaikystės drauge, pradeda su ja atvirai šnekėtis ir išsipasakoti, ir tam nesutrukdo net ir kriauklės vamzdyje užstrigusi ranka - vienas absurdiškiausių šio sezono vaizdinių, kartu tinkantis ir bendrai serijos nuotaikai. Atrodo, kad „House Arrest“ pabaigoje Jaunėliui atvirai išsipasakojus savo naujajai draugei tampa aišku, jog jis suprato, kad yra žmonių, kuriems gali atskleisti savo jautriąją pusę ir neprivalo jos slėpti nuo likusios mafijos narių, kas yra ganėtinai žemiškas, tačiau tuo pačiu bendrai temai tinkantis tikrosios savo lemties supratimas.

Galiausiai šioje serijoje turime daktarę Melfi, kurios istorija vis labiau primena chaosą. Galbūt labiau pačios istorijos, ne jos pastatymo prasme, nors vis dar manau, kad Melfi problemos dėl Tonio gali būti pateikiamos subtiliau ir mažiau kapotai nei dabar. Tačiau situacijos pasekmės dabar užgožia jos aplinkybes - Melfi yra parodoma kaip netgi terapijos seansų metu pradeda gerti. Ir visa tai tik dėl daktarės problemų visiškai nematančio Tonio. Lorraine Bracco vaidyba toje situacijoje yra nuostabi, per daug neperspaudžianti kaip girtuoklė ir neatkreipianti į save besikoncentruojančio Tonio dėmesio, bet kartu aiškiai apsinešusi ir negalinti tvirtai priimti savo sprendimų.

Scena tarp jos ir sūnaus, kuomet ji įsivelia į konfliktą su rūkančia moterimi, yra tarytum šios istorijos kulminacija, kuri man vėlgi patinka kur kas mažiau nei aš norėčiau, kad patiktų. Be abejo, į tą situaciją susiveda didžioji dalis Melfi problemų - alkoholizmas, pakrikę santykiai su sūnumi, noras prasižengti taisyklėms panašiai kaip Tonis. Bet tuo pačiu metu viskas toje vietoje yra paviršiuje, taip tarytum išryškinant, jog Melfi visiškai nežino, kaip turėtų tvarkytis su savo emocijomis, tačiau tame nėra nieko naujo ar verto parodyti ekrane.

Kur kas gražiau man šioje situacijoje yra tai, kas yra neparodoma, kaip antai tai, jog Tonis gali niekada ir nesužinoti, kiek problemų jis sukelia savo daktarei. Tačiau pati serija linksmai baigiasi būtent jam. Ir rimtai, man šitos serijos pabaiga yra viena gražiausių per visą serialą, ir kai kuriais atvejais tiktų bendrai serialo pabaigai. Tonis grįžta į gaujos būstinę, visi jį džiugiai pasitinka, neklausinėja kur jis buvo dingęs, padeda jam ir kartu juokauja, o vėliau kartu eina aprėkti ne ten važinėjančių chuliganų. Tonis grįžta ten, kur jam ir vieta, tik ten problemų yra ne ką mažiau nei kitur.

Kitos mintys

  • Nors tai dažniausiai yra savaime suprantama, šioje serijoje atkreipiau dėmesį į tai, kiek daug dalykų įvyksta tarp Tonio ir Melfi tarpusavio seansų. Tonis pergyvena visą liūdesio dėl nemėgstamo darbo ciklą, Melfi atsineša pyktį dėl sūnaus ir alkoholizmo, ir jie vienas kitam dėl to išsilieja, kas jų santykiams prideda dar vieną sluoksnį.
  • Tonio gauja atranda Antrojo pasaulinio karto laikų siuntinį. Tonis nevyksta jo apžiūrėti siekdamas atitolti nuo draugų ir supranta, kad dėl to atsisako ir geriausių padėjėjų, ir meilės istorijai, kas yra itin didelė auka.

Antras sezonas. Dvylikta serija. The Knight in White Satin Armor


Those who want respect, give respect. - Tony Soprano

Tarp šimtų dalykų, kuriuos „Sopranai“ atnešė į televiziją, vienas yra itin specifinis, tačiau kartu ir ryškiausiai pasikartojantis dabartiniuose serialuose. Savo siužetu turtingiausios „Sopranų“ sezonų serijos būdavo priešpaskutinės, paskutiniajai palikdamos tvarkytis su svarbiausiais prieš tai rodytos serijos padariniais. Tai prieš penkiolika metų buvo žiauriai neįprasta, kadangi natūrali bet kurio serialo scenaristų išvada anksčiau būdavo svarbiausius dalykus sudėti į paskutinę sezono seriją, kad žiūrovai grįžtų po pusės metų. Bet jūs jau lyg ir supratote, kad „Sopranai“ buvo neeilinis serialas.

„The Knight in White Satin Armor“ veikiausiai nėra ryškiausias to pavyzdys (trečias, ketvirtas ir penktas sezonai tai parodys visu galingumu), tačiau tikrai tai, ko televizijoje anksčiau nebuvo. Nes siužeto čia yra tikrai nemažai ir stipraus, ypač kalbant apie visą sezoną brendusį Ričio ir Tonio konfliktą. Apie jį čia esu kalbėjęs ne kartą, bet tik dabar po truputį suprantu, koks tas konfliktas buvo įvairiapusiškas. Visa tai prasidėjo su Ričio pykčio protrūkiu ir Bynsio suluošinimu, vėliau Ričis susidėjo su Dženise, o galiausiai, naudodamasis Tonio verslu, pradėjo platinti narkotikus. Ir tarp viso to tas niekšas sugebėjo Toniui padovanoti tą baisiąją odinę striukę.

Tonis šioje situacijoje irgi nebuvo šventasis, pirmą kartą rimtai pajautęs, jog yra žmonių, kuriems nepatinka jo vadovavimas, tačiau Ričio pyktis ant Tonio buvo mažiau racionalus nei Tonio pyktis ant Ričio. Ir tai ryškiausiai pasimato šioje serijoje, kuomet Ričis nuvyksta pas Jaunėlį pasiūlyti tiesiog pašalinti Tonį. Jeigu tai jums neprimena pirmosios serijos pabaigos, kai tą patį nužudymą organizavo Jaunėlis su Livija, serialą žiūrėjote neatidžiai. Ričis pažinojo bent jau situaciją - jis žinojo, kad Jaunėlis pyksta ant Tonio dėl savo finansinės padėties, o moraline prasme Jaunėlis kartu yra nepatenkintas ir tuo, kad sūnėnas iš jo atėmė visą valdžią, todėl kerštas jam turėtų būti pakeliui.

Ir jeigu vertintume Ričio logiką, ji šioje vietoje yra daugiau ar mažiau nepalaužiama. Galima ginčytis dėl to, kad logika ir gyvenimo supratimas yra du skirtingi dalykai, tačiau bendrininko suradimas yra tikrai protingas Ričio žingsnis. Juo labiau kad jis nueina dar žingsniu toliau - pasiperša Dženisei. Čia yra kertinis šios serijos elementas. Mes šiame sezone jau matėme, kaip Kristoferis pasipiršo Adrianai ir kaip ji dėl to pamiršo visus savo vargus. Ričio situacija irgi yra panaši - Dženisė ne tik kad pamiršta jo skurdumą ir stoja į jo pusę prieš Tonį, tačiau Toniui pasidaro dar sunkiau žeisti savo būsimąjį svainį.  Na, bent jau taip sprendžiu, nors jo nužudymui Tonis duoda įsakymą per daug negalvodamas.

Čia ir yra Ričio logikos spraga - jis nuvertina Tonį Sopraną, o vėliau ir tą pačią giminę atstovaujančią Dženisę. Jis yra iš konservatoriškos mafijos pusės, kur viskas veikia pagal taisykles, o dabar Tonis po truputį įgija savarankišką ir niekam nepataikaujantį mąstymą. Iš dalies jo sprendimas nužudyti Ričį yra logiškas, kadangi šis nepaklūsta gaujos vadovybei, tačiau tai, kad jis yra nekenčiamiausias žmogus Toniui, taip pat padeda.

Tik Tonis neapskaičiuoja, kad tą darbą už jį padarys ne bet kas kitas, bet jo sesuo. „Sopranų“ scenaristai sumaniai įspraudė sceną prieš kelias serijas, kuomet Ričis mylėdamas grasina nužudyti Dženisę. Jo agresijos protrūkį matėme pirmoje šio sezono serijoje, kai jis suluošino Bynsį, ir tai, jog jis nesitaiksto su savo naująja sužadėtine ir trenkia jai nebenorėdamas girdėti nusiskundimų, nėra nieko naujo. Tiesiog Dženisė su tokiais dalykais taip pat nesitaiksto ir nužudo savo mylimąjį.

Čia nėra Romeo ir Džiuljeta, toli gražu. Čia viskas vėl sukasi aplink Tonį. Padedamas savo globėjiško instinkto jis prasklendžia per visą šią seriją. Ričio lavono sutvarkymas, nepamirštant jo sukišti į mėsos pjaustyklę (iš dalies primenant Coenų filmą „Fargo“), yra tik vienas iš globėjiškų jo elgesių šioje serijoje. Kur kas ryškesnis, net jeigu jam pačiam reiškiantis žymiai mažiau, yra susitvarkymas su savo meiluže. Net jeigu šita istorija atsiranda iš niekur, man ji iki šiol yra geriausias Tonio geranoriškumo ir atvirumo pavyzdys. Meilužė, tarytum griaunanti jo santuoką ir žlugdanti jo bendravimą su Karmela, Toniui tampa svarbiausiu žmogumi, kurio gyvenimą jis nori pakeisti. Jis ragina ją susirasti tinkamą vyrą, susitvarkyti gyvenimą ir nesimylėti už pinigus.

Vėlesnis Irinos bandymas nusižudyti man iškelia dar daugiau klausimų. Vėlgi, ne dėl jos pačios, nes jos priklausomybė nuo vieno žmogaus yra pakankamai aiškus ir tiesus dalykas. Man įdomesnė yra atvirkštinė Tonio situacija, kai jis dabar turi juo besirūpinantį žmogų - Iriną - ir jį bando atstumti kuo toliau. Jeigu čia yra Tonio sugebėjimas suprasti, kad jam reikalingi laiko patikrinti žmonės, jis man palieka vis didesnį įspūdį.

Juolab kad jis neklysta. Ta paskutinė serijos scena, kurios metu Tonis pasako Karmelai, jog Ričis yra nužudytas, o Dženisė išvyko iš miesto, apie jų santykius pasako viską, ką mums reikia žinoti. Karmela priima Tonį toks, koks jis yra, ir supranta, kad jo nebegali pakeisti. Tačiau ji gali pakeisti savo situaciją ir pareiškia išvyksianti į Romą trims savaitėms, ir kad Tonis negali jos sustabdyti. Kaip kad vaikai pavagia dviratį ir meldžia atleidimo vietoje to, kad melstų dviračio, taip ir Karmela ne prašo, o tiesiog pasako faktą ir liepia Toniui su juo susitaikyti. Laukit siurprizų.

Kitos mintys

  • Vienintelis atvirai laimingas šios serijos veikėjas yra Pussy, besidžiaugiantis artėjančia laisve ir tuo, kad Tonio išdavimas greitai atsipirks. Jį kuruojantis agentas paaiškina, kad nieko gero jam vis tiek nebus, o pats Pussy galiausiai pakliūna į avariją ir stipriai susižeidžia. Pamoka: visi, kurie „Sopranuose“ jaučiasi gerai, tuoj taip nebesijaus.
  • Jeigu praėjusioje serijoje blizgėjo Bracco, tai čia yra Eddie Falco eilė. Karmelos pokalbis su Viktoru ar supratimas, kad Tonis yra pagrindinė jos visų nesėkmių priežastis, buvo nuostabi medžiaga gerai vaidybai. Skambutis į Dženisės namus siekiant įsitikinti, ar Tonis tikrai ten, yra minimalistinis, tačiau apie Karmelą itin daug pasakantis motyvas.
  • Tonis pirmą kartą sezone rimtai susitinka su motina. Jie iškart susipyksta, nei trupučio nepasikeitę vienas kito atžvilgiu, kas „Sopranų“ nagrinėjamą žmonių nepasikeitimo temą pabrėžia dar labiau.
  • Kita serija yra viena geriausių visame seriale. Kad ir kam pasiruošite, būsite nustebinti.
Namų darbai: s02e13 - Funhouse

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą