2015 m. balandžio 3 d., penktadienis

Telemano savaitė #100

Neklauskit, kokiu būdu pasiekiau šimtąją Telemano savaitę, nes atsakymo neturiu. Žinau tiek, kad šitas skaičius tikrai nėra menkas ir, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsite, simbolizuoja mano iššvaistytą laiką arba užsispyrimą eiti į priekį. Kaip ten bebūtų, iš visų mano rubrikų, Telemano savaitė nuo pirmų dienų buvo pati populiariausia, net jeigu į jos platinimą įdėdavau mažiausiai pastangų, kas mane visad kartu stebindavo ir pamalonindavo. Todėl šitą jubiliejinį straipsnį nusprendžiau pateikti kiek kitaip - ne tik su ilgesnėmis serijų apžvalgomis, bet ir su kur kas didesniu nei įprasta serijų kiekiu. Šitas straipsnis bus labiau išimtis nei taisyklė, nes tiek mažai miegoti galiu tik kas kelintą savaitę, tačiau jo rašymas buvo tikrai smagus ir tikiuosi, kad panašus bus ir jo skaitymas.

Straipsnyje yra apžvelgtos šios savaitės „Shameless“, „The Walking Dead“, „The Last Man on Earth“, „Better Call Saul“, „Community“, „The Flash“, „Justified“, „Agents of SHIELD“, „Arrow“, „Modern Family“, „The Americans“, „Scandal“ ir „The Big Bang Theory“ serijos, todėl visi čia kažką atras.

Shameless. 5 sezonas. 11 serija. Drugs Actually
Šita serija gali būti viena geriausių seriale ir tikrai geriausia šiame sezone. Ji turėjo visko, nuo smulkiausių iki stambiausių detalių, ir viską sugebėjo meistriškai išžongliruoti. Svarbiausia prieš „Drugs Actually“ buvo Iano istorija, kuri buvo išspręsta tikrai kokybiškai. Sezono viduryje lyg ir atrodė, kad serialas nori kur nors nukišti Ianą, kadangi Cameronas Monaghanas po truputį skinasi kelią į kitus serialus, tačiau dabar viskas klostosi pakankamai gerai (bent jau veikėjų plėtojimo prasme). Ianas nėra pateikiamas karikatūriškai, tarsi nenorėtų su niekuo kalbėtis, ir natūralu, kad vienintelis jį suprantantis (ar bent jau taip apsimetantis) žmogus yra jo serganti motina Monika. Šita istorija mane baugina ir tuo pačiu intriguoja, nes ji gali nueiti milijonu skirtingų kelių ir ja nepatikėti būtų sunku.

Iano istorija kartu padaro įtaką ir kitoms, iš kurių svarbiausia yra Fionos siužeto linija. Iš dalies atrodo, kad scenaristai pradeda suprasti savo klaidas ir net jeigu jau anksčiau buvo aišku, kad Fionos vedybos yra trumpalaikis reikalas, jos artumas su Šonu tai dar kartą įrodo. Aišku, jos istorija neturėtų priklausyti tik nuo vyrų, tačiau jeigu iš to jau negalima išsisukti, tebūnie tai būna susiję su ją mylinčiais vyrais. Jų bendros scenos buvo gražios ir paprastos, tačiau aiškiai parodžiusios jų tarpusavio supratimą.

Likusi serijos dalis buvo ne mažiau įspūdinga. Kevino ir V susitaikymas buvo neišvengiamas, ir jie kaip visada šiai siužeto linijai suteikė daugiausiai komedijos. Lipo istorija buvo kiek keistesnė, nes aš jos vis dar nelabai suprantu, tačiau smagu pamatyti tai, kad jis yra vienintelis šeimoje turintis didelį potencialą atsistoti ant kojų. Frenko ir Biankos istorija irgi buvo ne ką mažiau nuostabi, parodžiusi, kaip Frenkui reikia kito žmogaus, o Biankai jis praktiškai nerūpi ir yra priemonė parodyti sau, kad ji sugeba būti išprotėjusi prieš mirtį. Vienaip ar kitaip, aš juos noriu pamatyti Kosta Rikoje.

P.S. turbūt niekada nebuvau labiau nusivylęs šituo serialu nei tada, kai paaiškėjo, kad Samė yra gyva. Ir turbūt niekada labiau iš „Shameless“ serijos nesijuokiau, todėl pusiausvyra išlieka. 10/10

The Walking Dead. 5 sezonas. 16 serija. Conquer
Antroji „The Walking Dead“ penktojo sezono dalis buvo vienas iš mano uždavinių, kuriuos norėjau įvykdyti iki šios savaitės, ir kažkokiu būdu man pavyko. Jaučiu, kad bendrai apie sezoną neturiu tiek minčių, kad jis nusipelnytų atskiro straipsnio. Jeigu bendrai, jis buvo vienas stipresnių, bet kartu ir turintis tų pačių nusibodusių problemų. Sezone buvo daug rimtų idėjų, buvo bandoma krapštyti veikėjų psichologijas ir vesti pagrindinę serialo grupę kitu keliu, tačiau viskas susivedė į tikrai prastą daugelio siužeto linijų įgyvendinimą. Tas tragiškai pateikiamas simbolizmas ir visiškai paviršutiniškos individualių veikėjų istorijų atomazgos mane vėl varė į neviltį, tačiau tikėtis rimtesnių pasikeitimų buvo kiek naivoka.

O ši serija išryškino tai, kas, mano nuomone, yra pagrindinė serialo problema. Viskas susiveda į logistinę pusę - scenaristai gali bandyti kitaip plėtoti veikėjus ir istoriją, tačiau AMC kanalas, žinodamas, kad serialą žiūrintys 16 milijonų žmonių nenori sunkaus psichologinio trilerio, liepia tiems patiems scenaristams sezono pabaigoje viską sutvarkyti. Todėl dabar ir vėl turime laimintį ir visuomet teisų Riką, pagrindinę grupę, kuri vienintelė supranta tikrą gyvenimą, ir stebuklingus išsigelbėjimus. Tame nėra nieko blogo ir pati serija buvo įdomi, tiesiog ji ėjo visiškai tradiciniu keliu plačiąja prasme.

Įdomių momentų buvo, tačiau juos užgožė didžiosios istorijos. Net sucypiau pamatęs sugrįžusį Morganą, nes Lennie Jamesas yra nacionalinis lobis, ir tai, jog jis pamatė kitokį Riką nei iš pradžių įsivaizdavo, nuteikia įdomiam šeštam sezonui. Kerol buvo neabejotina šio sezono MVP (jos citata apie tai, kad vaikams patinka istorijos, buvo geriausia viso serialo istorijoje), Derilas po truputį pradėjo veikti grupėje, o visi kiti veikėjai man absoliučiai nerūpėjo. Visų jų mirtys yra tik efektingos, man nesukeliančios jokių emocijų, kas yra labiau serialo nei mano problema. Vienas dalykas dabar aiškus - jeigu „The Walking Dead“ nori pasilikti Aleksandrijoje, į ką dabar viskas ir panašėja, serialo scenaristai privalo užsiauginti kiaušus ir suorganizuoti tokius pasikeitimus veikėjų gretose, kad būtų dėl ko žiūrėti. Jeigu Rikas ir toliau dominuos, viskas vis dar atrodys labai blankiai. Kaip „House of Cards“. 6/10

The Last Man on Earth. 1 sezonas. 7/8 serijos. She Drives Me Crazy/Mooovin' In
Pirma šios savaitės serija lyg ir suteikė kažkiek vilčių - galbūt, tik galbūt, kažkas čia pasikeis. Kažkokiu būdu tikėjau kūrybine grupe, kad jie gali išlaikyti normalų serialo lygį su vos keletu veikėjų, tačiau dabar vaizdas nykesnis nei tuomet, kai jų buvo vos du. Visgi „She Drives Me Crazy“ nuteikė visai gerai, kadangi Filą buvo bandoma pakeisti bent iš dalies. Ta jo istorijos dalis, kad jis negali gyventi be Melisos, jau yra nusibodusi ir daužanti į tą pačią vietą, todėl viskas čia atrodė gerai. Man patiko tai, kad jis pyko ant Todo ne todėl, kad šis gyvena su Melisa, o būtent todėl, kad jis perėmė visą kontrolę ir šiuo metu yra naudingiausias žmogus. Filas kol kas nėra vienpusiškas šiknius, kuris sudaro 75 procentus dabartinių situacijų komedijų pagrindinių veikėjų, ir jo egoistiškumas kol kas yra paaiškinamas, o Forte jam suteikia bent kiek tikroviškumo, tačiau jis greitai gali tapti nereikalinga karikatūra. Ir tai galvojau tik žiūrėdamas pirmąją seriją. 8/10

Antroji mane rimtai verčia suabejoti, kas bus su šiuo serialu po pirmojo sezono. Aš per daug nesipiktinu dėl to, kad čia nėra jokių paaiškinimų, kokiu būdu jie yra paskutiniai žmonės Žemėje ir kur yra visi kiti, tačiau aš noriu, kad net pačiais paprasčiausiais komedijos elementais būtų kalbama apie jų išlikimą ar jam būdingus dalykus. Meilė yra vienas jų, bet jam nereikia skirti didžiosios sezono dalies. Istorija apie karvę yra lyg ir logiška, iš dalies pratęsianti Filo bandymą susitaikyti su tuo, kad Todas yra svarbiausias grupės žmogus, o Kerol sprendimas persikraustyti pas Filą panaudojus tą pačią karvę irgi yra genialus. Tačiau ši serija eilinį kartą bandė žiūrovus įtikinti, kad Filas yra įsimylėjęs Melisą, ir prisiekiu, jeigu ne Willas Forte, jau artėčiau prie „The Last Man on Earth“ numetimo kuo toliau. Šita istorija jau yra sunkiai pakeliama, ji niekur neveda ir rodo tuos pačius veikėjus su tomis pačiomis savybėmis, o toks apibrėžimas tinka tik blogiausiai televizijai. „The Last Man on Earth“ į tokią dar nepretenduoja, bet link to juda. 5/10

Better Call Saul. 1 sezonas. 9 serija. Pimento
Kaip viską gali pakeisti vos viena serija. „Better Call Saul“ iki šios savaitės jų buvo parodęs vos aštuonias, todėl pasikeitimai čia yra natūralūs ir privalomi, ne per daug stebėtini, tačiau šitą serialą kuria tie patys „Breaking Bad“ kūrėjai, todėl loginiai elementai čia negalioja. „Pimento“ parašė ir režisavo Tomas Schnauzas (kurio Twitteris yra pats nešvankiausias ir linksmiausias), vienas stipriausių „Breaking Bad“ scenaristų, ir parodė, kaip reikia kurti dramą apie veikėjus.

Jeigu pirmas aštuonias serijas serialas praleido įtikinėdamas mus, kokia svarbi yra Čakio ir Džimio draugystė ir kaip mums skaudės, kai ji tragiškai pasibaigs, ta pabaiga atėjo kur kas anksčiau nei galima buvo spėti. Į šią seriją įėjo visas veikėjų statymas, kai Džimis vis dar atrodė kaip tas naivus ir bet kokioje situacijoje broliui besistengiantis padėti žmogus, o Čakis rūpinosi tik savimi, per daug nekreipdamas dėmesio į brolį ar aplinkinius. Jo išdavystė ir įsivaizdavimas, kad padeda Džimiui, yra kertinis šio sezono elementas, kadangi Džimis iki šiol vis dar tikėjo teisingumu ir ištikimybe, kas po šios serijos bus tikrai sunku, o judėjimas link Solo prasidės natūraliai. Jau jeigu Howardas atrodo kaip visai nieko žmogus, tai Čakio situacija yra dar blogesnė.

Maiko istorija šįkart neturėjo daug bendro su Džimiu, tačiau buvo ne ką mažiau įspūdinga. Šiek tiek buvo parodyta, kaip jis iš lėto suartėjo su savo sūnaus šeima ir kaip ja rūpinasi, tačiau serijai svarbiausia buvo ne tai. Be to, kad Maikas įrodė galintis patiesti didžiausius nusikaltėlius, besinešiojančius kelis ginklus vienu metu, jis parodė, kaip gerai išmano savo darbą. Būtent tai man ir yra nuostabu, kad ir „Breaking Bad“, ir „Better Call Saul“ visus savo veikėjus grindžia konkretumu. Maikas čia buvo padaręs namų darbus, išsiaiškinęs savo darbdavio priešų motyvacijas ir priešistorę, ir elgėsi visiškai adekvačiai. Tai, jog naujasis Maiko draugas atrodė kaip Voltas, buvo tik pagardinimas. Bet šiaip šita serija drąsiai galėtų būti tarp „Breaking Bad“ geriausiųjų, o Jonathanas Banksas ir Bobas Odenkirkas jau privalo būti „Emmy“ balsuotojų taikiklyje, kadangi jie čia darė stebuklus. 10/10

Community. 6 sezonas. 4 serija. Queer Studies & Advanced Waxing
Įprastame seriale aš galiu pajausti, kai scenaristai parašo scenas, skirtas vien veikėjų plėtojimui. Tai nereiškia, kad tos scenos man žiūrisi visiškai dirbtinai, tačiau dažniausiai jas galima pastebėti ir suprasti jų kryptį. „Community“ tokių scenų yra turėję minimaliai, bet stebuklas čia tas, kad nei viena emocine prasme stipri serija neatsiranda iš niekur. Šita - lygiai taip pat.

Dekano istorija šią savaitę buvo ganėtinai akivaizdi, tačiau tuo pačiu ir smagi. Kad ir kiek seriale iki šiol buvo kvestionuojama jo orientacija, iki šiol apie ją niekas akivaizdžiai nekalbėjo. Negaliu pasakyti, kad „Community“ scenaristai, ypač su perspaustai liberaliuoju Danu Harmonu priešaky, čia nenorėjo sukurti serijos apie gėjus ar jų mąstymą, tačiau bet kokiu atveju jie to nepateikė per daug banaliai. Dekanas čia sugebėjo kalbėti apie realius dalykus, apie tai, kad jis nebūtinai yra tokios akivaizdžios orientacijos ar bent jau nejaučia, kad tai jį paveikia kaip žmogų, ir net jeigu tarp tų situacijų įsiterpdavo smagūs elementai (ypač ta dainelė), ši siužeto linija buvo kur kas svarbesnė jo kaip veikėjo plėtojimui.

Likusios dvi istorijos veikė panašiai. „Whiplash“ priminusi siužeto linija pagaliau suteikė bent kiek daugiau medžiagos Čengui ir vėl buvo šiokia tokia aliuzija į jo įsivaizdavimą, kad kaip azijietis jis turi turėti kitokias teises. Ta istorija, tiesa, man labiau įsiminė dėl nuostabiai Jasono Mantzoukaso išrėktų įžeidimų, prilygstančių ir J.K. Simmonsui. Abedo istorija atskleidė šiek tiek daugiau apie Elrojų, tačiau kartu stipriai veikė ir asmeninio Abedo gyvenimo prasme, kadangi apie jo šeimą esame girdėję tikrai nemažai ir paukščių išgelbėjimas jam buvo svarbus dalykas, todėl jis irgi prisidėjo prie kol kas geriausios serijos šiame sezone. 9/10

The Flash. 1 sezonas. 17 serija. Tricksters
Šios serijos apžvalgą rašau ne iš karto, praėjus keletui dienų, nes norėjosi pagalvoti apie tą šokiruojančią jos dalį. Tą, kurioje paaiškėja, kad Harisonas Velsas tikrai egzistavo, tačiau iš ateities atvykęs ir Bario motiną nužudęs Eobardas pasiglemžė Velso kūną ir dabar jame gyvena. Tai va, galvojau apie tą vietą ir supratau, kad mano mintys nuo originalaus jos pamatymo nepasikeitė. Ta situacija yra tobula. Ji tarytum parodo, kad tas Harisonas, kurį pamilo žiūrovai ir Baris, tikrai egzistavo, tačiau realiai jo niekada nematėme ir jo daugiau niekada nebus, kas nepakeičia jokios situacijos, tačiau visus žiūrovus privertė aikčioti ir kalbėti apie šito serialo sugebėjimus. Nuostabu.

Kas dėl pačios serijos, ji buvo ne mažiau įspūdinga. Nežinau, kodėl per tiek metų Markas Hamillas yra vadinęs nelabai dideliame kiekyje filmų (finansine prasme „Star Wars“ jį turėtų aprūpinti nemenkai, bet čia labiau dėl meninės pusės), nes ir ekrane, ir už jo jis aiškiai atrodo kaip mažas vaikas, kuriam tėvai leidžia daryti ką nori. Hamillas čia tiesiog smaginosi, kartu su visų pažįstamais referencais į „Star Wars“ (tos citatos negalėjau nepadaryti Savaitės citata) ir nesuvaldomu juoku, kuris užkrečia ir baugina vienu metu.

Serijoje buvo pakankamai veiksmo, įdomių idėjų ir nuostabaus jų išpildymo, ir viskas būtų gerai, jeigu ne eilinė istorija apie Airis. Nemanau, kad man kada nors ji rūpės, nes ji irgi įkrenta į tą apgailėtiną serialų tradiciją, kad pagrindiniai veikėjai turi būti apibrėžiami tik per meilę. Dar keisčiau pasidaro tuomet, kad per pirmą sezoną savo slaptą tapatybę Baris atskleidžia visiems (net ir faking Edžiui), tik ne Airis, kas yra dar viena apgailėtina siužeto linija, kuriai turbūt bus paskirta sezono kulminacija, kas skamba tikrai blogai. Bet sakau, pagrindinės istorijos yra per daug stiprios, jog dėl prastesniųjų galėčiau per daug peikti patį serialą. 9/10

Justified. 6 sezonas. 11 serija. Fugitive Number One
Kai žmonės skundžiasi, kad televizijoje yra per daug serialų, tai yra tik viena medalio pusė. Bėda ta, kad televizijoje yra per daug gerų serialų. Ir kai anksčiau buvo įprasta paskutinį sezoną sukurti atmestinai ir žinant, kad viskas tuoj baigsis, „Justified“ ir kiti didieji pastarųjų metų serialai viską daro pavydėtinai gerai, o „Fugitive Number One“ gali būti geriausia šio sezono serija. Jau vien dėl to, kad Artas vėl sugrįžo į tarnybą visiškai nepasikeitęs, ko aš laukiau visą sezoną.

Visgi serijoje buvo pakankamai judančių dalių. Tai, kad jos pabaigoje Reilanas padėjo savo maršalo ženklelį, man nebuvo keista, nes jis nenori teršti teisėsaugos vardo ir ilgainiui suprato, jog Eivos ir Boido persekiojimas yra grynai asmeninis reikalas. Kad ir kiek jis padarė nusižengimų, maršalo pareigas Reilanas vis dar laiko aukštesniu tikslu ir žino, kas jam gali atsitikti įkyriai neklausant įsakymų. Jis taip pat žino, kad Eiva yra visai netoli jo ir klausimas nėra tai, ar jis ją suras; klausimas yra kada ir kaip. Tai padaryti turbūt nebus pernelyg lengva, nes Eivos viltys žūsta viena po kitos ir čia jai negali padėti net sumanusis dėdė.

Tačiau jeigu žiūrėjote šitą seriją, turbūt niekas jūsų taip nesužavėjo kaip scena Vino namelyje ant ratų. Ji yra šalia antrojo sezono Margo Martindale scenų ir žymiosios „Decoy“ serijos. Vien technine prasme ji yra nuostabi, kažkokiu būdu sugebanti parodyti visų veikėjų reakcijas tokioje mažoje patalpoje realiu laiku, panaudojant peršautą stalą ir per jį besiveržiantį kraują. Tačiau vien emociniame lygmenyje, kuomet tampa aišku, jog Maikis ir Vinas buvo gal šiek tiek daugiau nei draugai, o Eivoris pradėjo sielvartauti dėl mirusios Katerinos, viskas persikėlė į kitą lygį. Šita serija, kartu su šlykščiuoju Būnu ir Karlu, nusprendusiu pasitikėti niekam progos nesuteikiančiu Boidu, yra viena geriausių visame seriale ir paskutinių dviejų valandų laukimas tikrai prailgs. 10/10

Agents of S.H.I.E.L.D. 2 sezonas. 15 serija. One Door Closes
Šį sezoną ne vieną kartą stebėjausi, kaip „Agents of SHIELD“ tapo vienu mylimiausių mano serialų, ir net jeigu tą entuziazmą buvau suvaldęs, šita serija jį vėl pramuša pro lubas. Ji yra būtent tai, ko buvo galima tikėtis iš serialo išgirdus jo aprašymą, pilna įspūdingų kovų, efektingos režisūros ir visokių fucked up siužeto linijų iš komiksų, kurios net ir man sugeba užgniaužti kvapą. Tikrai, dabar jau jaučiu, kad „Marvel“ surado, kaip galima įtraukti „Agents of SHIELD“ į komiksų visatos statymą. Visiškai realu, kad iš šio serialo Skai ir ne kas kitas taps ganėtinai svarbia trečiosios „Marvel“ filmų fazės dalimi. Per keturis metus iki „Inhumans“ pasirodymo dar daug kas gali pasikeisti ir ką gali žinoti, ar „Agents of SHIELD“ iki tada bus rodomas, o gal pakeis visą filmų likimą, tačiau Skai pademonstruotos jėgos čia tikrai buvo įdomios ir net nematytos filmuose, kas šiam serialui priduoda rimtumo.

Tuo tarpu kitas istorijas priėmiau su šiokiu tokiu skepticizmu. Paaiškinimas, iš kur atsirado tikrasis SHIELD ir dėl ko Bobi yra jį pasiryžusi ginti, buvo tikrai stiprus. Konkretu, su daug veiksmo ir parodymu, kad Bobi žaidžia pagal taisykles ir tiki tikruoju SHIELD vadovu, ir viskas lyg ir gerai. Man kur kas daugiau problemų kelia tai, kodėl tas SHIELD yra tikrasis, kadangi rimto skirtumo tarp jo ir Kolsono komandos aš nematau (nebent biurokratine prasme), o pastaruoju metu pasaulį gelbėjo būtent Kolsonas. Jeigu sezono kulminacija bus tarp jo ir tariamo tikrojo SHIELD, tai man nekelia per didelio susižavėjimo, bet tikiu, jog to įgyvendinimas bus tikrai stiprus. 9/10

Arrow. 3 sezonas. 18 serija. Public Enemy
Man patinka šita mada. Ta, dėl kurios visi superherojai atskleidžia savo slaptas tapatybes. Ir kalbu be jokios ironijos. Tai įrodo, kad scenaristai turi drąsos. Net jeigu jie neturi rimto plano, kas šiuo atveju yra mažai tikėtina, jie pasiryžta paviešinti superherojų tapatybes tam, kad išmestų per daug aiškias siužeto linijas ir bandytų išsisukti iš padėties. Detektyvo (ar kapitono, whatever) Lenso nesugebėjimas atpažinti Oliverio buvo jau komiškas, ką Lensas pats pripažino šioje serijoje, todėl tas atsiskleidimas iš kelio pašalina prastesnę siužeto liniją.

Tačiau mane „Public Enemy“ sužavėjo ne visai tuo. Man patiko, kad visos problemos ir pagrindinės scenos čia kilo dėl asmeninių konfliktų. Lensas, įkūnijamas mane vis labiau žavinčio Paulo Blackthorne'o, buvo supykęs ant Strėlės dėl vienos dukros mirties ir kitos užverbavimo, todėl galiausiai buvo aišku, kad jis paviešino Oliverio paslaptį būtent dėl asmeninių priežasčių. Tai yra nuostabu, kadangi grėsmė visam pasauliui yra kur kas mažiau įdomi nei grėsmė vienam žmogui. Ir viskas čia buvo įgyvendinta nerealiai, su veiksmo scenomis, Ra's al Ghulu ir visu kuo.

Ši serija išvis būtų tobula, jeigu ne istorijos, nukreipiančios dėmesį nuo pagrindinės linijos. Rėjaus ir Felisitės bei jos motinos istorija tebūnie buvo pusiau pakenčiama. Ji visai netiko šiai serijai ir rodė visiškai neadekvačius dalykus, tačiau jie bent kažkiek pralinksmino, todėl laiko užkišimas ja gal ir gali būti pateisinamas. Tačiau praeities scenos yra vienas tų dalykų, kurie man vis dar neturi jokios prasmės. Galbūt antrajame sezone jos buvo svarbios dėl siejimo su dabartiniu Oliverio gyvenimu, tačiau dabar jos yra visiškai apgailėtinos, nesiruošiančios pakeisti nei vienos siužeto linijos ir be jokių paaiškinimų grąžinančios senus veikėjus tik todėl, kad gali. Prisiekiu, jų praradimas neturėtų jokios įtakos visam serialui, tačiau jeigu tai yra kaina, kad būtų galima išlaikyti patį „Arrow“, aš esu pasiruošęs ją sumokėti. 8/10

Modern Family. 6 sezonas. 19 serija. Grill, Interrupted
Karts nuo karto sugrįžtu prie „Modern Family“, nes žinau, kad net jeigu tas serialas tikrai nelaužo kokių nors taisyklių ir nedaro nieko ypatingo, jis bent jau kelis kartus leis nusišypsoti ir su juo bus lengva prastumti laiką. „Grill, Interrupted“, be tų savybių, yra netgi visai nebloga serija. Man patiko tai, kad serialas bent jau šešto sezono pabaigoje suprato, kad reikia kažkokiu būdu paaiškinti žiūrovams, kaip pusėtinus darbus dirbantys žmonės gali gyventi didžiausiuose namuose, o tai, jog Džėjus jiems padėjo, viską paaiškina. Veikėjų plėtojimo iš „Modern Family“ galima retai tikėtis, tačiau tai, kad vaikai sugalvojo atiduoti tėvui skolą, o šis galiausiai juos tik erzino ir jos nepriėmė, yra gražus gestas, iššaukęs dar daugiau linksmų Kamerono ir Mičelo konfliktų bei Filo bandymų susidraugauti su Džėjumi.

Antraeilės istorijos irgi buvo ganėtinai smagios, nors Endis kaip veikėjas atrodo silpnai ir vienpusiškai, ir bent jau galima suprasti, kad jo ir Heilės santykiai buvo pateikiami šio sezono atomazgoje, tačiau kol kas toje pusėje nėra nieko įdomaus. Egzistuoja kažkokie abipusiai jausmai, bet turbūt ne tokie, kad būtų galima pagrįsti Heilės peršokimą nuo daktaro iki kažkokio abejotino puskvailio. Glorijos bandymas pamokyti Luką ir Menį, kad šie negertų, buvo smagi istorija, iš kurios buvo galima išspausti kur kas daugiau, tačiau serija ir taip buvo prikišta mažų detalių. Tarp jų buvo ir dar viena Aleks istorija, išryškinanti jos nereikalingumą, taip kad per daug prie to neužsibūsiu. 7/10

The Americans. 3 sezonas. 10 serija. Stingers
Tik dabar suvedžiau, kad ši savaitė buvo paslapčių atskleidimo savaitė serialuose, ir kiekvienos paslapties atskleidimas mane stebino vis labiau. Nuo pat serialo pradžios šiek tiek bijojau, kaip „The Americans“ susitvarkys su Dženingsų sprendimu papasakoti savo vaikams apie tai, kad jie yra Rusijos šnipai. Ilgainiui tapo aišku, kad jie tai padarys šiame sezone, ir profesionaliausas scenaristų poelgis čia buvo sprendimas suteikti Peidžei kur kas daugiau laiko, kad žiūrovai suprastų, jog ji jau yra atskiras žmogus, galintis priimti sprendimus ir suprantantis tėvų poelgius.

Dėl tų detalių ši serija mane visiškai pribloškė. Ji buvo tobula visomis prasmėmis ir, drįsčiau sakyti, stipriausia visame seriale. Peidž yra turbūt geriausiai išplėtota paauglė visoje televizijoje, prieš kurią gali konkuruoti nebent jau šį savaitgalį grįžtantį Salė iš „Mad Men“, ir jos poelgiai čia buvo visiškai logiški. Ji nori sužinoti tėvų paslaptį, tačiau ją sužinojusi kartu pakankamai supranta, kad apie tai negali niekam pasakoti. „The Americans“ buvo atnaujintas ketvirtam sezonui ir jame veikėjai neabejotinai turės dar milijoną moralinių dilemų, tačiau dabartinis Peidžės galvojimas, ką jai daryti su turima informacija, ir Dženingsų nesugebėjimas atsigauti po to, kai jie suprato, jog dukrai atskleidė didžiausią savo paslaptį, taps kertine šio sezono kulminacijos dalimi.

Ir išvis, viskas toje vietoje buvo tobula. Kinematografija, per langines ir kitus objektus išryškinusi Peidžės atsiskyrimą nuo savo šeimos, veikė tobulai, o Rhys, Russell ir Peidžę įkūnijančios Holly Taylor vaidyba buvo kažkas nerealaus. Net Steno istorija, kuri man retai sukelia rimtesnius jausmus, buvo tikrai stipri. Jis negali būti su sūnumi ir dabar suartėja su Henriu, kas nelabai patinka Filipui, tačiau plačiąja serialo prasme veikia tobulai. Henris negauna dėmesio iš tėvų, kadangi visą jį pasiglemžia Peidžė, o Steno psichologinės problemos privalo turėti kažkokių padarinių. Nors Henris tikrai nėra gerai išplėtotas veikėjas ir jį įkūnijantis vaikas nėra stebuklingas, tačiau manau, kad būtent per jį Stenas sužinos apie Dženingsų paslaptį. Henris gal nėra toks nuovokus kaip Peidžė, tačiau jis ilgainiui privalės suprasti, kad su tėvais yra kažkas blogai, ir jis bėgs pasiguosti pas Steną. Man atrodo, kad čia ir bus šio sezono finalas. 10/10

Scandal. 4 sezonas. 18 serija. Honor Thy Father
Apie „Scandal“ esu rašęs tik kartą bendrame apžvalginiame straipsnyje ir vis dar jaučiu, kad šitą serialą yra geriau žiūrėti pramogai ar atsipalaidavimui ir per daug jo neanalizuoti. Šią savaitę tai pajaučiau dar stipriau, nes visai neseniai pasivijau šį sezoną ir dabar jaučiu, kad pradėjus apie jį galvoti, viskas daugmaž subyra. Antroji ketvirtojo sezono pusė buvo tikrai banguota ir Olivijos pagrobimo istorija buvo išspręsta taip pat naiviai kaip ir prasidėjo, net jeigu viso to sūkuryje buvo kelios neblogos serijos.

Ši, tiesa, tikrai yra tarp silpnesnių. B613 istorijos jau tampa nuobodžiomis, kadangi scenaristai žiūrovams neparodo tikro tos istorijos masto - ji lyg ir gali sugriauti visą Ameriką, tačiau ją kartu valdo keli žmonės, kame tiesiog nėra logikos. Bandymas pateikti Džeiką blogiuku vien tam, kad serijos pabaigoje jis taptų herojumi, manęs taip pat nesužavėjo, nors man tikrai įdomu pamatyti, kaip Džeikas susipriešintų su Deividu. Antraeilės istorijos šią savaitę irgi buvo per daug paprastos ir lengvai suvirškinamos. Melės ir jos sesers istorija buvo numesta iš dangaus be jokio paaiškinimo, grynai laiko užkišimui. Nauja Olivijos byla su kaltę jaučiančiu Kongreso nariu buvo kiek įdomesnė, menkai užgriebusi moralinį sluoksnį, tačiau bendrai ši serija buvo viena silpnesnių ir tikrai ne ta, kuri nusipelnė rimtos apžvalgos. 6/10

The Big Bang Theory. 8 sezonas. 19 serija. The Skywalker Incursion
Su TBBT baigiau prieš kurį laiką ir šitą seriją žiūrėjau nematęs didžiosios šio sezono dalies. kas yra dar keisčiau, nes tikrai nejaučiu, kad ką nors praleidau. Žiūrėti šitą serialą po kitų situacijų komedijų yra tikra kankynė, su lėtai ateinančiu humoru, kuris iki jam pasirodant jau tampa visiškai nuspėjamu. Kalbant apie siužetą, nuoširdžiai tikėjausi, kad Leonardas su Šeldonu pateks į Lucaso namus, nes čia būtų panašu į šio serialo žanrą. Vietoje to buvo nueita lengvesniu keliu, pateikiant juos kaip eilinius persekiotojus ir nieką daugiau. Šita linija buvo juokinga nebent dėl Šeldono nenuovokumo ir netyčinio juokavimo apie įvairias dainas ar žaidimus, tačiau jaučiu, kad šita istorija buvo nagrinėta ne vieną kartą. Mūšis dėl Tardis buvo kiek originalesnė, bet tikrai silpnai išpildyta istorija. Stalo teniso žaidimas buvo visiškai nuspėjamas ir tą pusę praskaidrino nebent pabaiga, kai Šeldonas įsivaizdavo esąs Dr. Who, nes kaipgi kitaip. Taip kad šita serija grįžti prie serialo manęs tikrai neįkalbėjo. 5/10

Savaitės serialas - Justified.

Savaitės scena - The Americans. Paslapties atskleidimas

Savaitės citata - The Flash. 'I am your father.'

O kokius serialus šią savaitę žiūrėjote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą