2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

„The Knick“: moderniai pateikta XX amžiaus pradžios medicina

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Knick“ serijos.

Sugalvoti žanrą, kuris televizijoje būtų išnagrinėtas ir išnarpliotas labiau, nei serialai apie medikų darbą, būtų sunku. Pradedant „Grei anatomija“ ir baigiant „Daktaru Hausu“, tie serialai gyvavo ir gyvuos, ir savo kanalams uždirbs pasakiškus reitingus. Ir aš toli gražu nesu tas, kuris būtų blogai nusiteikęs prieš tokius serialus - aš jų esu žiūrėjęs begalę ir nėra skirtumo, ar gerai ten, ar blogai viskas sukurta - jei patinka, tai kam sukti galvą?

Logiškai šito reiškinio turbūt nepaaiškinsi. Medicininiai serialai iš pagrindų skiriasi nuo, pavyzdžiui, policininkų darbo, kuris, kaip yra pateikiamas televizijoje, yra aiškiai suprantamas su teisėsauga nieko bendra neturintiems žmonėms - matai įkalčius, juos sujungi, atrandi blogiuką. Su medicina, jei nesate medikas ar žmogus, kuris sėdi prieš televizorių ant kelių pasidėjęs knygą su visų įmanomų ligų simptomatika (panašų dalyką pats esu matęs), yra kitaip. Didžioji žiūrovų dalis jos nesupranta, jiems rūpi pamatyti genialius daktarus ir stebuklingai išgelbėtas gyvybes, o su tuo seka ir emocijos bei džiugios nuotaikos, ko žiūrovams labiausiai ir norisi.

„The Knick“ neseka įprastu medicininių serialų keliu. Atvirkščiai - tokių dalykų, kokius rodo šis serialas, daugiau niekas nenori rodyti. Niekam nerūpi XX amžiaus pradžios medicina, ir ji tikrai neatneša tiek džiaugsmo į žiūrovų namus kiek atneša įprasti procedūriniai serialai. Bet „The Knick“ tiesiog yra kitoks požiūris į nusibodusį žanrą, kas visuomet būna bent jau įdomu. Ir kas į tą žanrą pažiūrės kitaip, jeigu ne didžiausias Holivudo juodadarbis, vaikystėje savo hiperaktyvumu tėvus veikiausiai nervinęs Stevenas Soderberghas.

Soderberghas, turbūt sukūręs naują filmą kol jūs skaitėte pirmąsias šios apžvalgos pastraipas, iš kino kūrimo pasitraukė. Anot jo, jam užtenka. Prie antrosios „Magic Mike“ dalies jis prisidės tik kaip kinematografas, montažo specialistas ir prodiuseris. Bet televizija nėra kinas, todėl jis apėjo savo taisykles ir sukūrė - o kai sakau sukūrė, reiškia, kad režisavo, montavo ir prodiusavo - dešimties serijų serialą, kuris galiausiai buvo pratęstas ir antram sezonui, kuriame Soderberghas turės lygiai tas pačias pareigas. Kad taip dirbtų visi pensininkai.

„The Knick“ pasakoja apie XX amžiaus pradžios (tiksliai - 1900 metų) įvykius, kai Niujorke yra įkuriama Nikerbokerio ligoninė, įdarbinanti aukščiausio lygio medikus, suprantančius, kad tradicinių gydymo metodų taikymas dažnai yra pražūtingas. Ligoninės personalas savo laikotarpiui yra visiškai netradicinis ir lyties, ir rasės prasme, surinktas tik žiūrint į talentą ir jų pačių mąstymą, kas visuomenės yra sutinkama itin nepalankiai. Serialas siekia parodyti, kaip iš lėto ligoninė stengiasi užsidirbti savo reputaciją ir kaip lengvai neapdairūs žmonės ją gali sugadinti.

Personalui vadovauja Džonas Takeris, įkūnijamas nuostabiojo Clive'o Oweno. Kaip išaiškėja iškart prasidėjus serialui, daktaras yra savo laikotarpio genijus (iš dalies paremtas tikrovėje gyvenusiu Williamu Stewartu Halstedu), kenčiantis dėl priklausomybės nuo narkotikų, kurie anuomet mažomis dozėmis buvo dalinami kaip vaistai. Panašiai kaip daktaras Hausas, tik prieš šimtą metų. Ir laikotarpis jaučiasi. Visuomenei, kuriai higiena ir mandagumas yra visiškai nesuprantami bruožai, nelabai rūpi savyje užsisklendusio daktaro sveikata, juo labiau tuomet, kai jis savo darbą dažniausiai atlieka tobulai.

Ir jeigu norite rimtos istorinės dramos, „The Knick“ jūsų norus gali patenkinti tik iš dalies, kas jokiu būdu nėra blogai. Čia nėra lengvai atpažįstamų istorinių figūrų ar įvykių, nepaisant kai kurių mums jau aiškiai suprantamų medicinos įrankių atsiradimo. Scenaristams seriale yra kur kas svarbiau perteikti XX amžiaus pradžios atmosferą. Tuometinės ideologijos, žmonių mąstymas, rasinis, lytinis ar turtinis susiskirstymas, nedėkingumas ir panašūs reiškiniai čia yra pateikiami aiškiai, bet subtiliai, nebrukant jų žiūrovams į akis. Paradoksų, kuriuos sąlygoja civilizuotumo nebuvimas, čia irgi nemažai. Žiūrėdami serialą juos aptiksite gana greitai, bet į akis iškart gali kristi tai, jog ligoninė negali susimokėti už elektrą nepaisant to, kad neretai gydo ir aukščiausius visuomenės atstovus.

Juodaodis Algernonas Edvardsas (Andre Holland) dažniausiai veikia kaip opiausių serialo temų katalizatorius. Išryškinantis rasizmą ir gyventojų nesupratimą, kaip kitoks žmogus gali būti protingesnis už juos, jis neretai atsiduria aukos vaidmenyje, kai serialas daktarą dažnai pastato į situacijas, kai jis yra engiamas fiziškai ir psichologiškai, o vėliau yra pateikiamas kaip altruistas, padedantis likimo broliams. Tik man jis išryškina vieną svarbesnių serialo problemų - su veikėjais susidraugauti ir juos užjausti čia yra sunku. Edvardsas, pavyzdžiui, yra paverčiamas kankiniu ir jį norisi užjausti dėl žmonių nesupratingumo, ir girti dėl kilnių poelgių, tačiau apie jį patį po pirmojo sezono ką nors pasakyti yra tikrai sunku.

Su daktaru Takeriu yra panaši istorija, tik kiek gelbėjama Clive'o Oweno vaidybos. Aktorius puikiai atranda subtilaus serialo ritmą ir iš scenarijaus išspaudžia, atrodytų, daugiau, nei galėtų kitas. Daktaro užsisklendimas savyje ir tvarkymasis su savo nuostabiu protu atsiliepia ir asmeniniame gyvenime, ir darbe, o kai emocijos prasiveržia, Owenas vis tiek lieka su tuo buku žvilgsniu, kuriame atsispindi nusivylimas savo aplinka, kas savotiškai žavi ir baugina.

Ir visgi pirmojo sezono pabaigoje pajaučiau, kad labiausiai man rūpėjo kitas serialo duetas. Iš pirmo žvilgsnio sakytum, kad klišinis, bet kai jis yra toks malonus, tai prisikabinti sunku. Vienuolė sesuo Harieta (Cara Seymour) ir ligoninės vairuotojas Tomas Kleris (Chris Sullivan) yra vienas keisčiausių ir maloniausių akiai suporavimų. Abu kieti, abu nevengiantys prasikalsti, bet kartu ir sugebantys kovoti už teisingumą ir turintys aiškią poziciją savo klausimais. Juos stebėti yra tiesiog linksma, nes serialas juos pateikia be didesnio vargo.

Jeigu ieškote linksmumo, tiesa, „The Knick“ tam nėra vieta. Serialas yra rodomas seseriniame HBO kanale „Cinemax“, kas reiškia ir visai šeimai netinkančius vaizdus. XX amžiaus pradžios medicina yra pateikiama su didžiausiu kruopštumu, ir čia kalba eina ne tik apie griozdiškus įrenginius, bet ir apie visur lakstantį kraują, žiūrovams prieš akis pjaunamas galūnes ir iki alkūnės į pilvą sulendančias rankas. Jei toks apibūdinimas kažką daro jūsų skrandžiui, šitie vaizdai gali būti ne jums. Tai yra bent iš dalies ironiška, nes Stevenas Soderberghas šio serialo režisūros ėmėsi ne be reikalo. Jis suprato, koks svarbus čia yra stilius, ir jį sukūrė visiškai autentišką.

Kamera čia juda palengva, niekad nešokinėdama ir net veiksmo scenas, kurių čia bus, pateikdama siekiant žiūrovams parodyti veiksmą, ne jį sukurti. Autentiškos dekoracijos tam stipriai padeda, bet net ir mažiausios detalės, tokios kaip blausiai apšviesti kambariai, sukuria atmosferą, kuri primena senovę, bet leidžia jai tiesiog egzistuoti serialo erdvėje, ne kišti kaip svarbiausią serialo akcentą.

Režisūrai komplimentus galima dalinti dar ir dėl to, kad Cliffo Martinezo muzika, lydėjusi žiūrovus filme „Drive“, yra visiškai moderni, dažnai pajungianti ir elektroniką, ir sukurianti tokią su niekuo nesupainiojamą atmosferą, dažnai leidžiančią pasijusti tarsi narkotikų pavartojusio daktaro psichodeliniame kailyje, dėl ko po serialo lieki tarsi užburtas. Jo lėtumas toli gražu netiks kiekvienam, ir serialo itin mėgiamu pavadinti tikrai nedrįsčiau, tačiau Steveno Soderbergho stilius sugeba pavergti net ir skeptikus, ir paleidžia itin sunkiai.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą