2015 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

„Broad City“: tikroviškumą pasitelkianti geniali komedija

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Broad City“ serijos.

Menas niekada neprivalo atrodyti kaip tikras gyvenimas. Žmonės, kurie skundžiasi filmų ar serialų netikroviškumu, tuo, kad tikrame pasaulyje niekas taip nedarytų, ir panašiais dalykais, tiesiog turi per daug laiko ir per mažai kitokių problemų. Jeigu norite pamatyti tikrą gyvenimą, reikia žiūrėti dokumentiką, skaityti negrožinę literatūrą arba tiesiog išeiti į lauką. Žinau, sunku, bet kartais gryno oro prireikia. Kalbu iš patirties.

Ir visgi. Net jeigu žeminti bet kokios formos meną dėl to, kad jis nėra tikroviškas, yra visiškai neteisinga, geriausiai veikia tie serialai (ir kadangi kalbam apie televiziją, minėsiu tik serialus, nors kitos meno formos atrodo panašiai), kurie iš visų jėgų stengiasi suderinti tikrą ir išgalvotą pasaulį. Tokie serialai kaip „Broad City“ pradeda savo istorijas tikro gyvenimo pavyzdžiais ir juos, šiuo atveju dėl humoro, priveda iki neįtikėtinų kraštutinumų. Pamatę tokius serialus patenkinti lieka visi, ir patikėkite manimi, po „Broad City“ jūs liksite patenkinti.

„Broad City“ yra serialas, pasakojantis apie dviejų jaunų merginų gyvenimą Niujorke. Jų gyvenimas toli gražu nėra sėkmingas, jog negyvena tuose stebuklinguose butuose, kuriuos jums rodė kiti serialai (kaip kad „Draugai“) ir tarp bandymų padoriai išgyventi jos kartu stengiasi susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Serialą sukūrė draugės Ilana Glazer ir Abbi Jacobson, kurios yra pagrindinis „Broad City“ veikėjų duetas ir kartu įkūnija išgalvotas savo pačių versijas. Serialas yra naujoviškas daugeliu prasmių, bet geriausias to pavyzdys yra faktas, kad Glazer ir Jacobson nuo 2009 iki 2011 metų kūrė to paties pavadinimo trumpametražius filmukus internete, dėl to buvo pastebėtos ir gavo serialo užsakymą. Susitaikykite su tuo, kad artimiausiu tokių atvejų tik daugės ir dėl to tikrai nereikia pergyventi.

2015 m. gegužės 19 d., antradienis

Sopranai. Trečias sezonas. Mr. Ruggerio's Neighborhood/Proshai, Livushka

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Pirma serija. Mr. Ruggerio's Neighborhood


Don't say you're sure if you're not sure. - Tony Soprano

Trečias sezonas bet kuriam serialui yra visiškai kitoks žvėris nei pirmieji du. Pirmas sezonas yra kūrėjo vizija, atsinešama iš ilgų planavimų ir galvos daužymo į sieną sesijų. Antrajame scenaristai privalo padaryti daugmaž tą patį, ką darė pirmajame, tik įsimintiniau - taisyklė, kurios nesulaužė net „Sopranai“. Tuo tarpu trečias sezonas yra kaip platūs vandenys, kai jokių konkrečių taisyklių nėra ir žiūrovai tikisi, kad serialo kūrėjai jas sugalvos patys.

„Sopranai“ šia prasme nenuvilia. Antrasis sezonas prasidėjo gražiu montažu, kuris per kelias minutes parodė, kur tarp dviejų sezonų atsidūrė veikėjai. Šįkart viskas iškart yra pateikiama giliau. Dabar Tonis, kaip įprasta, eina pasiimti laikraščio, tik, priešingai nei ankstesniuose sezonuose, jis tuo metu nėra laimingas. Jis įtarus, susimąstęs ir kažko lyg ir bijantis, atrodantis visiškai kitaip nei anksčiau.

Tačiau čia nėra svarbiausias pasikeitimas šioje serijoje. ƒ„Mr. Ruggerio's Neighborhood“, pavadinta pagal vaikams skirtą laidą „Mister Roger's Neighborhood“, susikoncentruoja į FTB agentų darbą ir per jį parodo, kaip sekasi visiems šio serialo veikėjams. Galvojant logiškai, tai veikiausiai nebuvo ta ideali serialo pradžia, kurios būtų norėję scenaristai, nes jų planus suveikė tikro gyvenimo įvykiai, tačiau apie juos pakalbėsiu kitos serijos apžvalgoje.

2015 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Meilės laiškas „Mad Men“

Šitas įrašas yra grynai apie mane. Ne serialo recenzija, ne objektyvus vertinimas, ne kažkas panašaus. Čia yra tai, ką man reiškė „Mad Men“. Nusiteikit atitinkamai.

„Mad Men“ pradėjau žiūrėti ganėtinai vėlai. Kai pradėjau šitą blogą ir mintyse tarytum dėliojausi, kuriuos serialus turėtų pažiūrėti apie televiziją bandantis rašyti žmogus, „Mad Men“ buvo kažkur mano sąraše, bet ne taip aukštai, kad iškart pulčiau prie serialo. Septintas dešimtmetis, reklamos agentūra ir nelabai matyti aktoriai skambėjo padoriai, bet ne taip, kaip „Sopranai“, „The Walking Dead“ ar dar eilė kitų serialų.

Pastaraisiais mėnesiais, atrodo, darau tik vieną dalyką: rašau apie man mylimus serialus, kurie rodo savo paskutines serijas. Atsisveikinimas su „Parks and Recreation“ buvo neįtikėtinai sunkus, su „Justified“ išėjimu susitaikiau kiek ramiau, bet vis tiek nebuvo linksma.

Dabar atėjo „Mad Men“ eilė ir suprantu, kad čia yra kita kategorija. Atsimenu, kaip tempdavau laiką nenorėdamas žiūrėti šito serialo ir tuo pačiu suprasdamas, kad visa televizijos kritikų armija dėl „Mad Men“ tiesiog alpsta ne be reikalo. Ir tada artėjo jau šeštas „Mad Men“ sezonas ir bet koks serialas, po tiek metų sugebantis išlaikyti žiūrovų dėmesį, yra vertas ir maniškio. Todėl galvojau bent jau pabandyti šitą dalyką.

Aš nežinau, kaip jūs reagavot pirmą kartą pamatę „Mad Men“, bet aš viso to absoliučiai nesitikėjau, nes mano mylimiausi serialai taip nedarė. „Breaking Bad“ pirmoje serijoje parodė kaip nevykėlis chemijos mokytojas tapo žiauriu nusikaltėliu ir žudiku. „Dingę“ per pirmą valandą parodė po lėktuvo katastrofos išsigelbėjusius žmones, atsidūrusius stebuklingoje saloje. Net „Drauguose“ Roso gyvenime iš niekur nieko atsiradusi jo vaikystės meilė atrodė kaip neeilinis siurprizas.

„Mad Men“ pirmoji serija labiausiai šokiravo tuo, kad pagrindinis veikėjas Donas Dreiperis turi žmoną.

2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Procrastinating 101: serialai rašantiems bakalaurinį

Atėjo tas metų laikas, kai internetus užpuola studentai, žinantys, kad turėtų gūglinti kažką apie statistikas, bet vietoje to ieško good 20 minute serial. Pastaruosius porą mėnesių ir mane pradėjo skaityti daugiau žmonių ir aš tokiais sutapimais netikiu. Bet nesirūpinkit, pagalba jau čia ir bakalaurinį rašantys ar egzaminams besiruošiantys studentai beigi prieš rašymą į DELFI savo pirštus miklinantys abiturientai galės ir toliau prokrastinuoti su šituo patogiu sąrašu. Galite nedėkoti.

Politikams
„House of Cards“ jau matėt bet kokiu atveju ir užteks pasakot kitiems, kad pažiūrėtų. Tiesiog užteks. Dėl to, kad tikroji politika slypi „Parks and Recreation“, kur mažo miestelio valdžios nariai padaro realius pokyčius naudodamiesi tymbildingu ir grynu pagrindinės veikėjos Leslės (Amy Poehler) entuziazmu. Tai, jog dauguma tų pokyčių yra susiję su gėjų pingvinų vedybomis ar siekiu iš naujo atidaryti vaflius pardavinėjantį restoraną, yra jau kitas klausimas.
Temos analizei: Chriso Pratto svorio kitimo ir efektyvesnio valdžios darbo koreliacija; Vaflių svarba libertaro politiko gyvenime; Miestelių tradicijos: nuo mažų arklių (tikrai ne ponių) iki Williamo Henry Harrisono garbinimo.
Panašūs serialai: Veep, The West Wing, Scandal.

2015 m. gegužės 3 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Funhouse

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Funhouse“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Trylikta serija. Funhouse


Kiek esu skaitęs „Sopranų“ kūrėjo Davido Chase'o interviu (kad ir šitą), tiek jis žurnalistams pasako, kad nežinojo, ar šitą serialą rašė kaip komediją, ar kaip dramą. Dalis tokio pasakymo gali kilti tiesiog dėl to, kad Chase'as niekad nemėgo jam tenkančio dėmesio ir šiaip mėgdavo pilti pamazgas ant televizijos, todėl tas jo pasipūtimas ar sakymas ko tik nori gali būti nurašytas kaip paprastas juokavimas. Visgi šitame pasakyme kartu yra ir didelė dalis tiesos. Tie žmonės, kurie niekad nėra bandę rašyti istorijų (aš bent jau esu prie tų, kurie bandė), nelabai supranta, kad scenaristai nepradeda rašyti nuo žanro ir visa istorija, daugiau ar mažiau, jiems ateina organiškai, nededant fiksuoto humoro ar dramos kiekio.

Man atrodo, kad „Funhouse“ yra geriausias to pavyzdys. Be to, kad tai yra viena geriausių viso serialo serijų, ji neabejotinai yra ir juokingiausiųjų trejete (juokingiausia yra visiškai nenugalima ir ji jus aplankys trečiame sezone), tačiau tas humoras nėra vien dėl komedijos - čia įvyksta tragiškiausi įvykiai „Sopranuose“ iki šiol, o humoras padidina kontrastus ir padaro juos dar baisesniais.

Ir kaip jie negali būti baisūs - visa ši serija sukasi apie artėjantį Pussy galą. Jeigu priešpaskutinė sezono serija buvo susijusi su Ričio nužudymu ir kitaip net negalėjo būti - galų gale, jis aiškiai buvo pristatytas kaip eilinis blogiukas, kurį Tonis turėjo pašalinti, - ši serija galėjo eiti į bet kurią pusę, bet pasirinko pačią drąsiausią. Tonis čia jau nebėra pateikiamas kaip naivus Pussy draugas. Jis nuo pirmųjų minučių supranta, kad Pussy jį išdavė susidėjęs su FTB ir visas „Funhouse“ veiksmas sukasi apie tai, kaip Tonis ieško patvirtinimų šiai savo teorijai.