2015 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

„Broad City“: tikroviškumą pasitelkianti geniali komedija

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Broad City“ serijos.

Menas niekada neprivalo atrodyti kaip tikras gyvenimas. Žmonės, kurie skundžiasi filmų ar serialų netikroviškumu, tuo, kad tikrame pasaulyje niekas taip nedarytų, ir panašiais dalykais, tiesiog turi per daug laiko ir per mažai kitokių problemų. Jeigu norite pamatyti tikrą gyvenimą, reikia žiūrėti dokumentiką, skaityti negrožinę literatūrą arba tiesiog išeiti į lauką. Žinau, sunku, bet kartais gryno oro prireikia. Kalbu iš patirties.

Ir visgi. Net jeigu žeminti bet kokios formos meną dėl to, kad jis nėra tikroviškas, yra visiškai neteisinga, geriausiai veikia tie serialai (ir kadangi kalbam apie televiziją, minėsiu tik serialus, nors kitos meno formos atrodo panašiai), kurie iš visų jėgų stengiasi suderinti tikrą ir išgalvotą pasaulį. Tokie serialai kaip „Broad City“ pradeda savo istorijas tikro gyvenimo pavyzdžiais ir juos, šiuo atveju dėl humoro, priveda iki neįtikėtinų kraštutinumų. Pamatę tokius serialus patenkinti lieka visi, ir patikėkite manimi, po „Broad City“ jūs liksite patenkinti.

„Broad City“ yra serialas, pasakojantis apie dviejų jaunų merginų gyvenimą Niujorke. Jų gyvenimas toli gražu nėra sėkmingas, jog negyvena tuose stebuklinguose butuose, kuriuos jums rodė kiti serialai (kaip kad „Draugai“) ir tarp bandymų padoriai išgyventi jos kartu stengiasi susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Serialą sukūrė draugės Ilana Glazer ir Abbi Jacobson, kurios yra pagrindinis „Broad City“ veikėjų duetas ir kartu įkūnija išgalvotas savo pačių versijas. Serialas yra naujoviškas daugeliu prasmių, bet geriausias to pavyzdys yra faktas, kad Glazer ir Jacobson nuo 2009 iki 2011 metų kūrė to paties pavadinimo trumpametražius filmukus internete, dėl to buvo pastebėtos ir gavo serialo užsakymą. Susitaikykite su tuo, kad artimiausiu tokių atvejų tik daugės ir dėl to tikrai nereikia pergyventi.

2015 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Telemano savaitė #102


Mad Men. 7 sezonas. 14 serija. Person to Person
Straipsnį rašau penktadienį ir iki dabar „Person to Person“ peržiūrėjau tris kartus ir manau, kad be penkių peržiūrų neapsieisiu. Šitą serialą užmiršti bus baisiai sunku, ką priminė ir pakartotinės šitos serijos peržiūros, kadangi kiekvieną kartą čia atrandu kažką visiškai nematyto ir savaip gražaus. „Person to Person“ kaip „Mad Men“ pabaiga man veikė nuostabiai. Tai, jog Džoana įkūrė savo įmonę ir viena pasiliko auginti vaiką, yra itin gražus scenaristų sprendimas, dar kartą pilnu pajėgumu pademonstravęs nenugalimą „Mad Men“ feminizmą. Rodžerio prancūziškas gyvenimo stilius, kad ir kaip norėjau, jog jis serialą pabaigtų su Džoana, irgi buvo netikėtas, nes „Mad Men“ man niekad nepriminė serialo, kuris savo veikėjus paliks laimėje. Dėl ko kalbėti apie Steną ir Pegę yra dar sunkiau, kadangi jų santykiai, kaip išsireiškė ne vienas kritikas, šito serialo atmosferai absoliučiai netinka, tačiau niekas negali jiems priešintis, kadangi jų meilės prisipažinimas buvo gryna emocija.

Į realybę šioje serijoje karts nuo karto grąžino Donas, paskambinęs, kaip jau buvo minėta šiame seriale, trims svarbiausioms savo moterims. Skambutis Pegei reiškė supratimą, kad jis dar kam nors rūpi; skambutis Salei gražiai užbaigė vieną svarbiausių serialo siužeto linijų, kuomet Salė tapo visiškai savarankiška moterimi; skambutis Betei man žiūrėjosi sunkiausiai dėl absoliutaus jo tikroviškumo, dėl Betės tiesmukiškumo, kad Dono pastangos ir dėl jų atsirandantys rezultatai yra visiškai neadekvatūs. Ir visgi pati serijos ir serialo pabaiga, kurios kulminacija tapo Dono supratimas, kad jis savo gyvenime tikrai nėra vienišas, buvo nuostabus dalykas. Serialas, rodęs nuo savo praeities bėgantį ir tikrojo savęs niekaip nepriimantį žmogų, galiausiai Doną nudžiugino visišku apsivalymu, visiška ramybe ir džiaugsmu, dėl ko man ir rašant šituos žodžius sunku sulaikyti šypseną. Tie nemokšos, kuriems šita serija buvo įdomi tik dėl to, ar Donas sukūrė, ar nesukūrė žymiąją „Coca-Cola“ reklamą, niekada teisingai nemylėjo „Mad Men“ ir jiems dėl to gyvenimas susiklostė tikrai blogai. Kada nors tikiuosi parašyti išsamesnės šito serialo apžvalgas, bet kol kas pasidžiaugsiu, kad Donas pagaliau yra laimingas. 10/10

Game of Thrones. 5 sezonas. 6 serija. Unbowed, Unbent, Unbroken
Internete kuo toliau, tuo labiau daugėja hipokritiškumo ir supratimo, kad jei nori būti išgirstas, turi turėti kraštutines nuomones, kas visuomet sugadina bet kokią diskusiją. Todėl beprasmiškai rėkti ant HBO ar „Game of Thrones“ scenaristų dėl to, kad Ramzis išprievartavo Sansą, yra neprotinga. Aš pernai piktinausi tuomet, kai Džeimis išprievartavo Sersę, kadangi ta istorija neturėjo jokių realių pasekmių ir dėl to buvo apgailėtina. Dabar, tikiu, scenaristai pasimokė ir nedarys tos pačios klaidos, bet liepti jiems nedaryti kažko, ko nenori žiūrovai, būtų tiesiog kvaila. Galų gale, čia bus dar viena situacija kai viena scena atima visos serijos darbą, kas šįkart būtų apmaudu, nes visko buvo nemažai. Arijos laipsniškas tapimas dar vienu žmogumi ir galbūt atsiradimas ten, kur ji pagaliau gali pritapti, man yra itin įdomi šio sezono linija, net jeigu ir užgriebiama pakankamai retai. Džoros ir Tiriono istorija irgi yra įdomi, kadangi apie jų suporavimą niekad nebūčiau pagalvojęs, o dabar jų bendras buvimas nelaisvėje žada neblogų dialogų rinkinį. O Sersės istorija man kuo toliau, tuo labiau panašėja į tai, kad keršydama kitiems ji gali stipriai prisidirbti pati. Kenkti ir draugams, ir priešams niekad nėra protingas sprendimas, todėl tikiu, kad serialas į tai atkreips dėmesį. 9/10

2015 m. gegužės 19 d., antradienis

Sopranai. Trečias sezonas. Mr. Ruggerio's Neighborhood/Proshai, Livushka

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Pirma serija. Mr. Ruggerio's Neighborhood


Don't say you're sure if you're not sure. - Tony Soprano

Trečias sezonas bet kuriam serialui yra visiškai kitoks žvėris nei pirmieji du. Pirmas sezonas yra kūrėjo vizija, atsinešama iš ilgų planavimų ir galvos daužymo į sieną sesijų. Antrajame scenaristai privalo padaryti daugmaž tą patį, ką darė pirmajame, tik įsimintiniau - taisyklė, kurios nesulaužė net „Sopranai“. Tuo tarpu trečias sezonas yra kaip platūs vandenys, kai jokių konkrečių taisyklių nėra ir žiūrovai tikisi, kad serialo kūrėjai jas sugalvos patys.

„Sopranai“ šia prasme nenuvilia. Antrasis sezonas prasidėjo gražiu montažu, kuris per kelias minutes parodė, kur tarp dviejų sezonų atsidūrė veikėjai. Šįkart viskas iškart yra pateikiama giliau. Dabar Tonis, kaip įprasta, eina pasiimti laikraščio, tik, priešingai nei ankstesniuose sezonuose, jis tuo metu nėra laimingas. Jis įtarus, susimąstęs ir kažko lyg ir bijantis, atrodantis visiškai kitaip nei anksčiau.

Tačiau čia nėra svarbiausias pasikeitimas šioje serijoje. ƒ„Mr. Ruggerio's Neighborhood“, pavadinta pagal vaikams skirtą laidą „Mister Roger's Neighborhood“, susikoncentruoja į FTB agentų darbą ir per jį parodo, kaip sekasi visiems šio serialo veikėjams. Galvojant logiškai, tai veikiausiai nebuvo ta ideali serialo pradžia, kurios būtų norėję scenaristai, nes jų planus suveikė tikro gyvenimo įvykiai, tačiau apie juos pakalbėsiu kitos serijos apžvalgoje.

2015 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Meilės laiškas „Mad Men“

Šitas įrašas yra grynai apie mane. Ne serialo recenzija, ne objektyvus vertinimas, ne kažkas panašaus. Čia yra tai, ką man reiškė „Mad Men“. Nusiteikit atitinkamai.

„Mad Men“ pradėjau žiūrėti ganėtinai vėlai. Kai pradėjau šitą blogą ir mintyse tarytum dėliojausi, kuriuos serialus turėtų pažiūrėti apie televiziją bandantis rašyti žmogus, „Mad Men“ buvo kažkur mano sąraše, bet ne taip aukštai, kad iškart pulčiau prie serialo. Septintas dešimtmetis, reklamos agentūra ir nelabai matyti aktoriai skambėjo padoriai, bet ne taip, kaip „Sopranai“, „The Walking Dead“ ar dar eilė kitų serialų.

Pastaraisiais mėnesiais, atrodo, darau tik vieną dalyką: rašau apie man mylimus serialus, kurie rodo savo paskutines serijas. Atsisveikinimas su „Parks and Recreation“ buvo neįtikėtinai sunkus, su „Justified“ išėjimu susitaikiau kiek ramiau, bet vis tiek nebuvo linksma.

Dabar atėjo „Mad Men“ eilė ir suprantu, kad čia yra kita kategorija. Atsimenu, kaip tempdavau laiką nenorėdamas žiūrėti šito serialo ir tuo pačiu suprasdamas, kad visa televizijos kritikų armija dėl „Mad Men“ tiesiog alpsta ne be reikalo. Ir tada artėjo jau šeštas „Mad Men“ sezonas ir bet koks serialas, po tiek metų sugebantis išlaikyti žiūrovų dėmesį, yra vertas ir maniškio. Todėl galvojau bent jau pabandyti šitą dalyką.

Aš nežinau, kaip jūs reagavot pirmą kartą pamatę „Mad Men“, bet aš viso to absoliučiai nesitikėjau, nes mano mylimiausi serialai taip nedarė. „Breaking Bad“ pirmoje serijoje parodė kaip nevykėlis chemijos mokytojas tapo žiauriu nusikaltėliu ir žudiku. „Dingę“ per pirmą valandą parodė po lėktuvo katastrofos išsigelbėjusius žmones, atsidūrusius stebuklingoje saloje. Net „Drauguose“ Roso gyvenime iš niekur nieko atsiradusi jo vaikystės meilė atrodė kaip neeilinis siurprizas.

„Mad Men“ pirmoji serija labiausiai šokiravo tuo, kad pagrindinis veikėjas Donas Dreiperis turi žmoną.

2015 m. gegužės 9 d., šeštadienis

Telemano savaitė #101

Mad Men. 7 sezonas. 12 serija. Lost Horizon
Sakau atvirai: jeigu Dono nuvažiavimas į laukus yra paskutinis kartas, kai jį matysime, aš niekuo prieš. Esu garantuotas, kad taip nebus, tačiau tokius dalykus gali padaryti tik „Mad Men“ ir per daug dėl to nenustebčiau. Nors, tiesą sakant, norėčiau dar kelių scenų tarp jo ir Salės ar Pegės. Kalbant apie ją, Elisabeth Moss yra tikras lobis. Pegės ir Rodžerio scenos, net jeigu pasitaikančios itin retai, visuomet praverčia Pegei, ir ši nebuvo išimtis. Jos sprendimas pasirodyti kaip nepriklausoma moteris, kaip diktuojanti savas sąlygas ir nelabai besirūpinanti ateitimi, buvo tikras išlaisvinantis momentas. Tuo tarpu Džoanos istorija iš dalies priminė tai, kas laukia Pegės - su ja niekas nesitaikstys, nes ji yra moteris, ir mes tai pamatome iš arti. Džoana, kaip supratome per septynis sezonus, nemėgsta pralaimėjimų ir tai, jog Rodžeris jai padėjo suprasti, kad šioje vietoje ji privalo pralaimėti, yra nuostabus ėjimas veikėjos plėtojimo prasme. Ir čia prieinam Doną... Žmogų, kuris turi viską, tačiau jaučiasi kaip neturintis nieko ir leidžiantis visą savo gyvenimą to kažko paieškai. Ir nusivilia kiekvieną kartą. Jo išėjimas iš susitikimo, jo nesugebėjimas atrasti Dianos ir tiesiog mėtymasis man šioje serijoje pirmą kartą parodė, kaip aš neįsivaizduoju gyvenimo, kuriame žinosiu, jog daugiau niekad nematysiu Dono. Man visiškai nerūpi, kaip pasibaigs šitas serialas, nes absoliučiai pasitikiu Matthew Weineriu, bet žinau, kad emocijų abiejose ekranų pusėse bus daug. 9/10

The Last Man on Earth. 1 sezonas. 13 serija. Screw the Moon
Vienas iš nedaugelio privalumų, kuriuos turėjau nerašydamas daug savaitinių apžvalgų pastaruoju metu, buvo atsipalaidavimas ir „The Last Man on Earth“ žiūrėjimas per daug to serialo neanalizuojant. Tai nereiškia, kad dėl to jis buvo tapęs nuostabiu, tačiau supratau, kad scenaristai čia yra itin talentingi ir paprastu humoro aspektu viskas šiame seriale veikia nuostabiai. Veikėjai turi didelių trūkumų, tačiau tai galima ištaisyti. Ir panašu, kad serialas link to ir juda. Galima ginčytis, kad naujasis Filas išmetė senąjį nepagarbiai ar pasirodydamas kaip perdėtai piktas, tačiau reikia suprasti ir tai, kad senasis Filas savo grupei darė pridarė didžiulių nemalonumų ir jo išmetimas buvo visiškai logiškas. Ėjimas link to gal ir buvo paskubintas, nes tas abipusis įniršis išaugo itin staigiai, tačiau galutinis rezultatas mane pradžiugino. O sezono pabaiga dar ir parodė, kad scenaristai suprato pagrindines savo klaidas. Pradėti serialą iš naujo su savo problemas pripažįstančiu Filu ir Kerol, kuri yra vienintelis juo nuoširdžiai besirūpinantis žmogus, yra nuostabi sezono pabaiga. Toks serialas kaip šitas tikrai turi galimybes kardinaliai pakeisti savo veidą antrajame sezone, o jeigu į tai įjungsime ir kosmose kabantį Jasoną Sudeikį, ateitis atrodo daug žadanti. 8/10

2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

„Black Mirror“: emocingi pasakojimai apie technologijas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Black Mirror“ serijos.

„Black Mirror“, teoriškai, yra visiškai mano įsitikinimų neatitinkantis serialas ir būtų natūralu tikėtis, kad jis man nepatiks ar bent jau nepadarys didelio įspūdžio. Visų pirma, jis yra sukurtas išryškinti vis sparčiau tobulėjančių technologijų pasekmes, kurios, kaip ir daugelyje mokslinės fantastikos kūrinių, dažniausiai būna neigiamos. Kadangi visad buvau įsitikinęs, jog iš visų dalykų galima padaryti didžiausią blogį ir technologijos jais nemokantiems naudotis žmonėms kenks kiek ir kiti dalykai, šita idėja atrodė kaip bandymas įvaryti siaubą žiūrovams. Plius, tai yra britų serialas, kurio kūrėjai ne viename interviu bandė aiškinti apie tai, kaip kardinaliai jie skiriasi nuo amerikietiškos televizijos mašinos ir kiek jie sukuria mažai serijų, kas yra vienas keistesnių dalykų, kuriais galima pasigirti.

Tokios situacijos primena visą televizijos ir viso meno grožį. Kad ir kaip besistengčiau neturėti išankstinių įsitikinimų prieš įsitraukiant į kokį nors kūrinį, to visiškai išvengti neįmanoma, ir kai neigiamas nusistatymas yra apsukamas 180 laipsnių ir prieš akis matomas kūrinys tiesiog užgniaužia kvapą, tai yra vienas maloniausių jausmų. „Black Mirror“ yra neabejotinai tas reiškinys. Šitas serialas jus pasitinka kaip gatvėje sutiktas keistuolis, kuris pradeda pasakoti pačią kvailiausią ir, atrodo, visiškai išgalvotą istoriją, ir ją bepasakodamas įtikinėja, kad palauk palauk - tuoj suprasi istorijos esmę. Ir kai atrodo, kad taip nebus, tu būni visiškai suklydęs ir tas jausmas yra neapsakomai malonus.

„Black Mirror“, kad būtų aiškiau, yra antologinis serialas. Tai reiškia, kad kiekviena jo serija (ne taip, kaip „American Horror Story“, kur kalba eina apie kiekvieną sezoną) yra visiškai nauja ir nesusijusi su ankstesnėmis. Nauja idėja, nauji aktoriai, viena valanda ir aiški istorija. Vienintelis visas serijas (jų nėra daug - kol kas sukurti du sezonai po tris serijas, 2014-ųjų pabaigoje pasirodė speciali kalėdinė serija) siejantis dalykas yra technologijų tema. Ji yra visiškai plati, svyruojanti nuo dabar mūsų turimų technologijų ir jų galimybių sukelti visiškas katastrofas iki netolimos ateities technologijų ir iki netradiciškai pateikiamos bei psichologiją visu pajėgumu užgriebiančios distopinės ateities.

2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Procrastinating 101: serialai rašantiems bakalaurinį

Atėjo tas metų laikas, kai internetus užpuola studentai, žinantys, kad turėtų gūglinti kažką apie statistikas, bet vietoje to ieško good 20 minute serial. Pastaruosius porą mėnesių ir mane pradėjo skaityti daugiau žmonių ir aš tokiais sutapimais netikiu. Bet nesirūpinkit, pagalba jau čia ir bakalaurinį rašantys ar egzaminams besiruošiantys studentai beigi prieš rašymą į DELFI savo pirštus miklinantys abiturientai galės ir toliau prokrastinuoti su šituo patogiu sąrašu. Galite nedėkoti.

Politikams
„House of Cards“ jau matėt bet kokiu atveju ir užteks pasakot kitiems, kad pažiūrėtų. Tiesiog užteks. Dėl to, kad tikroji politika slypi „Parks and Recreation“, kur mažo miestelio valdžios nariai padaro realius pokyčius naudodamiesi tymbildingu ir grynu pagrindinės veikėjos Leslės (Amy Poehler) entuziazmu. Tai, jog dauguma tų pokyčių yra susiję su gėjų pingvinų vedybomis ar siekiu iš naujo atidaryti vaflius pardavinėjantį restoraną, yra jau kitas klausimas.
Temos analizei: Chriso Pratto svorio kitimo ir efektyvesnio valdžios darbo koreliacija; Vaflių svarba libertaro politiko gyvenime; Miestelių tradicijos: nuo mažų arklių (tikrai ne ponių) iki Williamo Henry Harrisono garbinimo.
Panašūs serialai: Veep, The West Wing, Scandal.

2015 m. gegužės 3 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Funhouse

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Funhouse“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Trylikta serija. Funhouse


Kiek esu skaitęs „Sopranų“ kūrėjo Davido Chase'o interviu (kad ir šitą), tiek jis žurnalistams pasako, kad nežinojo, ar šitą serialą rašė kaip komediją, ar kaip dramą. Dalis tokio pasakymo gali kilti tiesiog dėl to, kad Chase'as niekad nemėgo jam tenkančio dėmesio ir šiaip mėgdavo pilti pamazgas ant televizijos, todėl tas jo pasipūtimas ar sakymas ko tik nori gali būti nurašytas kaip paprastas juokavimas. Visgi šitame pasakyme kartu yra ir didelė dalis tiesos. Tie žmonės, kurie niekad nėra bandę rašyti istorijų (aš bent jau esu prie tų, kurie bandė), nelabai supranta, kad scenaristai nepradeda rašyti nuo žanro ir visa istorija, daugiau ar mažiau, jiems ateina organiškai, nededant fiksuoto humoro ar dramos kiekio.

Man atrodo, kad „Funhouse“ yra geriausias to pavyzdys. Be to, kad tai yra viena geriausių viso serialo serijų, ji neabejotinai yra ir juokingiausiųjų trejete (juokingiausia yra visiškai nenugalima ir ji jus aplankys trečiame sezone), tačiau tas humoras nėra vien dėl komedijos - čia įvyksta tragiškiausi įvykiai „Sopranuose“ iki šiol, o humoras padidina kontrastus ir padaro juos dar baisesniais.

Ir kaip jie negali būti baisūs - visa ši serija sukasi apie artėjantį Pussy galą. Jeigu priešpaskutinė sezono serija buvo susijusi su Ričio nužudymu ir kitaip net negalėjo būti - galų gale, jis aiškiai buvo pristatytas kaip eilinis blogiukas, kurį Tonis turėjo pašalinti, - ši serija galėjo eiti į bet kurią pusę, bet pasirinko pačią drąsiausią. Tonis čia jau nebėra pateikiamas kaip naivus Pussy draugas. Jis nuo pirmųjų minučių supranta, kad Pussy jį išdavė susidėjęs su FTB ir visas „Funhouse“ veiksmas sukasi apie tai, kaip Tonis ieško patvirtinimų šiai savo teorijai.