2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

„Black Mirror“: emocingi pasakojimai apie technologijas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Black Mirror“ serijos.

„Black Mirror“, teoriškai, yra visiškai mano įsitikinimų neatitinkantis serialas ir būtų natūralu tikėtis, kad jis man nepatiks ar bent jau nepadarys didelio įspūdžio. Visų pirma, jis yra sukurtas išryškinti vis sparčiau tobulėjančių technologijų pasekmes, kurios, kaip ir daugelyje mokslinės fantastikos kūrinių, dažniausiai būna neigiamos. Kadangi visad buvau įsitikinęs, jog iš visų dalykų galima padaryti didžiausią blogį ir technologijos jais nemokantiems naudotis žmonėms kenks kiek ir kiti dalykai, šita idėja atrodė kaip bandymas įvaryti siaubą žiūrovams. Plius, tai yra britų serialas, kurio kūrėjai ne viename interviu bandė aiškinti apie tai, kaip kardinaliai jie skiriasi nuo amerikietiškos televizijos mašinos ir kiek jie sukuria mažai serijų, kas yra vienas keistesnių dalykų, kuriais galima pasigirti.

Tokios situacijos primena visą televizijos ir viso meno grožį. Kad ir kaip besistengčiau neturėti išankstinių įsitikinimų prieš įsitraukiant į kokį nors kūrinį, to visiškai išvengti neįmanoma, ir kai neigiamas nusistatymas yra apsukamas 180 laipsnių ir prieš akis matomas kūrinys tiesiog užgniaužia kvapą, tai yra vienas maloniausių jausmų. „Black Mirror“ yra neabejotinai tas reiškinys. Šitas serialas jus pasitinka kaip gatvėje sutiktas keistuolis, kuris pradeda pasakoti pačią kvailiausią ir, atrodo, visiškai išgalvotą istoriją, ir ją bepasakodamas įtikinėja, kad palauk palauk - tuoj suprasi istorijos esmę. Ir kai atrodo, kad taip nebus, tu būni visiškai suklydęs ir tas jausmas yra neapsakomai malonus.

„Black Mirror“, kad būtų aiškiau, yra antologinis serialas. Tai reiškia, kad kiekviena jo serija (ne taip, kaip „American Horror Story“, kur kalba eina apie kiekvieną sezoną) yra visiškai nauja ir nesusijusi su ankstesnėmis. Nauja idėja, nauji aktoriai, viena valanda ir aiški istorija. Vienintelis visas serijas (jų nėra daug - kol kas sukurti du sezonai po tris serijas, 2014-ųjų pabaigoje pasirodė speciali kalėdinė serija) siejantis dalykas yra technologijų tema. Ji yra visiškai plati, svyruojanti nuo dabar mūsų turimų technologijų ir jų galimybių sukelti visiškas katastrofas iki netolimos ateities technologijų ir iki netradiciškai pateikiamos bei psichologiją visu pajėgumu užgriebiančios distopinės ateities.

Jeigu technologijos jūsų nedomina, nesijaudinkite - „Black Mirror“ nėra dokumentika ar inžinerinė mokykla. Tai ir yra smagiausias šio serialo bruožas. Net jeigu yra rodoma baisi distopija - panaši į tą, kurią aprašė George'as Orwellas, o kartais netgi baisesnė, - „Black Mirror“ žiūrovų nebando sužavėti valandą rodant vieną už kitą absurdiškesnes idėjas, kurios iš pirmo žvilgsnio yra neįgyvendinamos ir kvailos, tačiau galiausiai supranti, jog jos nėra taip toli nuo realybės. To seriale yra užtektinai, tačiau jums galiausiai didžiausią įspūdį paliks veikėjai. Kad ir kaip daugelis serialą giriančių ekspertų ir eilinių žiūrovų akcentuoja serialo sugebėjimą balansuoti tarp absurdo ir realybės kalbant apie ateities technologijas, visi sutaria, kad emocinis „Black Mirror“ aspektas yra tai, kas šį serialą iškelia į aukštumas.

Apie to priežastį jau esu šnekėjęs ne kartą, bet geriausias mintis juk reikia kartoti. Daugelis filmų apie superherojus neveikia dėl to, kad jie bando padaryti kuo daugiau. „Man of Steel“ yra tragiškas filmas, nes ten viskas yra apie pasaulio sunaikinimą ir apie didelį blogį, bet ne apie Klarką Kentą ir jo tapimą Supermenu. Absoliuti dauguma „Marvel“ filmų yra mažų mažiausiai geri tuo, kad jie savo stogą raunantį veiksmą pastato ant to, kad žiūrovams rūpi pagrindiniai filmo veikėjai kaip žmonės, ne kaip superherojai, kurie anksčiau ar vėliau privalo laimėti. Dėl to „The Incredibles“ ir yra visų laikų geriausias filmas apie superherojus, nes jame viskas yra apie konkrečius žmones, ne apie milijonus potencialių aukų, kas žiūrovams niekada nerūpi.

„Black Mirror“ kūrėjas Charlie Brookeris šiomis žiniomis ir naudojasi. Jis sukuria didelį paveikslą naudodamas pačias mažiausias detales. Jis duoda tik minimaliai informacijos žiūrovams apie tai, kas vyksta likusiame pasaulyje, ir abstraktų to vaizdą iš matomų įvykių galima susidaryti nedelsiant. Visa ši idėja yra sukuriama jau pirmoje serialo serijoje, kuri nėra tokia rizikinga kaip vėlesnės vien dėl to, kad joje yra naudojamasi dabar mūsų turimų technologijų galia, tačiau iškart suprasite, kad netgi tos serijos idėja yra absurdiška (nors tuoj pat ją priimsite ir su ja liksite iki galo).

Ir kai tą seriją drąsiai galima buvo padaryti pasauliniu įvykiu, kai jos pasekmes buvo galima pateikti kaip palietusias visą pasaulį ar tiesiog daugelį žmonių, ta istorija tapo pasakojimu apie vieną žmogų. Ir dėl to ji į paširdžius trenkia dar stipriau, nes ji visu galingumu paliečia dažniausiai kartojamą „Black Mirror“ idėją: technologijų baisumas priklauso nuo to, kaip ją naudoja žmonės, ir kad psichologinės traumos gali būti neišmatuojamai baisesnės nei fizinės.

Apie „Black Mirror“ kalbėti apibendrintai yra ganėtinai sunku, nes serijos yra kuriamos atskirai būtent todėl, kad jos nagrinėtų vis naujas temas ir nesuspėtų atsibosti žiūrovams. Tai pastariesiems išeina į naudą, nes seriale yra skiriamas didžiulis dėmesys detalėms, kurios galbūt neturi didelės įtakos siužetui, tačiau jas pastebėti ir suprasti, kad scenaristai čia nieko nedaro atmestinai, yra malonu. Tokie dalykai kaip visiškai natūraliai besielgiantys praeiviai, užkalbinti televizijos reporterių, ar neapsimestinis politikų gyvenimas, kai jie namie elgiasi kur kas žiauriau nei viešumoje, yra reikalingi aukščiausio lygio televizijai.

Serialas turi savų trūkumų, dažniausiai atsirandančių tuomet, kai yra pradedama koncentruotis į ambicingą idėją, ne jos poveikį žmonėms, tačiau kiekvienoje serijoje yra kažkas originalaus, dažniausiai susijusio su žmonių patiriamomis emocijomis. Dėl to labiausiai ir mėgstu, kai „Black Mirror“ yra vadinamas psichologiniu serialu. Fizine prasme žmonės čia yra pažeidžiami kur kas rečiau nei psichologiškai, ir netgi tos psichologinės traumos yra baisesnės tuomet, kai jos yra vykdomos ne tiesiogiai, bet žmonėms patiems išsigalvojus baisius vaizdinius, nepaisant to, kad jie su realybe turi mažai ką bendro.

Ilgainiui į galvą vis dažniau ateina mintis, kad „Black Mirror“ yra tas serialas, kurį Aaronas Sorkinas norėjo sukurti sugalvojęs „The Newsroom“. Pastarajame seriale visi veikėjai buvo senamadiški, konservatyvūs ir iš paskutiniųjų ginantys tradicinę žurnalistiką, paremtą reporteriais ir išsamiais tyrimais. Dėl šio serialo aspekto aš nenoriu ginčytis ir nuomonę gali turėti kiekvienas. Tiesiog Sorkino pateiktas interneto įsigalėjimas ir jo paviršutiniškumas per seriją buvo paminimas šimtą kartų, ir kiekvienas veikėjas apie tai pasistengdavo atseikėti monologą, tačiau realios technologijų grėsmės „The Newsroom“ beveik nerodė.

„Black Mirror“, nepiršdamas jokios nuomonės, pasiekia kur kas įspūdingesnių rezultatų. Serialas neprivers jūsų išsikraustyti į trobelę vidury miško ir atsisakyti bet kokių technologijų, tačiau jis padarys kur kas svarbesnį dalyką: privers jus galvoti. Čia jums niekas neįrodinės technologijų privalumų ar trūkumų; čia jums tuos dalykus parodys, ir nuomonę jūs turėsite susidaryti patys. Žinau, skamba baisiai, bet geriausias menas būtent to ir turi siekti.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą