2015 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Meilės laiškas „Mad Men“

Šitas įrašas yra grynai apie mane. Ne serialo recenzija, ne objektyvus vertinimas, ne kažkas panašaus. Čia yra tai, ką man reiškė „Mad Men“. Nusiteikit atitinkamai.

„Mad Men“ pradėjau žiūrėti ganėtinai vėlai. Kai pradėjau šitą blogą ir mintyse tarytum dėliojausi, kuriuos serialus turėtų pažiūrėti apie televiziją bandantis rašyti žmogus, „Mad Men“ buvo kažkur mano sąraše, bet ne taip aukštai, kad iškart pulčiau prie serialo. Septintas dešimtmetis, reklamos agentūra ir nelabai matyti aktoriai skambėjo padoriai, bet ne taip, kaip „Sopranai“, „The Walking Dead“ ar dar eilė kitų serialų.

Pastaraisiais mėnesiais, atrodo, darau tik vieną dalyką: rašau apie man mylimus serialus, kurie rodo savo paskutines serijas. Atsisveikinimas su „Parks and Recreation“ buvo neįtikėtinai sunkus, su „Justified“ išėjimu susitaikiau kiek ramiau, bet vis tiek nebuvo linksma.

Dabar atėjo „Mad Men“ eilė ir suprantu, kad čia yra kita kategorija. Atsimenu, kaip tempdavau laiką nenorėdamas žiūrėti šito serialo ir tuo pačiu suprasdamas, kad visa televizijos kritikų armija dėl „Mad Men“ tiesiog alpsta ne be reikalo. Ir tada artėjo jau šeštas „Mad Men“ sezonas ir bet koks serialas, po tiek metų sugebantis išlaikyti žiūrovų dėmesį, yra vertas ir maniškio. Todėl galvojau bent jau pabandyti šitą dalyką.

Aš nežinau, kaip jūs reagavot pirmą kartą pamatę „Mad Men“, bet aš viso to absoliučiai nesitikėjau, nes mano mylimiausi serialai taip nedarė. „Breaking Bad“ pirmoje serijoje parodė kaip nevykėlis chemijos mokytojas tapo žiauriu nusikaltėliu ir žudiku. „Dingę“ per pirmą valandą parodė po lėktuvo katastrofos išsigelbėjusius žmones, atsidūrusius stebuklingoje saloje. Net „Drauguose“ Roso gyvenime iš niekur nieko atsiradusi jo vaikystės meilė atrodė kaip neeilinis siurprizas.

„Mad Men“ pirmoji serija labiausiai šokiravo tuo, kad pagrindinis veikėjas Donas Dreiperis turi žmoną.


Ir kai sakau šokiravo, nemeluoju. Aš atsimenu kai žiūrėjau tą pirmą seriją, kartu su kruopščiai pateiktu reklamos agentūros gyvenimu ir pusiau įdomiais veikėjais su kiek kitaip pakreipiamomis siužeto linijomis, ir per pirmą valandą aš pilnai įsitraukiau į tą gyvenimą. Tą pačią seriją mačiau ne vieną kartą ir ji vis dar atrodo kaip šedevras dėl savo struktūros, parodžiusios, kad šitam seriale už kampo slepiasi ne veiksmas, bet veikėjų psichologija, ir kad ji kaskart trenks man į paširdžius.

Suprantu, kad tokie rašymai gali pasirodyti per daug jausmingi ar apsimestiniai, bet kai žiūriu „Mad Men“, aš visad pasikeičiu iš ciniko į žmogų, kuriam rūpi septinto dešimtmečio aprangos ir muzika, ir kuriam neįtikėtinu lėtumu judantis siužetas (kurio šitam seriale praktiškai nėra) yra svarbiausias dalykas, pralekiantis šviesos greičiu.

Ir kai pagalvoji, visą šitą dalyką sukūrė „Sopranų“ scenaristas, nors šitam seriale nėra jokios fizinės grėsmės, jokios mafijos, jokių potencialiai sugrįžtančių rusų ar apžiūrėti koledžą išvykusių ir tuo metu savo priešus pasmaugiančių tėvų. Bet „Mad Men“ yra geriausias pavyzdys, kad „Sopranai“ niekad nebuvo serialas apie tuos dalykus. Abiejuose projektuose scenaristams labiausiai rūpėjo veikėjų psichologija, jų reakcijos į mažiausius pokyčius gyvenime ir penkiasluoksnės siužeto linijos.

Matthew Weineris (apie kurį, paskaitę kiek daugiau, sužinosite, kad jis „Sopranuose“ buvo išimtis iš taisyklės ir kad visos emocingos paskutiniųjų „Sopranų“ sezonų serijos buvo jo nuopelnas, nes jis buvo jautriausias to serialo scenaristas) sugebėjo sukurti tokį specifinį, su niekuo nesulyginamą serialą, kad pakartoti ką nors panašaus dabar atrodo neįmanoma. Aš netikiu, kad televizijoje artimiausiu metu ar išvis kada nors atsiras serialas, kuriame po mirties dainuojantis pagrindinio veikėjo bosas, serija, rodoma grynai iš narkotikų apsivartojusių veikėjų pozicijos, ir didžiausias emocijas visoje televizijoje perteikianti scena tarp dviejų pagrindinių veikėjų gali atrasti vietą tame pačiame seriale niekam neužduodant jokių klausimų.

Beje, kalbant apie tą emocingąją sceną serijoje „The Suitcase“, dar vienas asmeniškumas: tai yra vienintelė serija mano gyvenime, kurią pabaigęs aš ją iškart peržiūrėjau antrąsyk. Aš dažnai šneku apie tai, kad reikia peržiūrėti savo mylimus filmus ar serialus antrą kartą, ir tame jokio hipokritiškumo nematau. Praėjus metams ar mėnesiui tame jokios problemos nėra, nes aš jaučiu norą, kad mano mintys susigulėtų ir galėčiau jas vėliau judinti į vieną ar į kitą pusę.

Tuo tarpu su „The Suitcase“ aš to negalėjau padaryti. Aš tą seriją iškart įsijungiau antram kartui ir nuo tada ją mačiau arti dešimties kartų, jeigu ne daugiau. Man tai, kartu su „Dingusių“ serija „The Constant“, yra tobuliausia įmanoma draminės televizijos serija ir neabejotinai svarbiausia „Mad Men“ valanda (nors ir nepavadinčiau jos savo mėgstamiausia serialo serija).

Vien dėl to, kad ji palietė kone kiekvieną įmanomą „Mad Men“ nagrinėtą temą. Toje serijoje į paviršių iškilo tai, kad Donas iš tikrųjų yra visai kitas žmogus, kuriam nepriklauso gyventi tokioje prabangoje ir chaose. Jonas Hammas ten parodė, kad jis privalo gauti viso pasaulio apdovanojimus, kas niekad neatsitiks ir taip jums bus priminta neteisybė šiame pasaulyje. Joje paaiškėjo, kaip kruopščiai serialas nagrinėjo savo moteriškosios lyties atstoves ir kaip tuo pačiu su jomis buvo bendraujama septintajame dešimtmetyje (aš niekad nepamiršiu to, kad įsimintiniausios, įdomiausios ir sudėtingiausios moterys televizijoje gyveno seriale, kurio pavadinime yra vyrai). Joje veikėjai parodė savo absoliučius kraštutinumus ir nei karto neatrodė bent iš tolo nenatūraliai.

„The Suitcase“, kaip ir daugelis kitų „Mad Men“ serijų, man primena, kaip aš gailiuosi, kad negalėjau šito serialo apžvelgti po vieną seriją. Galėjau tai daryti nuo šešto sezono, bet kelią pastojo mano nepatyrimas ir tiesiog laiko trūkumas, nors visuomet žinojau, kad tik plačiai rašydamas apie „Mad Men“ šitą serialą savo akyse pakelsiu bent iš dalies iki tokio lygio, kurio jis yra nusipelnęs. Rašydamas apie „Breaking Bad“, o dabar apie „Sopranus“ įgaunu vis naują supratimą, kokie tie serialai buvo kruopštūs ir preciziški, ir tikiu, kad kada nors aprašysiu ir visas „Mad Men“ serijas. Jeigu ne jums, tai bent jau sau.

Nes kad ir kaip pakreipiu mąstymą apie šitą serialą, esu įsitikinęs, kad jį istorija minės kaip patį giliausią televizijos kūrinį. „Sopranai“, „Breaking Bad“, „The Wire“ ir daugelis kitų serialų gilumo neabejotinai turėjo, tačiau savo didingumą pasiekė naudodami daugelį kitų būdų, tačiau kad ir kiek kartų ir kad ir kaip atmestinai bežiūrėčiau atsitiktinę „Mad Men“ seriją, aš žinau, kad ten atrasiu kažką, ko dar nemačiau, ir kad tas dalykas ten bus padėtas ne atsitiktinai, o Matthew Weinerio sumanumo dėka.

Dėl tokių dalykų man yra neįdomu, kad „Mad Men“ nelaimėjo apdovanojimų už geriausių televizijos aktorių vaidybą. Kad šito serialo praktiškai niekas nežiūrėjo. Kad jis buvo nurašomas tuomet, kai išgyveno geriausius savo laikus. Man rūpi tai, kad jis buvo mano gyvenime ir tikiuosi, kad jeigu ne dabar, tai kada nors jis padarys įtaką ir jums. „Mad Men“ mane nukėlė į vietas, kuriose niekad neįsivaizdavau pabuvoti, sukūrė žmones, kuriuos tuo pačiu mylėjau ir nekenčiau, ir su kiekviena diena privertė vis labiau liūdėti dėl serialo pabaigos, kas man yra nuostabiausias dalykas mene.

Spėlioti dėl „Mad Men“ pabaigos nenoriu, nes jeigu kada nors buvo serialas, kuriam absoliučiai nerūpėjo jo pabaiga, tai yra būtent šis. O dabar suprantu tik tiek, kad šiandien yra paskutinė diena kai žinau, jog sulauksiu naujos „Mad Men“ serijos ir aš neįsivaizduoju, kaip dėl to jausiuosi rytoj, tačiau emocijų bus daug, dėl ko šitą serialą aš mylėsiu visuomet.

1 komentaras:

  1. Aciu uz nuosirdzia apzvalga. Man sis serialas buvo labiau panasus savo poveikiu i gera knyga.sukeliantis daug minciu, emociju ir daugiasluoksnis. Jo sukeltus jausmus prilyginciau labiausiai Six feet under. O scena kuri man visada asocijuosis su Mad Men yra karuselė

    AtsakytiPanaikinti