2015 m. gegužės 19 d., antradienis

Sopranai. Trečias sezonas. Mr. Ruggerio's Neighborhood/Proshai, Livushka

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Pirma serija. Mr. Ruggerio's Neighborhood


Don't say you're sure if you're not sure. - Tony Soprano

Trečias sezonas bet kuriam serialui yra visiškai kitoks žvėris nei pirmieji du. Pirmas sezonas yra kūrėjo vizija, atsinešama iš ilgų planavimų ir galvos daužymo į sieną sesijų. Antrajame scenaristai privalo padaryti daugmaž tą patį, ką darė pirmajame, tik įsimintiniau - taisyklė, kurios nesulaužė net „Sopranai“. Tuo tarpu trečias sezonas yra kaip platūs vandenys, kai jokių konkrečių taisyklių nėra ir žiūrovai tikisi, kad serialo kūrėjai jas sugalvos patys.

„Sopranai“ šia prasme nenuvilia. Antrasis sezonas prasidėjo gražiu montažu, kuris per kelias minutes parodė, kur tarp dviejų sezonų atsidūrė veikėjai. Šįkart viskas iškart yra pateikiama giliau. Dabar Tonis, kaip įprasta, eina pasiimti laikraščio, tik, priešingai nei ankstesniuose sezonuose, jis tuo metu nėra laimingas. Jis įtarus, susimąstęs ir kažko lyg ir bijantis, atrodantis visiškai kitaip nei anksčiau.

Tačiau čia nėra svarbiausias pasikeitimas šioje serijoje. ƒ„Mr. Ruggerio's Neighborhood“, pavadinta pagal vaikams skirtą laidą „Mister Roger's Neighborhood“, susikoncentruoja į FTB agentų darbą ir per jį parodo, kaip sekasi visiems šio serialo veikėjams. Galvojant logiškai, tai veikiausiai nebuvo ta ideali serialo pradžia, kurios būtų norėję scenaristai, nes jų planus suveikė tikro gyvenimo įvykiai, tačiau apie juos pakalbėsiu kitos serijos apžvalgoje.

Dabar turime tai, jog FTB yra galutinai pasiryžę sugauti Tonį ir jo gaują. Daugiau neturėdami šnipų Tonio teritorijoje ir neabejodami, kad Pussy yra nužudytas, jie nusprendžia Tonį sekti patys, jo namuose įtaisydami pasiklausymo įrangą. Visa tai yra paruošiama sukūrus precizišką planą, sekant kiekvieną Sopranų šeimos narį ir siekiant nepadaryti net menkiausios klaidos. Kitaip sakant, ši serija yra paskiriama FTB operacijų atlikimo rodymui.

Ir net jeigu tai atrodo paprasta, koks serialas - ypač pirmaujantis visuose įmanomuose reitinguose ir net savo metu įvardijamas kaip svarbiausias televizijai nutikęs dalykas - nuspręs pirmoje sezono serijoje rodyti ne pagrindinio veikėjo, bet jo priešininkų (net ne pačių pagrindinių) gyvenimą? Tik „Sopranai“. Ir man tai yra nerealiai gražu. Pagrindinė priežastis - šiame seriale nei vienas veikėjas ar objektas nereiškia tik vieno dalyko, kaip ir FTB nereiškia tik kažkokio įrankio, kuris yra skirtas priešintis Toniui. Agentai dirba savo darbą ir net iš jų linksmai besišaipydamas Tonis tai puikiai supranta, tikėdamasis, kad jie jam tikrai negali pakenkti.

Visgi kur kas svarbesnė šios serijos dalis yra tai, kaip yra pateikiami mafijos ir FTB skirtumai. Abi šios institucijos, kad ir kaip jų vadovai to nenorėtų pripažinti, yra itin panašūs, pradedant rimtų tradicijų turėjimu ir baigiant rimtomis sankcijomis pažeidus jų pačių taisykles. Tačiau gražiausia šios serijos mintis yra tai, kaip darbą atlieka FTB ir mafija. Pastariesiems viskas sekasi daugiau ar mažiau gerai - jie nužudo jiems nepatinkančius žmones, skaičiuoja savo pinigus ir didžiausiomis jų problemomis tampa nebent už savo brolį norintys atkeršyti bendražygiai. Tuo tarpu FTB, privalantys paklusti visoms tariamoms civilizacijos taisyklės, net paprasčiausius dalykus daro dienas ar savaites, dirba dieną ir naktį, ir pasiekia abejotinų rezultatų. „Sopranai“ visad buvo subjektyvus serialas mafijos atžvilgiu ir jums jau seniai sakiau, kad su tuo reikia susitaikyti, tačiau čia yra vienas ryškiausių to pavyzdžių ekrane.

Bet čia yra tas dvasinis/psichologinis lygmuo. Fizinėje ir praktinėje pusėje FTB operacijų rodymas yra originalus kaip niekad būdas pademonstruoti, kas nutiko veikėjams tarp sezonų. FTB privalo sekti visus Sopranų atstovus ir taip parodyti, kur jie dabar yra atsidūrę. Taip išsiaiškiname, kad Medou įstojo į koledžą ir yra išvykusi iš tėvų namų bei gyvena Niujorke. Šį sezoną ją matysime kur kas dažniau, bet kol kas jums reikia atkreipti dėmesį į tai, jog naujoje aplinkoje ji nepritampa, ką išryškina ir visiškai priešingai nei ji besielgianti kambariokė. Net čia scenaristai nemokėjo įtikinamai pateikti jaunų žmonių, bet mintis yra aiški.

Kartu pamatome ir Karmelą, kuri laiką leidžia su Adriana. Jeigu nežiūrėsime į tai, kad FTB agentai yra ištvirkėliai, sugebantys pasimėgauti savo darbu per žiūronus žiūrėdami į Adrianą, Karmelos istorija čia irgi yra svarbi. Tik labiau tuo, kad ji vis dar nepasikeitė. Jai reikia vyriškos šilumos ir tai, jog jos teniso treneris pareiškia išvykstantis ir jį pakeičia trenerė, Karmelai džiaugsmo nesuteikia. Nežinau, kiek jai kelia pavydą tai, jog (veikiausiai lesbietė) trenerė įkyriai lenda tik prie Adrianos, ne prie jos, tačiau man visa tai yra panašiau į vyro trūkumą, ko Tonis bent jau šioje serijoje nesiruošia tvarkyti.

Beje, kalbant apie jį patį, šioje serijoje nepamatome didelių jo konfliktų ar to, kas jam drums ramybę šį sezoną. Ši serija, tiesa, buvo sukurta labiau iš reikalo nei iš didesnio plano, ką vėlgi pamatysite kitoje serijoje, tad tokį sprendimą galima suprasti. Galiu pastebėti nebent tai, kad net pašalinęs du didžiausius savo priešus (kuriuos bent iš dalies jis galėjo vadinti draugais) Tonis nesijaučia laimėjęs taip, kaip teoriškai turėtų būti. Jis yra nepasikeitęs ir gal netgi labiau sumišęs nei anksčiau, kas „Sopranuose“ visad buvo itin svarbi tema, šį sezoną užimsianti didžiulę laiko dalį.

Kitos mintys

  • AJ taip pat pajudėjo į priekį ir dabar laiką leidžia su draugų grupe, kurią galima būtų pavadinti pradine jo gauja. Jis ten yra lyg ir lyderio pozicijoje, nors kiek serialas tokį žingsnį bandys argumentuoti aš nežinau.
  • Jeigu ne serijos susikoncentravimas į FTB, nebūtume matę, kaip Patsis bando nužudyti Tonį, išsigąsta ir privaro į jo baseiną. Klausimas tik vienas - tokį dalyką matome pirmą kartą, bet kiek kartų pasaulį matėme tik per Tonio akis ir kiek žmonių už jo nugaros bandė jam taip tiesiogiai pakenkti?
  • Įdomus sprendimas serijoje - kiekvienoje scenoje antrame plane girdisi kažkoks triukšmas. Tai kaukia sirenos, tai pypsi mašinos, tai rėkauja žmonės. Kiekvieno veikėjo gyvenime yra dalykų, kurie jie neduoda ramybės ir neleidžia visiškai išsivalyti savo galvos, kas kartu sukuria ir keistą serijos atmosferą.

Trečias sezonas. Antra serija. Proshai, Livushka


Whaddya gonna do? - Tony Soprano

Tobulam pasaulyje tikras gyvenimas ir menas nesusitiktų. Idėja, kad menas privalo būti kaip tikras gyvenimas, yra tikrai romantiška, tačiau toks dalykas jau būtų ne menas, o tik eilinis gyvenimo atspindys. Menas turi sukurti gyvenimą, jį įkvėpti ir egzistuoti atsiribojęs nuo tikrovės tam, kad kiekvienas žmogus jame galėtų įžvelgti vis kitokį dalyką. Tačiau tikras gyvenimas su menu susimaišo kur kas dažniau nei daugelis norėtų. Dažniausiai, patys to nesuprasdami, mes žiūrim ne filmą, o scenaristo sugalvotą istoriją, paprasčiausiai atspindinčia jo gyvenimą ir vargus. Kartais, kaip nutiko su „Sopranais“, mes žiūrim serialą, kuriame mirė viena pagrindinių aktorių ir tai pakeitė visą serialo tėkmę.

Nancy Marchand buvo nuostabi aktorė. Aš ją žinau tik iš šio serialo, tačiau net ir sunkiai sirgdama ji čia darė stebuklus, sukurdama veikėją, kurios aš negaliu pakęsti tik ją atsiminęs, ir už tokius dalykus aš aktorius nerealiai gerbiu. Tarp antrojo ir trečiojo sezonų Marchand mirė, dėl ko teatro ir televizijos pasaulyje kilo gedulas ir kas sujaukė visus Davido Chase'o planus. Nes kad ir kaip pakreipsite savo žvilgsnį, kiekvienoje Tonio gyvenimo situacijoje jūs jautėte jo motiną. Jeigu ji nebuvo ekrane - o antrajame sezone ji rodėsi tikrai retai, - jos nemeilė savo sūnui sklandė kiekviename jo susitikime su Melfi ir daugybėje kitų situacijų.

Norėčiau pasakyti, kad „Sopranai“ su Marchand mirtimi susitaikė subtiliai. Tai, jog savo mintyse buvau visiškai užblokavęs šitą seriją be vieno rimto epizodo, man nesufleravo nieko gero. Visgi serija prasidėjo tikrai įdomiai - ne su Livijos mirtimi, bet su Tonio panikos priepuoliu. Šitos serijos pradžia man nuo šiol yra turbūt mėgstamiausia visame seriale, nes joje nereikėjo padaryti nieko įsimintino, tačiau scenaristai, pasistengdami ir tuo pačiu neperspausdami, sugebėjo padaryti panašų dalyką kaip ir pirmojoje serijoje - pakeisti tradicin formatą ir nustebinti žiūrovus.

Ta scena nėra tokia pilna siurprizų kaip gali pasirodyti iš šito aprašymo, tačiau man ji vis tiek yra nuostabi. Serija yra pradedama su Tonio gauja, deginančia kito šiukšlių išvežimo verslo sunkvežimį. Iškart po to matom Sopranų virtuvę, ant grindų gulintį Tonį ir šalia jo esantį laikraštį, skelbiantį apie šiukšlių verslo karus. Natūrali išvada - Toniui dar vienas panikos priepuolis, šį kartą - dėl verslo. Ir tada serialas komedijose kur kas dažniau matomu būdu prieš žiūrovus atsuka vaizdą, kurio metu matom Medou ir su jos draugu linksmai bendraujantį Tonį.

Va jums ir problema - aš šitą serialą žiūriu pakankamai ilgai, kad pažinočiau jį ir Tonį ir suprasčiau, kad panikos priepuolis galėjo kilti tik dėl psichologinių priežasčių, tačiau scenaristai vis dar sugeba mane apgauti. Pasirodo, kad tas linksmas bendravimas su Medou draugu yra tik apsimestinis. Toniui kur kas svarbiau yra sau būdingą grėsmingumą išnaudoti tam, kad jo dukra nesusitikinėtų su juodaodžiu. Tą casual rasizmą šitam seriale matėme jau ne vieną kartą ir jis, be abejo, yra dar viena Tonį apibrėžianti savybė. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad jsi šioje scenije bando apginti savo dukrą nuo pavojų ir kontroliuoti jos gyvenimą, net jeigu jis puikiai supranta, kad praranda savo dukrą. Šitą išvadą mes priėjom pirmų susitikimų su Melfi metu, tačiau čia jums ir yra žmonių nesikeitimas. Todėl Tonis parkrenta dėl Medou, ne dėl verslo.

Šita scena iš dalies sufleruoja ir tolesnę sezono kryptį, bet ją tiek analizavau dėl to, kad labai nenoriu kalbėti apie tą žymiąją sceną. Tą, kurioje Livija kalbasi su Toniu dėl pavogtų bilietų. Tik ten nėra Livija, o aktorė, ant kurios veido yra suklijuoti kažkada Livijos pasakyti žodžiai. sudėkite 2001 metų kompiuterines technologijas ir „Sopranus“, ir gaunate tragediją. Nėra žymesnės scenos šitame seriale nei šita ir niekas jos nemini iš gerosios pusės. Taip, ji atrodo tragiškai. Tačiau tai yra paskutinis pokalbis tarp Tonio ir jo motinos ir klausimas yra paprastas: ar jis buvo reikalingas?

Paskutinį kartą Tonį ir jo motiną matėme taip pat besipykstančius dėl pavogtų bilietų. Ši serija neparodo nieko naujo, išskyrus Karmelos padovanotas knygeles Livijai, kuri nepasistengė jų užpildyti savo anūkams. Ir po poros minučių trukmės nereikalingos scenos Tonis, jau būdamas namuose, sužino, kad motina mirė. Taip paprastai. Ir toks serialas kaip „Sopranai“ su mirtimi visad mokėjo tvarkytis, nes ji buvo planuota. Šita nebuvo. Gal todėl „Proshai, Livushka“ yra viena nesubtiliausių serialo serijų iki šiol.

Žinoma, ji yra itin emocinga. Kai tik Tonis sužino apie savo motinos mirtį, jis iškart pasikeičia. Jis tampa tuo paviršutinišku ir paprastu berniuku, kuris mylėjo savo motiną ir ją puola ginti prieš savo žmoną ir vaikus, kurie močiutę atsimena iš blogosios pusės. Jiems, aišku, tai padaryti padėjo ir pats Tonis. Tačiau čia yra daugybė blogų dalykų. Tai, jog Tonis iškart pasikeitė, manęs nestebina. Turbūt niekas nepatikėjo, kad jis pradėjo nekęsti savo motinos po kelių blogų jos darbų, kadangi ji kenkė jam visą gyvenimą ir jis ją visuomet ir mylėjo. Problemos slypi tame, kiek kartų tai yra pabrėžiama. Tonis žiūri seną filmą apie tėvų ir motinų santykius pavadinimu „The Public Enemy“ (filmas tikrai geras, rekomenduoju pasižiūrėti), jis gina motiną prieš ją puolančius žmones ir daro viską, kad ji kuo greičiau būtų palaidota. Taip būna realiame gyvenime, bet vėlgi, šitam seriale tokių dalykų pabrėžimas tiesiog netinka.

Viso to kulminacija yra Dženisės surengiamas motinos atsiminimas Sopranų namuose. Vėlgi, aš puikiai suprantu šito proceso sunkumą, tačiau šita scena, net jeigu ir parodanti daugelio aktorių sugebėjimus, pasako daugiau nei turėtų. Kristoferio kalba apie tai, kad du vienodi žmones gali egzistuoti, yra nuostabi, tačiau ji tinka prie bendros atmosferos. Tai, kad žmonės sustoję ratu negali atsiminti nei vieno gražaus dalyko apie Liviją, jau sako užtektinai - niekas jos nemėgo, šitą dalyką mes matėm ir anksčiau. Tai, jog iš pradžių pratrūksta Karmelos tėvas, o paskui ir pati Karmela, man jau yra kiek per daug. Su šita situacija galima buvo susitvarkyti kur kas subtiliau ir stipriau kertant į Tonio psichologiją ir net jeigu aš suprantu scenaristų paniką, tokios scenos mane glumino.

Negana to, „Sopranai“ aiškiai parodė, kad dar nepamiršo, kaip galima sukurti dviprasmiškas ir kur kas daugiau savo atmosfera nei žodžiais pasakančias scenas. Viena jų yra scena laidotuvių namuose, kai Tonis negali patikėti, kad Dženisė vis dar yra baisus žmogus. Ji vaidina dėl motinos mirties, aiškiai siekia gauti jos turtą ir apgauna visus, išskyrus jį. Ir žiūrovams aiškiai parodoma, dėl ko tai yra - Livija savo dukros nemylėjo ir neišsaugojo nei vieno jos dalyko, jos buvo gana tolimos ir veikiausiai dėl to Dženisė buvo viena iš nedaugelio žmonių, kurie galėjo pakelti buvimą su Livija, nes jos viena kitos tiesiog nepažinojo.

Panaši scena yra ir tarp Tonio ir Arčio. Geriausi vaikystės draugai nebendravo jau ilgą laiką vien dėl to, kad Artis tikėjo Livija ir jos teiginiu, kad Tonis sudegino jo restoraną. Bet jį nuo atviro konflikto su Tonio ta pati Livija ir skyrė. Artis nenorėjo kenkti moteriai atvirai puldamas Tonį ir, iš dalies, Livija apgynė savo sūnų nuo šio ir, veikiausiai, daugybės kitų dalykų, kurie jo laukia. Artis nepasako visos tiesos Sopranų svečiams, tačiau Tonis supranta, kad problema pati niekur nedings.

Tačiau visų svarbiausia šioje serijoje man yra Medou istorija. Ji nori kuo stipriau atsiriboti nuo tėvo ir jo konservatyvių pažiūrų, o pastarasis yra užsispyręs nebandyti suprasti, dėl ko dukra su juo nebendrauja. Jeigu tai jums primena Livijos ir Tonio santykius, jūs neklystate. Tonis, kaip ir jo motina, siekia kuo stipriau ir pagal kuo aiškesnes taisykles kontroliuoti savo vaikus, kadangi jis bijo dėl savo paties saugumo. Ir tai Tonis pasako Melfi, jog jų terapija yra baigta, jis negali būti labiau neteisus - terapija čia tik prasideda. Dėl to, kad Livijos mirtis yra svarbiausias visam šiam serialui nutikęs dalykas, Tonį persekiosiantis iki „Sopranų“ pabaigos.

Kitos mintys

  • Dar vienas nesubtilumo pavyzdys - Medou padeda savo broliui suprasti poemą apie mirtį, juodą spalvą ir gyvenimo tamsumą. Vienintelis tą sceną gelbėjantis dalykas yra tai, kad kai AJ išgirsta keistus garsus namuose, jis iškart pagalvoja, kad ten yra močiutė.
  • FTB darbas, be jokios ironijos, yra pateikiamas itin preciziškai - jie klausosi nuobodžių ir nereikšmingų pokalbių.
  • Tonio draugai laido juokelius, kalba apie „Survivor“ ir visai nenori eiti į laidotuves. Karmela niekam nerūpėjo, bet tradicijų paisymas yra svarbus. Plius, Tonis veidrodyje pamato Pussy - dar vieną žmogų, kurio mirtis jį persekios dar ilgai.
Namų darbai: s03e03 - Fortunate Son / s03e04 - Employee of the Month

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą