2015 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. „Sense8“: pasirodo, kad banalumą ir genialumą įmanoma suderinti

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Sense8“ serijos.

Man būna sunku kalbėti apie ambiciją serialuose. Meno pasaulyje yra mažai dalykų, kuriuos aš gerbiu labiau nei kūrėjų užsidegimą papasakoti tam tikrą istoriją, ką nors parodyti ar tiesiog sukurti, nes jų entuziazmas jaučiasi visais atvejais. Bet aš tuo pačiu suprantu, kad ambicija yra tik žiauriai maža darbo dalis, nes nukreipus energiją į klaidingą pusę, pasekmės būna itin baisios.

Ir jeigu televizijoje pastaruoju metu buvo serialas, kurį būtų galima pavadinti ambicingu, tai būtų „Sense8“. Teoriškai rodomas ne televizijoje, o visas serijas iškart paleidžiančiame ir žmonėms savaitgalius gadinančiame/gerinančiame „Netflix“, serialas yra sukurtas Lanos ir Andrew Wachowskių (kuriuos kai kurie vis dar užsispyrę vadina broliais Wachowskiais, ir jeigu jūs esat tarp tokių žmonių, prašau, sustokit), todėl lengva suprasti, kad bent jau pažiūrėti bus į ką.

„Sense8“ yra mokslinės fantastikos savybių turintis serialas, pasakojantis apie aštuonis žmones, kuriuos sieja ypatingas ryšys. Tas ryšys nėra fiksuotas ir keičiasi bėgant laikui, tačiau visi aštuoni žmonės gali ir skaityti vienas kito mintis, ir jausti fizinį bei psichologinį skausmą. Kad jų sąsaja žiūrovams padarytų dar didesnį įspūdį, veikėjai yra išmėtyti po visą pasaulį ir yra skirtingų rasių, tautybių ar ideologijų. Viso aštuoneto jums čia nevardinsiu, nes į tai vis tiek nekreipsite dėmesio (po du iš jų gyvena JAV, Europoje ir Azijoje, po vieną - Pietų Amerikoje ir Afrikoje), tačiau pripažinkit, kad tokia globali istorija yra neįprastas reiškinys serialo formoje.

2015 m. birželio 17 d., trečiadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Fortunate Son/Employee of the Month

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Trečia serija. Fortunate Son


But you should know, he never wanted this life for you, and I'll tell you somethin', I don't want it for my son either. - Tony Soprano


Atsakomybė pelnytai yra įvardijama kaip vienas pagrindinių dalykų, atskiriančių vaikus nuo suaugusiųjų. Augindami vaikus visi tėvai jiems nori suteikti kuo daugiau atsakomybės ir pratinti prie to, ką jie turės daryti jau suaugę. Visi sėkmingi žmonės, į kuriuos su tįstančia seile žiūri sėkmės nepasiekę ar tiesiog niekada nesiekę, svarbiausius rezultatus yra užsitarnavę būtent dėl nebijojimo prisiimti atsakomybę ir su ja gyventi.

Vieno atsakymo šia tema nėra, bet žmogus, kuris mėgtų atsakomybę, yra žiauri retenybė. Atsakomybės daugelis arba bijo, arba ją supranta kaip dalyką, kuris yra visiškai neišvengiamas norint pasiekti savo tikslą ir kitos išeities kaip ją priimti tiesiog nėra. Ir su tuo prasideda „Sopranų“ serija „Fortunate Son“. Kristoferis, kartu su Adriana laukęs pagaliau jį aplankančios sėkmės ir įšventinimo į Tonio mafijos šeimą, pagaliau to sulaukia ir kartu su įšventinimu gauna visą galybę atsakomybių.

Tik jis to neplanavo. Kristoferis yra vienas tų žmonių, kuris yra susikoncentravęs į tikslą ir retai pagalvoja apie tai, kad į tikslo siekimą reikės įdėti itin daug pastangų. Ta tragiškoji istorija apie jo bandymą rašyti scenarijų irgi buvo susijusi su jo svajone tapti žvaigžde, ne su svajone rašyti scenarijus dieną ir naktį. Taip ir čia jis sapnuoja kalnus pinigų ir linksmybių nesuprasdamas, kad viską turi pasiekti pats.

2015 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. „Pushing Daisies“: kur kvailiojimas tampa ne kliūtimi, o būtinybe

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Pushing Daisies“ serijos.

Per šią savaitę apžvelgiau tris serialus, sukurtus to paties kūrėjo. Kadangi Bryanas Fulleris yra šiuo metu geriausio serialo televizijoje „Hannibal“ autorius, natūralu, kad norisi pamatyti jo darbo ištakas ir suprasti, ar „Hannibal“ yra šio kūrėjo nuoseklaus darbo rezultatas, ar atsitiktinumas. Ir jeigu „Dead Like Me“ ir „Wonderfalls“ buvo vizualine ir istorijos prasme gražūs serialai, būtent „Pushing Daisies“ labiausiai priartėja prie serialo apie legendinį serijinį žudiką. Ir kartu eilinį kartą kelia klausimą, kaip tokie nuostabūs ir originalūs serialai gali būti taip nekenčiami televizijoje, nuolat besivelkantys reitingų uodegoje.

Kad suprastumėte „Pushing Daisies“ stilių ir turėtumėte šiokį tokį supratimą, ar šis serialas tikrai yra jums, įsivaizduokite Weso Andersono filmus. „The Grand Budapest Hotel“, „Moonrise Kingdom“, „The Roayl Tenenbaums“ - tiks bet kuris jų. Didžiausio pasaulyje pedanto kuriami filmai negali būti sumaišyti su jokiais kitais. Kiekvienas kadras čia yra meno įsikūnijimas su preciziška kompozicija ir kruopščiai simetriškai išdėliotais objektais. Kitaip sakant, Andersonas yra tas žmogus, kuris žinodamas, jog jo kambaryje kabo vienu milimetru nukrypęs paveikslas, negalės užmigti to nepataisęs.

„Pushing Daisies“ serialas buvo kuriamas 2007 metais ir Andersonas tuo metu kino pasaulyje jau buvo pasižymėjęs, todėl ginčytis, ar specifinis serialo stilius buvo atsitiktinumas, ar kruopštus planas, galima į valias. Jums tereikia suprasti, kad „Pushing Daisies“ jums nepavyks lyginti su jokiu kitu meno kūriniu, nes nieko panašaus - labiau stiliaus, ne kokybės prasme - atrasti negalima. Serialas yra perpildytas komedijos, kuriozinių situacijų, įdomių veikėjų, stilingos vizualinės pusės ir muzikos, kurie kaip ir kituose Bryano Fullerio serialuose sukuria keistą derinį. Viskas čia yra spausta ir perspausta taip, kad žiūrint rimtai „Pushing Daisies“ atrodys labai kvailai, bet tam mums ir duotas protas, kad taikytumėmės prie visų situacijų.

2015 m. birželio 3 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Wonderfalls

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Wonderfalls“ serijos.

Daugiausiai sėkmės istorijas pasakojančių žmonių dažnai pasako išvadą, kuri kai kuriuos išmuša iš vėžių. Tie sėkmingi žmonės itin dažnai aiškina, kad jie viską pasiekė dėl to, kad laužė taisykles. Galvojo kitaip, nei kiti. Nekreipė dėmesio į nusistovėjusias tradicijas ir šokiravo tuos, kurie tvarkingai laikėsi visų taisyklių. Ir čia nėra mano bandymas kritikuoti nei vienos pusės, nes universalios sėkmės istorijos niekas neturi. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad visi, kurie laužo taisykles, visų pirma jas išmoksta. Kad ir kokios skirtingos yra sėkmės istorijos, nei vienos jų pasakotojai nėra iš gatvės atėję žmonės, kurie darė atsitiktinius dalykus ir pasiekė savo. Jie visų pirma išmoko taisykles, suprato, kaip galvoja jų srities žmonės, ir pradėjo elgtis kitaip nei dauguma, kartu per daug nenuklysdami nuo tradicijų.

Klasikinis to pavyzdys literatūroje man yra Stephenas Kingas, kuris savo knygose taiko tokią begalę įvairių stilistinių nukrypimų, bet kartu ir supranta, kur juos naudoti, kad kitaip nei genijumi jo nepavadinsi. Televizijoje toks žmogus yra Davidas Lynchas, nes jis Davidas Lynchas ir jis sukūrė „Twin Peaks“. Dabar visame mene yra itin paplitę standartų laužytojai, tad vieno aiškaus atstovo bet kokioje kategorijoje nėra. Ir visgi jeigu man tektų išrinkti vieną jų, tai būtų Bryanas Fulleris. Tikėtina, kad jo nėra girdėję daugelis žmonių, tačiau tai, ką jis daro televizijoje, yra daugmaž neįtikėtina. Jis daugiau nei dešimt metų kuria kritikų ir saujos žiūrovų mylimus projektus, kurie visuomet velkasi reitingų apačioje. Taip jis darė su „Dead Like Me“, taip jis šiomis dienomis daro ir su „Hannibal“, tačiau tokio spektro kaip „Wonderfalls“ jis niekada neužgriebė.

Vartoti tokį žodį kaip spektras kalbant apie serialą, kuris parodė tik trylika serijų, yra itin keista. Apie panašią apimtį ir pasiekimus galima būtų kalbėti nebent užsiminus apie „Firefly“ ar „Freaks and Geeks“. Ir nors niekas nemini „Wonderfalls“ kartu su šiais per anksti užbaigtais serialais, tai nebūtų stiprus nusižengimas. Serialas per itin trumpą laikotarpį pasiekė rezultatus, kurių kai kurie projektai nepasiekia per kelis metus. Sukūręs itin keistą siužetą, įdomius veikėjus ir kruopščiai išplėtojęs pagrindinę serialo heroję, Bryanas Fulleris parodė visam meno pasauliui (kuris, tikėtina, šito dalyko nėra matęs ir girdėjęs), kad net ir neturint menkiausios sėkmės galimybės, į savo darbą reikia sudėti viską, ką gali.

2015 m. birželio 1 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Dead Like Me

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Dead Like Me“ serijos.

Meno srityje tarp visažinių interneto komentatorių ir savo aptariamos temos nelabai pažįstančių žmonių dažnai išryškėja tendencija, kažkokiu būdu jiems leidžianti skirstyti kūrinius į dvi dalis: tuos, kurie buvo sukurti siekiant pinigų, ir tuos, kurie buvo sukurti dėl meno, dėl idėjos ir/ar dėl kūrybiškumo. Tokių žmonių dabar yra kur kas mažiau nei prieš keletą metų, tačiau pats faktas, kad kažkas skirsto meną vien į juodą ir į baltą, nuteikia nesmagiai. Dabar publika pamažu supranta, kad menas ir komercija tapo itin tampriai susijusiais dariniais, ir kad iš blogos idėjos nepadarysi pinigų, o neturėdamas pinigų negalėsi realizuoti savo kūrybiškumo, ir istorija vėl kartojasi. Tik kartais vieniems žmonėms pasiseka labiau nei kitiems ir tai, ką jie šiaip darytų laisvalaikiu, vienu metu pradeda jiems teikti ir džiaugsmo, ir pajamų.

Serialas „Dead Like Me“ atrodo būtent taip. Sukurtas scenaristo Bryano Fullerio, šis serialas yra tarytum kūrėjų džiaugsmo apraiška. Jis yra tarsi nesibaigiantis bandymas eksperimentuoti su įvairiomis istorijomis, veikėjais ir aplinkomis, ir nevaržomai tikrinti, kas veikia. Serialo idėja yra ganėtinai paprasta ir iš savo rėmų per du sezonus per daug neišlenda. Pagrindinė serialo veikėja yra paauglė Džordžija (Ellen Muth), kuri vieną dieną nuostabaus atsitiktinumo (kurį reikia pamatyti patiems) dėka miršta. Ir visa tai įvyksta per pirmąsias pilotinės serialo serijos minutes. Džordžija niekur nedingsta - jos siela prisikelia ir ji tampa viena iš savo gimtojo miestelio giltinių, kurios, tikrąja to žodžio prasme, žmonėms atneša mirtį.

„Dead Like Me“ buvo rodomas „Showtime“ kanale, kas reiškė, jog serialas turėjo visišką laisvę ir galėjo necenzūruojamas daryti ką tik panorėjo. Tik scenaristai be to sėkmingai apsiėjo. Be necenzūruoto dialogo ir kelių suaugusiems skirtų scenų, rimtos ir tamsios temos čia nebuvo nagrinėjamos. Daug kam tai gali skambėti kaip mirties sumenkinimas, nepagarba žmonėms ar panašūs dalykai, tačiau tiesa tame, kad serialas nuo šių temų nukrypsta greitai ir parodo žiūrovams, kad jeigu taip jiems nepatinka, jie bet kada gali išeiti. Mirtis čia nėra pašiepiama nepagarbiai ir karts nuo karto serialas sugeba surimtėti, todėl scenaristams sąžinės skaudėti neturėtų.