2015 m. birželio 1 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Dead Like Me

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Dead Like Me“ serijos.

Meno srityje tarp visažinių interneto komentatorių ir savo aptariamos temos nelabai pažįstančių žmonių dažnai išryškėja tendencija, kažkokiu būdu jiems leidžianti skirstyti kūrinius į dvi dalis: tuos, kurie buvo sukurti siekiant pinigų, ir tuos, kurie buvo sukurti dėl meno, dėl idėjos ir/ar dėl kūrybiškumo. Tokių žmonių dabar yra kur kas mažiau nei prieš keletą metų, tačiau pats faktas, kad kažkas skirsto meną vien į juodą ir į baltą, nuteikia nesmagiai. Dabar publika pamažu supranta, kad menas ir komercija tapo itin tampriai susijusiais dariniais, ir kad iš blogos idėjos nepadarysi pinigų, o neturėdamas pinigų negalėsi realizuoti savo kūrybiškumo, ir istorija vėl kartojasi. Tik kartais vieniems žmonėms pasiseka labiau nei kitiems ir tai, ką jie šiaip darytų laisvalaikiu, vienu metu pradeda jiems teikti ir džiaugsmo, ir pajamų.

Serialas „Dead Like Me“ atrodo būtent taip. Sukurtas scenaristo Bryano Fullerio, šis serialas yra tarytum kūrėjų džiaugsmo apraiška. Jis yra tarsi nesibaigiantis bandymas eksperimentuoti su įvairiomis istorijomis, veikėjais ir aplinkomis, ir nevaržomai tikrinti, kas veikia. Serialo idėja yra ganėtinai paprasta ir iš savo rėmų per du sezonus per daug neišlenda. Pagrindinė serialo veikėja yra paauglė Džordžija (Ellen Muth), kuri vieną dieną nuostabaus atsitiktinumo (kurį reikia pamatyti patiems) dėka miršta. Ir visa tai įvyksta per pirmąsias pilotinės serialo serijos minutes. Džordžija niekur nedingsta - jos siela prisikelia ir ji tampa viena iš savo gimtojo miestelio giltinių, kurios, tikrąja to žodžio prasme, žmonėms atneša mirtį.

„Dead Like Me“ buvo rodomas „Showtime“ kanale, kas reiškė, jog serialas turėjo visišką laisvę ir galėjo necenzūruojamas daryti ką tik panorėjo. Tik scenaristai be to sėkmingai apsiėjo. Be necenzūruoto dialogo ir kelių suaugusiems skirtų scenų, rimtos ir tamsios temos čia nebuvo nagrinėjamos. Daug kam tai gali skambėti kaip mirties sumenkinimas, nepagarba žmonėms ar panašūs dalykai, tačiau tiesa tame, kad serialas nuo šių temų nukrypsta greitai ir parodo žiūrovams, kad jeigu taip jiems nepatinka, jie bet kada gali išeiti. Mirtis čia nėra pašiepiama nepagarbiai ir karts nuo karto serialas sugeba surimtėti, todėl scenaristams sąžinės skaudėti neturėtų.

Linksmesnis tonas čia vyrauja todėl, kad serialas kur kas dažniau koncentruojasi į tuos žmones, kurie sukelia mirtį, ne tuos, kurie iš tikro miršta. Džordžija veikia dviem frontais: ji padeda žiūrovams susipažinti su giltinių pasauliu ir tiesiog yra stipri pagrindinė veikėja. Priešingai išankstiniams įsitikinimams, giltinės privalo gyventi gyviems žmonėms įprastą gyvenimą ir įgauna fizinį kūną. Būtent dėl to serialas praleido itin daug laiko vietoje, kurioje giltinę išvysti yra mažiausiai tikimybių: darbe. Džordžijos darbas yra niekuo neišsiskiriantis, vykstantis biure ir apsuptas keisčiausių įmanomų bendradarbių, su kuriais Džordžija galiausiai susidraugauja ir už darbo aplinkos, taip net po mirties bandydama keisti savo netvarkingą gyvenimą.

Visgi įdomiausi veikėjai vyrauja tarp giltinių ir daugiausiai seriale žiūrovai mato penkis jų. Rubas (Mandy Patinkin) yra vyriausias jų (net jeigu veikėjai mirė prieš daugybę dešimtmečių), privalantis kasdien išdalinti giltinėms lapelius su vardais ir laiku, kada konkretus žmogus privalo mirti. Meisonas (Callum Blue) yra alkoholikas ir narkomanas, išpažįstantis laisvą gyvenimo būdą ir per daug rimtai nepriimantis savo darbo, nors būtent iš jo žiūrovai sužino daugiausiai istorijų. Deizė (Laura Harris) yra gražuolė ir paviršutiniška mergina, tačiau veikėjų plėtojimo prasme įdomiausia seriale tampa ji, pagaliau suprantanti, kad net ir pomirtiniame gyvenime ji nenori būti labai neįdomia. Penketą užbaigia dažnai į trečią planą nustumiama Roksė (Jasmine Guy), dažniausiai pikta ir agresyvi, ir apie ją pasakyti kažką daugiau tiesiog nėra.

Nemažai dėmesio seriale yra skiriama ir buvusiai Džordžijos šeimai, tik kalbant apie atmosferą, būtent ši pusė seriale suteikia mažiausiai ramybės. Kalbant bendrai, scenaristų (kurių gretas dėl nesutarimų su studija po penkių serijų paliko pats Fulleris) sprendimas rodyti su netektimi besitvarkančią šeimą yra sveikintinas, suteikiantis draminių elementų ir stiprių veikėjų. Bėda tame, kad šie aspektai nėra išnaudojami. Šeimą kartu bandanti išlaikyti motina, romaną su kita moterimi pradėjęs tėvas ir visų krečiamų permainų nepakelianti mažoji dukra dažnai tampa komiškų situacijų įkaitais, kur jie negali atsiskleisti tinkamai. Tai nebuvo visiškai nepatogu, nes vėlgi - komedija gali būti įvairi ir netgi sugebanti padėti veikėjams, ir sakyti, kas juokinga ir kas - ne, negali praktiškai niekas, tačiau po šių scenų serialo atmosfera kiek išsibalansuodavo ir į ritmą grįžti jai reikėdavo laiko.

Galiausiai apie „Dead Like Me“ galima pasakyti tiek, kad serialas ir jo kūrėjai žinojo, ką daro. Jie nesiekė per daug (kas kartais serialui kenkė) ir darė tai, ką buvo užsibrėžę. Visos serialo serijos yra panašios, lydimos mirčių ir linksmų nutikimų (nors komedija jo pavadinti nedrįsčiau), ir geram laiko praleidimui jis yra kur kas geresnis variantas nei jus iš proto varantys ir slegiantys serialai. Mandy Patinkino ir Ellen Muth vaidyba gali jus išlaikyti prie ekranų net ir neįdomių serijų metu, nors tą patį gali pasiekti ir bendra serialo stilistika, kuri visada rinksis linksmesnę išeitį. Dėl tokių dalykų „Dead Like Me“ niekas nevadins vienu geriausių serialų ir jis toks tikrai nėra. Tačiau kai atsibosta rimtos ir sunkios dramos, atpalaiduoti mintis su juo galima drąsiai.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą