2015 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. „Pushing Daisies“: kur kvailiojimas tampa ne kliūtimi, o būtinybe

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Pushing Daisies“ serijos.

Per šią savaitę apžvelgiau tris serialus, sukurtus to paties kūrėjo. Kadangi Bryanas Fulleris yra šiuo metu geriausio serialo televizijoje „Hannibal“ autorius, natūralu, kad norisi pamatyti jo darbo ištakas ir suprasti, ar „Hannibal“ yra šio kūrėjo nuoseklaus darbo rezultatas, ar atsitiktinumas. Ir jeigu „Dead Like Me“ ir „Wonderfalls“ buvo vizualine ir istorijos prasme gražūs serialai, būtent „Pushing Daisies“ labiausiai priartėja prie serialo apie legendinį serijinį žudiką. Ir kartu eilinį kartą kelia klausimą, kaip tokie nuostabūs ir originalūs serialai gali būti taip nekenčiami televizijoje, nuolat besivelkantys reitingų uodegoje.

Kad suprastumėte „Pushing Daisies“ stilių ir turėtumėte šiokį tokį supratimą, ar šis serialas tikrai yra jums, įsivaizduokite Weso Andersono filmus. „The Grand Budapest Hotel“, „Moonrise Kingdom“, „The Roayl Tenenbaums“ - tiks bet kuris jų. Didžiausio pasaulyje pedanto kuriami filmai negali būti sumaišyti su jokiais kitais. Kiekvienas kadras čia yra meno įsikūnijimas su preciziška kompozicija ir kruopščiai simetriškai išdėliotais objektais. Kitaip sakant, Andersonas yra tas žmogus, kuris žinodamas, jog jo kambaryje kabo vienu milimetru nukrypęs paveikslas, negalės užmigti to nepataisęs.

„Pushing Daisies“ serialas buvo kuriamas 2007 metais ir Andersonas tuo metu kino pasaulyje jau buvo pasižymėjęs, todėl ginčytis, ar specifinis serialo stilius buvo atsitiktinumas, ar kruopštus planas, galima į valias. Jums tereikia suprasti, kad „Pushing Daisies“ jums nepavyks lyginti su jokiu kitu meno kūriniu, nes nieko panašaus - labiau stiliaus, ne kokybės prasme - atrasti negalima. Serialas yra perpildytas komedijos, kuriozinių situacijų, įdomių veikėjų, stilingos vizualinės pusės ir muzikos, kurie kaip ir kituose Bryano Fullerio serialuose sukuria keistą derinį. Viskas čia yra spausta ir perspausta taip, kad žiūrint rimtai „Pushing Daisies“ atrodys labai kvailai, bet tam mums ir duotas protas, kad taikytumėmės prie visų situacijų.

Serialas netrunka parodyti savo absurdiškumo ir atmesti tuos, kurie šiam žanrui netiks. Pagrindinis serialo herojus yra pyragus gaminantis Nedas (Lee Pace), turintis neįprastą dovaną - jis gali prikelti žmones iš numirusių. Keisčiausia jo dovanos dalis yra ta, kad žmones jis gali prikelti tik vienai minutei. Jeigu per 60 sekundžių jų savo prilietimu jis nenumarina antrą kartą ir visiems laikams, miršta kažkas, esantis šalia to žmogaus. Paprasta, nereikalaujanti daug mąstymo, bet kartu ir daug įtampos savyje turinti idėja.

Niekas nesupyktų, kad seriale Nedas tik tai ir darytų, tačiau čia yra ir antro plano veikėjų. Nedo dovana sumąsto pasinaudoti privatus detektyvas Emersonas (Chi McBride) ir jie kartu pradeda tirti nusikaltimus ir įvairius nužudymus. Pirmojoje serijoje prie jų prisijungia ir Čak (Anna Friel), Nedo vaikystės meilė, kurią jis nusprendžia prikelti iš numirusių ir nekreipti dėmesio į tai, kad jam teks paaukoti kitą žmogų. Pagrindinį veikėjų ketvertą užbaigia kartu su Nedu pyragus gaminanti Oliv (Kristin Chenoweth), simpatizuojanti savo bosui ir nesuprantanti, dėl ko jis taip bijo kiekvieno prisilietimo.

Nors dažniausiai dvigubo žanro serialai visų pirma būna dramos, turinčios komedijos elementų, čia viskas yra atvirkščiai. Didžioji laiko dalis čia yra praleidžiama linksminant žiūrovus ir pateikiant kuo linksmesnes, su keistais antgamtiniais reiškiniais susijusias scenas. Savo laiku „Pushing Daisies“ buvo eilinis nepopuliarus Fullerio kūrinys, tačiau jis sugebėjo susilaukti piktų tetų laiškų, kuriuose buvo aiškinama, jog serialas sumenkina mirtį ir dėl to yra tiesiog baisus dalykas. Jeigu norėsite čia matyti mirties sumenkinimą, jums pasiseks, bet nepersistenkite. Tarytum dėl to ir tie serialo veikėjai, kurie yra prikeliami vos minutei, nerėkia iš skausmo ir nesijaudina dėl to, kad daugiau niekada nepamatys artimųjų. Jie visuomet bendradarbiauja su Nedu, nuklysta į su jų mirtimi susijusius kliedesius, ir tai tampa tikru džiaugsmu ir žiūrovams, ir scenaristams, kuriems šis serialas turėjo būti slapčiausių fantazijų išsipildymas, kuriame kvailiojimas buvo ne kliūtis, o būtinybė.

Ir net jeigu norite dramos, čia jos gausite. Nedas nuo Čak slepia paslaptį, kuri komedijos serialui yra per daug tamsi, bet ji egzistuoja ir su ja yra tvarkomasi itin sėkmingai. Nuo Čak kitokią paslaptį yra nuslėpusios ir dvi jos tetos - vienos keisčiausių jūsų kada nors matytų veikėjų televizijoje, ir dėl to jūs būkite tikri. Kas nesigilina į kino ar televizijos kūrybą dažnai nesupranta, kad komedija ir absurdas yra sunkiausiai išgaunamos meno formos. „Pushing Daisies“ pulsuoja absurdu, tačiau viskas čia yra daroma su skoniu ir rimtu veidu, ir todėl netgi banaliausios meilės istorijos, be kurių šis serialas tiesiog negalėtų išgyventi, suteikia tiek daug linksmų akimirkų, kad galiausiai galima nekreipti dėmesio į kvailus romantinius trikampius.

Prie to kaip visuomet prisideda bene stipriausia Bryano Fullerio serialų pusė - aktorių parinkimas. Kai tavo kūrinys yra toks perspaustas ir turintis tokį specifinį stilių, rasti tinkamą pusiausvyrą tarp kvailumo ir bandymo įtikinti žiūrovus, kad viskas čia yra gerai, yra neįtikėtinai sunkus darbas, kurį kokybiškai atlieka tik geriausieji. Lee Pace, vaidinęs „Wonderfalls“, patirties šiame žanre jau turėjo, taip kad jo kokybiški pasirodymai nieko nenustebino, o Anna Friel kaip jo antroji pusė buvo suporuota itin gražiai. Visgi didžiausi laurai tarp aktorių tenka Chi McBride, kuris buvo toks reikalingas apie įvykių absurdiškumą kalbantis žmogus, ir Kristin Chenoweth, kurios balsas nuostabiai tiktų animaciniams filmams, tačiau jos pateikiamas veikėjos naivumas buvo dar viena „Pushing Daisies“ staigmena.

Šitas serialas niekad nebus įtraukiamas tarp geriausiųjų, tačiau prie originaliausiųjų - drąsiai. Dažnai galima pamatyti, kaip originalumas yra rodomas tik tam, kad jį kas nors parodytų, bet to niekada neužtenka. Kai jis yra sukuriamas taip, kad žmonės nematytų įkyraus stiliaus ir koncentruotųsi į istoriją, tuo pačiu galėdami pamatyti keistą jos pateikimą, tuomet yra pasiekiama geriausia pusiausvyra. „Pushing Daisies“ ją atrado ir tapo serialu, kurį galima žiūrėti viena akimi ir jis niekada netrukdys, tačiau į jį įsigilinus galima pamatyti kur kas daugiau. Bryano Fullerio genialumas yra ne atsitiktinumas, ir šitas serialas yra dar vienas to pavyzdys.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą