2015 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. „Sense8“: pasirodo, kad banalumą ir genialumą įmanoma suderinti

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Sense8“ serijos.

Man būna sunku kalbėti apie ambiciją serialuose. Meno pasaulyje yra mažai dalykų, kuriuos aš gerbiu labiau nei kūrėjų užsidegimą papasakoti tam tikrą istoriją, ką nors parodyti ar tiesiog sukurti, nes jų entuziazmas jaučiasi visais atvejais. Bet aš tuo pačiu suprantu, kad ambicija yra tik žiauriai maža darbo dalis, nes nukreipus energiją į klaidingą pusę, pasekmės būna itin baisios.

Ir jeigu televizijoje pastaruoju metu buvo serialas, kurį būtų galima pavadinti ambicingu, tai būtų „Sense8“. Teoriškai rodomas ne televizijoje, o visas serijas iškart paleidžiančiame ir žmonėms savaitgalius gadinančiame/gerinančiame „Netflix“, serialas yra sukurtas Lanos ir Andrew Wachowskių (kuriuos kai kurie vis dar užsispyrę vadina broliais Wachowskiais, ir jeigu jūs esat tarp tokių žmonių, prašau, sustokit), todėl lengva suprasti, kad bent jau pažiūrėti bus į ką.

„Sense8“ yra mokslinės fantastikos savybių turintis serialas, pasakojantis apie aštuonis žmones, kuriuos sieja ypatingas ryšys. Tas ryšys nėra fiksuotas ir keičiasi bėgant laikui, tačiau visi aštuoni žmonės gali ir skaityti vienas kito mintis, ir jausti fizinį bei psichologinį skausmą. Kad jų sąsaja žiūrovams padarytų dar didesnį įspūdį, veikėjai yra išmėtyti po visą pasaulį ir yra skirtingų rasių, tautybių ar ideologijų. Viso aštuoneto jums čia nevardinsiu, nes į tai vis tiek nekreipsite dėmesio (po du iš jų gyvena JAV, Europoje ir Azijoje, po vieną - Pietų Amerikoje ir Afrikoje), tačiau pripažinkit, kad tokia globali istorija yra neįprastas reiškinys serialo formoje.

Visos dvylika pirmojo sezono serijų buvo filmuojamos daugybėje šalių ir miestų, todėl ambicijos čia yra į valias. Vėlgi, Wachowskių prisidėjimas prie tokio tipo serialo tikrai yra jaučiamas. Jie režisavo ne visas pirmojo sezono serijas, tačiau tikrai padarė didžiulę įtaką vizualiniam serialo stiliui. Jis yra gyvybingas ir aiškiai nustatantis kiekvienos ekrane rodomos valstybės toną. Labiausiai, tiesa, jis praverčia mistinei serialo pusei. Net jeigu veikėjų sugebėjimai nėra aiškiai apibrėžiami, jie gali paveikti vieni kitus ir fiziškai, ir morališkai, tarytum persikūnydami vienas į kitą, ir Wachowskių režisūra, paliekanti vietos dviprasmybėms ir paprastai žiūrovų fantazijai, tokiai istorijai tikrai tinka.

Veikėjų prasme „Sense8“ ambicija yra jaučiama ne ką mažiau ryškiai. Serialas, kaip ir yra pagarsėję jo kūrėjai, nagrinėja temas, kurias daugelis menininkų bijo užkabinti. Tarp pagrindinių veikėjų yra homoseksualų, vargingų, dėl tradicijų kenčiančių, dėl galimos neapykantos apsimetinėjančių žmonių. Aišku, seriale yra ir vienas heteroseksualus baltasis vyras Vilas (Brian J. Smith), kuris ilgainiui tampa pagrindiniu istorijos herojumi, bet tokio tipo veikėjas, kaip yra įtvirtinta JAV konstitucijoje (iškart po tuo punktu lygias teises ir laimės siekimą), yra privalomas kiekvienam serialui, kad ir koks jis bebūtų ambicingas.

Bėda ta, kad į tokį galybe idėjų užkrautą serialą yra bandoma prigrūsti kuo daugiau dalykų, ką galima pavadinti tiesiog Wachowskių sindromu. „Matricos“ tęsiniai, panašia idėja kaip „Sense8“ pasižymėjęs „Cloud Atlas“ ar gražiai atrodęs, bet chaoso viršūnę pasiekęs „Jupiter Ascending“ kentėjo nuo tų pačių dalykų.

Jeigu „Sense8“ veikėjus imčiau atskirai, jie yra išplėtoti tikrai sėkmingai. Tai aš suprantu pagal jų atliekamus veiksmus, jų reakcijas į aplink vykstančius įvykius ir pagal bent jau patenkinamą aktorių vaidybą. Tačiau tai yra paslepiama. Veikėjai yra apkraunami dialogais, kurie septynis kartus iš dešimties yra banalumo viršūnė, primenanti pokalbius muilo operose apie pavogtus vyrus ir nužudytas tarnaites (kas yra keista, kadangi vienas iš veikėjų - Litas (Miguel Angel Silvestre) - vaidina tokiuose kvailuose filmuose). Visi dialogai šitam seriale turėtų būti sentimentalūs, prigrūsti ašarą per prievartą spaudžiančių žodžių, bet man labiau norisi verkti dėl dialogų baisumo ir jungti serialą lauk.

Ir, kas blogiausia, dialogai čia nesustoja - su klišėmis einama iki galo ir koks nors veikėjas kas dešimt minučių išvemia monologą, paaiškinantį, kas ką tik nutiko ir kaip jis dėl to jaučiasi. Jis tai daro verkdamas ar juokdamasis, tačiau žiūrovams aiškina apie tai, kad verkia ar juokiasi, ir tokiose situacijose ambicingumas man jau rūpi mažiausiai.

Yra kai kurie serialai, kurie tokio tipo dialogus įgyvendina itin sėkmingai - „True Detective“ buvo vienas jų, sugebėjęs veikėjų emocijas bent jau paslėpti po pusiau prasmingais monologais. „Sense8“ šitoje kategorijoje feilina žiauriausiu įmanomu būdu. Tai galima atleisti kelis kartus per serialą, bet ne tiek pat kartų per vieną seriją.

O tai man yra baisiai gaila, kadangi Wachowskiai yra režisieriai. Jiedu turi nerealių idėjų, jas supranta neįtikėtinai gerai, tačiau žiūrovus visuomet laiko nelabai susipratusiais kvailiais, kuriems reikia paaiškinti kiekvieną ėjimą. Pabandykit suskaičiuoti, kiek turit intelektualus primetančių draugų, kurie jums laimingi aiškina, kad Neo yra, atseit, Naujasis - tipo, Jėzus, - o Trinity yra Šventoji trejybė, ir kad čia yra geniali alegorija į mūsų religiją, ir kad toks simbolizmas yra tikrai protingas.

Kai Louis CK sakė, kad už pasitikėjimą savimi yra kur kas svarbesnis sugebėjimas suprasti, koks tu iš tikrųjų esi, jis galėjo kalbėti ir apie Wachowskius. Jie nėra rašytojai. Savo komandoje jie turėjo ir kitų scenaristų, bet Wachowskiai vis tiek rašė tuos visa paaiškinančius dialogus ir dėl to, veikiausiai, per daug nepergyveno.

Ir tai yra blogai, kadangi tokie dalykai stipriai nutempė visą serialą žemyn. Jie dar kartą patvirtino mano teoriją, kad visus Wachowskių darbus reikia žiūrėti be garso, kadangi jie vizualiąja prasme yra neįtikėtini režisieriai, vieni geriausių, kokius yra mačiusi mokslinė fantastika. Jie viską parodo vaizdais, veikėjų emocijomis ir aktorių pasirodymais (kurie šiame seriale buvo stipriai banguojantys, bet gal čia kalti ir dialogai), tačiau į tų pačių aktorių lūpas įdeda žodžius, kuriuos galima suprasti tik kaip skirtus akliems žmonėms. Pastangos yra gerai, persistengimas - nelabai.

Turiu pripažinti, kad tokiu atveju „Netflix“ modelis paleisti visą sezoną iš karto (prieš kurį aš dažniausiai būnu nusiteikęs) yra itin sėkmingas. Peržiūrint visą sezoną per porą prisėdimų tie dialogai per ausis kerta ne taip stipriai, kaip kirstų juos gaunant kartą per savaitę. Juolab kai tai padeda ir istorijai. „Sense8“ siužetas yra labai chaotiškas, kai iš dalies tampa aišku, kad net kūrėjai neturėjo supratimo, kiek laiko jie nori praleisti su mistine serialo puse. Pastaroji iki galo yra neaiški, pristatanti naujų priešų ir juos pakeliui kažkur pametanti, pagaliau supratus, kad jie nėra reikalingi. Prisiekiu, man atrodo, kad Wachowskiai turi kažkokį sąrašą privalomų panaudoti elementų - nereikalingi blogiukai, graudūs dialogai, chaotiška istorija, - ir juos visur privalo išnaudoti, net jeigu gana anksti paaiškėja, kad tokių dalykų tiesiog nereikia.

Nes, galiausiai, šitas serialas nėra apie mistiką, dialogus ar vaizdinius. Jis yra apie veikėjus, kurie pirmą sezoną pabaigia pilnai susiformavę, kas man kartu buvo ir didžiulis šokas, ir malonumas. Veikėjai čia yra labai skirtingi, neapibrėžiami vien per savo kultūrą ar seksualumą. Jie yra atviri, ne ciniški, padedantys vieni kitiems ir keičiantys savo gyvenimus. Tačiau aiškiai pasakyti, ar dėl jų verta iškentėti pačių veikėjų pateikiamus paaiškinimus, kaip jie jaučiasi duotuoju momentu, ar muzikinius montažus, kurių banalumas išmuša visus kamščius, tiesiog negaliu.

O ką apie šį serialą manote jūs?

3 komentarai:

  1. Tik norėjau pasakyti ačiū už apžvalgą, kurios dėka atradau ir peržiūrėjau šį serialą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prašom :) Patiko pats serialas?

      Panaikinti
    2. Patiko ir paliko gilų įspūdį. Tikrai išskirtinis darbas. Aišku, kartais buvo kiek per daug užsisėdima su kai kuriomis temomis (ar scenomis), bet iš esmės visų 8 senseitų [?] gyvenimai buvo pateikti gana įdomiai ir pasitarnavo geresniam personažų pažinimui, jų "naudos" klasteriui išgryninimui.
      Dar kas patiko, kad bent jau pirmame sezone veikėjai nepuolė spręsti pasaulinių problemų, o plius minus liko su savais reikalais ir sunkumus sprendė praktiškai tik klasterio viduje. Nes na ir taip daug turime super herojų filmų/serialų, kuriuose gelbstimas jei ne visas pasaulis, tai bent jau vietinis miestas. Taigi tas išlikimas klasterio viduje buvo geras dalykas (šiaip beveik neabejoju, kad jei pratęs tolesniems sezonams, anksčiau ar vėliau atsiras tų globalesnių problemų, bet kol kas tegu tik pratęsia, vėliau jau galėsim skųstis dėl smulkmenų:).
      Ir dar - garso takelis! Nežinau, visada labai geras jausmas aplanko, kai filme ar seriale išgirstu savo klausomą muziką. Šį kartą malonų šoką gavau net 3 kartus: 2 kartai su Sigur Ros muzika ir kartas su Antony and The Johnsons.
      Plius Islandija - jaučiu ypatingus jausmus šiam kraštui, taigi buvo labai gera ją čia sutikti.
      Ir pabaigai paradoksas: tokios scenos kaip Wolfgango pasirodymas su bazuka ar kadrai iš Lito super bukų superhero/supermacho filmų, kituose serialuose mane greičiausiai erzintų, tačiau čia kažkodėl buvo kaip labai skanus prieskonis (toks maždaug "Buh-yah!").

      Panaikinti