2015 m. birželio 3 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Wonderfalls

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Wonderfalls“ serijos.

Daugiausiai sėkmės istorijas pasakojančių žmonių dažnai pasako išvadą, kuri kai kuriuos išmuša iš vėžių. Tie sėkmingi žmonės itin dažnai aiškina, kad jie viską pasiekė dėl to, kad laužė taisykles. Galvojo kitaip, nei kiti. Nekreipė dėmesio į nusistovėjusias tradicijas ir šokiravo tuos, kurie tvarkingai laikėsi visų taisyklių. Ir čia nėra mano bandymas kritikuoti nei vienos pusės, nes universalios sėkmės istorijos niekas neturi. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad visi, kurie laužo taisykles, visų pirma jas išmoksta. Kad ir kokios skirtingos yra sėkmės istorijos, nei vienos jų pasakotojai nėra iš gatvės atėję žmonės, kurie darė atsitiktinius dalykus ir pasiekė savo. Jie visų pirma išmoko taisykles, suprato, kaip galvoja jų srities žmonės, ir pradėjo elgtis kitaip nei dauguma, kartu per daug nenuklysdami nuo tradicijų.

Klasikinis to pavyzdys literatūroje man yra Stephenas Kingas, kuris savo knygose taiko tokią begalę įvairių stilistinių nukrypimų, bet kartu ir supranta, kur juos naudoti, kad kitaip nei genijumi jo nepavadinsi. Televizijoje toks žmogus yra Davidas Lynchas, nes jis Davidas Lynchas ir jis sukūrė „Twin Peaks“. Dabar visame mene yra itin paplitę standartų laužytojai, tad vieno aiškaus atstovo bet kokioje kategorijoje nėra. Ir visgi jeigu man tektų išrinkti vieną jų, tai būtų Bryanas Fulleris. Tikėtina, kad jo nėra girdėję daugelis žmonių, tačiau tai, ką jis daro televizijoje, yra daugmaž neįtikėtina. Jis daugiau nei dešimt metų kuria kritikų ir saujos žiūrovų mylimus projektus, kurie visuomet velkasi reitingų apačioje. Taip jis darė su „Dead Like Me“, taip jis šiomis dienomis daro ir su „Hannibal“, tačiau tokio spektro kaip „Wonderfalls“ jis niekada neužgriebė.

Vartoti tokį žodį kaip spektras kalbant apie serialą, kuris parodė tik trylika serijų, yra itin keista. Apie panašią apimtį ir pasiekimus galima būtų kalbėti nebent užsiminus apie „Firefly“ ar „Freaks and Geeks“. Ir nors niekas nemini „Wonderfalls“ kartu su šiais per anksti užbaigtais serialais, tai nebūtų stiprus nusižengimas. Serialas per itin trumpą laikotarpį pasiekė rezultatus, kurių kai kurie projektai nepasiekia per kelis metus. Sukūręs itin keistą siužetą, įdomius veikėjus ir kruopščiai išplėtojęs pagrindinę serialo heroję, Bryanas Fulleris parodė visam meno pasauliui (kuris, tikėtina, šito dalyko nėra matęs ir girdėjęs), kad net ir neturint menkiausios sėkmės galimybės, į savo darbą reikia sudėti viską, ką gali.

Iš pirmo žvilgsnio serialas apie tai, kaip vieną dieną mergina supranta, jog su ja kalbasi žaisliniai gyvūnai, nėra kažkas ypatingo. Tai tiesa. Džei (Caroline Dhavernas), baigusi aukšto lygio universitetą, dirba paprastoje prie Niagaros krioklių esančioje suvenyrų parduotuvėje ir tai, jog tie suvenyrai pradeda su ja kalbėtis, stipriai paveikia jos emocinę būklę, tačiau vienokią ar kitokią tokios istorijos adaptaciją matė visi. Tik „Wonderfalls“ eina kitu keliu. Būtų natūralu tikėtis, kad serialas nuspręs visą laiką praleisti nagrinėjant mistinį pasaulį (kuris, pagal patį Fullerį, yra tas pats, kuriame gyvena ir kiti jo sukurti veikėjai bei serialai) ir paslaptingas suvenyrus prikeliančias jėgas. Vietoje to, ši neįprasta savybė yra nustumiama į antrą planą, o „Wonderfalls“ pasakoja ne su suvenyrais kalbančios, bet socialiai atsiskyrusį gyvenimą gyvenančios ir tikro pasaulio bijančios merginos istoriją.

Vien tai, jog ji gyvena aplinkoje, kurioje užaugo, tačiau yra apsistojusi namelyje ant ratų, apie Džei kažką sako. Ji yra socialiai keistas žmogus, nenorintis tinkamai išnaudoti prestižinio universiteto diplomo ir kartu visomis išgalėmis vengiantis savo šeimos. Tai dažniausiai yra motyvuojama minėtos šeimos keistumu, tačiau kalbėjimas su žaislais normalumui nepadeda. Džei brolis Aronas (Lee Pace) yra vienintelis, kuris kreipia daugiau dėmesio į sesers pokalbius su daiktais ir galiausiai užsinori tai patirti pats, per ką išryškėja ir jo laisvamaniškas bei įpareigojimų neturintis gyvenimas. Jų sesuo Šeron (Katie Finneran) yra ambicingiausia ir didžiausias svajones turinti veikėja, tačiau pasiekianti panašiai tiek, kiek kiti šeimos nariai. Trejetas, nors ir pasižymintis itin skirtingomis savybėmis ir nevengiantis pyktis, vienas kitą supranta aiškiai ir serialas neturi jokio noro viską vežti konfliktais, o veikiau istorijomis, kurios darytų įtaką pačiai Džei.

Taip į „Wonderfalls“ yra pristatomas ir Erikas (Tyron Leitso), kuris pakeičia Džei ta prasme, jog mergina neigia meilės ir romantikos egzistavimą, tačiau Erikas ją priverčia stengtis ir persigalvoti. Vėlgi, kaip ir kiekviename seriale, taip ir čia neapsieinama be lengvo pobūdžio klišių, tokių kaip meilės trikampiai ir slapti romanai, tačiau su jais yra apsisukama itin gražiai. Vietoje to, kad supratus, jog jie neveikia, jie būtų kažkur numesti, šie siužetai yra paliekami praeityje, tačiau daro įtaką tolimesniam veikėjų plėtojimui.

Visa tai susiveda į rezultatą, kuris plika akimi ir per daug negalvojant yra nepastebimas. Tam nereikia ypatingų sugebėjimų ir panašių dalykų aš neturiu, tačiau dėl jų reikia įsigilinti į pačią „Wonderfalls“ esmę. Bryanas Fulleris šiuo serialu aiškiai norėjo papasakoti apie tai, kaip viena mergina iš socialiai atsiskyrusios ir nepriimtinos tapo bent kiek protingesne ir suprantančia, kaip veikia žmonės ir gyvenimas. Žinoma, šalia visuomet buvo kalbantys daiktai, tačiau tai veikiau buvo pretekstas pritraukti žiūrovų dėmesį, kuris galiausiai nepasiteisino. Visgi pagrindinę savo užduotį Fulleris atliko užtikrintai. Per vargingas trylika serijų buvo sukurta nedidelė vienos merginos istorija, turinti aiškią pradžią, veiksmą ir pabaigą, kuri buvo sukurta visiems aiškiai suprantant, jog serialas nebus tęsiamas, tačiau kaip „Wonderfalls“ pabaiga ji veikia puikiai.

Sunku pasakyti, kiek prie solidžios „Wonderfalls“ kokybės prisidėjo Džei įkūnijusi Caroline Dhavernas, tačiau jos indėlis seriale yra vienas svarbiausių. Ji sugebėjo pateikti šiek tiek komišką, šiek tiek neurotišką, šiek tiek į depresiją puolusią merginą taip, kad šios savybės nesimaišytų, o derėtų viena šalia kitos. Dėl to pradžioje ir kalbėjau apie Fullerio meną. Jis sugebėjo į kiekvieną „Wonderfalls“ seriją (kartais - tiesiog į vieną sceną) sukišti fantastinių, komedijos ir solidžios dramos elementų, ir privertė juos veikti išvien. Tai skamba ganėtinai paprastai, tačiau tai tobulai yra padarę turbūt tik „Twin Peaks“ ir dar kelių serialų kūrėjai, tad Dhavernas vaidyba šiam serialui buvo itin reikalinga, ir aktorė savo darbdavių neapvylė.

Nusivilti, tiesa, teko visoms pusėms. FOX kanalui, kuris apsiėmė reitingų nenešusio projekto. Kūrybinei grupei, kuri turėjo ieškotis kito darbo. Ir, svarbiausia, tai saujai žiūrovų, kurie serialą žiūrėjo nuo pradžių. FOX išniekino serialą paleisdami serijas ne pagal eiliškumą ir jų iš viso parodė tik keturias, ir tik po įnirtingų žiūrovų kampanijų, raginusių grąžinti serialą ir visapusiškai palaikiusių jo kūrėjus, kanalo vadovai nusprendė visas trylika sukurtų serijų išleisti DVD formatu. Tokių serialų istorijos skamba kaip Pelenės pasaka, tačiau, vienaip ir kitaip, „Wonderfalls“ buvo sukurtas. Serialas įeina į gana ilgą sąrašą tų, kurie vos vieną sezoną išgyveno FOX kanale, ir visgi niekas juo nesiskundžia. „Wonderfalls“ papasakojo aiškią ir užbaigtą istoriją, ir iš serialo visi nori būtent to.

O ką apie šį serialą manote jūs?

1 komentaras:

  1. Fullerio esu mačiusi Dead Like Me (tiesa, kol kas tik pirmą sezoną), Hannibal, Pushing Daisies bei Wonderfalls.

    Wonderfalls rašiau 10/10 su mintimi, kad ateity su malonumu darsyk pažiūrėčiau. Humoras, pagr. veikėjos charakteris, siužetas - viskas ,,lipo". Aišku, nepamirštant ir Fullerio gebėjimo maišyti žanrus, aktorių vaidybos. Ir nespėjo nė trupučio pabosti, ko nepasakyčiau apie Pushing Daisies ir Dead Like Me, kuriuos žiūrint kartais pagal vienodą principą štampuotos serijos imdavo pabosti (tiesa, tai supratusi ėmiau daryti pertraukas tarp serijų ir spėdavau ir išsiilgti šių serialų :) ).

    AtsakytiPanaikinti