2015 m. birželio 17 d., trečiadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Fortunate Son/Employee of the Month

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Trečia serija. Fortunate Son


But you should know, he never wanted this life for you, and I'll tell you somethin', I don't want it for my son either. - Tony Soprano


Atsakomybė pelnytai yra įvardijama kaip vienas pagrindinių dalykų, atskiriančių vaikus nuo suaugusiųjų. Augindami vaikus visi tėvai jiems nori suteikti kuo daugiau atsakomybės ir pratinti prie to, ką jie turės daryti jau suaugę. Visi sėkmingi žmonės, į kuriuos su tįstančia seile žiūri sėkmės nepasiekę ar tiesiog niekada nesiekę, svarbiausius rezultatus yra užsitarnavę būtent dėl nebijojimo prisiimti atsakomybę ir su ja gyventi.

Vieno atsakymo šia tema nėra, bet žmogus, kuris mėgtų atsakomybę, yra žiauri retenybė. Atsakomybės daugelis arba bijo, arba ją supranta kaip dalyką, kuris yra visiškai neišvengiamas norint pasiekti savo tikslą ir kitos išeities kaip ją priimti tiesiog nėra. Ir su tuo prasideda „Sopranų“ serija „Fortunate Son“. Kristoferis, kartu su Adriana laukęs pagaliau jį aplankančios sėkmės ir įšventinimo į Tonio mafijos šeimą, pagaliau to sulaukia ir kartu su įšventinimu gauna visą galybę atsakomybių.

Tik jis to neplanavo. Kristoferis yra vienas tų žmonių, kuris yra susikoncentravęs į tikslą ir retai pagalvoja apie tai, kad į tikslo siekimą reikės įdėti itin daug pastangų. Ta tragiškoji istorija apie jo bandymą rašyti scenarijų irgi buvo susijusi su jo svajone tapti žvaigžde, ne su svajone rašyti scenarijus dieną ir naktį. Taip ir čia jis sapnuoja kalnus pinigų ir linksmybių nesuprasdamas, kad viską turi pasiekti pats.

„Sopranai“ su šia istorija tarytum kabina tai, kad Kristoferis yra dar jaunas ir nepatyręs, kas mafijos pasaulyje, kuriame dominuoja pusamžiai vyrai, yra baisiausias žodžių darinys. Tačiau scenaristai čia kartu neužsiima didaktika. Su Toniu susitinkantis Polis pasako, kad neverta pykti ant Kristoferio, kadangi jis dar neturi patirties, tačiau tai yra nedaug reikšmės turinti scena. „Sopranams“ kur kas įdomiau yra tai, kad Kristoferis nesitaiksto su tuo, jog praranda pinigus lažybų metu ir nuvilia savo vyresniuosius. Taip, jis yra įsitikinęs, kad įšventinimo ceremonijos metu už lango matyta juoda varna jam atnešė nesėkmes, tačiau jis nepasiduoda ir yra pasiryžęs atidirbti visus nuostolius.

Į šią istoriją grubiai įsilieja ir Džekis, pirmame sezone mirusio geriausio Tonio draugo sūnus. Pastarasis, kiekvienam serialui būdingu nemokšišku būdu pateikiant jauno žmogaus psichologiją, neklauso motinos ir kitų autoritetų bei veliasi į nusikaltėlių gyvenimą. Jį bando pamokyti ir motina, ir gražiai kalbantis, bet jau tuo į agresiją pereisiantis Tonis, tačiau niekas neveikia. Ir tas pats Tonis puikiai supranta, kad net jeigu jo draugas norėjo jaunąjį Džekį siųsti į medicinos mokyklą, pavojingoje aplinkoje užaugęs žmogus yra traukiamas į nusikaltėlių pasaulį ir nieko jau nepadarysi. Kai Džekis su Kristoferiu apiplėšia labdaros renginį ir Tonis į tai sureaguoja piršto pagrūmojimu, jis supranta, kad Džekio iš šito kelio jau neišvesi.

Manyčiau, kad Tonis dėl to bent kiek stresuoja - visgi tai yra vienas iš nedaugelio atvejų, kai jis nepasiekė savo tikslo ir nesutvarkė kito žmogaus gyvenimo, - tačiau jis turi savų problemų. Didžiojo „Sopranų“ paradokso metu Tonis ilgainiui supranta, kad besirūpindamas kitų žmonių vaikais jis pamiršo savuosius. Serijos pavadinimas „Fortunate Son“ veikia daugeliu aspektų, vienas kurių yra AJ keistumas. Pirmojoje sezono serijoje lyg ir matėme, kad jis keičia savo gyvenimą ir jau turi miniatiūrinę savo gaują, tačiau ilgainiui AJ grįžo prie senų įpročių ir vėl pradėjo savo svajingąją paauglystę, kuomet jis prie nieko nepritampa.

Atsakomybės tema yra ryški ir jo istorijoje. Kai jis futbolo varžybose pelno taškus ir tampa ir trenerio, ir tėvo numylėtiniu, jam tai nepatinka. AJ negali būti dėmesio centre, jis negali išsiskirti iš žmonių ir tai yra itin įdomi siužeto linija, kadangi pagrįstai į depresiją puolančių paauglių televizijoje nėra daug. Kai jis nuvyksta į Medou koledžą ir pamato ten laisvai besielgiančius žmones, bandančius išsiskirti iš minios, jis supranta, kad toks kelias yra toli gražu ne jam. Kai jis yra paaukštinamas pareigose savo komandoje, jis parkrenta, kadangi kaip Toniui yra baisus vaikų išvykimas, taip AJ yra baisi dar didesnė atsakomybė.

Ir visa tai susiveda į Tonio siužeto liniją, kai jis su Melfi pagaliau prisikapsto prie tikrųjų savo panikos priepuolių šaknų. „Sopranuose“ maistas visuomet užėmė itin didelę serialo dalį, tačiau dabar paaiškėjo, kad jis buvo pagrindinė Tonio priepuolių priežastis. Ir taip, visa tai vėl susiję su atsakomybe. Kai Tonis, būdamas vos dešimties metų, pamatė, kaip tėvas nukapojo mėsininko pirštus ir suprato, kad tokiu būdu atsiranda maistas ant jo stalo, jis pasikeitė. Kaip jis pats sakė daktarei, jį užplūdo adrenalinas ir palaima, ir tai yra nenuostabu.

Ši istorija man iš pradžių atrodė banaliai, nes bet koks serialas, knyga, filmas ar panašūs dalykai mane visuomet nervina vesdami tiesiogines paraleles tarp dabarties ir praeities, kad vienas dalykas gali turėti tiesioginę įtaką kitam dalykui. Tai yra per daug paprastas istorijos elementas ir „Sopranai“ juo nesinaudoja. Vietoje to seriale yra parodoma, kad tėvas, nukapojęs mėsininko pirštus, gražiau nei įprastai bendrauja su savo vaikais ir myli savo žmoną labiau nei įprastai. Taip pat ir Tonis, matydamas, kad po truputį praranda savo vaikų kontrolę, vis labiau įsitraukia į savo darbą ir ieško atsakymo jame, puikiai suprasdamas, kad tas vienas nutikimas pakeitė visą jo gyvenimą. Jis jaučia atsakomybę kapoti pirštus visiems, kurie stoja prieš jį, ir tai į jau ir šiaip turtingą serialą prideda dar vieną sluoksnį.

Kitos mintys

  • Medou istorijos atomazgą turėjau numatyti, tačiau ji mane nuoširdžiai nustebino. Pasirodo, kad ji su juodaodžiu draugu susitikinėjo būtent dėl to, kad įsiutintų savo tėvą. Karmela tai puikiai supranta, net jeigu jos protas ją supriešina ir su dukra, ir su vyru. Tačiau tai, jog Medou yra konfliktiška asmenybė ir taip, iš dalies beviltiškai, protestuoja prieš tėvą ir jo mafijos verslą, yra įdomi siužeto detalė.
  • Dženisės ir Svetlanos keistasis konfliktas dėl muzikos plokštelių iškyla į naują lygį: Dženisė pavagia Svetlanos koją. Be tragikomiškų vaizdinių, kai Svetlana šokinėja iš vieno kambario į kitą, šita istorija mane verčia dar labiau nekęsti Dženisės. Bet čia turbūt yra sąmoningas scenaristų sprendimas - mirus Livijai, reikia juk į kažką nukreipti žiūrovų pyktį.

Trečias sezonas. Ketvirta serija. Employee of the Month


Oh, don't worry, I won't break the social compact. But that's not saying there isn't a certain satisfaction in knowing that I could have that asshole squashed like a bug if I wanted. - Jennifer Melfi

Tarp visų baisiausių ir kraupiausių dalykų gyvenime, vienas reiškinys, kurio savo darbuose nesiryžta perteikti ir drąsiausi kūrėjai, yra išprievartavimas. Žmonės gali susigyventi su žiauriais nužudymais, odos lupimais, kankinimais, nuogybėmis, narkotikais ir panašiais dalykais, tačiau prievarta jau yra kitas lygis. Tai yra per daug tikras dalykas, kad jį būtų galima pateikti atmestinai ir nepagarbiai, ir kartu per dažnai pasitaikantis dalykas, kad jį būtų galima absoliučiai ignoruoti. Sakau atvirai - man tai yra vienas baisiausių dalykų, galintis nutikti bet kuriai moteriai ir tai perteikti meno kūriniuose yra ypatingo delikatumo reikalaujantis procesas (kas netrukdo „Game of Thrones“, bet čia jau kita kalba).

Didžiąja dalimi „Sopranai“ su šia užduotimi susitvarkė. Turiu pasakyti, kad televizija ar netgi kinas neturi daug pavyzdžių, su kuriais galėčiau lyginti Melfi atvejį, tačiau iš bendro suvokimo man panašu, jog scenaristai suprato šios istorijos svarbą ir serialo, ir tikrajame pasaulyje. Man apie tai sufleruoja išskirtinis „Employee of the Month“ preciziškumas. Pati išprievartavimo scena jo neturi Lorraine Bracco buvo nominuota „Emmy“ apdovanojimui ir pralaimėjo tik dar įspūdingiau pasirodžiusiai Edie Falco. Už ką - pamatysim jau greitai.

„Sopranai“ šioje serijoje pasistengė nenukrypti nuo pagrindinių savo tradicijų ir labiausiai koncentruotis ne į tam tikrus reiškinius, o į tai, ką jie reiškia veikėjams šiame seriale. Vėlgi, šia tema serija judėjo itin lėtai, tačiau tuo pačiu ir galingai. Scena ligoninėje, kai Melfi atbėga gelbėti jos vyras ir sūnus, sugeba praleisti nuobodžiąsias policijos procedūras ir parodyti, kad Melfi bent jau iš pažiūros laikosi stipriai, net jeigu ir yra baisiai sukrėsta. Tai, jog serijos pradžioje serialas mus įleido į Melfi namus ir parodė, kad jos vyras žino apie Tonį ir jo sąsajas su mafija, žinią apie italą užpuoliką šiek tiek sustiprina, tačiau ta keista ir pikta Melfi vyro reakcija neduoda jokių vaisių. Gal taip ir geriau.

Galima šios serijos analizėje kalbėti apie tai, kad Melfi ir jos vyro santykiai yra tarytum darbiniai. Jie yra panašūs į šeimą, kuri yra kartu tik iš reikalo, tarsi kokie Clintonai, tik šiuo atveju Melfi privalo turėti šeimą siekdama įrodyti pacientams ar tiesiog sau, kad ji yra susitvarkiusi savo gyvenimą. Tokios scenos, kuomet ji su savo vyru pradeda kaltinti vienas kitą dėl Melfi išprievartavimo, parodo šeimos paviršutiniškumą ir nesugebėjimą suprasti vienas kito, kas dar kartą parodo, jog Melfi šioje situacijoje yra viena.

Būtent tai šioje serijoje man ir buvo įdomiausia. Antrajame sezone aš dažnai kalbėjau apie tai, kaip Melfi su savo psichoterapeutu garsiai mąstydavo apie Tonio svarbą daktarės gyvenime. Man tai buvo viena silpnesnių sezono linijų, kadangi ji retai kur vedė ir jai tiesiog nebuvo pagrindo, kurį žiūrovai galėjo matyti ekrane. Trečias sezonas su šia serija viską kardinaliai pakeitė. Melfi savo terapeuto kabinete vis dar svarsto apie tai, kad Toniui reikia kreiptis pas biheivioristą tam, jog jam pagaliau pasibaigtų panikos priepuoliai.

Ir visgi tuo pačiu metu Melfi žino, kad daro klaidą. Tai yra pateikiama tradiciniu „Sopranų“ stiliumi - per sapną. Ir jis yra sukonstruotas nuostabiai. Melfi sapnuoja, kad ji perka Coca-Cola skardinę ir įkišusi ranką į mašiną jos nebegali ištraukti, panašiai kaip ji jau yra per daug įsipareigojusi Toniui, kad pradėtų jo vengti. Šalia esantis kovinis šuo ant jos piktai loja tuo pat metu, kai link jos artinasi prievartautojas. Ir staiga šuo puola ant jos užpuoliko ir ją apgina. Nereikia didelių smegenų suprasti, kad tas šuo - ant Melfi pykstantis, bet ją nuoširdžiai užjaučiantis Tonis, ką pamatėme šioje serijoje pravirkus pačiai Melfi.

Mano problema yra ta, kad smulkmeniškumu paženklinta serija šitą sapną turėjo paaiškinti Melfi nuėjus pas savąjį terapeutą. Tonio bendravimas su Melfi „Sopranams“ yra itin reikalingas, tačiau naudoti bendravimą su terapeutu kaip kiekvieno serialo žingsnio paaiškinimą yra per daug banalu. Žiūrovai gali nesuprasti pagrindinės to sapno esmės, tačiau tie, kurie supras, pajaus kur kas didesnį pasitenkinimą, juolab kad „Sopranai“ buvo kuriami toli gražu ne pradinukams.

Kaip ten bebūtų, Melfi sapnas atskleidė didžiausią šios serijos, o gal ir ilgesnio laiko dilemą: ką Melfi darys su Toniu. Ji aiškiai nenori jo atiduoti kitam daktarui, kadangi Tonis dabar yra stipriausias ir pastoviausias žmogus jos gyvenime, ją pakeitęs, bet tuo pačiu ir atgaivinęs. Ir ji tuo pačiu nuostabiai supranta, jog negali peržengti savo profesinės ir asmeninės ribos. Tačiau vien žinia, kad jai paprašius Tonis ją galėtų drąsiai apginti, man yra įspūdingas priedas prie jau šiaip turtingo serialo. „Employee of the Month“ tvarkėsi su viena pavojingiausių temų gyvenime ir sugebėjo parodyti, kad kiekvieno žmogaus stiprybė yra nusėta dešimtimis silpnybių, taip paverčiant Melfi dar įdomesniu žmogumi nei iki šiol.

Kitos mintys

  • Nenorėjau aukoti recenzijos kitoms serijos istorijoms, kurios toli gražu nebuvo tokios stiprios ar įdomios. Dženisės konfliktas su Svetlana pasiekė kulminaciją ir Tonio sesė pagaliau buvo sumušta rusų, kurie negali pakęsti neteisybės dėl jų giminių. Nei aš, nei Tonis dėl Dženisės nelaimės per daug nenuliūdom.
  • Serialas vis dar bando kabinti Džekį ir jo keistą būdą, šįkart parodant, kad šiame sezone pasirodęs ir didelę svarbą turėsiantis Ralfis įsitraukia į jaunuolio mokinimą. Tik jis kartu su Toniu supranta, kad Džekiui yra lemta eiti nusikalstamumo pėdomis.
  • Pirmą kartą pamatome, kad FTB išgirsta rimtą pokalbį Tonio namuose. Serialas pasistengė, kad žiūrovai pamirštų apie tą sekimo prietaisą, kas reiškia, jog jis dar tikrai pasirodys.
Namų darbai: s03e05 - Another Toothpick / s03e06 - University

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą