2015 m. liepos 26 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Peaky Blinders

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Peaky Blinders“ serijos.

„Peaky Blinders“ turi tą savybę, kurią kiekvienas žiūrovas gali priimti visiškai skirtingai ir subjektyviai, ir kai kuriuos ji netgi gali atbaidyti nuo paties serialo. Jeigu trumpai, ta savybė yra stiliaus iškėlimas aukščiau paties siužeto.

Michaelas Mannas man yra vienas geriausių šio stiliaus pavyzdžių, nes net jeigu jo filmuose dažniausiai yra pasakojama apie itin sudėtingus veikėjus (ir būtent veikėjus, nes moterų jis nepripažįsta), „The Insider“ ar „Heat“ be kruopščiai atidirbto stiliaus, kartu su psichodeline muzika ir plaukiančia režisūra, nebūtų tokie žymūs filmai. Ir man tai dažniausiai nepatinka – gali būti, kad tai yra visiškai subjektyvus dalykas, tačiau net jeigu aš suprantu, jog kinas yra meno rūšis, be stipraus siužeto tas menas ir originalumas yra beverčiai dalykai.

Todėl tokie žmonės kaip Wesas Andersonas, kurio visi filmai yra kaip į auksinius popieriukus įvynioti saldainiai, ir įsitvirtina kine – „The Grand Budapest Hotel“ ar „Moonrise Kingdom“ yra stilingiausi pastarųjų metų filmai, tačiau jų siužetai, kurių centruose yra sugniuždyti žmonės, yra tai, kas Andersoną padaro išskirtiniu.

Ir visa tai sakau dėl to, kad „Peaky Blinders“ man yra dar viena išimtis iš šios taisyklės. „Peaky Blinders“ kur kas dažniau renkasi stilingus vaizdinius tuomet, kai per tą laiką galėtų pasakoti istoriją, tačiau iki to laiko būna papasakota tiek daug ir taip sklandžiai, kad tenka tik atsilošti ir grožėtis vaizdiniu.

Ir britai yra tie žmonės, kurie tikrai sugeba sukurti gražiai baisius dalykus. „Peaky Blinders“ yra dar vienas valandos trukmės draminis britų serialas, kurio kūrėjas (šiuo atveju – Stevenas Knightas, televizijoje sukęsis jau kurį laiką ir kažkokiu būdu sugebėjęs parašyti vieną blogiausių mano matytų filmų „The Seventh Son“) nepersistengia – kol kas yra sukurti tik du sezonai po šešias serijas. Finansine prasme „Peaky Blinders“ yra itin ambicingas serialas, todėl toks mažas serijų kiekis nėra nuostabus.

2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Orange is the New Black. Trečias sezonas


Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Orange is the New Black“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Orange is the New Black“ pagrindinė idėja nėra visiškai originali, bet ji yra viena tų, kurios mane sudomina visuomet. Pats principas rodyti moterų kalėjimą ne kaip visumą, sudarytą iš labai panašių veikėjų, bet veikiau kaip gyvą organizmą, kuriame kiekvienas žmogus nuo kalinių iki biurokratų turi ką papasakoti, man yra nuostabus dalykas. Kiek atsimenu iš savo serialų žiūrėjimo patirties, kažką panašaus darė nebent „Dingę“, „Oz“ ar „The Wire“, nors pirmuoju atveju, tikėtina, žmones prie ekranų labiau traukė ne veikėjai, o pati istorija.

Visi minėtieji serialai įdomiausi yra dėl to, kaip juose rodomų veikėjų neįprastos praeitys derinasi su aplinka, kurioje jie yra (vėlgi, „The Wire“ atveju veikėjus suformavo pati Baltimorė, bet plačiąja prasme mintis panaši). Kraštutinės istorijos tuose serialuose gali būti įdomios, tačiau juose svarbiausiais vis tiek išlieka veikėjų tarpusavio santykiai tos aplinkos, kurioje jie yra, kontekste, kas natūraliai sukuria sluoksniuotą ir įdomią istoriją.

„Orange is the New Black“ trečiajame sezone gali tapti pavyzdžiu, kad šis dalykas yra absoliuti tiesa ir tai serialas įrodo per didžiausius savo pasisekimus ir nuopolius. Trečiasis sezonas nėra kuo nors kardinaliai kitoks nuo ankstesniųjų - veikėjai čia vis dar išliko daugmaž tie patys su keliais naujais papildymais, didelės ir visa apimančios istorijos vis dar nėra, o serialas kuo toliau, tuo labiau pradėjo lįsti į veikėjų asmeninius gyvenimus, kas dažniausiai padeda.

Kartais, tiesa, serialas persistengia. Man visada įdomu, kaip veikia scenaristų mąstymas ir net neabejoju, kad jis funkcionuoja absoliučiai kitaip, nei mes galėtume pagalvoti, todėl spėlioti niekada nėra smagu. Tačiau šiame sezone man kilo įtarimas, kad scenaristai galvoja, jog žmonės iš serialo nori kur kas daugiau nei paprasto kalėjimo gyvenimo demonstravimo (iškart atsakau: tikrai nenori). Veikiausiai todėl kūrėjai šiame sezone ir persistengė su šalutinėmis istorijomis - kol kas tragiškiausiomis, kurios per tris metus čia buvo pateiktos.

2015 m. liepos 11 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Another Toothpick/University

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Penkta serija. Another Toothpick


Well, look at the bright side. He wasn't that smart in the first place. - Ralph

Žiūrėdamas seriją „Another Toothpick“ supratau dalyką, kurį žinojau ir anksčiau, bet apie jį rimčiau niekad negalvojau. Visos prestižinės ir geriausiomis iš geriausiųjų laikomos dramos turi pagrindinius veikėjus, kurie neįtikėtinai gerai supranta kitus žmones. „Breaking Bad“ tai veikė dėl melavimo, „Mad Men“ tai veikė dėl reklamos, mano nelabai mėgiamame „House of Cards“ tai veikia dėl politinių machinacijų ir taip toliau (vienintelė didesnė drama, kurią dabar atsimenu ir kurioje pagrindinis veikėjas nebuvo geriausias bendravimo specialistas, yra „Deksteris“, bet ten Deksterio sociopatija buvo paversta pagrindiniu siužeto įrankiu, ką irgi galima įskaityti).

Kitaip sakant, geriausios dramos yra vežamos žmonių, kurie gali ir moka bendrauti su kitais, tik tai renkasi ganėtinai retai. Apie bendravimo svarbą esu kalbėjęs ir „Breaking Bad“ bei „Dingusių“ apžvalgose, o į „Sopranus“ įnešus psichoterapiją ji tampa išvis kosminė, tačiau man šioje serijoje patiko ne tai. Kad ir koks žiaurus, su savomis problemomis nesusitvarkantis ir chaotiškas būtų Tonis, jis atranda laiko domėtis ir suprasti kitus žmones.

Vėlgi, jo norą padėti kitiems dėl to, kad jis taip padeda sau, aš jau esu aptaręs. Šioje serijoje tai yra pakreipiama kiek kita linkme. „Another Toothpick“ prasideda su Toniu ir Karmela, pirmą kartą bendrai apsilankančius pas Melfi. Scena yra įtikinama ir nei per daug išsišokanti, nei nuvilianti. Karmela nepuola Melfi dėl to, kad ši tariamai pavogė jos vyrą, bet tarp jų tvyro įtampa dėl to, kad Melfi nesugeba padėti Toniui. Ir tos scenos atmosfera man yra keista iš gerosios pusės, kai tame kambaryje yra trys žmonės, atvirai norintys padėti Toniui, bet pykčiai tarp jų, Tonio nenoras atsiskleisti prieš Karmelą ir panašūs dalykai tą tikslą nustumia dar toliau. Gan standartišką serijos pradžią užbaigia policininkas, nusprendžiantis sustabdyti greitį viršijantį Tonį ir užsitraukti pastarojo nemalonę.