2015 m. liepos 11 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Another Toothpick/University

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Penkta serija. Another Toothpick


Well, look at the bright side. He wasn't that smart in the first place. - Ralph

Žiūrėdamas seriją „Another Toothpick“ supratau dalyką, kurį žinojau ir anksčiau, bet apie jį rimčiau niekad negalvojau. Visos prestižinės ir geriausiomis iš geriausiųjų laikomos dramos turi pagrindinius veikėjus, kurie neįtikėtinai gerai supranta kitus žmones. „Breaking Bad“ tai veikė dėl melavimo, „Mad Men“ tai veikė dėl reklamos, mano nelabai mėgiamame „House of Cards“ tai veikia dėl politinių machinacijų ir taip toliau (vienintelė didesnė drama, kurią dabar atsimenu ir kurioje pagrindinis veikėjas nebuvo geriausias bendravimo specialistas, yra „Deksteris“, bet ten Deksterio sociopatija buvo paversta pagrindiniu siužeto įrankiu, ką irgi galima įskaityti).

Kitaip sakant, geriausios dramos yra vežamos žmonių, kurie gali ir moka bendrauti su kitais, tik tai renkasi ganėtinai retai. Apie bendravimo svarbą esu kalbėjęs ir „Breaking Bad“ bei „Dingusių“ apžvalgose, o į „Sopranus“ įnešus psichoterapiją ji tampa išvis kosminė, tačiau man šioje serijoje patiko ne tai. Kad ir koks žiaurus, su savomis problemomis nesusitvarkantis ir chaotiškas būtų Tonis, jis atranda laiko domėtis ir suprasti kitus žmones.

Vėlgi, jo norą padėti kitiems dėl to, kad jis taip padeda sau, aš jau esu aptaręs. Šioje serijoje tai yra pakreipiama kiek kita linkme. „Another Toothpick“ prasideda su Toniu ir Karmela, pirmą kartą bendrai apsilankančius pas Melfi. Scena yra įtikinama ir nei per daug išsišokanti, nei nuvilianti. Karmela nepuola Melfi dėl to, kad ši tariamai pavogė jos vyrą, bet tarp jų tvyro įtampa dėl to, kad Melfi nesugeba padėti Toniui. Ir tos scenos atmosfera man yra keista iš gerosios pusės, kai tame kambaryje yra trys žmonės, atvirai norintys padėti Toniui, bet pykčiai tarp jų, Tonio nenoras atsiskleisti prieš Karmelą ir panašūs dalykai tą tikslą nustumia dar toliau. Gan standartišką serijos pradžią užbaigia policininkas, nusprendžiantis sustabdyti greitį viršijantį Tonį ir užsitraukti pastarojo nemalonę.

Ir čia jūs galite stebėti, kokiu būdu „Sopranų“ scenaristai tapo bene mistiškiausia televizijos kūrėjų grupe, nes šita istorija juda dešimtimis būdų. Paviršutiniškiausias spėjimas būtų, kad Tonis tuo metu, kai jį sustabdė, buvo piktas ant pasaulio ir suorganizavo policininko nušalinimą nuo pareigų. Logikos tokioje versijoje yra, tik ji yra prieinama itin greitai.

Pasikapsčius giliau visko yra kur kas daugiau. Tai, jog policininkas buvo juodaodis, nebuvo atsitiktinumas. Tonis galėjo nesunkiai pykti ant jo kaip ant didelės rasės atstovo ir galbūt taip parodyti Medou, kad juodaodžiai yra blogi žmonės; pastebėkit, kaip serijos pabaigoje jis džiaugiasi, jog Medou dviratį pavogė juodaodis ir galbūt dabar dukra išmoks pamoką.

Tuo tarpu man maloniausia versija yra tai, jog čia nagus eilinį kartą yra prikišusi Tonio motiną arba, jeigu tiksliau, jo brendimas. Tonis augo su nemaloniu žmogumi nemalonioje aplinkoje, kur ant jo buvo rėkiama ir jis galiausiai suprato, kad tik griežtumas jį pakels į aukštumas. Ir tai yra pirmoji Tonio reakcija - supykti ant policininko, pranešti saviems, kad jį pašalintų iš pareigų, ir parodyti savo statusą. Tačiau serijos metu po truputį, šios istorijos nebrukant pernelyg dažnai, Tonis keičiasi - jis nenori policininko nušalinimo, jam nemalonu matyti kenčiantį žmogų ir jis pradeda jausti kažkokią kaltę. Tonio piktumas yra pagrindinė jo reakcija absoliučiai į viską, pradedant bendravimu su žmona ir baigiant bent menkiausiu jo kolegų pasipriešinimu, kas man kuo toliau, tuo labiau atrodo kaip raktas į Tonio psichologiją. Jis buvo išmokytas, tyčia ar ne, kad į viską privalo reaguoti piktai, tačiau tai jam nesigauna natūraliai ir ilgainiui bendraudamas su žmonėmis jis suminkštėja. Man tai panašu kaip į tikrą atsiskleidimą, kurį „Sopranai“ sugeba pateikti itin subtiliai.

Ir nors aš šitą teoriją galiu pagrįsti didžiąja viso serialo dalimi, ši serija kitų siužeto linijų metu to nesistengia pabrėžti, nors ir nebando per daug nuo to atsiriboti. Viena keistesnių serijos istorijų yra Arčio susižavėjimas Adriana, nenoras jos paleisti iš savo restorano dėl to, kad ši yra susižadėjusi su Kristoferiu. Pirmoje serijos pusėje tas susižavėjimas yra ganėtinai ryškus, bet atrodantis kaip laikinas ir greitai numetamas, serialui įtakos neturintis dalykas. Tik vėliau jis tampa kažkuo svarbesniu, tarytum ryškiausia Arčio analize iki šiol.

Šioje vietoje būtų galima kalbėti apie tai, kaip Tonis moka nuraminti savo vaikystės draugą arba kaip Kristoferis iš visų jėgų gina savo sužadėtinę, tačiau ši istorija nėra apie juos. Artis yra pažeistas žmogus, niekaip nerandantis sau vietos ir visad atsiduriantis ant pratrūkimo ribos. Jis jau grasino atskleisti visiems apie tai, kad Tonis sudegino jo restoraną, o dabar po Adrianos išėjimo ruošiasi skyryboms su žmona. Kurti tokius nestabilius, aiškaus tikslo neturinčius veikėjus yra itin sunku, bet man „Sopranų“ technika tikrai patinka, nes Arčio nestabilumas gali išprovokuoti rimtą Tonio pyktį arba tiesiogiai pakenkti pagrindiniam serialo veikėjui, kas yra dar blogiau.

Ir visgi subtilumo prasme įdomiausia šioje serijoje yra Jaunėlio istorija. Ji vėlgi nėra pati svarbiausia ir veikianti kaip reakcija į tai, kad atkeršyti už bendro sumušimą yra pasiunčiamas mirštantis Bobio tėvas, misijos metu galiausiai ir pats pakratantis kojas. Tačiau man čia kur kas įdomesnis yra Jaunėlis, besirūpinantis niekingomis smulkmenomis, nesugebantis susikaupti ir taip besielgiantis jau kelintą seriją. Ir kai iš pradžių atrodė, kad serialas jį kvailina tik dėl humoro, dabar paaiškėja, kad jis buvo išsiblaškęs dėl to, kad serga vėžiu. Jeigu tai nėra geriausias pavyzdys, kaip „Sopranai“ sugebėjo iš banaliausių dalykų juos paversti subtiliausiais, tai pasakykit geresnį pavyzdį.

Kitos mintys

  • Tonis pažada Jaunėliui, kad apie jo ligą niekam nesakys, bet iš karto bėga pranešti seseriai. Galbūt tarp jų ir nesimato didelės meilės, tačiau vienas kitą jie vis tiek supranta puikiai.
  • Ralfis įžeidžiančiai juokauja prie sumušto kolegos. Ir jeigu jums atrodo, kad tai buvo tik atsitiktinumas, jūs Ralfio dar nepažįstate.

Trečias sezonas. Šešta serija. University


They're gonna find this piece of shit in a trunk someday. - Gigi

„Sopranai“ niekad nebuvo į siužetą itin stipriai susikoncentravęs serialas. Serijas čia daugiau ar mažiau galima žiūrėti atskirai ir galima susigaudyti, kas čia vyksta, tik kur kas sunkiau būtų pagauti tai, kodėl santykiai tarp veikėjų yra tokie, kokie yra. Tačiau su „Another Toothpick“ ir „University“ scenaristai sukūrė dvi serijas, kurios yra glaudžiai viena su kita susijusios. Ir ne siužeto prasme, bet vienos konkrečios Tonio savybės prasme. Abiejose šiose serijose Toniui pradeda rūpėti žmogus, kuris šiaip jam turėtų absoliučiai nerūpėti, ir tai jam sukelia begalę problemų.

Šioje serijoje tuo žmogumi tampa Treisė, striptizo klubo šokėja, pradedanti vis įkyriau lįsti prie Tonio. Pamenu, kai žiūrėdamas „Breaking Bad“ norėjau, kad serialas užkabintų tradicinių narkomanų gyvenimą, nes serialas juk sukosi apie narkotikus, tačiau tai buvo daroma itin retai. Su „Sopranais“ situacija yra daugmaž ta pati - pagrindinė gauja praleidžia itin daug laiko striptizo klube ir net jeigu jis dažniausiai veikia tik kaip jų slėptuvė, ten dirba žmonės, kurių gyvenimai veikiausiai klostosi ne taip, kaip jie norėtų.

„Sopranų“ genialumas šioje situacijoje slypi tame, kad scenaristai nesistengia kruopščiai parodyti visą „Bada Bing“ gyvenimą. Silvijaus vadybinius sugebėjimus, apsauginius ir aptarnaujantį personalą per tris sezonus jau matėm ne vieną kartą, informaciją galima susirinkti ir šitaip. Kur kas patogiau yra parodyti vienos striptizo šokėjos gyvenimą ir per jį bent kiek atskleisti visas ten esančias merginas. Šiuo atveju Treisė yra jauna, vaiką jau turinti šokėja, kuri yra baisiai nuoširdi ir atvira, ar bent jau tikrai negalvojanti, kad striptizo klubas yra blogas karjeros kelias.

Kaip visuomet, jos kabinėjimasis prie Tonio gali turėti begalę reikšmių ir nei viena jų man nėra panaši į nelogišką. Ji tiesiog gali matyti Tonį galbūt ne kaip potencialų draugą, bet gynėją, suprantantį jos vargus. Kur kas logiškiau, tiesa, būtų galvoti, kad ji nori suvilioti Tonį dėl savo pačios naudos. Striptizo šokėjos, vienaip ar kitaip, viliojimo meną tikrai yra įvaldžiusios, o klientų apgaudinėjimas nėra toks jau retas reiškinys šiame versle.

Ir visgi serialas labiausiai koncentruojasi į tai, kad Treisė tiesiog nori pagalbos. Ji, kalbant mafijos terminais, priklauso Ralfiui, kuris ją išnaudoja kaip norėdamas, ir pradėjusi lauktis Ralfio vaiko ji puola į paniką, tikėdamasi, kad Tonis ją išgelbės. Galbūt gryno atsitiktinumo jėga ji pataiko į dešimtuką - Toniui per daug rūpi tai, kad į šią situaciją yra įveltas vaikas. Ypač Ralfio, kvailiausio žmogaus visame seriale. Tonis žavisi Treisės stiprumu, išskirtinumu iš minios ir tuo, kad ji nebijo klausti jo patarimo, dėl ko jis pasiūlo tiesiog pasidaryti abortą. Treisė nėra žmogus, apie kurį Tonis galvotų per daug, tačiau jis myli dėmesį ir atsilygina dėmesį jam suteikusiems žmonėms.

Tačiau šitas žaidimas vėlgi yra abipusis, kadangi viliojimo meną, bent jau savotišką jo atmainą, moka ir Ralfis. Ir šioje serijoje jis pagaliau išlenda visu gražumu. Serialas jį nuo pirmojo pasirodymo kiek slopino, net jeigu tas slopinimas pasireiškė keistais juokeliais prie mirštančių draugų ir panašiom banalybėm. Tai, jog kiekvienas Ralfio pasirodymas buvo lydimas nesąmonėmis, lyg ir sufleravo, kad jis yra veikėjas, nelabai suprantantis kitų žmonių. Tačiau ši serija jau yra kažkas kito, kai jis, tarsi nužengęs iš psichologijos vadovėlio ir demonstruojantis savo agresiją po žiaurių filmų peržiūrų, vaidindamas gladiatorių sužeidžia vakarėlio apsauginį ir kažkokiu būdu sugeba iš situacijos išsisukti. Jo rangas yra pakankamai aukštas, kad kas nors ką nors jam padarytų, tačiau Tonis tokios nepagarbos nepakelia.

Ir man šioje situacijoje tiesiog sunku suprasti, kam Ralfiui yra reikalinga Treisė. Jis, išgyvendamas geriausius italų stereotipus, turi gyvenimo moterį (Džekio motiną), tačiau daugiausiai laiko praleidžia su Treise, nors grįžęs namo prie svečių elgiasi kaip eilinis šeimos žmogus. Treisė, įtikėjusi pasakomis apie bendrą jų gyvenimą, Ralfiui yra tarsi trofėjus. Iš jo savo šokėjos atvažiuojantis atsiimti Silvijui Treisė yra objektas, reikalingas pinigų surinkimui. Nepagailint žiaurumo per šitą seriją yra papasakojama jokio tikslo ar savarankiškumo neturinčios striptizo šokėjos istorija, iš dalies simbolizuojanti ir dėl savų problemų besiblaškantį Tonį.

Ne veltui didelė šios serijos dalis yra praleidžiama su Medou, kuri yra daugmaž to paties amžiaus kaip ir Treisė. Medou istorija kiek gramzdina šią seriją, nes net jeigu jos sumanymas yra geras, jį išpildant buvo persistengta kaip reikiant. Didžioji šios istorijos dalis yra praleidžiama su Medou ir jos kambarioke, žadančia nusižudyti ir tiesiog norinčia pagalbos. Tuo tarpu Medou, žinodama, kad gali apdėti, nuo atsakomybės šalinasi ir bando kuo daugiau laiko praleisti su Nojumi, kuris jai irgi nesuteikia per daug džiaugsmo. Nuolat besiskundžiantis ir apie ateitį kaip apie stebuklingą laiką galvojantis žmogus jai tiesiog neimponuoja.

Jų istorija yra daužoma tais pačiais metodais - kaip jiems nepatinka Medou draugė ir koks pasikėlęs yra Nojus, - kol nėra prieinama prie subtilios istorijos kulminacijos. Kai Medou pamato, kaip išdidžiai Nojus kalba apie savo tėvą, ji pajaučia kažkokią atskirtį. Aš nemanau, kad ji gėdijasi Tonio, tiesiog šioje situacijoje ji supranta, kad ji yra kilusi iš visai kitokios šeimos ir tame nėra nieko blogo. Jai rūpi Tonis, nes net susitikinėdama su Nojumi Medou tarsi priešinosi tėvo rasizmui, ir todėl poros išsiskyrimas nėra toks baisus dalykas kokiu jį norėtų paversti romantinės istorijos.

Tai, kad serialas, pasakojantis apie mafiją, sugebėtų žiūrovus labiausiai įtraukti ne smurtu, bet tėvo ir dukros santykiais, man yra nuostabu. Nežinau, ar ši serija (viena silpnesnių visame sezone) išvis veiktų be artimų Tonio ir Medou santykių, tačiau Ralfio įvykdyta Treisės žmogžudystė dėl to yra dar baisesnė. Jos mirtis niekam nerūpėtų, jeigu Tonis su Treise būtų nei kiek nebendravęs, tačiau dabar jis jautė kažkokį ryšį su šokėja ir veikiausiai tuo nesidžiaugia - kur kas paprasčiau būtų tiesios nesirūpinti jos mirtimi. Tačiau Tonis, kaip supratom iš paskutinių dviejų serijų, yra itin jautrus žmogus, todėl to padaryti jis tiesiog negali.

Kitos mintys

  • Džekis paskutines kelias serijas yra vis labiau susidomėjęs Medou ir jos gyvenimu, kas yra ganėtinai grubus, bet logiškas scenaristų bandymas juodu kokiu nors būdu suvesti kartu.
  • Jeigu norit dar geresnės priežasties nekęsti Ralfio, jis juokauja tik pasivogęs citatas iš įvairių filmų, kas yra banalumo viršūnė.
  • Antrasis Karmelos, Tonio ir Melfi pokalbis yra dar keistesnis - Tonis užuolankomis kalba apie Treisę, visi trys supranta, kad jis kalba apie žmogžudystę, bet niekas kalbėti apie tai garsiai. Tokia psichoterapija yra visiškai nenaudinga.
Namų darbai: s03e07 - Second Opinion / s03e08 - He Is Risen

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą