2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Žymiausi žudikai ir naujos idėjos neišgelbėjo gražiausio visų laikų serialo


"Do you know how you caught me, Will?"
"Goodbye, Dr. Lecter. You can leave messages for me at the number on the file." Graham walked away. 
"Do you know how you caught me?" 
Graham was out of Lecter's sight now, and he walked faster toward the far steel door. 
"The reason you caught me is that we're just alike," was the last thing Graham heard as the steel door closed behind him.
Red Dragon

Jeigu sakytumėte, kad seniau nei prieš tris metus visoje Hanibalo franšizėje jums įdomiausias veikėjas buvo Vilas Grehemas, nemanau, kad jumis patikėčiau. Ir Thomaso Harriso knygose, ir filmuose „Manhunter“ bei „Red Dragon“ pateiktas Vilas buvo įvardijamas kaip vienintelis Hanibalą perpratęs ir jį pagavęs žmogus, tačiau jų tarpusavio santykiai visur buvo piešiami nelabai ryškiai. Pridėjus „The Silence of the Lambs“ (ir knygos, ir filmo) sėkmę, kai žymiausia antraeile franšizės veikėja jau tapo Klarisė Starling, ir į šitą maišalynę įmetus vienus įsimintiniausių psichopatų bet kokios meno srities istorijoje, Vilas likdavo nuošaly.

Tačiau Bryanas Fulleris šią klaidą ištaisė. Jis paėmė vieną sakinį iš Harriso knygos ir pavertė jį serialu. Serialu, kuris šiandien baigiasi po trijų sezonų ir kurį istorija minės kaip vieną iš tobulos televizijos pavyzdžių.

„Hannibal“ turėjo būti smagus mėginimas įsivaizduoti, kas nutiko tarp Vilo ir Hanibalo iki „Red Dragon“ įvykių, ir visa tai peraugo į vieną stipriausių mano matytų draminių kūrinių televizijoje. Kas to tikėjosi? Nemanau, kad net ir pats Bryanas Fulleris, anksčiau kūręs serialus, televizijoje rodytus daugiausiai iki antro sezono, tačiau jo ir kitų scenaristų specifinė vizija „Hannibal“ pavertė kažkuo ypatingu.

Serialo forma tam tiko tobulai. Harriso knygose (iš kurių bent jau „Red Dragon“ ir „The Silence of the Lambs“ tikrai patariu paskaityti, nes kitų taip mane fiziškai išgąsdinusių knygų dar nesu skaitęs) Hanibalo - neįtikėtinai sumanaus psichiatro, žudančio žmones ir vėliau valgančio jų kūno dalis beigi kilusio iš Lietuvos - baisumas neegzistavo vakuume. Ar jis bendravo su Vilu, ar Klarise, būtent tų žmonių specifiškumai ir Hanibalo sugebėjimas pilnu pajėgumu įsibrauti į jų pasąmonę keldavo šiurpą. Jums prieš akis dabar stovintis ir košmarus sukeliantis Anthony Hopkinso žvilgsnis buvo tik pagardinimas.

2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Second Opinion/He Is Risen

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Septinta serija. Second Opinion


You know, there are worse things that can happen to a person than cancer. - Furio

Pradėti iš naujo yra vienas sunkiausių ir baisiausių dalykų gyvenime, ką galiu patvirtinti grįžęs prie rašymo po ganėtinai ilgos (bent jau ilgiausios per paskutinius kelis metus) pertraukos ir taip ilgai delsiau ne dėl nesugebėjimo rašyti, o dėl baimės vėl pradėti. Kai žmogus įkrenta į jį tenkinančią rutiną, padedančią atsidurti komforto zonoje, iš jos išeiti yra be galo sunku, ypač jeigu joje gyveni dešimtmečius.

Šiame savo gyvenimo etape suprantanti padarytų klaidų kainą Karmela yra vienas puikiausių baimės pradėti kažką iš naujo pavyzdžių. Nuo pačios serialo pradžios jos konfliktai su Toniu ir nuolat aplankantis supratimas, kad ji su vyru yra įkalinta amžinai, buvo svarbi „Sopranų“ dalis, tačiau dabar tai turi realių pasekmių. Karmela nori gelbėti santuoką ir pasiryžta nueiti pas Melfi išklausyti kokio nors patarimo, nes jos galimybės jau išseko.

Melfi ir Karmelos susitikimas yra vienas keisčiausių šio sezono vaizdinių. Vienoje scenoje atsiduria dvi svarbiausios serialo ir Tonio moterys, turinčios itin didelę įtaką visam siužetui, tačiau susitinkančios pasikalbėti tik dabar. Ir net jeigu jos yra itin panašios viena į kitą, šventai tikinčios, kad Tonį galima sutvarkyti ir paversti jį geru žmogumi, jos negali viena su kita kalbėtis. Siaurų pažiūrų žmonės lengvai galėtų šitą situaciją paversti kokiu nors banaliu moterys negali bendrauti bajeriu, bet dramine prasme jų nematoma kova dėl Tonio yra svarbi visam serialui, net jeigu į kažką rimtesnio ji net nesiruošia pavirsti.

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Jonas Stewartas kaip artimiausias mano draugas televizijoje

Jūs manęs nepažįstat. Gal susidarėt apie mane kažkokią nuomonę iš čia skelbiamų rašymų, bet šiaip jūs mane pažįstat panašiai tiek, kiek ir aš kiekvieną iš jūsų. Taip jau yra, taip nusprendžiau pats, nežadu kažko keisti ir man tai patinka.

Todėl kai sakau, kad Jono Stewarto išėjimas iš „The Daily Show“ laidos, įvyksiantis šiandien, man yra turbūt asmeniškiausias kada nors patirtas smūgis, susijęs su populiariąja kultūra, aš nelabai tikiuosi, kad jūs manim patikėsit, bet visgi kažkiek viliuosi.

Aš tiksliai neatsimenu, kada pirmą kartą pamačiau Stewarto laidą. Niekas į ją man pirštu neparodė, niekas nerekomendavo ir veikiausiai tai buvo vienas tų dalykų, kai aš eilinį kartą pasiklydau internetuose ir kažkokiu būdu prieš save mačiau keistus garsus leidžiantį ir interviu nelabai mokantį imti pusamžį Niujorko žydą.

Puikiai žinau, kad nuo kažkurios 2011 metų vietos nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ laidos. Galbūt absoliučios daugumos jų aš neatsiminčiau, bet tikrai žinau, kad nuo to laiko (kadangi konkrečiai atsimenu, kad laidą 2011 metais jau žiūrėjau tuomet, kai, panašiai kaip ir dabar, prasidėjo JAV prezidento rinkimo kampanija) nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ minutės.

Kartais laidą paleisdavau mėnesiui, bet grįžęs peržiūrėdavau viską, ką praleidau. Kartais dieną sėdėdavau ir laukdavau, kada kur nors pasirodys vakar per „Comedy Central“ parodyta nauja laida, turinti absoliučiai tą patį humorą, turbūt daugybę kartų naudotus juokus ir žmogų, kuris pasauliniame chaose bando atrasti kažkokius dėsningumus.

Ir jam pavykdavo. Jei dar nežinot apie ką čia rašau, „The Daily Show“ tiksliai apibūdinti tiesiog negaliu ir jums padėtų vos kelių laidų peržiūros, bet tai yra laida, kurioje Stewartas su savo milijoną „Emmy“ laimėjusių scenaristų komanda nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kiaurus metus (su, atrodo, visą amžinybę trukdavusiomis poros savaičių pertraukomis) pasitelkdami komediją žiūrėdavo į JAV ir pasaulio aktualijas, stengdavosi atkreipti dėmesį į kiek mažiau pastebimas problemas ir laikėsi absoliučiai nepalaužiamos, JAV Demokratų partijos išpažįstamos politikos.