2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Jonas Stewartas kaip artimiausias mano draugas televizijoje

Jūs manęs nepažįstat. Gal susidarėt apie mane kažkokią nuomonę iš čia skelbiamų rašymų, bet šiaip jūs mane pažįstat panašiai tiek, kiek ir aš kiekvieną iš jūsų. Taip jau yra, taip nusprendžiau pats, nežadu kažko keisti ir man tai patinka.

Todėl kai sakau, kad Jono Stewarto išėjimas iš „The Daily Show“ laidos, įvyksiantis šiandien, man yra turbūt asmeniškiausias kada nors patirtas smūgis, susijęs su populiariąja kultūra, aš nelabai tikiuosi, kad jūs manim patikėsit, bet visgi kažkiek viliuosi.

Aš tiksliai neatsimenu, kada pirmą kartą pamačiau Stewarto laidą. Niekas į ją man pirštu neparodė, niekas nerekomendavo ir veikiausiai tai buvo vienas tų dalykų, kai aš eilinį kartą pasiklydau internetuose ir kažkokiu būdu prieš save mačiau keistus garsus leidžiantį ir interviu nelabai mokantį imti pusamžį Niujorko žydą.

Puikiai žinau, kad nuo kažkurios 2011 metų vietos nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ laidos. Galbūt absoliučios daugumos jų aš neatsiminčiau, bet tikrai žinau, kad nuo to laiko (kadangi konkrečiai atsimenu, kad laidą 2011 metais jau žiūrėjau tuomet, kai, panašiai kaip ir dabar, prasidėjo JAV prezidento rinkimo kampanija) nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ minutės.

Kartais laidą paleisdavau mėnesiui, bet grįžęs peržiūrėdavau viską, ką praleidau. Kartais dieną sėdėdavau ir laukdavau, kada kur nors pasirodys vakar per „Comedy Central“ parodyta nauja laida, turinti absoliučiai tą patį humorą, turbūt daugybę kartų naudotus juokus ir žmogų, kuris pasauliniame chaose bando atrasti kažkokius dėsningumus.

Ir jam pavykdavo. Jei dar nežinot apie ką čia rašau, „The Daily Show“ tiksliai apibūdinti tiesiog negaliu ir jums padėtų vos kelių laidų peržiūros, bet tai yra laida, kurioje Stewartas su savo milijoną „Emmy“ laimėjusių scenaristų komanda nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kiaurus metus (su, atrodo, visą amžinybę trukdavusiomis poros savaičių pertraukomis) pasitelkdami komediją žiūrėdavo į JAV ir pasaulio aktualijas, stengdavosi atkreipti dėmesį į kiek mažiau pastebimas problemas ir laikėsi absoliučiai nepalaužiamos, JAV Demokratų partijos išpažįstamos politikos.


Jūs, kaip ir aš, turbūt dažnai amerikiečių populiariosios kultūros analizes, sakančias, kad anksčiau televizorius būdavo įvykis. Žmonės prieš kelis dešimtmečius kiekvieną vakarą susirinkdavo žiūrėti to paties serialo ar Johnny Carsono laidos, ir tai būdavo ritualas, reiškęs kur kas daugiau nei tie patys per teliką kartojami dalykai.

Tik žiūrėdamas Stewarto laidas suprantu, ką tai reiškia.

Aš dažniausiai žinau, ką jis pasakys. Sukurti komediją jo laidos formate nėra sunku. Jam reikia paleisti jokios logikos neturinčių ir respublikonų partiją atvirai palaikančių „Fox News“ laidų korespondentų pasisakymus, parodyti bet kokia tema kalbantį Donaldą Trumpą ar tiesioginiame eteryje eilinį kartą susimaunančius CNN reporterius (kad suprastumėt, koks aš nejautrus žmogus, kai CNN pasakoja apie ką tik nutikusias katastrofas, aš dažniausiai bandau gaudyti pasisakymus, kurie kitą dieną bus Stewarto laidoj; dažnai pavyksta).

Tačiau man tos dvidešimties minučių dozės reikia jau kelis metus. Amerikiečiai ją gauna jau šešiolika metų nuo 1999-ųjų, kai Stewartas gavo „The Daily Show“ laidą iš Craigo Kilborno ir kuomet ji buvo absoliučiai nepanaši į tai, ką matom dabar.

Kai man sako, kad žiūriu per daug teliko ir iš to nieko neišmoksiu, aš žinau, kad visad galiu parodyti į Stewartą. Jis, ir kalbu absoliučiai rimtai, yra tarp daugiausiai mane išmokiusių žmonių. Aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad aš aktyviai palaikau liberalus ne dėl Stewarto – aišku, kad dėl jo.

Aišku ir tai, kad per daugelį metų jis sugebėjo nusišnekėti ne vieną kartą. Buvo sunku ilgainiui suprasti tai, kad ne, jo nuomonė nėra galutinė, nėra neskundžiama, kad aš su ja galiu absoliučiai nesutikti ir kad aklas liberalizmas nėra vienintelis gyvenimo kelias.

Tačiau vėliau buvo neįtikėtinai smagu suprasti, kad dėl to Stewartą aš myliu dar labiau. Jis yra žmogus, kurio nuomonė yra visad girdima. Jis yra Amerikos, ir šiaip gal net viso pasaulio liberalizmo simbolis (juo dar yra įvardijamas ir Bill Maher, kuris yra viskas, kas telpa sąvokoje leftistinė žertva).

Ir ne be reikalo. Aišku, už jo stovi dešimtys žmonių, rašančių jam įvairiausiomis temomis, bet paklausykit bet kokio interviu, kurį duoda Stewartas, ir taps aišku, kad savo laidoje jis neapsimetinėja. Jis šventai tiki praktiškai visomis liberalizmo doktrinomis, jis žino, kad liberalų kritikavimas yra absoliučiai sveikas dalykas, ir jis žavisi visomis ryškiomis asmenybėmis. Ir mėgsta aiškinti, kad jis pats nėra viena jų.

Dėl tokių dalykų Stewartas suformavo ne tik mano politinę poziciją, bet, kai kuriomis prasmėmis, ir visą pasaulėžiūrą. Jis yra tas žmogus, su kuriuo nesutikęs aš žinosiu, kad vis tiek jį gerbsiu už jo aistrą tiem dalykams, apie kuriuos jis kalba, ir už tai, kad jis amerikietiškoje ir šiaip pasaulio kultūroje atrado nišą, kurios šiaip niekam nereikėjo, bet dabar be su humoru pateikiamų naujienų savo gyvenimo neįsivaizduotų daugelis žmonių.

Apie jo faktinius pasiekimus galima kalbėti žiauriai daug ir svarbiausiu jų vis tiek būtų žmonės, kuriuos jis atrado ir pristatė pasauliui. „The Daily Show“ turi mažą vadinamųjų korespondentų grupę, kurie, parodijuodami įprastas žinių laidas, kalba tomis pačiomis temomis kaip ir Stewartas, bet neturi jokių apribojimų ir gali viską pakreipti iki absoliutaus absurdo.

Tai grupei per daugelį metų priklausė Stephenas Colbertas, dešimt metų vedęs turbūt dar inovatyvesnę nei „The Daily Show“ laidą pavadinimu „The Colbert Report“, kur sugebėjo sukurti dar absurdiškesnį savo senosios darbovietės variantą. Steve‘as Carellas, vėliau vaidinęs „The Office“, kurio nesutarimai su Colbertu yra žymiausi „The Daily Show“ momentai. Johnas Oliveris, kurio „Last Week Tonight“ – geriausias dalykas šių dienų televizijoje – neegzistuotų be Stewarto praminto kelio. Ed Helms, Jason Jones, Olivia Munn, Rob Riggle, Wyatt Cenac ir daugelis kitų.

Tikėtina, kad ketvirtadienį jie susirinks palydėti Stewarto, nes jį mylinčių yra daugybė (galbūt ne Cenacas, kuris prieš kelias savaites nelabai smagiai ir ištraukęs iš konteksto papasakojo apie Stewarto ne laiku panaudotą rasistinį išsireiškimą).

Ir kai anksčiau sakiau, jog jo interviu buvo prasti, aš nemelavau – jis sunkiai surezga klausimą savo eilinį filmą ar serialą reklamuojančioms žvaigždėms, kalba apie savo menkumą ir praktiškai niekada nesuteikia jokios apčiuopiamos informacijos, o su humoru tose situacijose irgi būna prastai.

Bet kaip ir kitur, taip ir čia – kuomet jis yra užsidegęs, jis šaudo pilnu pajėgumu. Kai laidoje pasirodo jo nemėgstamas respublikonas, linksmesnio interviu nerasit. Kai ateina knygų autoriai, Stewartas daro viską, kad įsiūlytų žmonėms tą knygą, nes rašytojus telike pamatysi ne kasdien (laidoje dirbantys žmonės pasakojo, kad Stewartas stengiasi perskaityti kiekvieno svečio knygą, kas man yra nuostabu).

Ir kai į laidą ateina jo draugai – Denisas Leary, Robas Smigelis ar Louis CK iš tų, kuriuos mačiau pastaruoju metu, - nebūna nieko smagesnio. Tie, kurie Stewartą myli, tai parodo kuo atviriau. Būdamas vidutinioku tokios pagarbos ir tokių žmonių neužsitarnausi.

Todėl taip, aš dar negaliu suprasti, kaip pasiilgsiu Stewarto, bet man jau baisu. „The Daily Show“ neišnyks – jį ves Trevoras Noah, kuris dirbo laidos korespondentu ir kurio humoras yra kiek keistas, bet jį išrinko pats Stewartas, todėl viskas turėtų būti gerai.

Tačiau aš pasiilgsiu būtent Stewarto, ne laidos. Tikėtina, kad jis imsis rimtesnės veiklos ir televizijoje šmėžuos, bet tikrai ne tokioje platformoje, kuri jam tiko tobulai. Stewartas dažnai kalbėdavo apie tai, kad jam baisu, jog šių dienų jaunimas savo liberalias pažiūras dažniausiai suformuoja žiūrėdamas jo laidas, tačiau, kalbant visiškai tiksliom klišėm, per humorą jis sugebėdavo atskleisti dar didesnę tiesą ar, veikiau, dar daugiau informacijos nei tie žmonės, kurių darbas buvo būti rimtiems, ne prajuokinti vidurnaktį televizorių žiūrinčius žmones.

Aš esu matęs ne vieną jo interviu, rimtą ir linksmą, bet suprantu, kad pažįstu tik tą už stalo sėdintį Stewartą, atskleidusį man ir kitiems tiek, kiek norėjo jis ir jo scenaristai – panašiai, kaip ir aš darau rašydamas jums. Bet aš tą žmogų myliu ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kokią reikšmę jis turi būtent man, ir dar sunkiai suvokiu, kaip man yra baisu, kad viena iš mano kelis metus brandintų svajonių – kokiu nors būdu gyvai pamatyti jo laidą – jau neišsipildys.

Ir visgi jeigu man paliekant darbą bent vienas žmogus iš šimtų milijonų, kurie yra matę Stewartą, pasakytų tokius žodžius, aš žinočiau, kad dirbau ne veltui. Gėdingą kuklumą demonstruojantis Stewartas veikiausiai išleistų kokį nors nelabai suprantamą garsą, kuriuos jis išleidžia kaskart, kai supranta padaręs kažką tikrai įsimintino.


Farewell, Mr. Leibowitz. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą