2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Second Opinion/He Is Risen

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Septinta serija. Second Opinion


You know, there are worse things that can happen to a person than cancer. - Furio

Pradėti iš naujo yra vienas sunkiausių ir baisiausių dalykų gyvenime, ką galiu patvirtinti grįžęs prie rašymo po ganėtinai ilgos (bent jau ilgiausios per paskutinius kelis metus) pertraukos ir taip ilgai delsiau ne dėl nesugebėjimo rašyti, o dėl baimės vėl pradėti. Kai žmogus įkrenta į jį tenkinančią rutiną, padedančią atsidurti komforto zonoje, iš jos išeiti yra be galo sunku, ypač jeigu joje gyveni dešimtmečius.

Šiame savo gyvenimo etape suprantanti padarytų klaidų kainą Karmela yra vienas puikiausių baimės pradėti kažką iš naujo pavyzdžių. Nuo pačios serialo pradžios jos konfliktai su Toniu ir nuolat aplankantis supratimas, kad ji su vyru yra įkalinta amžinai, buvo svarbi „Sopranų“ dalis, tačiau dabar tai turi realių pasekmių. Karmela nori gelbėti santuoką ir pasiryžta nueiti pas Melfi išklausyti kokio nors patarimo, nes jos galimybės jau išseko.

Melfi ir Karmelos susitikimas yra vienas keisčiausių šio sezono vaizdinių. Vienoje scenoje atsiduria dvi svarbiausios serialo ir Tonio moterys, turinčios itin didelę įtaką visam siužetui, tačiau susitinkančios pasikalbėti tik dabar. Ir net jeigu jos yra itin panašios viena į kitą, šventai tikinčios, kad Tonį galima sutvarkyti ir paversti jį geru žmogumi, jos negali viena su kita kalbėtis. Siaurų pažiūrų žmonės lengvai galėtų šitą situaciją paversti kokiu nors banaliu moterys negali bendrauti bajeriu, bet dramine prasme jų nematoma kova dėl Tonio yra svarbi visam serialui, net jeigu į kažką rimtesnio ji net nesiruošia pavirsti.

Visgi šio susitikimo metu gimstančios idėjos ir mintys yra svarbios bendram siužetui. Neapsikentusi monotoniškos Melfi kalbos, Karmela kreipiasi į kitą terapeutą. Nežinau, ar pastarasis dar sugrįš, tačiau jis be jokios abejonės yra vienas svarbiausių viso serialo veikėjų, ir aš netgi nežinau jo vardo, bet tai nėra svarbu. Svarbu tai, ką jis pasako. Toji scena, kai jis Karmelai paaiškina, jog jai reikia susiimti, palikti Tonį, pradėti pačiai spręsti savo gyvenimą, neieškoti užuojautos ir pasiteisinimų, yra nerealiai stipri, kai per pusę minutės yra garsiai pasakoma tai, link ko serialas vedė beveik tris sezonus.

Ta scena kerta į pačią širdį to, kad kiekvienas žmogus yra pagrindinis savo gyvenimo veikėjas, kas skamba kaip Leknicko eilės, bet pati mintis man patinka. Karmela savo gyvenimą praleido Tonio šešėlyje, klausanti jo nurodymų ir nesistengianti, kad ją kas nors išgirstų, ir toks terapeuto tiesmukiškumas suteikia tokiai situacijai logikos. Karmela jau sugeba parodyti savo valią ir tiesiog liepia Toniui paaukoti pinigus Medou universitetui, neklausdama gražiai ar meiliai. Ji tiesiog pasako ir supranta, kad Tonis įvykdys jos paliepimą, lygiai taip pat kaip jis anuomet sutiko žmoną išleisti atostogų. Karmela tik nesupranta, jog tokia strategija gali vadovautis kasdien.

Gyvenimo pasikeitimas yra užkabinamas ir Kristoferio istorijoje. Pastarasis gauna vis daugiau ir sunkesnių su mafija susijusių užduočių, o Polis jį spaudžia vis labiau. Kadangi serialas dar nėra rodęs į mafiją įšventinamo žmogaus, neaišku, ar Polis taip grubiai elgiasi tik su Kristoferiu, ar ir su visais naujokais. Žinant tai, kaip jis šaipydavosi iš Tonio sūnėno ir anksčiau, nenustebčiau, kad tarp jų yra kažkokia priešprieša, net jeigu Kristoferis jos nelabai supranta.

Kristoferio istorijos pusė čia nėra kuo nors ypatinga. Visad yra linksma stebėti susinervinusį Michaelą Imperioli, o scena su Adrianos batais yra itin juokinga, tačiau kažkokių išskirtinių scenų dramos prasme čia nebuvo. Man kur kas įdomesnė yra Polio istorija, kadangi pastarasis visuomet lieka nuošaly ir vis dažniau galima pamatyti, kaip Tonis bendrauja su Silvijumi, ne Poliu, todėl šis gali norėti arba keršyti bosui, arba įrodyti savo vertę. Tai, kad jis priekabiauja prie Adrianos ir tiesiog elgiasi nepadoriai, gali būti užuomina, koks keistas yra jo mąstymas ir gyvenimo suvokimas, ir tikiuosi, kad artimiausiu metu ši sritis bus išnagrinėta kruopščiau.

Tonis, tiesa, nesivelia nei į vieną iš šių istorijų. Jis visuomet yra pagrindinis žmogus, pas kurį ateina kiti, ir padeda Kristoferiui psichologiškai ar Karmelai finansiškai, tačiau pats savanoriškai pas juos neina. Jam kur kas įdomiau yra žmonės, kuriems jis gali pademonstruoti savo galią. Ir tai, panašu, yra tolimesnis lindimas į Tonio mąstymą. Trečiajame sezone po Tonio motinos mirties vis dažniau jį galima pamatyti bendraujantį su žmonėmis, su kuriais jis įprastai nebendrautų, ir abejoju, kad visa tai kyla dėl socialinių paskatų. Motinos mirtis sukrėtė Tonį ir paliko tuštumą, kurią jis siekia užpildyti demonstruodamas savo galią prieš kitus, dėl ko Tonis galiausiai gailisi ir pats.

„Sopranai“ nėra vienpusiškas serialas ir pilnai sutinku, kad Tonis Jaunėlio, sergančiu vėžiu, daktarui grasina ir dėl to, kad šis greičiau pagydytų jo dėdę. Tačiau Toniui dėdės liga yra pretekstas rodyti savo galią ir bauginti žmones, taip tarytum primenant sau, kad jis vis dar yra galingas ir įtakingas, nors jo viduje tas įsitikinimas blėsta vis greičiau. Tai, sumaišius su artimiausių Tonio žmonių abejonėmis dėl mafijos boso galios, žada tikrai įdomią sezono pabaigą.

Kitos mintys

  • Viena geriausių serijos vietų - scena tarp Medou ir Karmelos. Ji užsitęsia ir yra ganėtinai lėta, bet kruopščiai parodo, kaip Karmela kenčia dėl dukters išvykimo ir kaip pastaroji nejaučia rimtesnių jausmų tol, kol motina nepaaiškina eilinės gyvenimo tiesos.
  • Tonis privalo įrodinėti savo galią ir prieš bejėgę Pussy žmoną, prieš kurią jis išsikrauna. Jis vis dar kenčia dėl prarasto draugo ir jaučia, kad tai buvo jo kaltė, tačiau abejoju, ar jis ruošiasi kada nors tai pripažinti.

Trečias sezonas. Aštunta serija. He Is Risen


Don't talk crazy. You wanna commit suicide, pills are a lot easier. - Johnny

„Sopranus“ daugelis žmonių vertina už tai, kad serialas į pagalbą neretai pasitelkdavo simbolizmą. Aš dažniausiai priešinuosi simbolizmui, kadangi jį įgyvendinti subtiliai - ne per daug aiškiai, bet ir per daug jo nepaslepiant - yra itin sunku ir jį gerai pateikė nebent „Twin Peaks“ ir, na. „Sopranai“. Pastarajame seriale simbolizmo jau matėme nemažai, tačiau mane domina ne tas vizualinis, režisierių pateikiamas simbolizmas, o simboliai scenarijuje ir pačių žmonių istorijose.

Mafija tokiai temai puikiai tinka, kadangi tai yra organizacija, klestinti dėl tarpusavio pagarbos nepriklausomai nuo atliekamų darbų, kas yra tikras simbolių įsikūnijimas. Viskas, ko mafijoje reikia, yra užsidirbti pakankamą rangą ir su tavimi elgsis tik pagal jį - tai, ką vėliau darysi, praktiškai niekam nerūpės. Serija „He Is Risen“ į šią temą gilinasi labiau nei įprastai. Dėl simbolių absurdiškumo išryškinimo, pagrindiniai serijos konfliktai kyla dėl paprasčiausio rankos nepaspaudimo.

Jeigu žiūrėsite logiškai, nei vienas į tą istoriją įsivėlęs žmogus nėra kvailas ar (per daug) naivus. Tai, jog viename iš vipinių vakarėlių Tonis nepaspaudžia rankos jo nekenčiamam Ralfiui, yra išskirtinis epizodas tik simbolių prasme. Visi aplink esantys žmonės supranta, jog Ralfis padarė baisų dalyką nužudydamas nėščią striptizo šokėja. Tai bent jau iš dalies supranta ir pats Ralfis. Tačiau ir jam, ir kitiems šeimos nariams kur kas svarbiau yra betarpiška pagarba, kai tuo tarpu Tonis pagarbą mato kaip dalyką, kurį reikia užsitarnauti.

„He Is Risen“ nėra viena stipresniųjų serialo serijų, kadangi pagrindinė jos siužeto linija - Tonio ir Ralfio konfliktas - yra nagrinėjama pakankamai paviršutiniškai, o į ją bendrai yra žiūrima per susitaikymo ar nesusitaikymo prizmę. Apie ją neturiu daug ką pasakyti. Buvo įdomu pamatyti tai, kaip trečiaplaniai veikėjai, tokie kaip Džonis, siekia sutaikyti Ralfį ir Tonį, ir bando jiems siūlyti kompromisus, kas yra geras priminimas, jog niekas mafijos šeimoje nenori įsivelti į vidinius konfliktus. Istorijos atomazga (bent jau tarpinė), kuomet ant tualeto mirus šeimos kapitonui atsilaisvina pozicija Ralfiui (tiesiogiai suteikianti tam galios, netiesiogiai vis dar verčianti jį paklusti Toniui), kaip ir geriausios „Sopranų“ istorijos yra tragikomiška, tačiau bent jau kol kas suteikia vizualinio stabilumo kriminaliniam serialo pasauliui.

Kur kas įdomesni socialiniai simboliai man yra antraeilėse istorijose. Stipriausia jų yra Melfi, Tonio ir naujosios Melfi pacientės meilės trikampis. Jis yra subtilus, netiesioginis, bet reiškiantis tikrai daug. Kad tuo įsitikintumėte, tik pažiūrėkite į tai, kaip Melfi reaguoja į Tonio siūlymą ją palydėti iki mašinos. Ji nuo pat savo išprievartavimo svajojo apie tai, kaip Tonis ją apgina ir yra geriausias jos globėjas, tačiau ji - arba sąmoningai išlaikydama atstumą nuo paciento, arba bijanti pasekmių - pasiūlymo atsisako. Ir visgi Melfi prieš kurį laiką garsiai išsakyta mintis, kad jai panorėjus, Tonis ją apgintų, čia yra dar labiau sustiprinama, net jeigu Toniui toks pasiūlymas yra paprastas mandagumo ženklas, nereiškiantis nieko ypatingo.

Tuo tarpu naujosios draugės suviliojimas jam yra itin svarbus darbas. Vėlgi, kaip ir praėjusioje serijoje, taip ir šioje neaišku, kiek jis nori suvilioti būtent šią moterį, ir kiek jis ją nori suvilioti dėl to, kad įrodytų savo stiprybę tuo metu, kai ja yra vis dažniau suabejojama. Pati Glorija iš dalies primena Tonio svajonių moterį - aiškiai pažeista dėl to, kad lankosi pas Melfi, iš išvaizdos primenanti Italijoje sutiktą moterį, ir dar rodanti jam ryškų dėmesį, kas yra Tonio silpnybė. Kai pagrindinės ir antraeilės istorijos taip sėkmingai papildo viena kitą, net ir savo kokybe nepasižyminčios scenos man daro įspūdį.

Kitos mintys

  • Medou ir Džekio draugystė yra viena tų istorijų, kurių nebuvo galima išvengti. Pats jų romanas turbūt nedomina nieko, tačiau Tonio vaidmuo šioje situacijoje yra kur kas įdomesnis. Scenaristai gerai pastatė pamatą, kurio dėka Tonis yra nusivylęs Džekiu ir jo požiūriu į gyvenimą, kas jo draugystę su Tonio dukterimi turėtų tik apsunkinti.
  • Serija vyksta apie Padėkos dieną ir mes dar kartą pamatom, kaip į mums įprastus dalykus žiūri mafijos atstovai. Kalakutų pirkimas per tarpininkus, visų nemėgstamų giminių surinkimas privalomai vakarienei ir nepakvietimas į svečius kaip didžiausia bausmė. Tokios detalės man visad įdomios.
  • Kalbant apie vakarienę, Tonio pasišaipymas iš naujojo Dženisės draugo yra įrodymas, kad net jeigu šeimoje vis dar yra begalė konfliktų, jie vis dar mėgsta vieni kitus ir sugeba juoktis. Prastesni serialai tokioje situacijoje varytų depresiją, bet „Sopranai“ to nedaro.
Namų darbai: s03e09 - The Telltale Moozadell / s03e10 - ...To Save Us All From Satan's Power

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą