2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Žymiausi žudikai ir naujos idėjos neišgelbėjo gražiausio visų laikų serialo


"Do you know how you caught me, Will?"
"Goodbye, Dr. Lecter. You can leave messages for me at the number on the file." Graham walked away. 
"Do you know how you caught me?" 
Graham was out of Lecter's sight now, and he walked faster toward the far steel door. 
"The reason you caught me is that we're just alike," was the last thing Graham heard as the steel door closed behind him.
Red Dragon

Jeigu sakytumėte, kad seniau nei prieš tris metus visoje Hanibalo franšizėje jums įdomiausias veikėjas buvo Vilas Grehemas, nemanau, kad jumis patikėčiau. Ir Thomaso Harriso knygose, ir filmuose „Manhunter“ bei „Red Dragon“ pateiktas Vilas buvo įvardijamas kaip vienintelis Hanibalą perpratęs ir jį pagavęs žmogus, tačiau jų tarpusavio santykiai visur buvo piešiami nelabai ryškiai. Pridėjus „The Silence of the Lambs“ (ir knygos, ir filmo) sėkmę, kai žymiausia antraeile franšizės veikėja jau tapo Klarisė Starling, ir į šitą maišalynę įmetus vienus įsimintiniausių psichopatų bet kokios meno srities istorijoje, Vilas likdavo nuošaly.

Tačiau Bryanas Fulleris šią klaidą ištaisė. Jis paėmė vieną sakinį iš Harriso knygos ir pavertė jį serialu. Serialu, kuris šiandien baigiasi po trijų sezonų ir kurį istorija minės kaip vieną iš tobulos televizijos pavyzdžių.

„Hannibal“ turėjo būti smagus mėginimas įsivaizduoti, kas nutiko tarp Vilo ir Hanibalo iki „Red Dragon“ įvykių, ir visa tai peraugo į vieną stipriausių mano matytų draminių kūrinių televizijoje. Kas to tikėjosi? Nemanau, kad net ir pats Bryanas Fulleris, anksčiau kūręs serialus, televizijoje rodytus daugiausiai iki antro sezono, tačiau jo ir kitų scenaristų specifinė vizija „Hannibal“ pavertė kažkuo ypatingu.

Serialo forma tam tiko tobulai. Harriso knygose (iš kurių bent jau „Red Dragon“ ir „The Silence of the Lambs“ tikrai patariu paskaityti, nes kitų taip mane fiziškai išgąsdinusių knygų dar nesu skaitęs) Hanibalo - neįtikėtinai sumanaus psichiatro, žudančio žmones ir vėliau valgančio jų kūno dalis beigi kilusio iš Lietuvos - baisumas neegzistavo vakuume. Ar jis bendravo su Vilu, ar Klarise, būtent tų žmonių specifiškumai ir Hanibalo sugebėjimas pilnu pajėgumu įsibrauti į jų pasąmonę keldavo šiurpą. Jums prieš akis dabar stovintis ir košmarus sukeliantis Anthony Hopkinso žvilgsnis buvo tik pagardinimas.

„Hannibal“ tai pasitelkė savo naudai ir po truputį nagrinėjo tai, kaip ne tobula psichine sveikata pasižymintis Vilas yra po truputį žlugdomas Hanibalo, o pastarojo naudojamos technikos taip kruopščiai nebuvo rodytos nei knygose, nei filmuose. Iš išorės Vilas - neeilinis FTB ekspertas, sugebantis perprasti žudikų pasąmonę ir kenčiantis dėl tokio savo sugebėjimo - yra visiška priešingybė Hanibalui, ką įrodo jo prisirišimas prie žmonių, tačiau kuo ilgiau galvoju, tuo logiškiau man atrodo, kad jiedu yra neįtikėtinai panašūs. Dėl savo išskirtinių sugebėjimų dažnai kitų atstumiami Vilas ir Hanibalas savo talentą panaudojo kardinaliai skirtingiems tikslams, tačiau jų galutiniai rezultatai yra kone identiški ir „Hannibal“ scenaristai tai pateikė itin kruopščiai.

Ir tai nebūtų veikę, jeigu to scenarijaus nebūtų išpildę du nuostabūs aktoriai. Hanibalą įkūnijęs Madsas Mikkelsenas ir Vilą vaidinęs Hugh Dancy buvo sutverti konkrečiai šitiems vaidmenims ir vienas kitam (apie fanų kurtas istorijas ar piešinius, kuriuose Vilas ir Hanibalas daro dalykus, nerodomus per visuomeninius kanalus, nesiruošiu kalbėti, tačiau tai sufleruoja išskirtinį veikėjų ir aktorių tarpusavio santykį). Jų išskirtinis ramumas ir emocijų prasiveržimas tik tuomet, kai to tikrai reikia, suteikė serialui visiškai kitą lygį, kurį turi geriausi siaubo filmai: žiūrovai puikiai žinojo, kad pagrindiniai veikėjai nėra stabilūs ir jie iš paskutiniųjų stengiasi tokiais išlikti, todėl buvo sukurta nuolatinio potencialaus pavojaus atmosfera. Fiziškai ji nėra maloni, bet jeigu žiūrėsim tik iš meninės pusės, ji yra dar vienas „Hannibal“ genialumo įrodymas.

Vienas keistesnių dalykų, susijusių su šiuo serialu, yra santykinai menkas žurnalistų noras lyginti ankstesnius darbus apie Hanibalą su šiuo (jis veikiausiai yra susijęs su tuo, kad žurnalistai apie serialą praktiškai nešnekėjo, nors tie, kurie šnekėjo, šnekėjo daug ir gerai). Ir tai yra absoliučiai teigiamas dalykas, nes dabar be palyginimų kalbant apie bet kokį filmą ar serialą išsiversti būna itin sunku. Pamenu, kad jau pirmosiomis serijomis supratau ir tai, kad lyginti „Hannibal“ su ankstesniais Hanibalo filmais ar knygomis yra beprasmiška. Vien dėl to, kad tai nebuvo seno dalyko kopija, o absoliučiai nauja žinomos istorijos vizija.

Dėl to lyginti Mikkelseną, Hopkinsą ir Brianą Coxą (apie „Hannibal Rising“ nekalbėsim, nejuokaukit) aš tiesiog neprisiversčiau. Visi jie turėjo skirtingas užduotis, visi jas įvykdė tobulai. Coxas turėjo įtikinamai perteikti iki tol mažai kam girdėtus Hanibalo monologus ir Michaelo Manno sukurta kraupioji psichiatrinės aplinka tam padėjo. Hopkinsas buvo arčiausiai Harriso vizijos priartėjęs aktorius, „The Silence of the Lambs“ pateikęs vieną geriausių visų laikų pasirodymų kine, net jeigu tęsiniuose jis padarė kelias tragiškas logikos klaidas ir mano akyse kiek smuko.

Mikkelseno Hanibalas turėjo būti kruopščiausias iš visų, nes serialui vien piktų žvilgsnių neužteks. Ir šitas Hanibalas šnekėjo kur kas daugiau, svaidėsi dviprasmybėmis apie žudymus ir valgymus, nepakentė kvailių ir sugebėjo rodyti žmogiškas emocijas, nei kiek neatitrūkstant nuo subtiliosios serijinio žudiko grandinės. Mikkelsenas su šita užduotimi susitvarkė įspūdingai: dėl neįprasto akcento jūs galbūt nesupratote trečdalio jo dialogų, tačiau man jis sukeldavo emocijas kiekvienoje scenoje, kurioje pasirodydavo, ar tai buvo siaubas, ar netgi skoningas humoras.

Pastarojo, tiesa, čia nebuvo daug. Net negaliu pasakyti, ar per tris sezonus čia buvo bent vienas nusišypsojęs žmogus, bet tokios depresijos kaip „The Leftovers“ šitas serialas neįvaro. Ir visgi atmosferos kūrimo prasme tai buvo pavyzdinis kūrinys.

Šitą dalyką sakau ne vien todėl, kad „Hannibal“ tris metus laikosi mano mylimiausių vis dar rodomų serialų sąrašo viršūnėje, bet ir todėl, kad tuo šventai tikiu: vizualiai gražesnio serialo televizijoje niekada nėra buvę. Kiek begalvočiau, su juo mano mintyse rungiasi nebent „Pushing Daisies“ - ne bet ko kito, kaip Bryano Fullerio serialas.

„Hannibal“ vizualioji pusė man simbolizavo tą nenugalimą kino kūrimo taisyklę, kai nei viena sekundė negali praeiti veltui. „Hannibal“ režisieriai, kuriems pavyzdį parodė pirmąją seriją režisavęs Davidas Slade'as, sugebėdavo sukurti gražiausius vaizdinius iš pilamos kavos, prislopintų spalvų fone per pusę sekundės pakeisti visą nuotaiką parodant spalvingą gėlių puokštę ir kraujo upes pateikti kaip saldžiausius padažus. Hanibalo gaminti patiekalai iš žmonių atrodydavo geriau nei „Michelin“ žvaigždėmis apdovanotų restoranų darbai ir net jeigu žinodavai, kas ten yra patiekta, tai vis tiek sukeldavo apetitą, priversdavusį susirengti sau naktipiečius (ir taip, „Hannibal“ privaloma žiūrėti jau sutemus, nes šviesoje jūs ir nematysite pusės gėrybių, ir nepatirsite pilnos serialo įtakos).

Vizualioji „Hannibal“ pusė draugavo su scenaristų įgeidžiais ir sukūrė retai televizijoje matomą harmoniją, primenančią galbūt tik „Breaking Bad“. NBC televizija, kurioje buvo rodomas serialas, yra griežtai prižiūrima cenzorių ir bet koks praslydęs keiksmažodis, iš tolo su seksu susijusi žmogaus kūno dalis ar nelabai politiškai korektiškas komentaras užkuria tokias sirenas, kokias retai išgirsi. Tačiau cenzoriams nekildavo problemų, kai šitam seriale žmogus išlipdavo iš arklio pilvo, žmonių nugaros oda buvo išpjaunama norint pavaizduoti angelo sparnus, o nudirtas elnias buvo sulankstytas į žmogaus širdies formą (neklauskit). Tarp serialo mėgėjų jau anekdotu tapo nuotykis, kai per teliką rodomi žmonės nudirta oda nesukėlė didelių problemų - cenzoriai tik paprašė, kad bėgantis kraujas užmaskuotų tų žmonių užpakalį.

Buvo ir subtilesnių vizualiosios pusės panaudojimų. Fulleris yra gėjus, aktyviai kovojantis už lygias teises, ir seriale žiūrovams tai nėra brukama. Ir visgi jeigu įsigilinsite, pamatysite, kad į dialogus jis prideda begales dviprasmybių ir nebijo kurti homoseksualių veikėjų, kurie elgiasi pagal savo protą, o ne pagal savo orientaciją, kaip kad įsivaizduoja banaliausi rašytojai. Bene labiausiai man įstrigęs momentas visame seriale buvo trečiajame sezone pateikta lesbiečių meilės scena, nepažeidžianti jokių tariamų cenzorių reikalavimų, bet perteikianti emocijas, jausmus ir visas detales jų konkrečiai neparodant.

Yra žmonių, kurie ieško optimistinių minčių ir sako, kad baigti serialą su trimis aukščiausio lygio sezonais yra visai geras dalykas, nes dar nespėta nusivažiuoti. Fulleris nuo pat pradžių kalbėjo apie šešis ar septynis sezonus, apie galimą Klarisės Starling pasirodymą, apie besikeičiantį Hanibalo mąstymą ir kitus dalykus, kurie sufleravo, kad „Hannibal“ buvo sukurtas savo darbą suprantančio žmogaus. Serialas tik trečiajame sezone su Raudonojo drakono istorija įžengė į knygų teritoriją ir pradėjo interpretuoti dalykus savaip, kas jo pabaigą man padaro dar sunkesne.

Vilties dar yra - koks nors kanalas dar gali prigriebti ganėtinai pigiai (dėl prancūzų investicijų) kainuojantį serialą, tačiau galvokite logiškai: niekas nenori dulkes renkančių dalykų; kad ir kiek kalbėčiau apie „Hannibal“ grožį, kokybę ir subtilumą, žmonės serialo dėl šitų dalykų veikiausiai ir nežiūrėjo, todėl jau nesu didelis optimistas.

Pusiau linksmesnė dalis yra nebent ta, kad pagaliau turėsiu savo nuoširdžiai mylimą serialą, nutrauktą per anksti, ir pilnai pajausiu tas emocijas, kurias jautė „Freaks and Geeks“ ar „Firefly“ mėgėjai. Tai bus paskutinė ir geriausia „Hannibal“ dovana man, nes kad ir ką šitas serialas rodydavo kiekvieną savaitę, niekad jo nežiūrėjau negyvomis akimis. Jis man sukeldavo bent minimalias emocijas, o geriausiais atvejais neleisdavo užmigti; kartais dėl vaizdinių, kartais dėl išsakytų idėjų. „Hannibal“ buvo ir visuomet bus serialas, kuris gali būti apibrėžtas viena idėja iš „Red Dragon“ knygos, ir kiekviena jo sekundė ir aspektas (scenarijus, vizualioji pusė, vaidyba, išskirtinis muzikinis takelis) dirbo tam, kad išryškintų Vilo ir Hanibalo panašumus.

Tai gali būti per siaura idėja serialui, kuriam reikia didesnių reitingų, tačiau scenaristams tai niekad nerūpėjo. Jie sugebėdavo sukurti dramos ir įtampos pripildytus siužetus kiekvieną savaitę, tačiau tik pamatę lengvesnį kelią nusukdavo į kitą pusę ir padarydavo kitaip ir geriau nei galima buvo tikėtis. Dėl to „Hannibal“ su Bryanu Fulleriu priešaky mano širdyje liks visą gyvenimą.

Dabar belieka tikėtis, kad šitą straipsnį rašiau veltui ir jau rytoj bus paskelbta, kad serialas dar sugrįš. Iki tol susigūžęs verksiu kampe, kadangi tokius dalykus prarandu ne kasdien.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą