2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Pine Barrens/Amour Fou

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Vienuolikta serija. Pine Barrens


I'm not gonna leave ya. - Christopher

„Pine Barrens“ esu matęs bent jau dešimt kartų. Visas kitas „Sopranų“ serijas, be kelių atsitiktinių peržiūrų, iki šių metų mačiau tik po vieną kartą. „Pine Barrens“ dar kartą žiūrėjau iškart pabaigęs trečią sezoną ir per porą metų prie šitos serijos sugrįždavau vėl ir vėl. Dėl to, kad ji yra tobula. Dėl to, kad ji yra geriausia, ką gali pasiūlyti „Sopranai“. Dėl to, kad dėl tokių dalykų egzistuoja televizija.

Seriją režisavo jau anuomet savo visapusiškais aktoriniais sugebėjimais garsėjęs Steve'as Buscemi. Jis jau buvo suvaidinęs galybėje filmų, tarp jų - ir Coenų „Fargo“. Šiomis dienomis, tikėtina, jūs geriau pažįstate to paties pavadinimo serialą, bet ir originalusis filmas, nuostabiai suderinęs juodojo humoro ir veiksmo kiekius, stebino žiūrovus. Todėl man per daug nenuostabu, kad linksmiausia ir tuo pačiu į paviršių veikėjų savybes geriausiai iškelianti „Sopranų“ serija kartu vizualiai yra viena gražiausių visame seriale.

Jūs tik pažiūrėkite į sceną, dėl kurios prasideda pagrindinė šios serijos istorija. Paliepus Toniui ir atvirai pademonstravus, kad šioje šeimoje būtent Silvijus yra dešinioji jo ranka, Polis su Kristoferiu privalo vykti pas rusą paimti Silvijui skirtų pinigų. Viskas yra įgyvendinama ganėtinai įprastai, o Polis yra įpratęs, kad visi jo bijo ir nedrįsta pasakyti kažko rimtesnio, nes jiems iškart gresia susidorojimas. Tačiau čia Polis užsirauna ant bebaimio ruso, kuriam laisvas svečio elgesys absoliučiai nepatinka, ir konfrontacija veda link to, kad Polis su Kristoferiu dviese vos apsigina prieš buvusį kareivį. Toje scenoje nėra atsikratoma „Sopranams“ būdingo veiksmo scenų grubumo, kai choreografija nueina į antrą planą ir kūrėjams yra kur kas įdomiau parodyti pliką fizinę jėgą, tačiau to susirėmimo metu platūs rakursai, vėliau peršokę į stambesnius planus rodant veikėjus, veikė itin sėkmingai, atrandant įdomius kampus ten, kur jų nebūtinai reikėjo.

Tariamai negyvą rusą į Niu Džersio pušynus vežantys Polis su Kristoferiu atrodo tarsi nužengę iš filmo apie nevykėlius plėšikus, kas mane privertė susimąstyti. Kad ši serija yra neįtikėtinai linksma nuo pat pradžių, klausimų nekyla. Tačiau jųdviejų neprofesionalumas čia yra demonstruojamas ne be reikalo. Iki šiol nematėme, kad Sopranų gauja patektų į rimtesnę bėdą ar katastrofiškai nesusitvarkytų su užduotimi. Tai nereiškia, kad jie yra tobuli nusikaltėliai, bet, kaip ir su daugeliu dalykų mene, kūrėjai iki šiol tiesiog nenorėjo rodyti nesėkmingų nusikaltimų. Todėl kai Polis ir Kristoferis yra rodomi kaip absoliučiai negalintys įvykdyti ganėtinai paprastos misijos, kyla panašus jausmas kaip ir tada, kai supranti, kad galbūt tavo tėvai nėra patys tobuliausi žmonės pasaulyje vien todėl, kad iki šiol iš arti matei tik juos.

Eiti per aplink galiu dar ilgiau, tačiau nereikia ignoruoti to, dėl ko „Pine Barrens“ yra viena žymiausių „Sopranų“ serijų: ji yra geresnė už daugybę komedijų televizijoje. Kai Facebooke parašiau, kad toji scena, kai Polis nesusikalba su Toniu telefonu, turėtų būti įrašyta į televizijos istoriją, tą postą pamatė kelis kartus daugiau žmonių nei įprastai; tikėtina, daugybė jų net nėra matę „Sopranų“, bet net ir jie negali ignoruoti tokių dalykų. Tai, kaip maži dalykai ilgainiui čia yra išpučiami, irgi yra nuostabu: nuo to, kaip Kristoferis skundžiasi nepavalgymu, iki šlapinimosi prie mašinos durelių ar tiktakų nepasidalinimu. Scenaristai nepersistengė tokioje situacijoje pradėdami per didelį kiekį konfliktų ir ilgainiui Polis su Kristoferiu paprasčiausiai suprato, kad vienas kito atžvilgiu pasikarščiavo, kas yra logiška ir, vėlgi, neįprasta eiliniams serialams, kurie perspaustų visą dramą. Pagarba ne tik scenaristams, bet ir Tony Sirico beigi Michaelui Imperioli, be kurių ta istorija būtų sugriuvusi. Sirico plaukai komediją pakėlė į dar aukštesnį lygį.

„Pine Barrens“ tradiciniu šiam serialui būdu išryškina ir tai, kad kas vieniems gali būti juokinga, tas kitiems gali tapti didžiausia tragedija. Šiuo atveju tai yra Tonio istorijos pusė, kuri gryno humoro prasme nėra linksma. Dėl to, kad dingsta rusas, Tonis neįtikėtinai pergyvena ir turbūt pirmą kartą seriale jį matom atvirai išsigandusį. Rusai realios grėsmės čia dar nėra parodę, tačiau tai, jog Tonis jų bijo, reiškia nemažai. Tonis šioje serijoje yra tarytum nesavas, pirmą kartą realiai bijantis dėl savo gyvybės, kas juokingiausioje serialo valandoje yra kiek neįprasta.

Prie problemų prisideda ir Glorija, kurios istorija pagaliau atsiperka: galiausiai išaiškėja, dėl ko anksčiau ji lankėsi pas Melfi. Jos prisirišimas prie Tonio, pavydas buvusiai meilužei, pyktis dėl vėlavimo (Tonis nevalgo namie tam, kad galėtų valgyti pas Gloriją, ir taip gyvena nelabai suderinamą dvigubą gyvenimą) itin stipriai pabrėžia jos priklausomybę (tiesiogine prasme) vyrams ir tai, kad jos prisirišimas prie žmonių nėra sveikas. Serijos pabaigoje sąsajas tarp Glorijos ir Tonio motinos išvedanti Melfi gal kiek per daug ryškiai pabrėžia Livijos mirties potekstę viso sezono metu, tačiau tai nelabai trukdo ir Gloriją jau pažįstame kaip nestabilios psichikos moterį, kas artimiausiu metu atsipirks pilnu pajėgumu.

Visgi gražiausias šios serijos elementas man yra trūkinėjantis telefonas. Jis nuostabiai veikia kaip komedijos įrankis, būdingas tik tam tikram laikotarpiui, nes šiomis dienomis trūkinėjantis ryšys būtų tiesiog neįtikimas dalykas. Tačiau jis pabrėžia kitą šio sezono temą: pavaldiniams negalintis nurodinėti Tonis vis labiau puola į paniką. Jis šioje situacijoje yra bejėgis, galintis tik pasitikėti savo bendrais ir suprantantis, kad to tiesiog negali padaryti. Itin subtilus, trimis lygiais veikiantis ir visuomet efektyviai atrodęs elementas, pakėlęs „Pine Barrens“ iki didžiausių serialo aukštumų. Tiesa, jos veikiausiai bus peržengtos kitoje serijoje.

Kitos mintys

  • Medou ir Džekio romanas pasibaigia ne per daug neįtikėtinai: jautrioji Medou pamato ją išduodantį vaikiną ir puola į paniką, kas neturėjo būti per daug stebėtina. Man įdomiau tai, kad šita istorija dar kartą išvedė paraleles tarp Medou ir Tonio, kai jiedu abu šioje serijoje buvo bejėgiai ką nors padaryti ir dėl to jautėsi itin prastai.
  • Scena, kai Tonis pamato kelionei pasiruošusį Bobį, gali būti pati linksmiausia ir pozityviausia visame seriale. Tokio nuoširdaus juoko Tonis dar nėra parodęs ir nežinau, ar dar parodys, o kai pirmą kartą pamačiau tą sceną aš irgi turėjau sustabdyti įrašą. Fun fact: tas juokas tikrai buvo nuoširdus. Bobį įkūnijantis Steve'as Schirripa tai scenai buvo užsidėjęs, na, strap-on dildo ir Gandolfinio reakcija yra tikra.
  • Tonio ir Karmelos santykiai bus didžiulė paskutinių dviejų sezono serijų tema, todėl juos aptarsiu vėliau. Visgi man patiko subtilus pastebėjimas, kad Karmela su Toniu neišsprendė savų problemų - Tonis blogus jausmus tiesiog užspaudė savyje (turbūt nereikia sakyti, kad psichologijos prasme tai yra turbūt blogiausias įmanomas dalykas) ir vizualiai atrodo, kad jie nesipyksta. Tą patį jis padarė su Poliu, apsimesdamas, kad viskas gerai, net jeigu taip tikrai nėra.

Trečias sezonas. Dvylikta serija. Amour Fou


It won't be cinematic. - Patsy

„Amour Fou“ yra pavyzdinė „Sopranų“ serija. Ji yra arti tobulumo ir dramine prasme pasiekia aukštumas, kokių iki šiol šiame seriale dar nebuvo, tačiau ji kartu yra pavyzdinė serija būtent „Sopranų“ pasaulyje, ne visoje televizijoje. Vien dėl to, kad ji užkliudo visus dalykus, kuriuos kalbėdami apie „Sopranus“ atsimena žmonės.

Bene svarbiausia yra tai, kad tai yra priešpaskutinė sezono serija. Tradiciniu serialo stiliumi, visos efektingiausios ir daugiausiai emocijų iššaukiančios scenos atsiduria priešpaskutinėje serijoje, paliekant sezono finalą susikaupimui ir tvarkymuisi su pasekmėmis bei pasiruošimui naujajam sezonui. Šia prasme „Amour Fou“ veikti geriau tiesiog negali.

Svarbiausia serijos tema, bent jau siužeto prasme, tampa Džekio surengtas apiplėšimas ir dėl to kylantis chaosas. Jis neatsiranda iš niekur, kadangi scenaristai jau iš anksto buvo padėję gana rimtą pamatą, kas mane itin žavi. Džekis visą sezoną buvo rodomas kaip savo vietos nelabai randantis žmogus, lyg ir norintis, lyg ir nelabai įsitraukti į mafijos verslą. Kai jis susidėjo su Medou, atrodė, kad jo moralė kiek pasikeitė ir į didžiuosius mafijos vandenis jis nesiruošia lįsti. Išsiskyrimas su Medou, tikėtina, jo mąstymą pakeitė kardinaliai, kadangi jis norėjo atrasti kažkokią gyvenimo prasmę ar tiesiog paprastą veiklą, kas paruošė jį tokiam kvailam ėjimui.

Tai, jog jis prasidėjo nuo Ralfio, irgi neturėtų stebinti. Sezoną pradėjęs paprasčiausiai nuo to, kad jis tiesiog yra kvailokas ir dviveidis nusikaltėlis, Ralfis ilgainiui buvo pateiktas kaip paprastų gyvenimo ir mafijos taisyklių nesuprantantis žmogus, kas šiai situacijai tinka tobulai. Pilnai tikiu, kad jis tiesiog nesupranta Džekio naivumo ir istoriją apie tai, kaip Tonis su Džekio tėvu apiplėšė didžiuosius mafijos vadus ir tapo legendomis, papasakojo tik dėl istorijos įdomumo. Nors, tiesą sakant, visai tikiu, kad Tonio link neapykantą nuolat skleidžiantis Ralfis tokiu būdu norėjo pastumti Džekį, kad šis sukeltų chaosą. Įmanoma, bet renkuosi tikėti Ralfio naivumu ir trumparegiškumu.

Džekis, supratęs pamoką, kad niekas jam nieko neduos ir viską jis turi pasiimti pats, tai įtvirtina darbais. Su savo kvailais bendrais jis įsiveržia į Sopranų gaujos vadų pokerio žaidimą ir tas apsilankymas, pasibaigęs trimis mirtimis, technine prasme atrodo nuostabiai. Susišaudymas pokerio kambaryje primena visus tuos kartus, kai „Sopranai“ rodė brutalią ir tikrą jėgą be įmantrių režisūrinių sprendimų, ir čia ta maža patalpa ir reali grėsmė padeda dar labiau.

Dabar, tiesa, persikelkim kitur. Tonis, tik iš dalies susijęs su tuo pokerio žaidimu, šioje serijoje tvarkosi su savomis problemomis. Tiksliau, su viena problema, vardu Glorija. Jos psichologinės problemos pagaliau išsiveržia pilnu pajėgumu: ji maldauja Tonio sugrįžti pas ją, teigia negalinti gyventi be jo ir panašiai. Tai yra absoliuti priešingybė tam, ką Tonis pasakoja Melfi: kad Glorija yra nepriklausoma, kitų nuomonės nepaisanti moteris. Dabar viskas panašėja į tai, jog Glorija tokią tiesiog vaidino siekdama sužavėti Tonį, kas jam patiko (tarp kitko, su tuo yra susijęs subtilus momentas, kai Melfi paklausia, dėl ko Glorijai gali patikti Tonis: Tonis pasimeta ir neranda logiško atsakymo, nes nėra pratęs, kad moterys jį vertintų, jis tiesiog pasiekia, ko nori).

Galiausiai viskas perauga į konfrontaciją, atnešusią Gandolfiniui dar vieną „Emmy“ apdovanojimą, pelniusią Annabellai Sciorrai nominaciją, o televizijos kritikams sukėlusią dešimtis orgazmų. Nes ta scena yra neįtikėtina milijonu prasmių. Tonis Glorijoje pagaliau pamato savo motiną, priklausomą nuo kitų žmonių ir to nepripažįstančią, norinčią savo problemas užkrauti ant kitų žmonių, kaip kad dabar Glorija nori, kad Tonis ją nužudytų. Ta brutali jėga scenos Glorijos namuose metu, sudėjus su Tonio visišku nesusivaldymu, kai moteris pagrasina apie jų romaną pranešianti Tonio šeimai, ir galiausiai Tonį aplankantis bejėgiškumas man sukelia tiek daug emocijų, kiek yra sukėlęs retas meno kūrinys. Viskas čia yra viename lygyje su didžiąja konfrontacija „Mad Men“ serijoje „The Suitcase“.

Peršokim vėl kitur, šįkart - į Karmelos istoriją. Ji šioje serijoje tiesiog nevaldo savo emocijų, pradeda verkti žiūrėdama į paprastus paveikslus ar banalias reklamas. Scenaristai pusę serijos sumaniai apgaudinėja žiūrovus, kad Karmela galbūt yra nėščia ir ją kankina hormonų audros, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad tai netiesa. Karmela turi kur kas rimtesnių psichologinių problemų, kurios ją mėto tarp atsidavimo Dievui ir/ar Toniui. Dėl to Karmela kenčia jau nuo pirmojo sezono ir iki šiol tikisi, kad jai pavyks suderinti abu šiuos dalykus. Kuo toliau, tuo labiau tampa aišku, kad taip nebus, tačiau Karmela iki šiol aiškiai nelinko nei į vieną pusę.

Serijos pabaiga tarytum sufleruoja, kad ji pasirinko savo kelią. Nuostabioje scenoje, kai pasibaigus dienai Tonis neįpareigojančiai kalbasi su Karmela, jai šypsosi ir tarp jų pirmą kartą po ilgo laiko nėra (aiškiai pastebimo) barjero, atrodo, kad Karmela sieks visomis išgalėmis išsaugoti savo šeimą. Nes, kaip Toniui pasako Melfi, būtent dėl Karmelos šeima ir laikosi, kadangi Tonis tikrai nedrįstų pats imtis rimtesnių pokyčių. Ir ta scena tai įrodo visiškai paprastai: po labiausiai stresą keliančios dienos per visą serialą, vienintelė Karmela supranta vyrą ir priima tokį, koks jis yra, nesiruošia jo kritikuoti ir bent jau atrodo, kad jį myli, ko negalima pasakyti apie daugelį serialo veikėjų.

Visa tai, bent jau man, yra stiprios šeimos pagrindas, kai žmonės vienas kitą sugeba priimti ir pykti viens ant kito nėra svarbiausia jų užduotis. Ir Toniui to reikia. Kai jis atvyksta sutvarkyti tos nesąmonės, kurią padarė Džekis, jis yra engiamas iš visų pusių, o Kristoferis netgi sugeba pasipriešinti Tonio valdymui, net jeigu greitai yra nugesinamas. Tonis nedrįsta įsakyti nužudyti Džekį, kadangi jis kelia jam per daug sentimentų ir dėl to Toniui gali kilti rimtų psichologinių problemų.

Todėl Tonis padaro tai, kas labiau primena „Breaking Bad“ nei „Sopranus“, bet kas yra absoliučiai logiška iš paties Tonio pusės. Ramioje scenoje, kai Tonis susitinka su Ralfiu, viskas atrodo neįprastai taikiai. Jų pasikalbėjimas neturi jokių konflikto požymių, tačiau rimčiau pasukus galvą nesunku suprasti, kad Tonio tariamas pasitikėjimas Ralfiu ir visos atsakomybės užkrovimas dėl Džekio mirties tėra Tonio planas vėliau nejausti rimtesnės sąžinės graužaties. Sakau, tokius dalykus darydavo Walteris White'as ir matyti tai darantį Tonį Sopraną yra itin keista.

Tačiau būtent dėl to jis yra mafijos bosas. Kai jis siunčia savo trečiaeilį parankinį grasinti Glorijai, kad ši prie Tonio daugiau nelįstų, jis tai daro ne dėl to, kad nesirūpina Glorija. Jis rūpinasi visomis moterimis, kurios jam suteikia dėmesio. Tiesiog šioje situacijoje jis žino, kad jeigu jis grasintų pats, Glorija jo nebijotų. Kai jai grasina nepažįstamas žmogus, poveikis absoliučiai kitas. Kuomet į vieną seriją sutelpa visi pavyzdžiai, dėl ko Tonis yra giliausiai išplėtotas veikėjas televizijos istorijoje ir kodėl jis yra savo šeimos vadas, ta serija turi būti nešiojama ant rankų.

Kitos mintys

  • Keista matyti, kaip Hillary Clinton serialo pasaulyje yra laikoma tobulai savomis problemomis pasinaudojusia moterimi, tačiau aš su tuo pilnai sutinku. Bent jau „Sopranų“ moterims pasinaudoti savais vyrais tikrai reikia.
Namų darbai: s03e13 - Army of One

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą