2015 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. The Telltale Moozadell/...To Save Us All From Satan's Power

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Devinta serija. The Telltale Moozadell


Snakes were fucking themselves long before Adam and Eve showed up, T. - Paulie Walnuts

Nuo pirmadienio jūs pradėsit laikytis dietos ir bėgioti. Žinau, kad pradėsit. Pradedat kiekvieną pirmadienį ir šito pažado laikotės tol, kol lieka kelios valandos iki to pirmadienio ir suprantat, kad bus dar tų pirmadienių, o mamos kotletai patys nesusivalgys.

Trečiojo „Sopranų“ sezono metu, kuris buvo rodytas 2001 metais, populiarėjant interneto forumams, dažnai aptarinėjama tema tapo Karmelos noras palikti Tonį ir niekaip neateinanti drąsa tai padaryti. Ir tai galima suprasti per tuos paprastus pažadus sau: Karmelai palikti vyrą, kuris išlaikė ją visą gyvenimą ir suformavo visą jos pasaulėžiūrą, reikštų išėjimą iš komforto zonos. Nepaisant to, kad Karmela yra įvardijama kaip viena stipriausių serialuose kada nors parodytų moterų, jai toks žingsnis yra neįtikėtinai baisus.

Ir šiaip, jeigu jums per gimtadienį dovanotų tūkstančius kainuojančius žiedus, jums bent jau trumpam praeitų noras skirtis su tuo žmogumi, kad ir koks bejausmis monstras jis bebūtų. Pradinė šios serijos scena, kai Karmela be jokios vaidybos susilydo gavusi Tonio dovaną ir panašiai pradeda aikčioti gavusi menkniekius iš vaikų, įkūnija „Sopranų“ dvipusiškumą: taip, Karmela yra jautriausia veikėja šiame seriale, tačiau ją, kaip ir daugelį kitų, galima nesunkiai papirkti.

Kiek tas papirkimas iš Tonio pusės yra sąmoningas yra jau kitas klausimas. „Sopranai“ jau ilgą laiką nagrinėja temą, dėl ko Karmela pamilo Tonį. Matant jos praeitį, jos nelabai stiprius tėvus, jos pačios jautrumą ir patiklumą Toniui suvilioti tokią moterį veikiausiai nebuvo didelė problema. Tačiau Karmelos meilė - ir aš pilnai tikiu, kad jų meilė buvo abipusė - Toniui veikiausiai kilo dėl to, kad jis parodė jautriąją savo pusę ir Karmela patikėjo, kad jis iš tikrųjų yra toks žmogus, ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol ji įsitikintų, jog jo jautrumas atsiranda tik iš reikalo. Melfi seansų metų ne vieną kartą matėme, kad Tonis yra kur kas jautresnis žmogus nei būtų galima pagalvoti kalbant apie mafijos vadą, tačiau jis tai atvirai demonstruoja itin retai. Todėl „The Telltale Moozadell“ pradžia man yra itin efektinga, parodanti, kad Tonis supranta Karmelą - jis nuperka žiedą, suminkštinantį jos širdį, ir vėliau su ja kalbasi apie nerūpestingus dalykus, tokius kaip Medou draugystė su Džekiu ar Tonio noras pirkti naują mašiną. Visi šie dalykai Karmelai primena tikrą šeimą, net jeigu tai yra labiau iliuzija nei tikrovė.

Tonis, tuo tarpu, tai puikiai supranta. Kuo toliau, tuo labiau jis mano akyse kyla kaip neįtikėtinai geras žmonių specialistas, suprantantis, ko kiti nori ir ką jis privalo padaryti siekdamas palenkti juos į savo pusę. „Sopranai“ ateityje dar nagrinės, ar Tonis žmones į savo pusę lenkia turėdamas tikslą ir juos tikrai mylėdamas, ar tiesiog siekdamas patenkinti savo galios troškimą, tačiau dabar žiūrovams tenka mėgautis įspūdingais Tonio sugebėjimais žongliruoti tokios daugybės žmonių jausmais.

Naujausias pavyzdys - Glorija, naujoji Tonio meilužė, kuri jam tinka kone tobulai. Tvirta, savo gyvenimą turinti moteris, nesunkiai atsiduodanti Toniui yra tarytum geriausias įmanomas darinys. Ji, kaip ir Karmela, yra paperkama Tonio kerais ir jai rodomu dėmesiu. Įdomesnė šios istorijos pusė: mums bent iš dalies yra atskleidžiama, koks žmogus yra Glorija. Scenaristai nusprendžia parodyti moters seansą su Melfi, kurioje yra atskleidžiamas Glorijos bandymas nusižudyti ir blogi santykiai su vyrais bei tai, kad Tonis jai yra pirmasis po ilgo laiko (nors, žinant tai, kad Glorija melavo Melfi apie Tonį, tai gali būti dar vienas melas). „Sopranuose“ jau tapo tarytum banalybė, kad Tonis gali suvilioti bet ką ir bet kaip, tačiau tai, jog šįkart moteris (Toniui nežinant) buvo suviliota dėl jos pačių psichologinių problemų suteikia Toniui pažeidžiamumo, o visai istorijai - tikroviškumo.

Tonio romanas su Glorija manęs per daug neveikia, net jeigu matyti tokius du atvirai laimingus žmones šiame seriale yra tikra retenybė. Jų laimė, lydima vis labiau ryškinamo išdavystės prieskonio, suteikia „Sopranams“ kitokį nei įprasta toną ir tai leidžia scenaristams naudoti kiek laisvesnes technikas. Net kai žiūrėjau serialą prieš porą metų ir nebuvau tiek pasikaustęs potekstės ieškojime kiek dabar, buvau užvertęs akis matydamas tą vaizdą, kaip Tonis mylisi su Glorija šalia gyvatės narvo. Vaizdinys tikrai gražus, simbolizmas veikia ne vienu lygiu (jiedu yra nuodėmėje, gyvatė gali simbolizuoti šioje serijoje vyraujančią papirkinėjimo dvasią), bet čia man per smegenis veikiausiai kerta religiniai motyvai, kurie įvairiuose meno kūriniuose yra naudoti tiek kartų, kad kažkuo nustebinti negali net geriausieji.

Apie tai, kad serialas pastarąsias kelias serijas kreipė vis mažiau dėmesio į Tonį, pakalbėsime ateityje, kai „Sopranai“ prie jo visgi sugrįš, bet dabar norisi atkreipti dėmesį į rečiau matomus veikėjus. Šią seriją parašė Kristoferį įkūnijantis Michaelas Imperioli ir net jeigu rašymo prasme ji yra visai nebloga, Imperioli yra užsitarnavęs ne pačią geriausią reputaciją. Jo rašytos serijos (iki šiol jis buvo parašęs tik antrojo sezono „From Where to Eternity“) suteikia neadekvačiai dideles galias Kristoferiui ir jį pernelyg sureikšmina, iš ko kai kurie kritikai juokiasi iki dabar.

„The Telltale Moozadell“ yra turbūt vienintelė serija, kai šitą teoriją galima pritaikyti tik iš dalies. Kristoferis čia vėl turi neįtikėtinai didelę galią ir Adrianos meilę nusiperka padovanodamas jai klubą, tačiau šioje serijoje lieka labiau nuošalyje. Ir visgi, jis yra jaučiamas: Kristoferis yra tarsi miniatiūrinis Tonio variantas, kai žmonės jo bijo prieš ką nors darydami, o ne bijo pasekmių kažką jau padarę. Pripažinkit, Kristoferis dar tikrai nėra užsitarnavęs tokios reputacijos, kad žmonės jo bijotų tiesiogiai, ir Imperioli fantazijos čia dar kartą suveikė.

Įdomiausia yra tai, kaip pagrindinės šios serijos istorijos netikėtai veda link Džekio. Ilgą laiką gyvenęs be rimtesnio charakterio ir funkcionavęs tik kaip Medou dėmesį rodantis veikėjas, dabar jis yra parodomas kaip narkotikų stumdytojas, besigiriantis pažįstamiems savo pažintimis, bet iš jų nepešantis nieko rimto. Link jo veda ir Kristoferio grėsmingumas, kai narkotikus pardavinėjantys Džekio bendrai nebenori lankytis Kristoferio klube, ir Tonis, atskaitantis Džekiui moralą dėl Medou, net jeigu visą laiką galima justi keistą grėsmę, nes apie prekiavimą narkotikais sužinojęs Tonis Džekio tikrai nepagirtų. „The Telltale Moozadell“ galbūt nėra viena tų serijų, turinčių aiškią kryptį (geriausios „Sopranų“ valandos yra būtent tokios), tačiau ji pastato nemažai mažų pamatų judant link sezono pabaigos, kas ateityje tikrai pravers.

Kitos mintys

  • AJ vėl įsivelia į nekokią situaciją ir prišiukšlina mokyklos baseiną beigi išmėto direktoriaus daiktus. Meluočiau, jeigu scenaristų siekis parodyti vaiko apgailėtinumą man nėra atsibodęs.
  • Vienintelis įsimintinas tos scenos baseine elementas: ten pasirodo ir penkiolikmetė Lady Gaga, kas šiaip nėra taip jau ir įsimintina.
  • Tonio ir Polio pokalbis apie gyvates man yra viena įsimintiniausių scenų visame seriale. Scenaristų genialumas pilnu pajėgumu.
  • Maža serijos detalė: atnešęs valgyti Artis pasakoja apie įmantriausius to valgio ruošimo būdus, nors niekam aplink tai neįdomu. Dar vienas žmogus, serialo aplinkoje sugebantis daryti tai, ką myli, bet neturintis su kuo tuo pasidalinti.
  • Minutei pasirodantis Ralfis įsijautęs gamina pastą ir pasakoja apie jos ruošimo būdus, kas parodo to žiauriojo žudiko jautriąją pusę. Awww...

Trečias sezonas. Dešimta serija. ...To Save Us All From Satan's Power


Fuck you, Santa. - Random Kid

Hindsight is 20/20 man yra vienas mėgstamiausių angliškų posakių ir ne vien todėl, kad lietuviško atitikmens jam jūs niekaip neatrasit. Jis yra nuostabus tuo, kad yra visiškai teisingas ir apimantis kone visas gyvenimo sritis. Jis apima tai, kaip jūs vakar neturėjot kaip atsikirsti prie jūsų prilindusiam marozui, o šiandien atsikėlę sugalvojot tobulą ir jau niekur nepanaudojamą išsireiškimą. Jis apima ir tai, kaip jūs turėjot pasinaudoti ta proga ir viskas būtų buvę gerai, bet kažkodėl durnai jo nepasirinkot, ir jau nesvarbu, kad tuo momentu tai atrodė geriausias sprendimas (nemanau, kad Ronaldas Wayne'as, už $800 pardavęs 10 procentų „Apple“ akcijų, labai džiaugiasi, bet čia jau kitas dalykas).

Praeityje viskas yra kur kas aiškiau nei duotuoju momentu ir net jeigu logiškai galvojant į tai neturėtume kreipti rimtesnio dėmesio (geriausiu atveju - pasimokyti iš klaidų), mes ieškom kažkokių užuominų, turėjusių mums stebuklingai atskleisti ateitį. „...To Save Us All From Satan's Power“ yra viena stipriausių šio sezono serijų, besitvarkanti būtent su šia problema: kokiu būdu įmanoma (jei išvis įmanoma) įrodyti sau, kad kažkoks blogas dalykas nebūtinai buvo tavo kaltė.

Pussy mirtis serialui atnešė daugybę chaoso ir iki jo pabaigos išliks vienu svarbiausių „Sopranų“ įvykių (jei skaitysite apie serialo kūrimo istoriją, atkreipkit dėmesį į tai, kad pagrindiniai aktoriai iki pat pabaigos buvo neįtikėtinai pikti už tai, kad buvo nužudytas Pussy). Nužudyti geriausią draugą už išdavystę buvo taisyklių padiktuotas veiksmas, kuris atnešė neramumą ir Toniui, ir likusiems gaujos nariams. Dabar, atėjus Kalėdų metui, kuomet Pussy tapdavo mylimiausiu gaujos nariu, jo gyvenimas ir mirtis yra atsimenami dar kartą, tik visai kitokiame kontekste.

Iš pradžių išsiaiškinkime vieną dalyką: seriale rodoma praeitis, išryškinta tuo metu dar vykstančio OJ Simpsono teismo, vyksta 1995 metais. Pussy su FTB dirbo nuo 1998 metų. Tai supratus, serija visiškai apsiverčia. Ne veltui ji prasideda prieplaukoje - ten, kur jau vyko ne viena „Sopranų“ sapnų scena, kadangi visa ši serija yra tarytum vienas didelis įsivaizdavimas, iš tikrųjų kertantis per žmonių mąstymą. Kai po pirmosios praeities scenos Tonis atsimena neaiškiai iš komandiruotės grįžusį Pussy, jis tarytum supranta, kad draugas jį išdavinėjo daugybę metų, ir kalėdinė nuotaika dingsta.

Psichologiją nuostabiai išmanę serialo scenaristai naudojosi visais jos privalumais. Tai, kaip šioje serijoje yra pateikiama racionalizacija, yra itin įdomu. Jeigu trumpai, racionalizacija yra bandymas ieškoti aiškių loginių argumentų siekiant save įtikinti, kad tai, ką padarei, padarei tai tobulai suvokdamas visas aplinkybes, ir kad tai nebuvo paprastas apsirikimas. Tai yra tartum savęs paguodimas, kad viską kontroliuoji, net jeigu taip tikrai nėra.

Ši serija racionalizuoti priverčia visą Sopranų gauja. Kadangi vienas dalykas yra aiškus: jie visi mylėjo Pussy. Jis buvo jų draugas, iš kurio buvo galima mažiausiai tikėtis kažkokios išdavystės, ir visgi jis padarė nedovanotiną dalyką. Kiekvieną kartą, kai jie atsimena kažkokį Pussy padarytą dalyką, sekundei jie tai atsimena pasimėgaudami, o paskui pradeda aiškinti jo nekenčiantys. Ir tai galima nuostabiai suprasti: nužudyti draugą yra kur kas sunkiau nei nužudyti priešą. Bėda ta, kad Pussy jie laiko ir laikys labiau draugu nei priešu.

Vadovaujantis tikrosiomis „Sopranų“ tradicijomis, Pussy atsiminimas apgaubia visą šią seriją. Apie jį sapnavęs Silvijus išprovokuoja vieną subtiliausių serijos vaizdinių: išsigandęs jis atskuba pas Tonį, kur jiedu nusileidžia į rūsį - tą pačią vietą, kur FTB buvo padėję blakę, tokiu būdu rūpindamiesi praeitimi ir absoliučiai pamirštantys dabartį. Šioje situacijoje pasiduoda ir visad pakankamai tvirtai besilaikantis Silvijus, kas tik išryškina, kiek daug draugams reiškė Pussy praradimas.

Nereikia ypatingos įžvalgos siekiant suprasti, kad ši „Sopranų“ serija yra savotiška „It's a Wonderful Life“ versija - filmas netgi yra rodomas Sopranų miegamajame. Tačiau savotiškas ir tik šiam serialui būdingas istorijos pakreipimas man tikrai patinka. Kalėdinės serijos televizijoje visad buvo išskirtinis reikalas, o Kalėdos „Sopranų“ stiliumi ir negalėjo būti geresnės. Jau vien ko vertas Tonio dovanų sąrašas, susijęs su nusikalstama veikla, bet vis tiek primenantis Kalėdų Senelį ir jo norą padėti kitiems. Tonio sesei pakenkę rusai juk patys nenusižudys.

„...To Save Us All From Satan's Power“ nuostabiai įkūnija visą kalėdinę dvasią, kai mažiausi dalykai gali sugadinti nuotaiką ir dar mažesni dalykai ją pagerinti. Paprasčiausias pavyzdys: Tonio bandymas kabinti buvusią Arčio žmoną Šarmein, kuri visiškai nesidomi jo pastangomis ir galiausiai Tonis dėl to supyksta, nes nėra pripratęs prie tokio atstūmimo. Dažniausiai moterys, prie kurių jis bando prisigretinti, mato tik jo stiprumą ir pasitikėjimą savimi, tačiau Šarmein kartu yra mačiusi Tonį ir kur kas rimtesniais momentais, kai jis būna pasimetęs, ir Tonis veikiausiai supranta, kad kartais pasirodantis jo silpnumas moterų nelabai žavi.

Nuotaika nepagerėja ir tuomet, kai Tonis striptizo klube (bandau sugalvoti labiau depresiją keliančią vietą nei striptizo klubas per Kalėdas ir nesugebu) pamato šokėja besimėgaujantį Džekį, dėl ko jis tiesiog sprogsta. Ar dėl vienos priežasties - sunku pasakyti. Tonis jau kurį laiką aiškiai stengėsi atvesti Džekį į rimtą kelią dėl to, kad jis yra geriausio jo draugo sūnus ir Tonis atvirai nori pamatyti jo kelią į sėkmę, juo labiau kad dabar šitas žmogus susitikinėja su Medou. Pridėjus tai, kad Tonis atsimena Pussy, kurį galėjo laiku paprotinti, Džekio sumušimas atrodo kaip visiškai logiška progresija. Aišku, neatmetu ir to, kad Tonis tiesiog pyko dėl jo dukros išdavystės.

Ir visgi... Paskutinė šios serijos scena man yra vienas svarbiausių „Sopranų“ vaizdinių. Žinoma, AJ privalo nepasidžiaugti megztiniu, o Karmela privalo džiūgauti dėl dar vieno blizgučio. Tačiau didžiulę reikšmę šiam sezonui turėję Medou ir Tonio santykiai čia pasiekia kulminaciją. Po visų Tonio apsimetinėjimų, Jameso Gandolfinio dėka galima pamatyti, kaip jis nuoširdžiai džiaugiasi iš dukros gauta dovana. Jam reiškia neįtikėtinai daug, kad dukra jį vis dar gerbia, kad ir kas tarp jų benutiko.

Tai, jog toji dovana yra dainuojanti žuvis, viską pakeičia. Staiga tiesiogiai, bet kartu ir subtiliai susikerta Tonio asmeninis ir kriminalinis gyvenimas, staiga jis supranta, kokią reikšmę jo gyvenimui turėjo Pussy, ir kartu supranta, kad to daugiau niekas nesupras. Ir taip Tonis per Kalėdas lieka vienas, ir jūs puolate į depresiją dar giliau.

Bet dar palaukit, nes kita serija yra televizijos šedevras.

Kitos mintys

  • Kaip niekas nesugalvojo anksčiau, kad Bobis turėtų įkūnyti Kalėdų Senelį? Čia turbūt pats aiškiausias kada nors egzistavęs pasirinkimas.
  • Scenaristai ir toliau kvailioja su Dženise ir jos staiga užmiegančiu, tikinčiu ir dainuoti mėgstančiu draugu. Tokio tipo dramos niekad nesileisdavo į tokias specifines kvailystes, kas mane džiugina vis labiau.
Namų darbai: s03e11 - Pine Barrens / s03e12 - Amour Fou

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą