2015 m. spalio 23 d., penktadienis

Telemano savaitė #103


Pasiilgot? Sakyti, kad apleidau šitą rubriką, būtų per daug paprasta, nes jos jau nerašiau 5 mėnesius. Daugiausiai dėl laiko stokos, dažnai dėl apsileidimo, kartais sugalvodavau kitokių pasiteisinimų. Visgi į naują televizijos sezoną reikia atkreipti dėmesį, todėl „Telemano savaitė“ sugrįžta. Šįkart su mažesniu serialų kiekiu nei įprastai, kadangi dabar juos dažniausiai žiūriu savaitgaliais, bet ilgainiui susistatysiu normalesnį ritmą. Ir stengsiuos tokių ilgų pertraukų daugiau nebedaryti.

The Leftovers. 2 sezonas. 3 serija. Off Ramp
Atsimenat, kaip pernai vis kartojau tai, jog „The Leftovers“ yra labiausiai į depresiją varantis serialas iš visų galimų? „Off Ramp“ primena, kad net jeigu antro sezono pirmos dvi serijos buvo kiek gyvesnės, tai vis dar yra tiesa. Šįkart laiką leidžiame su iš kulto pasitraukusia Laurie, apsimetančia, kad ji gyvena normalų gyvenimą. Kad ir kaip man būtų sunku persiorientuoti į tai, jog ji kalba, mano dėmesį vis tiek traukia jos chaotiškas elgesys, aiškiai paveiktas baltais drabužiais vilkinčių bepročių (nors tiksliai įvardinti, kas šitam seriale yra bepročiai, yra ganėtinai sunku). Joks žmogus, su mašina pervažiuojantis du savo persekiotojus ar iš svetimo vaiko pavagiantis kompiuterį (kas vis tiek buvo linksma scena), nėra susitvarkęs savo gyvenimo, ir tolesni Laurie nuotykiai turėtų būti tobulas sugniuždyto veikėjo plėtojimo pavyzdys. Prie jų kartu prisidės ir Tomio depresija, todėl gyvesnės nuotaikos šioje istorijoje neverta tikėtis. Lindelofas šią savaitę išvengė tradicinio televizijos kritikų užsipuolimo ant tų scenaristų, kurie ryžtasi telike rodyti išprievartavimą, tačiau ta scena bet kokiu atveju buvo galinga, privertusi mane užjausti šiaip žiauriai neįdomu veikėją, kas padeda „The Leftovers“ užsidirbti jau trečią tobulą seriją šiame sezone iš tiek pat galimų. 10/10

The Last Man on Earth. 2 sezonas. 4 serija. C to the T
Leiskit papasakoti apie pagrindinę pirmojo „The Last Man on Earth“ sezono problemą. Prasidėjęs kaip smagus serialas apie du žmones, bandančius susitaikyti su tuo, kad jie yra vieninteliai likę gyvais visame pasaulyje ir iš to sukuriant rimtą komediją/dramą, ilgainiui serialas peraugo į savotišką workplace komediją, kai Filas privalo patenkinti aplink jį esančius žmones (kurių daugėjo ir daugėjo). Kitaip sakant, po tobulos pradžios pirmas sezonas ilgai buvo tapęs eiline komedija, ir atsigavo tik jo pabaigoje. Gal dėl to, jog serialas sugrįžo prie ištakų, pirmos dvi šio sezono serijos man patiko labiau nei pastarosios dvi, bet problemų dabar yra kur kas mažiau. Vis dar atsargiai vertinu tai, jog Filas tikrai siekia pasitaisyti - scenarijui trūksta kažkokio kardinalaus pasikeitimo, nes Filas vis dar aiškina, koks jis bus geras, o kiti iš jo šaiposi ir netiki, nu kas yra tas pats kaip pirmam sezone, tik viskas vyksta intensyviau. Ir net jeigu nelabai suprantu, kodėl Filas vis dar siekia jį šitaip skriaudžiančių žmonių palankumo, ši serija bent jau pajudino jų santykius į priekį - gaisro gesinimas buvo paprastas, bet efektyvus būdas parodyti, kad jis gal ir nėra toks baisus savanaudis. Serialui vis dar reikia kažkokio rimtesnio sukrėtimo ir tikiu, kad Sudeikio veikėjas pakeis bent kažką. 7/10

2015 m. spalio 18 d., sekmadienis

Ką žiūrėsiu šį sezoną

Kadangi sulaukiau poros klausimų, kokius serialus ruošiuosi žiūrėti šį sezoną, nusprendžiau juos (paskubomis) surašyti į vieną vietą, kad žmonės galėtų argumentus aiškindami, kad aš turiu per daug laiko, kas gal yra tiesa, gal reiškia, kad aš miegu po tris valandas, bet į tai jau nesigilinkim.

Jeigu galvojat, kad nežiūriu kažko, ką tikrai tikrai turėčiau žiūrėti (nes, kaip matot, turiu porą dienų be serialų, tai jas būtinai reikia užpildyti), sakykite komentaruose ir beveik garantuoju, kad po kelių metų atrasiu laiko ir tiems jiems.


2015 m. spalio 12 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Halt and Catch Fire


Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Halt and Catch Fire“ serijos.

Kai televizijoje išpopuliarėjo serialai, pasakojantys apie grupę žmonių, dirbančių toje pačioje aplinkoje, mažai kas kreipė dėmesį į patį jų darbą. Bendrą aplinką scenaristai dažniausiai išnaudodavo kaip priežastį vienoje vietoje sutelkti keistų ir įdomių veikėjų būrį, tik karts nuo karto primenant apie jų atliekamą darbą. Ilgainiui, tiesa, prasidėjo keistas pasidalijimas, kai tokia taktika padėjo komedijoms, tačiau stipriai kenkė dramoms.

Pavyzdys - kiek kartų jūs matėte realiai dirbančius žmones serialuose „Parks and Recreation“, „The Office“ ar „30 Rock“? Juos vienijo bendra profesija, tačiau su darbu nesusiję veikėjų užsiėmimai buvo kur kas linksmesni ir įdomesni.

O dabar įsivaizduokit, kaip be tiesiogiai su darbu susijusių istorijų atrodytų „Mad Men“, „House“, milijonas „CSI“ serialų ir daugelis kitų? Juose yra išorinių istorijų, tačiau veikėjams svarbiausias yra darbas ir nieko tame nėra blogo.

Į draminę kategoriją pakliūnantis „Halt and Catch Fire“ šitos teorijos lyg ir nėra išmokęs. Serialas, kurį sukūrė Christopheris Cantwellis ir Christopheris C. Rogersas, nėra iš procedūrinių projektų pusės ir turi gan aiškią siužetinę liniją. Veiksmas čia vyksta devintojo dešimtmečio pradžioje, kuomet JAV vyko kompiuterinė revoliucija ir inovatoriai lenktyniavo kuo greičiau sukurti kuo geresnes technologijas. Serialas yra rodomas prie istorinių serialų pripratusiame AMC kanale, kuriame jau yra rodomi tokie serialai kaip „Turn“ ir „Hell on Wheels“, o neseniai pasibaigę „Mad Men“ reiškia, kad kanalui reikėjo istorijų iš ganėtinai netolimos praeities.

2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

Naujųjų 2015/16 m. televizijos sezono serialų apžvalga

Prieš porą savaičių pristačiau serialus, kurių galima laukti ir nelaukti naujajame televizijos sezone. Kaip jau tapo įprasta trečius metus iš eilės, porai savaičių paaukojau gerą miegą ir peržiūrėjau visas naujųjų šio sezono serialų pirmąsias serijas, kurių apžvalgas rasite šiame straipsnyje.

Kadangi apačioje teksto yra į valias, per daug jūsų negaišinu, nes tvarką turbūt žinote. Serialai yra apžvelgti remiantis tik pirmosiomis (pilotinėmis) jų serijomis, net jeigu kai kurie jų eteryje yra rodomi ne pirmą savaitę. Pirmosios serijos tikrai negali tapti viso serialo atspindžiu, bet iš patirties sakau, kad blogos pilotinės serijos retai išauga į įspūdingus serialus, o gerai pradedami serialai retai tragiškai nusivažiuoja į lankas (nors dėl pastarosios kategorijos šiemet jaudintis nereikėtų - naujų serialų derlius yra itin prastas).

Apie subjektyvumą ir panašius dalykus jau nesiruošiu kalbėti, tik pasakau, kad jeigu su manim nesutinkat, komentaruose tarp įžeidžiančių žodžių įterpkit ir argumentų - įžeidimai taip skaitysis žymiai maloniau.

Nei viena apžvalga neatskleidžia svarbiausių siužeto detalių ir yra skirtos bendrai mano nuomonei, todėl spoilerių irgi nesibaiminkit.

Artimiausiomis savaitėmis pasirodys dar keli nauji serialai, kurių apžvalgos taip pat bus šiame straipsnyje, todėl po kurio laiko sugrįžkit. O dabar - gero skaitymo.

Atnaujinta 11.05: „Red Oaks“, „Crazy Ex-Girlfriend“ ir „Truth Be Told“ apžvalgomis.
Atnaujinta 11.06: „Supergirl“, „Wicked City“ ir „Ash vs. Evil Dead“ apžvalgomis.


DRAMOS


Hand of God (IMDb, YouTube, visas sezonas pasirodė iškart)
Problema su tikrą ir mistinį pasaulį maišančiais serialais yra ta, kad jie ieško aukso vidurio ir nesugeba tinkamai išnaudoti nei vieno iš dviejų žanrų. „Hand of God“ nėra stiprus serialas, bet bent jau jo pozicija yra aiški: čia scenaristams labiau rūpi drama, ne mistinės istorijos. O jos yra tikrai ambicingos - pagrindinis veikėjas, įkūnijamas Rono Perlmano, gauna žinias iš Dievo, leidžiančias jam (tariamai) surasti jo sūnaus ir marčios skriaudėjus.

Serialas gerai paaiškina pagrindinius veikėjus ištikusias tragedijas, dėl ko Perlmano herojui kylančios fantazijos atrodo kaip kylančios dėl pakrikusių nervų, net jeigu jis bando įrodinėti kitaip. Tačiau pirma serija parodo visai nemažai, atskleidžia pagrindines veikėjų savybes ir jų sugedimo laipsnį, o ateičiai yra paliekama pakankamai neatsakytų klausimų.

Tiesa, visa tai vyksta iki vienos scenos, kuri „Hand of God“ nutempia į tokias absurdiškas žemumas, kad pirmą seriją verta žiūrėti vien dėl jos. Ta scena yra tokia kvaila, tokia nereikalinga ir pagrindžiama tik Perlmano rėkimu, kad ją žiūrint aš juokiausi, nors ji turėjo įvaryti siaubą ir sielvartą. Visgi net ir su tuo epizodu „Hand of God“ pirma serija prognozuoja nykų serialą, kurio neišgelbės net tokie aktoriai kaip Perlmanas, Dana Delany, Garretas Dillahuntas ir išsiilgtas Andre Royo. Bet rimtai, tą sceną jūs turite pamatyti.

Tiks, jeigu patiko: „The Leftovers“, tik šitas dalykas yra maždaug penkis kartus blogesnis.
Žiūrėčiau toliau, jeigu: kas nors pasakytų, jog kitose serijose yra dar kvailesnių epizodų.
Vertinimas: 5/10

2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Army of One

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Army of One“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Trylikta serija. Army of One


He thinks the world owes him a fuckin' livin'. - Tony Soprano

Kai trečiojo sezono pradžioje mirus Livijai sakiau, kad tai yra įvykis, darysiantis įtaką visam serialui, tuomet dar ne iki galo supratau, kokia bus ta įtaka. Pirmieji du „Sopranų“ sezonai padarė itin daug, kad kruopščiai parodytų santykius tarp Tonio ir jo motinos, todėl Livijos mirtis bet kokiu atveju Toniui turėjo atnešti daug negandų. Trečiojo sezono paskutinė serija „Army of One“ tai parodo kol kas aiškiausiai iki šiol.

Tonio vaikai AJ ir Medou visą serialą buvo nuošalyje. Jie, kartu su banaliomis AJ maištavimo istorijomis ir Medou nenoru veltis į tėvo nusikaltimus, labiau egzistavo ir neturėjo aiškaus charakterio, tačiau žiūrovai niekad nespėdavo pamiršti, kad jie ten yra. Ir nereikia ypatingos įžvalgos norint suprasti, kad vaikai buvo naudojami labiau kaip įrankiai iškelti į paviršių Tonio emocijas, ne kaip svarbūs antraeiliai veikėjai. Iki šiol tai veikė visai neblogai, bet dabar jie pradeda daryti tiesioginę įtaką serialui ir Tonio gyvenimui beigi psichologijai, kas šią seriją pakelia į rimtas aukštumas.

Kadangi AJ istorija šioje serijoje yra ryškiausia iš abiejų Sopranų vaikų, pradėti galim nuo jo. „Sopranai“ nuo pirmojo sezono AJ naudojo kaip komedijos elementą - banalų paauglį, kuriam nelabai rūpi tėvai ir gilesni dalykai gyvenime, o savo dienas jis leidžia žiūrėdamas televizorių ir žaisdamas kompu. Primetus tai, kad jis su savo draugais daro įvairias nesąmones, gaunam visai normalų paauglį. Ne kiekvienas jų ryžtųsi naktį įsilaužti į mokytojos kabinetą, pavogti testo atsakymus ir jais pasinaudoti praktiškai be klaidų, bet apie tai yra pagalvojęs ne vienas.