2015 m. spalio 12 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Halt and Catch Fire


Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Halt and Catch Fire“ serijos.

Kai televizijoje išpopuliarėjo serialai, pasakojantys apie grupę žmonių, dirbančių toje pačioje aplinkoje, mažai kas kreipė dėmesį į patį jų darbą. Bendrą aplinką scenaristai dažniausiai išnaudodavo kaip priežastį vienoje vietoje sutelkti keistų ir įdomių veikėjų būrį, tik karts nuo karto primenant apie jų atliekamą darbą. Ilgainiui, tiesa, prasidėjo keistas pasidalijimas, kai tokia taktika padėjo komedijoms, tačiau stipriai kenkė dramoms.

Pavyzdys - kiek kartų jūs matėte realiai dirbančius žmones serialuose „Parks and Recreation“, „The Office“ ar „30 Rock“? Juos vienijo bendra profesija, tačiau su darbu nesusiję veikėjų užsiėmimai buvo kur kas linksmesni ir įdomesni.

O dabar įsivaizduokit, kaip be tiesiogiai su darbu susijusių istorijų atrodytų „Mad Men“, „House“, milijonas „CSI“ serialų ir daugelis kitų? Juose yra išorinių istorijų, tačiau veikėjams svarbiausias yra darbas ir nieko tame nėra blogo.

Į draminę kategoriją pakliūnantis „Halt and Catch Fire“ šitos teorijos lyg ir nėra išmokęs. Serialas, kurį sukūrė Christopheris Cantwellis ir Christopheris C. Rogersas, nėra iš procedūrinių projektų pusės ir turi gan aiškią siužetinę liniją. Veiksmas čia vyksta devintojo dešimtmečio pradžioje, kuomet JAV vyko kompiuterinė revoliucija ir inovatoriai lenktyniavo kuo greičiau sukurti kuo geresnes technologijas. Serialas yra rodomas prie istorinių serialų pripratusiame AMC kanale, kuriame jau yra rodomi tokie serialai kaip „Turn“ ir „Hell on Wheels“, o neseniai pasibaigę „Mad Men“ reiškia, kad kanalui reikėjo istorijų iš ganėtinai netolimos praeities.

Ir šiaip „Halt and Catch Fire“ yra santykinai įdomus serialas. Pavadintas pagal komandą, duodamą kompiuteriams, kad šie nustotų vykdyti operacijas (jeigu galvojat, kad šitą apibrėžimą paskaičiau Vikipedijoje, jūs esate teisūs), jis yra visiškai išgalvotas pasakojimas apie kompiuterinę revoliuciją. Čia galima išgirsti pasakojimus apie Džobsą ir „Microsoft“, tačiau jie egzistuoja kažkur už ekrane pateikiamų įvykių.

„Halt and Catch Fire“ pagrindiniai veikėjai su tikra istorija irgi neturi nieko bendro. Pagrindinis jų - Džo (Lee Pace), tradicinis inovatorius, apie kurio atmainas esate girdėję dešimtis istorijų. Su pačiu kompiuterių kūrimu jis turi mažai ką bendra, tačiau visos idėjos, finansavimas ir ryžto pakėlimas yra jo nuopelnas. Tradiciškai linksmai atrodantis vyras iš tikrųjų slepia praeitį, nuo kurios bando pabėgti, ir daugiau ar mažiau yra devintojo dešimtmečio įsikūnijimas, kartu su ganėtinai laisvu požiūriu į asmeninį savo gyvenimą.

Wozniako pakaitalas yra Gordonas (Scoot McNairy). Susitvarkęs gyvenimą, turintis žmoną ir du vaikus, jis save mato kaip genijų ir dažnai darbą stato prieš savo šeimą. Pagrindinį trejetą užbaigia Kameron (Mackenzie Davis), fiziškai ir emociškai netvarkinga mergina, kuri pasirodo esanti geniali programuotoja.

Ir dabar suprantu, kad veikėjų aprašymai yra baisiai tradiciški.

Jie patys, tiesa, nėra vienpusiški. Serialas pirmajame sezone stipriai stengiasi kuo aiškiau apibrėžti savo veikėjus. Jeigu žiūrėsite serialą nuosekliai ir atidžiai, pastebėsite man vieną labiausiai patinkančių reiškinių televizijoje, kai scenaristai tiesiog eksperimentuoja. Dabar vis daugiau serialų turi būti kruopščiai suplanuoti, neiti į šoną ir žiūrėti tik į pagrindinį tikslą, kas kokybės prasme tikrai padeda, tačiau kartu kiek sugadina tą džiaugsmą, kai serialai ilgainiui save užtikrintai atranda. „Halt and Catch Fire“ tai tikrai daro ir eksperimentuoja su veikėjų seksualumu, istorinėmis aplinkybėmis, meilės istorijomis ir panašiais dalykais.

Tik tarp viso to pasimeta vienas svarbus aspektas. Veikėjai, be abejo, turi būti svarbiausias komponentas, nes su neįdomiais žmonėmis neveikia net geriausios istorijos. Tačiau istorijos turi būti. Ilgą laiką keturiasdešimties minučių trukmės serijas rodantis serialas mėtosi tarp veikėjų absoliučiai pamiršdamas, kad juos turėtų sieti kompiuterių gamyba, aistra inovacijoms ir panašaus pobūdžio dalykams. Veikėjų neužtenka, kad žiūrovai grįžtų prie serialo pačioje jo pradžioje; jeigu istorija neįtraukia, serialas iškart pralaimi.

Ilgainiui scenaristai suprato savo klaidas ir „Halt and Catch Fire“ tapo itin įdomiu laiko praleidimo būdu. Šiuo metu televizijoje tikrai yra geresnių serialų, tačiau bežiūrint „Halt and Catch Fire“ pajaučiau neeilinę pagarbą jo kūrėjams. Serialas ilgainiui tapo itin specifiškas, kai pirmajame sezone pagrindine serialo istorija tapo veikėjų bandymas atrasti jiems reikalingą programavimo kodą, o patys veikėjai buvo apibrėžiami pagal tai, kaip jie elgdavosi, kuomet jiems nepavykdavo atrasti to kodo. Ir kai serialas pradėjo maišyti darbinį veikėjų gyvenimą su jų asmeninėmis ambicijomis, viskas pradėjo veikti. Antrasis sezonas į tas intrigas gilinosi dar giliau, per įdomesnes programavimo istorijas pasakodamas emociškai vis stipresnes pasakojimus, ir kitąmet pasirodysiantis trečias sezonas žada kažką dar rimtesnio.

Vėlgi, stebuklų nesitikėkite. „Halt and Catch Fire“ veikėjai nėra išskirtiniai, tačiau serialas stengiasi juos tokiais paversti. Jie turi ryškių asmeninių problemų, tiesiog su jomis yra tvarkomasi itin tradiciškai ir tai, jog Kameron laipsniškai išauga iš maištininkės rūbų ar Džo pradeda suprasti žmones, yra ganėtinai tradiciška įvykių eiga. Kiek toliau nuo nuspėjamumo nutolsta Gordono istorija, kai jis su techniką mėgstančia žmona Dona (turbūt geriausia serialo aktorė Kerry Bishe) pradeda užsiimti tuo pačiu darbu ir jų santuoka po truputį tampa keistis. Šita istorija yra viena tų, kurios yra ir natūralios, ir televizijoje pasitaikančios itin retai, todėl atrasti kažką originalaus to nebandančiame daryti seriale yra malonu.

„Halt and Catch Fire“ turi ir ženklių minusų ar, veikiau, apsileidimo ženklų. Devintasis dešimtmetis, be mašinų, dekoracijų ir barzdų (visi vyrai yra su barzdomis, išskyrus Džo, taip nesubtiliai pažymint kitokį jo mąstymą), šiame seriale nelabai kuo reiškiasi. Bandymas atspindėti laikotarpį reikštų rimtą reiganišką politikavimą, Punko erą, bent kažkokį narkotikų kiekį ir panašius dalykus. Nesakau, kad tokie serialai privalo tapti istorijos pamokomis, tačiau laikotarpio ideologijų išryškinimas gali padėti ir veikėjams.

Smulkmeniškų klaidų, tokių kaip sunkiai pakenčiama muzika, iš proto varančiu būdu bandanti priminti senųjų kompiuterių leistus garsus, ar scenarijaus žaidimas tuo, kad žiūrovai žino ateitį ir veikėjai ją drąsiai gali nuspėti, irgi yra, tačiau jos yra minimalios. „Halt and Catch Fire“ ganėtinai greitai susiformavo kaip itin specifinis serialas, žiūrintis į tris savo veikėjus ir aiškų jų atliekamą darbą, kas reiškia, jog jums šitas serialas arba patiks, arba ne. Tai, jog kūrėjai akivaizdžiai stengėsi jį paversti kuo įdomesniu, sufleruoja, kad jūs „Halt and Catch Fire“ turėtumėt bent jau pabandyti.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą