2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Trys


Jeigu rimtai galvosim, kad čia yra blogas apie serialus, tai gal per trečią jo gimtadienį būtų visai pravartu į jį pažiūrėti iš serialų struktūros pusės.

Pavyzdžiui, pirmais metais visi scenaristai, aktoriai ir kiti su serialu susiję žmonės būna nerealiai entuziastingi, turi baisiai daug ko papasakoti, rėkia apie savo serialą į visus kampus ir maldauja, kad jį kas nors žiūrėtų, kad tik būtų galima pratęsti naujam sezonui (hence ir mano per pirmus metus parašyti beveik 300 straipsnių; neklauskit kaip, neklauskit kodėl - man pačiam šitas skaičius dabar kelia baisiai dviprasmiškus jausmus).

Antrais metais serialas jau tampa labiau darbu nei smagiu laisvalaikio praleidimo būdu. Visi jau žino savo galimybes, žino serialo struktūrą, pažįsta žiūrovus ir biškį jiems pataikauja, biškį (žinodami, kad žiūrovai greitai nepabėgs) eksperimentuoja, ir dažnai gauna visai neblogą produktą, arba feilina ir nebegauna naujo sezono.

Trečias sezonas dažniausiai būna make or break, nes jį sėkmingai išgyvenę serialai dažniausiai nebūna priverstinai numarinami ir juos rodantys kanalai scenaristams leidžia žaisti tiek, kiek jie nori („Hannibal“ čia neminėsiu ir jūsų neliūdinsiu). Žiūrovai irgi dažniausiai supranta, kad gal tas serialas nieko stipriai originalaus jau nerodo, bet tiek laiko žiūrėjau, tai negi mesiu?

Apie ketvirtą sezoną teorijų dar nesu sukūręs, bet jeigu imčiau „Lost“ pavyzdį, trečiam sezone sufeilinę labai daug kur, jie atsigavo ir ketvirtais metais parodė mano vieną mylimiausių bet kokio serialo sezonų. Jis gal neatpirko tos durnos serijos apie Džeko tatuiruotes (žr. viršuje), tačiau jis sugebėjo kristalizuoti mano meilę televizijai, todėl feilinti kartais reikia.

2015 m. lapkričio 28 d., šeštadienis

Telemano savaitė #107


Ash vs. Evil Dead. 1 sezonas. 4 serija. Brujo
Dar tik ketvirta serija, bet „Ash vs. Evil Dead“ gali būti laisviausias ir ambicingiausias  dabar rodomas serialas. Joks kitas serialas negalėtų vienoje serijoje parodyti įtemptos kovos su demonu, o kitoje jau džiaugtis spalvingomis narkomano fantazijomis. Šita serija man patiko gal kiek mažiau nei praėjusioji, nes Asho fantazijos atrodė kaip sukurtos labiau sužavėti žiūrovus vizualiai nei pasakyti kažką naujo, nors šiaip jomis skųstis tikrai negaliu. Tik dar kartą įsitikinau, kad Bruce'as Campbellas yra tobulas aktorius ir dabar niekaip nesuprantu, kokiu būdu jis nėra kiekviename filme ir seriale.

Kadangi šito serialo serijų apžvalgas pradedu tik dabar, apie daug dalykų dar galėsiu pakalbėti ateityje. Dabar man yra įdomiausia, kaip Rubė (Lucy Lawless irgi turėtų būti kiekviename seriale) ir Amanda bendradarbiaus. Kol kas Ashas su draugais daugiau ar mažiau kvailiojo, o tokia reali dviejų moterų grėsmė dabar yra tikrai įdomus serialo aspektas, nes vien nesibaigiantys demonai gali atsibosti ir juos reikėtų pateikti saikingai (galiu lažintis, kad Ashas su moterimis susidraugaus, bet jų konfliktai mane vis tiek domina). Nors gal ne - režisūra seriale yra tokia nuostabi, ypač narkotikų fantazijos ir bėgimas nuo dulkių debesies, kad jam leidžiu daryti ką tik nori. 8/10

2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Master of None

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Master of None“ serijos.

„Master of None“ geriausia savybė yra tai, kad serialas atkreipia žmonių dėmesį į tai, kad mes į kai kuriuos dalykus dėmesį kreipiame per daug retai.

Ir ne, šita recenzija netaps pamokslu apie tai, kaip retai mes pamatome saulės skaistumą, žolės žalumą ar alkoholiko nosies mėlynumą. Viena pagrindinių „Master of None“ idėjų yra pastatyti savo pagrindinį veikėją Devą (Aziz Ansari) į nepatogias situacijas, kuriose jis išmoksta kažką naujo, bet jūs tai suprasite patys ir serialo smagumas slypi ne tame.

Kur kas svarbesnė „Master of None“ pusė yra tai, kaip serialas žaidžia su žiūrovų lūkesčiais. Nes pripažinkit: kad ir kaip visi dabar apsimeta originaliai galvojančiais menininkais ir filosofais, daugelį kine, televizijoje ar literatūroje matomų šablonų mes priimam absoliučiai natūraliai. Maži nesutarimai tarp sutuoktinių, peraugantys į konfliktą apie jų santuoką, yra kas antrame filme. Kalbėjimas apie rasizmą mums yra tariamai svarbus dalykas, bet jį pamatę ekranuose tai greitai užmirštam po kelių minučių, nes į tai visuomet kreipti dėmesį būtų per daug darbo. Visi žino, kad reikia kalbėtis su savo pagyvenusiomis močiutėmis, nes joms reikia dėmesio, bet visi apsiriboja like paspaudimu po tai raginančiu daryti postu Feisbuke ir toliau žiūri savo video apie čiaudinčias pandas.

2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Telemano savaitė #106


The Leftovers. 2 sezonas. 7 serija. A Most Powerful Adversary
Didžiąją pirmojo sezono dalį Damonas Lindelofas, „Lost“ ir „The Leftovers“ kūrėjas, visuose interviu aiškino, kad čia nebus kaip „Lost“ - kad atsakymų į mistinius klausimus nebus, kad viskas čia yra apie veikėjus, ir jeigu jūs pradėjote žiūrėti serialą tik dėl „Lost“ scenaristų, tai eikit iš čia - mums nereikia didesnių reitingų (ir jūs net neįsivaizduojat, kokie maži yra „The Leftovers“ reitingai).

Šios savaitės serija yra labiausiai į mistiką žengianti serialo valanda, kas gali būti kiek neraminantis dalykas. Ir visgi „The Leftovers“ tai paruošė pakankamai gerai - Virdžilas yra tikrai keistas veikėjas ir nenuostabu, kad tiek žmonių yra nuo jo atsiskyrė, tačiau Patė tiesiogiai trukdo Kevino gyvenimui ir jis supranta, kad ilgiau to kentėti negalės, todėl pasisukimas link keistesnių žmonių yra natūralus dalykas. Čia yra serialas, kuriame veikėjai po atvirų pokalbių stebuklingai nepagyja ir dažniausiai būna dar labiau palaužti, todėl Kevino sprendimas imtis drastiškų priemonių yra suprantamas, net jeigu jis stipriai įžengia į mistikos teritoriją. Neįsivaizduoju, kaip „The Leftovers“ išsisuks iš šitos padėties (tai, jog Maiklas ištempia Keviną, aiškiai parodo, kad jo sugrįžimas yra labai tikėtinas), tačiau realios Kevino mirties pasekmės mane tikrai domina.

Nes tik pagalvokit: jo mirtis pakeistų viską. Miestelis, besilaikantis ant fakto, kad iš kelių tūkstančių ten gyvenančių žmonių niekas nedingo, staigiai sulaukia dviejų dingimų ir dviejų savižudybių, kas mistiką greitai panaikina. Lorė, kuri sveiku protu ir ramia galva taip pat nepasižymi, turėtų rūpintis Džil, kuri motinos nepripažįsta ir nenori, kad jos ankstesnis gyvenimas pasivytų dabartinį (ir kuriai serialas dabar suteikia itin daug laiko, išryškinant tai, kad kaip veikėjos mes jos visiškai nepažįstam). Ir tada yra Nora - moteris, praradusi visą savo šeimą, padariusi daug rizikingų sprendimų, ir vienas jų - palikti Keviną - iššaukia jos naujo mylimojo savižudybę. Vienaip ar kitaip, trijose likusiose serijose depresijos bus į valias. 9/10

2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Christopher/The Weight

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trečia serija. Christopher


In this house, Christopher Columbus is a hero. End of story. - Tony Soprano

Nuo pat pirmos serijos, kai pradėjau „Sopranų“ apžvalgas, nelaukiau šitos savaitės. Gali būti, kad neatsimenu daugelio dalykų iš pirmosios peržiūros, bet tikrai atsiminiau, kad „Christopher“ man buvo be jokios konkurencijos blogiausia visų „Sopranų“ serija. Neįsivaizdavau, kaip apie ją rašysiu.

Dabar man viskas kiek aiškiau. „Christopher“ tikrai yra blogiausia serialo valanda - paskutinis serialo sezonas man nepaliko didelio įspūdžio, bet jis niekad nebuvo blogas. Tuo tarpu šita serija egzistuoja kitoje dimensijoje ir yra tragiška.

Vienintelė paguoda yra ta, kad „Christopher“ yra tokia nepanaši į bet ką, ką sukūrė „Sopranai“, kad ji bent jau nesugadino jokių gerų dalykų. Net ir blogiausiose situacijose reikia ieškoti kažko optimistiškesnio.

Serija buvo sukurta tarytum atsakant į iš Italijos kilusių amerikiečių kritiką, kad serialas juos pateikia nepagarbiai ir stereotipiškai. Kad scenaristai ir aktoriai, kurių absoliučią daugumą sudarė italoamerikiečiai (negi nėra tokio žodžio?), negerbia savo tėvynės ir tai negali tęstis.

Jeigu tokia kritika jums atrodo juokinga, taip ir turėtų būti. Žmonės, neatskiriantis tikro gyvenimo nuo meno, pasiekia nedaug ir trukdo aplinkiniams kurti kažką naujo, nes jie visame kame mato paslėptas mintis ir nusiteikimą prieš juos. Tie žmonės dažniausiai ieško, dėl ko galėtų įsižeisti, ir jiems nuoširdi nuomonė ar sveikas protas yra svetimi dalykai.

2015 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

Telemano savaitė #105


The Leftovers. 2 sezonas. 6 serija. Lens
Gal ir gerai, kad „The Leftovers“ žiūri tiek mažai žmonių. Dabar serialas priklauso tik mums, išrinktiesiems, ir tik mes žinom, koks jis yra tobulas.

Negana to, kad jis sukelia begalę tikrų emocijų, seriale apie paslaptingai dingusius du procentus Žemės gyventojų yra ir tikroviškiausi veikėjai televizijoje. Pažiūrėkite į Norą (kurios pirmajame sezone nemėgau ir dabar už tai noriu atsiprašinėti visų, ypač Carrie Coon): ji pyksta ant mokslininkų (kurie pasirodo esantys kažkokie religiniai fanatikai), kad šie kišasi į jos gyvenimą; ji pyksta ant aplinkinių, kurie tarytum sako, kad ji yra žmonių dingimo priežastis. Geras serialas ją priverstų pykti ant gyvenimo kiekviename žingsnyje. Tobulas serialas ją paverčia supratinga žmona, mylinčia motina, malonia nepažįstamąja ir rūpestinga aukle brolio žmonai. Nora turi savus prioritetus ir yra išplėtota į visas puses, kas man yra neįtikėtinai gražu.

Panašiai yra ir su Erika, ramiai besitvarkiusia su dukros dingimu tol, kol nepratrūko. Ją man irgi norėjosi įstatyti į paprastą kategoriją, kai ji yra rami, stereotipinė, darbšti moteris, atsverianti savo vyro kvailystes ir siekianti su visais susidraugauti. Ir taip pat greitai ji tapo nepažįstamuosius mušantį vyrą užjaučiančia, religinių fanatikų nekenčiančia, nebandančia suprasti Noros kančių moterimi. Regina King, šiemet laimėjusi „Emmy“, savo sėkmę gali pakartoti dar kartą, nes šita serija Eriką atskleidė visapusiškai ir man į paširdžius trenkė kokius penkis kartus.

Jo, aš gal galėčiau kabintis prie to, kad Džonas kol kas serialui trukdo labiausiai, nes žiūrovai jo absoliučiai nepažįsta, ir kad Lindelofas su kitais scenaristais nelabai randa būdų nebanaliai išnaudoti Kevino išprotėjimą, net jeigu antrankiai ir prisipažinimas Norai tai pastūmėja į priekį. Aš galėčiau kabintis, bet nesikabinu, nes tai neturi jokios reikšmės serialo įtakai. „The Leftovers“ jau drąsiai užsitikrino geriausio šių metų serialo vardą ir aš tuo negaliu atsidžiaugti. 10/10


2015 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis

Net po dviejų dešimtmečių „Mr. Show with Bob and David“ yra moderniausia komedija televizijoje

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Mr. Show with Bob and David“ serijos.

Žmonės prisitaiko prie senų dalykų. Tie ketvirto ir penkto dešimtmečio filmai, kuriuose veikėjai kalba neįtikėtinu greičiu - dar greičiau nei bet kokiame Aarono Sorkino seriale, - mums atrodo žiauriai nenatūraliai ir pasenusiai, tačiau visi tai ramiai priima ir niekas (bent jau joks aplinkoje susivokiantis žmogus) dėl to nesiskundžia. Suprasti, kad tai buvo kitoks laikmetis, nėra sunku, o žiūrėti tuos filmus atsainiau irgi yra lengva.

Su televizija yra panašiai. „Sopranų“ era - paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis - pakeitė visą televizijos dramą, dėl ko dabar tokie dalykai kaip „Star Trek“, „Homicide: Life on the Street“ ar tiesiog „The Twilight Zone“ atrodo itin pasenusiai. Ir vėlgi, į ten rodomą dramą žiūrima kiek kitaip, suprantant, kad ji turbūt yra mažiau tikroviška, tačiau ji vis tiek veikia savame kontekste.

Su komedija yra dar prastesni reikalai. Komedija kiekvieną dešimtmetį pasikeičia kardinaliai, todėl net tokie dalykai kaip „Cheers“ ir „Seinfeld“ jau atrodo kaip komedijos iš skirtingų laikmečių. Ir net jeigu šitie du pavyzdžiai yra tarp geriausiųjų ir mane nuoširdžiai prajuokinusių, daugelis tokias komedijas pagarbiai supranta kaip vienas tų, kurios padarė didžiulę įtaką dabartiniam humorui, bet iš jų tiesiog nesijuokia. Įdėkit tas komedijas į dabartinį kontekstą ir jus palaikys kvailiu, nes tokių dalykų niekas nebedaro.

Ir tada yra „Mr. Show with Bob and David“, neįtikėtinai įtakingas serialas, sukurtas prieš du dešimtmečius, tačiau net parodžius jį šiuolaikinėje televizijoje ir šiek tiek pakeitus aktorių drabužius jis atrodytų itin moderniai. Tai yra įspūdingas pasiekimas, ypač žinant tai, kad dvidešimt metų televiziją pakeitė neatpažįstamai, ir atrasti tokius pagyvenusius ir tuo pačiu dabartyje priklausančius dalykus yra neįtikėtinai malonu.

2015 m. lapkričio 7 d., šeštadienis

Telemano savaitė #104


The Leftovers. 2 sezonas. 5 serija. No Room At the Inn
Kritika, kaip jau ne kartą esu kalbėjęs, yra baisiai subjektyvus dalykas, todėl kai man kažkas sako, kad niekaip nesupranta mano meilės šitam serialui, kažkuria dalimi galvoju, kad paaiškinti neįmanoma, bet vis tiek norisi. Tai mano vertinimo kriterijus dažnai yra toks: jeigu serialas mane privertė kažką pajausti, jis yra kažko vertas. Blogi serialai mane verčia jausti pyktį, kas yra kiek geriau už vidutiniškus ir jausmų nekeliančius serialus, tačiau tas pyktis yra labiau susijęs ne su serialo siužetu, o su pašaliniais dalykais, todėl tai nesiskaito.

Tuo tarpu mažai esu matęs serialų, kurie savaitė iš savaitės mane priverstų jausti tiek, kiek priverčia „The Leftovers“. Aišku, dažniausiai tas jausmas yra baimė ar depresija. Kaip ir šita serija: ji prasideda optimistiškai, kai Metas rūpinasi savo žmona ir tiki, kad ją dar gali prakalbinti. Jis ja nuoširdžiai rūpinasi, ją myli ir nei karto neatrodo nusivylęs gyvenimu. Tol, kol jo nesumuša, nesulaužo jo rankos, kol jis nėra priverčiamas grįžti namo pėsčiomis su žinia, kad dabar visi žinos, jog jis išprievartavo savo žmoną. Visa šita istorija yra antras „The Leftovers“ sezonas in a nutshell: pradžioje pasijauskit gerai ir paskui mes sutrypsim viską, ką jūs turit.

Serija kas kelias minutes nusileidžia vis į tamsesnę kertelę: Metas, siekdamas gauti pinigų, privalo tarp šimtų keistuolių trenkti žmogui irklu per nugarą, nes kaipgi kitaip (prie miestelio įrengta stovykla yra keistokas ir iš dalies klišinis dalykas, bet tikiu, kad tikrovėje jis egzistuotų). Jis sulaukia litanijos iš gyvenimu nusivylusio Džono, pykstančio ne tiek ant Meto, kiek ant visos aplinkos, tačiau išsiliejančio būtent ant jo (apie Džono gyvenimą reikia sužinoti kuo greičiau, nes jis irgi balansuoja ant banalumo ribos). Ir paskutinė scena, kai Metas nusprendžia perimti kančias iš kito žmogaus, mane tiesiog sugniuždė, nes matyti žmogų, kuriam tikėjimas davė absoliučiai viską - ir laimę, ir skausmą - niekad nėra malonu. Ne aš sugalvojau, kad Metas yra šito serialo Džonas Lokas, bet čia gali būti geriausias mano matytas palyginimas per ilgą laiką. 10/10

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. For All Debts Public And Private/No Show

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Pirma serija. For All Debts Public And Private


Everything comes to an end. - Carmela Soprano

Visuose geruose serialuose veikėjai turi savybę, kuri juos paverčia įdomiais žmonėmis: jie yra motyvuoti. Net ir mažiausios motyvacijos veikėjus padaro įdomesniais, suteikia jiems tikslą ir parodo, kad jie nėra sukurti vien dėl vaizdo. Šia prasme galima ginčytis ir man patinkančia tema, kad serialai ar visas menas neprivalo būti kaip gyvenimas. Aplink jus yra baisiai daug žmonių, neturinčių vieno realaus tikslo ar dalyko, kuris juos stipriai motyvuotų, priešingai nei serialuose, kur viskas yra sukuriama ne be reikalo ir kiekvienas daiktas ar žmogus turi savo prasmę.

Viena priežasčių, dėl kurių „Sopranus“ laikau geriausiu serialu, ir yra veikėjų motyvacijos. Ne vien dėl to, kad jie jas turi - tai tėra paprasta taisyklė ir jos nesilaikantys serialai greitai feilina, - bet dėl to, kokios jos yra. „Sopranuose“ klesti galia ir pinigai, visi nori šių dalykų, bet per tris sezonus Davidas Chase'as su savo scenaristais sugebėjo įrodyti, kad pagrindiniai veikėjų tikslai čia yra susiję su visiškai skirtingais dalykais, kurie labiau apeliuoja į žmonių emocijas ir psichologiją nei materialines vertybes.

„For All Debts Public And Private“ šią temą dar labiau pagilina. Trečio sezono pabaigoje Tonis galutinai parodė tai, jog šeima yra vienintelis jam nuoširdžiai rūpintis dalykas. Jis nenori elgtis su vaikais taip, kaip su juo elgėsi tėvai, ir nori jiems sukurti gražų ir malonų gyvenimą, kas Toniui niekaip nepasiseka. Pirmoji ketvirto sezono serija šią istoriją praplečia pačiu paprasčiausiu būdu: Tonis nori, kad atsitikus kokiai nors nelaimei jo šeima būtų pasirūpinta materialiai.