2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Trys


Jeigu rimtai galvosim, kad čia yra blogas apie serialus, tai gal per trečią jo gimtadienį būtų visai pravartu į jį pažiūrėti iš serialų struktūros pusės.

Pavyzdžiui, pirmais metais visi scenaristai, aktoriai ir kiti su serialu susiję žmonės būna nerealiai entuziastingi, turi baisiai daug ko papasakoti, rėkia apie savo serialą į visus kampus ir maldauja, kad jį kas nors žiūrėtų, kad tik būtų galima pratęsti naujam sezonui (hence ir mano per pirmus metus parašyti beveik 300 straipsnių; neklauskit kaip, neklauskit kodėl - man pačiam šitas skaičius dabar kelia baisiai dviprasmiškus jausmus).

Antrais metais serialas jau tampa labiau darbu nei smagiu laisvalaikio praleidimo būdu. Visi jau žino savo galimybes, žino serialo struktūrą, pažįsta žiūrovus ir biškį jiems pataikauja, biškį (žinodami, kad žiūrovai greitai nepabėgs) eksperimentuoja, ir dažnai gauna visai neblogą produktą, arba feilina ir nebegauna naujo sezono.

Trečias sezonas dažniausiai būna make or break, nes jį sėkmingai išgyvenę serialai dažniausiai nebūna priverstinai numarinami ir juos rodantys kanalai scenaristams leidžia žaisti tiek, kiek jie nori („Hannibal“ čia neminėsiu ir jūsų neliūdinsiu). Žiūrovai irgi dažniausiai supranta, kad gal tas serialas nieko stipriai originalaus jau nerodo, bet tiek laiko žiūrėjau, tai negi mesiu?

Apie ketvirtą sezoną teorijų dar nesu sukūręs, bet jeigu imčiau „Lost“ pavyzdį, trečiam sezone sufeilinę labai daug kur, jie atsigavo ir ketvirtais metais parodė mano vieną mylimiausių bet kokio serialo sezonų. Jis gal neatpirko tos durnos serijos apie Džeko tatuiruotes (žr. viršuje), tačiau jis sugebėjo kristalizuoti mano meilę televizijai, todėl feilinti kartais reikia.

2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Master of None

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Master of None“ serijos.

„Master of None“ geriausia savybė yra tai, kad serialas atkreipia žmonių dėmesį į tai, kad mes į kai kuriuos dalykus dėmesį kreipiame per daug retai.

Ir ne, šita recenzija netaps pamokslu apie tai, kaip retai mes pamatome saulės skaistumą, žolės žalumą ar alkoholiko nosies mėlynumą. Viena pagrindinių „Master of None“ idėjų yra pastatyti savo pagrindinį veikėją Devą (Aziz Ansari) į nepatogias situacijas, kuriose jis išmoksta kažką naujo, bet jūs tai suprasite patys ir serialo smagumas slypi ne tame.

Kur kas svarbesnė „Master of None“ pusė yra tai, kaip serialas žaidžia su žiūrovų lūkesčiais. Nes pripažinkit: kad ir kaip visi dabar apsimeta originaliai galvojančiais menininkais ir filosofais, daugelį kine, televizijoje ar literatūroje matomų šablonų mes priimam absoliučiai natūraliai. Maži nesutarimai tarp sutuoktinių, peraugantys į konfliktą apie jų santuoką, yra kas antrame filme. Kalbėjimas apie rasizmą mums yra tariamai svarbus dalykas, bet jį pamatę ekranuose tai greitai užmirštam po kelių minučių, nes į tai visuomet kreipti dėmesį būtų per daug darbo. Visi žino, kad reikia kalbėtis su savo pagyvenusiomis močiutėmis, nes joms reikia dėmesio, bet visi apsiriboja like paspaudimu po tai raginančiu daryti postu Feisbuke ir toliau žiūri savo video apie čiaudinčias pandas.

2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Christopher/The Weight

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trečia serija. Christopher


In this house, Christopher Columbus is a hero. End of story. - Tony Soprano

Nuo pat pirmos serijos, kai pradėjau „Sopranų“ apžvalgas, nelaukiau šitos savaitės. Gali būti, kad neatsimenu daugelio dalykų iš pirmosios peržiūros, bet tikrai atsiminiau, kad „Christopher“ man buvo be jokios konkurencijos blogiausia visų „Sopranų“ serija. Neįsivaizdavau, kaip apie ją rašysiu.

Dabar man viskas kiek aiškiau. „Christopher“ tikrai yra blogiausia serialo valanda - paskutinis serialo sezonas man nepaliko didelio įspūdžio, bet jis niekad nebuvo blogas. Tuo tarpu šita serija egzistuoja kitoje dimensijoje ir yra tragiška.

Vienintelė paguoda yra ta, kad „Christopher“ yra tokia nepanaši į bet ką, ką sukūrė „Sopranai“, kad ji bent jau nesugadino jokių gerų dalykų. Net ir blogiausiose situacijose reikia ieškoti kažko optimistiškesnio.

Serija buvo sukurta tarytum atsakant į iš Italijos kilusių amerikiečių kritiką, kad serialas juos pateikia nepagarbiai ir stereotipiškai. Kad scenaristai ir aktoriai, kurių absoliučią daugumą sudarė italoamerikiečiai (negi nėra tokio žodžio?), negerbia savo tėvynės ir tai negali tęstis.

Jeigu tokia kritika jums atrodo juokinga, taip ir turėtų būti. Žmonės, neatskiriantis tikro gyvenimo nuo meno, pasiekia nedaug ir trukdo aplinkiniams kurti kažką naujo, nes jie visame kame mato paslėptas mintis ir nusiteikimą prieš juos. Tie žmonės dažniausiai ieško, dėl ko galėtų įsižeisti, ir jiems nuoširdi nuomonė ar sveikas protas yra svetimi dalykai.

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. For All Debts Public And Private/No Show

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Pirma serija. For All Debts Public And Private


Everything comes to an end. - Carmela Soprano

Visuose geruose serialuose veikėjai turi savybę, kuri juos paverčia įdomiais žmonėmis: jie yra motyvuoti. Net ir mažiausios motyvacijos veikėjus padaro įdomesniais, suteikia jiems tikslą ir parodo, kad jie nėra sukurti vien dėl vaizdo. Šia prasme galima ginčytis ir man patinkančia tema, kad serialai ar visas menas neprivalo būti kaip gyvenimas. Aplink jus yra baisiai daug žmonių, neturinčių vieno realaus tikslo ar dalyko, kuris juos stipriai motyvuotų, priešingai nei serialuose, kur viskas yra sukuriama ne be reikalo ir kiekvienas daiktas ar žmogus turi savo prasmę.

Viena priežasčių, dėl kurių „Sopranus“ laikau geriausiu serialu, ir yra veikėjų motyvacijos. Ne vien dėl to, kad jie jas turi - tai tėra paprasta taisyklė ir jos nesilaikantys serialai greitai feilina, - bet dėl to, kokios jos yra. „Sopranuose“ klesti galia ir pinigai, visi nori šių dalykų, bet per tris sezonus Davidas Chase'as su savo scenaristais sugebėjo įrodyti, kad pagrindiniai veikėjų tikslai čia yra susiję su visiškai skirtingais dalykais, kurie labiau apeliuoja į žmonių emocijas ir psichologiją nei materialines vertybes.

„For All Debts Public And Private“ šią temą dar labiau pagilina. Trečio sezono pabaigoje Tonis galutinai parodė tai, jog šeima yra vienintelis jam nuoširdžiai rūpintis dalykas. Jis nenori elgtis su vaikais taip, kaip su juo elgėsi tėvai, ir nori jiems sukurti gražų ir malonų gyvenimą, kas Toniui niekaip nepasiseka. Pirmoji ketvirto sezono serija šią istoriją praplečia pačiu paprasčiausiu būdu: Tonis nori, kad atsitikus kokiai nors nelaimei jo šeima būtų pasirūpinta materialiai.