2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Master of None

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Master of None“ serijos.

„Master of None“ geriausia savybė yra tai, kad serialas atkreipia žmonių dėmesį į tai, kad mes į kai kuriuos dalykus dėmesį kreipiame per daug retai.

Ir ne, šita recenzija netaps pamokslu apie tai, kaip retai mes pamatome saulės skaistumą, žolės žalumą ar alkoholiko nosies mėlynumą. Viena pagrindinių „Master of None“ idėjų yra pastatyti savo pagrindinį veikėją Devą (Aziz Ansari) į nepatogias situacijas, kuriose jis išmoksta kažką naujo, bet jūs tai suprasite patys ir serialo smagumas slypi ne tame.

Kur kas svarbesnė „Master of None“ pusė yra tai, kaip serialas žaidžia su žiūrovų lūkesčiais. Nes pripažinkit: kad ir kaip visi dabar apsimeta originaliai galvojančiais menininkais ir filosofais, daugelį kine, televizijoje ar literatūroje matomų šablonų mes priimam absoliučiai natūraliai. Maži nesutarimai tarp sutuoktinių, peraugantys į konfliktą apie jų santuoką, yra kas antrame filme. Kalbėjimas apie rasizmą mums yra tariamai svarbus dalykas, bet jį pamatę ekranuose tai greitai užmirštam po kelių minučių, nes į tai visuomet kreipti dėmesį būtų per daug darbo. Visi žino, kad reikia kalbėtis su savo pagyvenusiomis močiutėmis, nes joms reikia dėmesio, bet visi apsiriboja like paspaudimu po tai raginančiu daryti postu Feisbuke ir toliau žiūri savo video apie čiaudinčias pandas.

Niekas nesako, kad tai yra blogai. Klišės padeda gyventi, jos bene visuomet veikia ir jas naudoja visi (šitoj recenzijoj jų jau yra kokios penkios). Net ir originaliausi kūrėjai turi jomis remtis. Bet jeigu kas nors tik minimaliai parodo, kad mano lūkesčiai buvo klaidingi, širdis pradeda dainuoti ir tai padariusius žmones noriu nešioti ant rankų.

„Master of None“ tai daro įvairiais būdais. Azizo Ansari ir vieno iš „Parks and Recreation“ scenaristų Alano Yango sukurtas serialas yra savotiška komedijų stereotipų paneigimo mašina. Komedija, neturinti realaus siužeto (be Devo siekimo tapti kino žvaigžde), jau pati iš savęs yra klišė, tiesiog pasakojanti apie trisdešimtmečius, gyvenančius Niujorke, apie ką pasakoja - leiskit paskaičiuoti - apie 112% visų komedijų televizijoje.

Ir visgi ši yra kur kas malonesnė nei dauguma jų. Tam stipriai padeda „Master of None“ struktūra - serialas kiekvieną seriją, kurių pirmajame yra dešimt (*), trunkančių apie pusvalandį, paskiria vienai temai. Rasizmui, romantikai, pagyvenusiems žmonėms, lyčių skirtumams, vaikams ir panašiai. Kitaip sakant, ganėtinai abstrakčioms temoms.

(*) Apie antrąjį sezoną niekas dar nekalbėjo ir jeigu jo nebūtų, aš per daug nesupykčiau. Šitą serialą myliu, bet atrodo, kad jis papasakojo tikrai gražią ir protingą istoriją, kurią pratęsti galima, nors ir nebūtina. Azizas Ansari yra itin sumanus ir dėl pinigų jis antro sezono nekurs, net jeigu „Netflix“ jam tikrai suteiktų visus resursus.

Nors Ansari yra pasižymėjęs kaip stand up komikas, serijos netampa banalybių kratiniu, kai koks nors veikėjas rėžia monologą apie senatvę ar vedybas. Vietoje to, kiekviena tema yra išnagrinėjama kuo įvairiapusiškiau ir pateikiant pavyzdžius, niekad nesistengiant žiūrovams brukti kažkokios nuomonės.

Čia ir pasireiškia serialo gerosios savybės. Kadangi visos temos čia yra abstrakčios ir apie jas kone visi turi kokią nors nuomonę, serialas kiekvieną jų paprasčiausiai gerbia. Niekas nepyksta ant kito, kai su juo nesutinka. Visi yra nuoširdžiai susidomėję tuo, ką turi pasakyti kitas.

Žmonės čia deda pastangas suprasti kitus žmones. Įsivaizduojat, kaip retai tai atsitinka televizijoje? Kaip retai vien dėl scenaristų nesumanumo veikėjai yra priversti nesikalbėti tarpusavyje, kad stebuklingai nesugalvotų reikalingo atsakymo? „Master of None“ įdomiausia dalis ir yra tai, kad veikėjai čia visuomet gauna kažkokius atsakymus, net jeigu jie yra absoliučiai klaidingi.

Visas serialas spinduliuoja natūralumu ir tikroviškumu, jeigu neskaičiuosite dar vieno pusėtiną algą gaunančio veikėjo televizijoje, gyvenančio nerealaus dydžio bute vidury Niujorko. Devo draugai, kurių čia yra nemažai ir tarp kurių yra keistasis milžinas Arnoldas (Eric Wareheim) bei kietoji Denisė (Lena Waithe), yra visiškai natūralūs. Jų susitikimai yra pripildyti tų neįpareigojančių ir tuo pačiu draugystę stiprinančių pokalbių, tokių kaip aiškinimai apie lesbiečių santykius ar pokalbiai apie geriausius pagal komiksus sukurtus filmus. „Master of None“ tų pokalbių nepaverčia simbolizmu ir jie yra skirti tik juokingų situacijų kūrimui ir draugų suartėjimui - būtent tam, su kuo nuolat susiduriu savo aplinkoje.

Bene linksmiausia serialo dalis yra Devo tėvai, įkūnijami tikrųjų Azizo Ansari tėvų. Jie aiškiai yra naujokai ir neturi jokių aktorinių sugebėjimų, ir net jeigu mamai tai pastebimai trukdo, Ansari tėvas yra turbūt geriausia serialo dalis. Savo indiško akcento neslepiantis, technologijose nesigaudantis, sūnų mylintis ir kiekvieną sakinį keistu „maaaaan“ užbaigiantis vyras prajuokino mane kiekvienoje savo scenoje. Dabar aišku, iš ko Ansari gavo vaidybinius sugebėjimus.

Apie geriausią serialo dalį, tiesa, pamelavau. Ansari tėvas tikrai yra nuostabus, tačiau niekas negali pralenkti Devo ir Reičel (Noel Wells) meilės istorijos.

Šitame bloge jau neįsivaizduojamą kartų kiekį esu minėjęs, kaip negaliu pakęsti romantinių komedijų. Jos veikia iš tos pačios pozicijos, jos turi tą pačią mintį, jų kūrėjai absoliučiai niekada nesistengia ir net jeigu aš dažnai žiūriu žiauriai nuspėjamus dalykus, jie bent jau man suteikia džiaugsmo, skirtingai nei šito žanro filmai.

Tačiau antroji „Master of None“ pirmo sezono pusė yra romantinė komedija. Tikriausia, kokia tik gali būti.

Devo ir Reičel santykiai yra plėtojami viso sezono metu, nuo pat keisto jų susipažinimo. Ir „Master of None“ parodo kiekvieną jų etapą, nepasitelkiant jokių stebuklų, po kurių du žmonės magiškai vienas kitą įsimyli, o konkrečiais pavyzdžiais parodant, dėl ko jie vienas kitam patinka ir dėl ko jų santykiai juda į vieną ar į kitą pusę.

Žiūrint romantinę serialo dalį mane vis aplankydavo tas keistas jausmas, kad viskas čia atrodo per daug tikroviškai. Man atrodo, kad kai kurie žudymai filmuose yra tikroviški, kad mane tikroviškai paveikia išlindę demonai ir kad aš jaučiu kažką tikro, kai matau dėl prarasto vaiko verkiantį veikėją.

Bet čia yra kita kategorija. Čia yra kažkas, ką yra patyręs kiekvienas žmogus, ir joks serialas (nebent „Parks and Recreation“ su Andy ir April) dviejų žmonių santykių nepateikė taip paprastai, su tokiomis smulkmeniškomis detalėmis, bendrame kontekste reiškiančiomis tiek daug. Aš už Devą ir Reičel sirgau kaip už geriausius savo draugus, kas man šiaip buvo itin keistas, bet tuo pačiu ir malonus jausmas.

Ansari ir Wells tarpusavio santykiai prie šitos istorijos taip pat prisideda itin stipriai, kadangi Ansari fizinis laisvumas ir minkštas balsas puikiai dera prie nuoširdumu spinduliuojančios Wells. Jie yra jautrūs, vienas kitam tinkantys žmonės, bet nei vienoje vietoje jūs nepagalvosit, kad jie yra tiesiog skirti vienas kitam - jie savo santykius užsidirbo ir nepatikėjo jų likimui, kuo apsiriboja daugelis romantinių komedijų.

Serialas yra visapusiškai smulkmeniškas. Net toks dalykas, kad „Master of None“ yra nufilmuotas plačiuoju ir dažniausiai tik kine naudojamu 2.35:1 stiliumi, serialui suteikia nemažai - gilesnį fokusavimą ir platesnį vaizdą turintis kūrinys tiesiog palieka didesnį įspūdį.

Serialas kartu yra ir itin šiuolaikiškas. Ne vien todėl, kad jis paleistas per „Netflix“, bet ir dėl to, kad jis yra aiškiai kurtas jaunų žmonių. Išmanieji telefonai čia yra kiekviename žingsnyje ieškant informacijos, kviečiant „Uber“, užsisakant valgyti, susirašinėjant, keliant nuotraukas į „Instagram“ ir panašiai. Ir visgi technologijos niekad neužgožia jokios istorijos ir tiesiog yra natūralus dalykas, kuriuo naudojasi kiekvienas žmogus. Telefonai čia netrukdo bendravimui ir tik pagerina žmonių gyvenimo kokybę, kam jie šiaip ir yra skirti.

Paprastai man nereikia tikroviškų komedijų - man norisi pralinksmėti ir tiek. Bet „Master of None“ sukuria ne juokingas frazes, iš kurių noriu nuolat juoktis (nors tokių čia tikrai yra), bet veikėjus, su kuriais noriu praleisti kuo daugiau laiko ir tai darydamas šypsausi nuolatos. Nežinau kaip jūs, bet aš iš komedijos naujokų tokio dalyko nesitikėjau ir tai, jog kažkas dar gali parodyti, kad mano išankstinė nuomonė apie serialą buvo visiškai klaidinga, mane nuteikia dar linksmiau.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą