2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Christopher/The Weight

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trečia serija. Christopher


In this house, Christopher Columbus is a hero. End of story. - Tony Soprano

Nuo pat pirmos serijos, kai pradėjau „Sopranų“ apžvalgas, nelaukiau šitos savaitės. Gali būti, kad neatsimenu daugelio dalykų iš pirmosios peržiūros, bet tikrai atsiminiau, kad „Christopher“ man buvo be jokios konkurencijos blogiausia visų „Sopranų“ serija. Neįsivaizdavau, kaip apie ją rašysiu.

Dabar man viskas kiek aiškiau. „Christopher“ tikrai yra blogiausia serialo valanda - paskutinis serialo sezonas man nepaliko didelio įspūdžio, bet jis niekad nebuvo blogas. Tuo tarpu šita serija egzistuoja kitoje dimensijoje ir yra tragiška.

Vienintelė paguoda yra ta, kad „Christopher“ yra tokia nepanaši į bet ką, ką sukūrė „Sopranai“, kad ji bent jau nesugadino jokių gerų dalykų. Net ir blogiausiose situacijose reikia ieškoti kažko optimistiškesnio.

Serija buvo sukurta tarytum atsakant į iš Italijos kilusių amerikiečių kritiką, kad serialas juos pateikia nepagarbiai ir stereotipiškai. Kad scenaristai ir aktoriai, kurių absoliučią daugumą sudarė italoamerikiečiai (negi nėra tokio žodžio?), negerbia savo tėvynės ir tai negali tęstis.

Jeigu tokia kritika jums atrodo juokinga, taip ir turėtų būti. Žmonės, neatskiriantis tikro gyvenimo nuo meno, pasiekia nedaug ir trukdo aplinkiniams kurti kažką naujo, nes jie visame kame mato paslėptas mintis ir nusiteikimą prieš juos. Tie žmonės dažniausiai ieško, dėl ko galėtų įsižeisti, ir jiems nuoširdi nuomonė ar sveikas protas yra svetimi dalykai.

Ir net jeigu jie kritikavo serialą nuoširdžiai ir jautėsi nejaukiai dėl mafijos pateikimo jame, nes „Sopranai“ tikrai buvo pirmas italus ir kriminalinį pasaulį susiejęs kūrinys visoje kino istorijoje, serialo kūrėjai tam neturėtų pasiduoti. Tai nėra priežastis atgailauti, rinktis papildomų taškų ir pataikauti mažai, bet garsiai grupei, kai tave myli milijonai žmonių.

„Sopranai“ būtent tai ir padarė.

„Christopher“ paaiškinti logiškai nelabai įmanoma. Serija, praleidžianti didžiąją dalį savo laiko kaip paskaita apie Kolumbo didvyriškumą, buvo parašyta Michaelo Imperioli, seriale vaidinančio Kristoferį, ir net jeigu kaip aktorius jis nėra stebuklingas, kaip scenaristas jis yra dar prastesnis.

Pagrindinė serijos problema yra aiški: ji neturi jokio subtilumo. Net ir tie žmonės, kurie skundėsi italų pateikimu, skundėsi būtent tuo, ką veikėjai seriale daro. Jie nesiskundė tuo, kad veikėjai atsisėda ir aiškina apie savo ideologijas jų niekur nepritaikydami, nes „Sopranai“ tokių dalykų niekad nedarė.

Tuo tarpu „Christopher“ yra būtent tai. Serija yra prikimšta veikėjų, perdėtai besipiktinančių tuo, kad indėnai (ir aš norėčiau, kad lietuviai sugalvotų normalesnį tos etninės grupės pavadinimą) skriaudžia jų dievuką ir iš jo šaiposi. Serijoje visi be jokių užuolankų varo ant jiems nepatinkančių žmonių, tiesiogiai išsako savo mintis ir viską pateikia vienpusiškai, nepalikdami jokių abejojimų, dėl kurių serialas iki šiol buvo toks gražus. Jiems čia reikia muštis ir klykti apie ideologijas, ir visi kiti dalykai - kartais net kur kas svarbesni patiems veikėjams, tokie kaip jų tarpusavio nesutarimai - yra nustumiami į šalį tam, kad į jų burnas būtų įstatyti tariamai provokuojantys žodžiai.

Ir aš nesakau, kad serija yra bloga dėl to, ką ji sako. Net jeigu man ne visada pasiseka, aš visuomet dedu dideles pastangas į tai, kad suprasčiau kitokias žmonių nuomones, todėl man visuomet yra įdomiausia, kaip mene yra kažkas pasakoma, ne kas. Kolumbas buvo pagrindinė žiauraus genocido priežastis ir jam dedikuota diena atrodo panašiai, kaip Stalinui skirta diena Lietuvoje, nes be jo mes neturėtumėm didelių fabrikų ir gražių ūkių. Pritempti galima bet ką prie bet ko, tačiau žiūrint į didesnį paveikslą iš toliau retai galima susidaryti kardinaliai skirtingas nuomones apie tą patį dalyką.

Dėl to „Christopher“ ir feilino. Stipriai. Vienpusiški veikėjai, apribojami savo pykčiu ir smurtu, tipiniams filmams apie mafiją yra būdingi, bet „Sopranai“ šia prasme niekad nebuvo tipiškas. Joks veikėjas iki šiol, kad ir koks piktas jis būtų, nebuvo toks banalus kaip dabar, dėl ko man yra tikrai nesmagu. Scena, kurioje Kolumbas yra palyginamas su Hitleriu, normaliame „Sopranų“ kontekste veiktų ir protingai, ir juokingai, bet čia yra išmetama tik kaip paprasta idėja - girdi, jie abu vykdė genocidą - ir nepasiekia nieko, tik dar labiau išryškina pretentious rašymą.

Scenarijuje yra daugybė dalykų, kuriuos nesunkiai galima įvardyti primityviausiais rašymo taisyklių nusižengimais. Vienas svarbiausiųjų - niekada, niekada, niekada negalima laikyti atsargoje kažko, kas turbūt veiks ateityje ir vėliau turės rimtesnį efektą. Žiūrovai/skaitytojai tai suuos iškart, o neatlaisvinęs savo smegenyse vietos ir neišmetęs visų dalykų į orą, tu neturėsi galimybės sugalvoti dar įdomesnių ir protingesnių dalykų.

Viso šito įsikūnijimas yra Tonis. Jis niekad netylėdavo, kai matydavo savo gaujoje vykstančias nesąmones, ypač kai jos trukdydavo darbui ir veiklai taip, kaip dabar. Ir visgi jam prireikia visos serijos ir daugybės draugų daromų nesąmonių, kad jis pratrūktų. Ne bet kaip, o rėžiant monologą apie amerikietiškumą, apie Kolumbo nepadarytą žalą, apie italų kovą, apie išdidumą ir apie lengvai įsižeidžiančius žmones.

Yra priežastis, dėl kurios dabar yra begalė žmonių, negalinčių žiūrėti senų filmų ar serialų: jie yra per daug paprasti. Jie parodo nesunkią istoriją, vienpusiškus veikėjus ir paskutines penkias minutes pasako, ką žmonėms reikia galvoti ir kokią pamoką reikia išmokti. „Christopher“ buvo būtent tai. „Sopranai“, turbūt protingiausias serialas istorijoje, nukvailino savo veikėjus tam, kad vieną jų penkioms minutėms paverstų genijumi, suprantančiu, kaip veikia pasaulis ir matančiu jį ne vien juodom ar baltom spalvom.

„Sopranai“ niekad nebuvo ir nebus tokie blogi, kvaili ir nerūpestingi. Veikėjai absoliučiai pamirš, kas įvyko šioje serijoje. Gaila, kad žiūrovai negalės to padaryti patys.

Kitos mintys

  • Svarbiausias tuščios serijos įvykis - miršta Bobio žmona, kurios nelabai ir matėme. Su Bobio nuoširdumu jau esame susipažinę ir užuojautą jam pajausti nesunku, kas suteikia lengvumo vis besikeičiančiai serijai.
  • Dženisė ir Ralfis išsiskiria grubiai ir be didesnių pastangų, Dženisei iš pradžių pamačius Bobio nuoširdumą ir tai, kad ji iš vyro nori būtent tokių dalykų (šią istoriją įsidėmėkite). Išsiskyrimas ateina iš niekur, bet gal ir geriau sumesti visas blogas ir neveikiančias siužeto linijas į vieną seriją - atrodys kaip blogas sapnas, tačiau viskas bent jau bus pabaigta.
  • Dženisei terapeutė yra taip pat adekvati kaip Melfi Toniui - abu mąsto panašiai kaip pacientai (Melfi dėmesį skiria žmonių protui ir moralei, Dženisės terapeutė kalba skambiomis frazėmis), kas yra graži smulkmena.
  • Karmelos istorija apie skriaudžiamas italų moteris yra baisi ir jos net nefiksavau. Man atrodo, kad net scenaristai nežinojo, ką ten turėtų daryti.
  • Džonis supyksta ant Ralfio dėl to, kad šis šaipėsi iš jo žmonos svorio. Istorija dar sugrįš.
  • Nebijokit, nuo šiol viskas gali kilti tik aukštyn.

Ketvirtas sezonas. Ketvirta serija. The Weight


Why would you apologize? - Johnny Sack

Būti ciniku yra neįtikėtinai lengva. Pasakyti, kad kažką žinai daugiau ar geriau už kitus, yra paprasta ir patenkina vieną svarbiausių žmogaus norų - visi nori pasijausti reikšmingi, ir cinizmas tai dirbtinai suteikia. Tai jums sako kritikas - žmogus, kurio profesija tikrąja to žodžio prasme yra skirta aiškinti žmonėms apie jų kasdien matomus dalykus taip, tarytum jie yra kvailiai ir nesusipratėliai, todėl galit nedėkoti. Ir kritika nėra mano profesija ir man pačiam skamba kvailai, bet jūs suprantat.

Problema tame, kad tą lengvąjį cinizmo kelią renkasi tiek daug žmonių, kad to nepastebėdami jį pasirenka ir tie, kurie jo nemėgsta, ir tada visas pasaulis gyvena kažkokioje arogancijos ir egoizmo atmosferoje. Supaprastintai visa tai reiškia, kad niekas neprisipažins klydęs ir visi su tuo cinizmu susigyvens.

Todėl kai atsiranda nuoširdūs, savo jausmus atvirai išsakantys ir jų po ironija nepaslepiantys žmones, visiems atrodo, kad jie apsimetinėja ar siekia kažko slapto. Ir aš esu iš tų žmonių - kai serijoje „The Weight“ matau, jog Džonis atvirai myli ir gerbia savo apkūnią žmoną, mano pirmas instinktas yra galvoti, kad jis apsimetinėja ir įžeidimus dėl jos svorio priima per daug rimtai. Reikia visos serijos, kad aš pilnai patikėčiau Džoniu, kas nėra malonus jausmas.

„The Weight“ yra įdomi serija tuo, kad ji grįžta prie pirmuosiuose serialo sezonuose puoselėtų tradicijų, tokių kaip laipsniškas kažko plėtojimas ir netikėta kulminacija. Nežinau, ar „Sopranų“ kūrėjai iškart suprato, kokia tragedija yra „Christopher“, bet grįžimas prie dalykų, dėl kurių žiūrovai pamilo serialą, gali reikšti užtikrinimą, kad praėjusi serija buvo labiau išimtis nei taisyklė.

Serijos pradžia atrodo beprasmiškai, prasidedanti dar vienu konfliktu, į kurį yra įsivėlęs Ralfis. Šįkart tai yra jo prastas prieš kelias serijas pasakytas bajeris apie Džonio žmonos Džinės svorį. Jį girdėjo visa gauja, įskaitant ir Tonį, ir visi iš to juokėsi. Tonis tai neigia ir pikto Džonio, išliejusio savo įniršį ant niekuo dėto Ralfio parankinio, akyse peikia Ralfį, tačiau pats irgi jaučia kaltę.

Visgi „Sopranai“ netrunka parodyti, dėl ko tai buvo sumaniausias serialas televizijoje. Šita siužeto linija staigiai pradeda nagrinėti du frontus, parodančius, kaip svarbu mafijoje yra turėti aiškią ir griežtą tvarką.

Vienoje problemų pusėje atsiranda Džonis, darantis viską, kad tik priverstų Ralfį pripažinti savo klaidą. Iš pradžių laukiantis atsiprašymo, vėliau jis nusprendžia prašyti pinigų, kurių tikrai niekada negaus. Kai jis apsilanko pas savo šeimos bosą Karmainą, jis prašo išvis nužudyti Ralfį. Ir čia prasideda rimti dalykai - Karmainas apie tokius Džonio planus praneša Toniui, o šis supranta, kad nelieka nieko kito kaip tik pašalinti savo gerą draugą kol šis nepridarė jokių rimtų problemų.

Galynėdamasis su moraline dilema, Tonis ir pats turi ne ką mažiau svarbių problemų. Pagrindinė jų - kokiu būdu Džonį pasiekė žinia, kad Ralfis pajuokavo apie jo žmoną. Juk tai reiškia, kad šeimoje yra šnipas, bendraujantis apie privačius dalykus su kita šeima. Kaip žinom, Džoniui apie tai prabilo Polis, kuris vis dar niekam nerūpi sėdėdamas kalėjime, todėl tarp dviejų šeimų kylantys konfliktai jam gali būti ir į naudą.

Ir taip lygioje vietoje prasideda konfliktas, kurio šiaip neturėjo būti. Džonis gali būti nužudytas, kad neįaudrintų konflikto tarp dviejų ir šiaip ne itin gerai sutariančių šeimų. Ralfis gali būti nužudytas Džoniui siekiant keršto. Tonis gali turėti šnipą, kuris kitiems išpasakotų ne tik prastus privačioje aplinkoje pasakytus bajerius, bet ir rimtas paslaptis.

Kai pagalvoju, jog visa tai kyla dėl to, kad Džinė slaptavietėje laiko dešimtis įvairių saldainių, automatiškai norisi pamiršti „Christopher“ ir „Sopranus“ įsimylėti dar labiau nei anksčiau. Visi konfliktai - kartu su „Sopranams“ nebūdingu įtemptų momentu, kai lieka vos kelios sekundės iki Ralfio nužudymo - yra nutraukiami komiškos ir tuo pačiu jausmingos scenos metu. Paprastas serialas priverstų Džonį įniršti dar labiau ir galbūt net skriausti savo žmoną; „Sopranai“ yra galva aukštesni ir toliau rodo tobulus jų tarpusavio santykius, kai abu jie supranta Džinės klaidas. Jokio cinizmo, tik meilė ir noras padėti. Naivoka, tačiau visa tai tampa didžiuliu įrodymu, kad „Sopranų“ scenaristai toli gražu neprarado savo sugebėjimų.

Kitos mintys

  • Neradau kur galėčiau įterpti Karmelos istoriją, tai ją rašau čia. Ji, kaip ir pagrindinė siužeto linija, plėtojasi pamažu ir pasiekia originalią kulminaciją. Furijus yra dar vienas žmogus Karmelos gyvenime, kuris jai rodo neįprastai daug dėmesio ir su kuriuo ji tiesiog negali būti, net jeigu to ir norėtų. Karmela ieško kvailų būdų su juo susitikti, tokių kaip bandymas jam paaiškinti teisinius dalykus, tačiau ji tiesiog nori sulaukti dėmesio, o Furijus jį nuoširdžiai suteikia. Todėl kai serijos pabaigoje Karmela ir Tonis mylisi, gražus režisūrinis sprendimas yra groti muziką, girdėtą Furijaus vakarėlio metu. Karmelai fiziškai arčiau yra Tonis, tačiau Furijus yra jos galvoje.
  • Kai Furijus pakviečia šokti Karmelą ir Medou, Tonis yra nusisukęs ir nemato, kad Furijus ką tik pagrobė abi jo moteris.
  • Melfi terapeuto istorija dėl to, kaip jis vos nepartrenkė vyro stovėjimo aikštelėje, nors tas vyras iš tikrųjų yra Tonis, buvo keistoka. Istorija yra gražiai susieta, siekiant parodyti terapeuto asmeninį gyvenimą ir tai, jog jo dukra bendrauja su Medou, tačiau nepamenu, ar ta istorija turės realių pasekmių. Kol kas ji atrodo ganėtinai paviršutiniškai ir sukurta vien dėl įdomumo, ne dėl kažkokios originalios minties.
Namų darbai; s04e05 - Pie-O-My / s04e06 - Everybody Hurts

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą