2015 m. lapkričio 7 d., šeštadienis

Telemano savaitė #104


The Leftovers. 2 sezonas. 5 serija. No Room At the Inn
Kritika, kaip jau ne kartą esu kalbėjęs, yra baisiai subjektyvus dalykas, todėl kai man kažkas sako, kad niekaip nesupranta mano meilės šitam serialui, kažkuria dalimi galvoju, kad paaiškinti neįmanoma, bet vis tiek norisi. Tai mano vertinimo kriterijus dažnai yra toks: jeigu serialas mane privertė kažką pajausti, jis yra kažko vertas. Blogi serialai mane verčia jausti pyktį, kas yra kiek geriau už vidutiniškus ir jausmų nekeliančius serialus, tačiau tas pyktis yra labiau susijęs ne su serialo siužetu, o su pašaliniais dalykais, todėl tai nesiskaito.

Tuo tarpu mažai esu matęs serialų, kurie savaitė iš savaitės mane priverstų jausti tiek, kiek priverčia „The Leftovers“. Aišku, dažniausiai tas jausmas yra baimė ar depresija. Kaip ir šita serija: ji prasideda optimistiškai, kai Metas rūpinasi savo žmona ir tiki, kad ją dar gali prakalbinti. Jis ja nuoširdžiai rūpinasi, ją myli ir nei karto neatrodo nusivylęs gyvenimu. Tol, kol jo nesumuša, nesulaužo jo rankos, kol jis nėra priverčiamas grįžti namo pėsčiomis su žinia, kad dabar visi žinos, jog jis išprievartavo savo žmoną. Visa šita istorija yra antras „The Leftovers“ sezonas in a nutshell: pradžioje pasijauskit gerai ir paskui mes sutrypsim viską, ką jūs turit.

Serija kas kelias minutes nusileidžia vis į tamsesnę kertelę: Metas, siekdamas gauti pinigų, privalo tarp šimtų keistuolių trenkti žmogui irklu per nugarą, nes kaipgi kitaip (prie miestelio įrengta stovykla yra keistokas ir iš dalies klišinis dalykas, bet tikiu, kad tikrovėje jis egzistuotų). Jis sulaukia litanijos iš gyvenimu nusivylusio Džono, pykstančio ne tiek ant Meto, kiek ant visos aplinkos, tačiau išsiliejančio būtent ant jo (apie Džono gyvenimą reikia sužinoti kuo greičiau, nes jis irgi balansuoja ant banalumo ribos). Ir paskutinė scena, kai Metas nusprendžia perimti kančias iš kito žmogaus, mane tiesiog sugniuždė, nes matyti žmogų, kuriam tikėjimas davė absoliučiai viską - ir laimę, ir skausmą - niekad nėra malonu. Ne aš sugalvojau, kad Metas yra šito serialo Džonas Lokas, bet čia gali būti geriausias mano matytas palyginimas per ilgą laiką. 10/10

Fargo. 2 sezonas. 4 serija. Fear and Trembling
Gal dėl to, kad tarp pirmo ir antro sezono peržiūrėjau visus Coenų filmus (ne dėl serialo, tiesiog iš reikalo), man atrodo, kad šitas sezonas kur kas labiau primena režisierių filmus nei pirmasis. Ir ši serija man dar labiau išryškino vieną geriausių Coenų savybių: kvailus veikėjus. Visas juodas humoras jų filmuose kyla iš situacijos ne iki galo ar savaip suprantančių veikėjų. Tačiau labai mažai jų yra sukuriami vien dėl kvailumo - dažniausiai jie laikui bėgant įgauna kelias dimensijas, tampa egoistiški ar nuoširdūs, tampa savarankiški ar gelbėja kitus, tačiau vienpusiški jie būna retai.

„Fear and Trembling“ juda į tą pusę. Pegė ir Skipas, anksčiau nelabai kreipę dėmesį į aplinkinį pasaulį ir daugmaž apsimetę, kad žmogaus nužudymas yra nieko tokio, dabar privalo elgtis atsakingai. Lou nėra nukvailinimas yra negalėjimo ir supranta (galbūt padarydamas logikos šuolį), kad jiedu atsakingi už Gerharto nužudymą, tačiau jie perima kontrolę į savo rankas ir pradeda aktyviai gintis - ne drebėti, bet pulti patį Lou. Ši serija tai tik užkabina, bet drąsūs kvailiai valdė ir pirmąjį sezoną, ir tai darys dabar, kas man tikrai patinka.

Su pačiais Gerhartais susijusios istorijos manęs dar per daug nekabina. Jie tikrai bus itin svarbūs - serialas jau dabar pradeda jungti kai kuriuos galus, tokius kaip mums jau pažįstamo indėno išsiaiškinimas, kas nužudė Gerhartą, - tačiau jų derybos dėl žemės suteikia linksmų dialogų vidury šeimos, bet kartu yra per daug atskirtos nuo serialo, kad man rūpėtų. Miligano istorija vis dar yra linksma, nes pagaliau parodoma, kad normalūs žmones į jo ilgas ir filosofines kalbas žiūri pro pirštus, ir aš jau esu toje stadijoje, kai kad ir ką parodys „Fargo“, žinau, kad mano lūkesčiai bus nubraukti. Serialo žiūrėjime yra mažai malonesnių jausmų nei šis. 9/10

The Grinder. 1 sezonas. 5 serija. A Bittersweet Grind (Une Mouture Amer)
Komedijos serialui yra gyvybiškai svarbūs vienas prie kito pritampantys aktoriai, dėl ko „The Grinder“ ir yra bene geriausias naujas šio sezono serialas. Stu ir Debės santykiai yra viso serialo ašis - jie yra protingiausi ir labiausiai aplinkoje susivokiantys veikėjai visame seriale, jie rimtai priima bet kurį Deano ar kito žmogaus absurdišką pasakymą, ir jie tuo pačiu vienodai ignoruoja savaime suprantamus dalykus, kas juos padaro realiais žmonėmis ir geriausiais „The Grinder“ personažais. Jie ignoruoja plika akimi matomus dvigubus standartus, taikomus savo sūnui ir dukrai, kas suteikia tikrų tėvų atmosferą, kurios niekas serijos pabaigoje nebando stebuklingai ištaisyti.

Deano istorija šioje serijoje komedijos prasme irgi buvo stipri ir jos kertinis akmuo neabejotinai buvo 23 metų vaikas, Deano laikytas savo sūnumi. Serialas neina paprasčiausiais keliais ir komediją bando ištraukti iš įvairių pakampių, o kokiam „Modern Family“ tokios istorijos nepamatysi. Patiko ir mažas pastebėjimas, kad Deanui nesant darbe visi buvo šimtą kartų produktyvesni, ir tai, jog serialas neina banaliu keliu, kai niekas nesuprato Deano vertingumo, yra dar vienas „The Grinder“ pliusas. 8/10


Savaitės serialas - The Leftovers

Savaitės scena - The Leftovers. Kankinių pakeitimas

Savaitės citata - Fargo. "He's pretty angry." "Yeah. I got that. Any other Einstein insights you can share with me?" "And Indian. I think."

O kokius serialus šią savaitę žiūrėjote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą