2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Trys


Jeigu rimtai galvosim, kad čia yra blogas apie serialus, tai gal per trečią jo gimtadienį būtų visai pravartu į jį pažiūrėti iš serialų struktūros pusės.

Pavyzdžiui, pirmais metais visi scenaristai, aktoriai ir kiti su serialu susiję žmonės būna nerealiai entuziastingi, turi baisiai daug ko papasakoti, rėkia apie savo serialą į visus kampus ir maldauja, kad jį kas nors žiūrėtų, kad tik būtų galima pratęsti naujam sezonui (hence ir mano per pirmus metus parašyti beveik 300 straipsnių; neklauskit kaip, neklauskit kodėl - man pačiam šitas skaičius dabar kelia baisiai dviprasmiškus jausmus).

Antrais metais serialas jau tampa labiau darbu nei smagiu laisvalaikio praleidimo būdu. Visi jau žino savo galimybes, žino serialo struktūrą, pažįsta žiūrovus ir biškį jiems pataikauja, biškį (žinodami, kad žiūrovai greitai nepabėgs) eksperimentuoja, ir dažnai gauna visai neblogą produktą, arba feilina ir nebegauna naujo sezono.

Trečias sezonas dažniausiai būna make or break, nes jį sėkmingai išgyvenę serialai dažniausiai nebūna priverstinai numarinami ir juos rodantys kanalai scenaristams leidžia žaisti tiek, kiek jie nori („Hannibal“ čia neminėsiu ir jūsų neliūdinsiu). Žiūrovai irgi dažniausiai supranta, kad gal tas serialas nieko stipriai originalaus jau nerodo, bet tiek laiko žiūrėjau, tai negi mesiu?

Apie ketvirtą sezoną teorijų dar nesu sukūręs, bet jeigu imčiau „Lost“ pavyzdį, trečiam sezone sufeilinę labai daug kur, jie atsigavo ir ketvirtais metais parodė mano vieną mylimiausių bet kokio serialo sezonų. Jis gal neatpirko tos durnos serijos apie Džeko tatuiruotes (žr. viršuje), tačiau jis sugebėjo kristalizuoti mano meilę televizijai, todėl feilinti kartais reikia.

Bet gal aš čia kalbu per daug slogiai ir tiesiog be reikalo pasižiūrėjau į tai, kiek straipsnių sugebėdavau parašyti anksčiau, ir susigadinau savo dieną. Tiesiog man niekas nebuvo sakęs, kad be serialų egzistuoja dar kažkoks gyvenimas, ir kad jis gali užkirsti kelią mano rašymui.

Ir net jeigu aš esu stipriai nutolęs nuo optimizmo žmogus, tam mažam rašyme atradau tokį bittersweet elementą: kuo mažiau turi laiko rašyti, tuo daugiau atsiranda idėjų, kas atrodo kaip tiesiogiai prieš mane nutaikytas planas. Priešingai nei tuomet, kai rašydavau 200 straipsnių per metus (dažniausiai per savaitgalį parašant kokius dešimt postų, už ką pykdavo mano akys ir pirštai), dabar rašau mažiau automatiškai, ir į galvą pradeda lįsti elementarių ir keistų idėjų, kurios gal mano paskutiniuose tekstuose ir atsispindi.

Viena tų idėjų (ir šiaip aš turėčiau švęsti gimtadienį, bet va filosofuoju pirmadienio vakarą, tai dar manęs nepalikit) yra tai, kad kažkuo domintis itin smulkiai, apie save susikuri žiauriai apgaulingą aurą, kad tuo pačiu domisi ir visi likę žmonės. Ir tada galvoji, kad visi be paaiškinimo supras tą nuotrauką viršuje, kad automatiškai žinos, dėl ko reikia mylėti Daną Harmoną (ir jį mylėti reikia), kad visi žino, kas yra „Netflix“. Kai kurie žmonės šituos dalykus išmano puikiai, bet jeigu apie juos papasakojęs galiu televizija sužavėti apie ją nieko nenutuokiančius (ir tokią galią, pasirodo, turiu, nes vis gaunu laiškų, kad žmonės įsimyli serialus, kurių net nebūtų pagalvoję pabandyti, kas man yra geriausia dovana), būtų visai geras pasiekimas.

Tai va iš tų idėjų išsirutuliojo jau keliolika smulkesnių idėjų straipsniams, pripažįstantiems, kad gal ne visi viską žino apie televizijos ir kino pasaulį, ir kad visi nusipelno apie jį sužinoti, ir kad aš visai galiu jiems apie tai papasakoti. Tie pusiau pradėti straipsniai guli mano juodraščiuose, laukdami, kada galės suvalgyt mano laiką, bet jie man šiuo metu atrodo kaip kažkas, kas pravers ir man, ir jums. Žodžiu, pažiūrėsim, kas gausis.

(Su „Buvau Kine“ jau kurį laiką darom kažką panašaus, tai galvoju ir čia reik tai įgyvendint.)

Dar su manim? Gerai, ilgai negaišinsiu. Palikit sveikinimus (ar pastebėjimus, ar kritiką, ar padėkas už atrastus serialus, ar tyčiokitės iš manęs ir siūlykit daugiau serialų) po postu ir laukit, kol aš turbūt neištesėsiu savo pažadų.

O čia šiaip keli paskutinių metų straipsniai, kuriuos buvo itin smagu rašyti ir kuriuos jūs priėmėt labai gerai, tai pasidžiaugti reikia. Bet šiaip tai einam švęst.

2 komentarai:

  1. Nuoširdžiausi sveikinimai ir dar nuoširdesnė padėka, kad esate ir kad rašote. Iš tiesų tai turbūt vienintelis lietuviškas geras blogas (kad jį kur tą žodžių žaismą), kuriame taip detaliai ir įdomiai aprašomi serialai (ar atskiros jų serijos).
    Va, o labiausiai norėjau padėkoti už šio blogo dėka atrastus serialus. Tai:
    "Friday Night Lights", "Homeland", "Masters of Sex", "Six Feet Unger" (labai labai!), "The Americans", "The Good Wife", "The Leftovers" ir grąžintą susidomėjimą "Agents of SHIELD".
    Na ir gimtadienio proga turbūt reiktų ko nors palinkėti... Tai... puikių idėjų ir laiko joms įgyvendinti. Ir be abejo - gerų serialų, kad būtų apie ką rašyti.

    AtsakytiPanaikinti