2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

2015 m. serialų TOP 10

Išaušo tiesos valanda.

Tiesa šiame kontekste reiškia bandymą išrinkti dešimt geriausių serialų po to, kai šiemet jų peržiūrėjau keliomis dešimtimis daugiau. Tobulas ir visiškai nekontroversiškas variantas.

Ilgai jūsų negaišinu ir prieš grožintis šituo sąrašu įspėju dėl paprasto dalyko: sąrašas yra sudarytas atsižvelgiant į visus mano per šiuos metus matytus serialus, net jeigu yra didelė tikimybė, kad mačiau ir visus jūsų matytus dalykus („Game of Thrones“ ir „The Walking Dead“, kurių šiame sąraše nėra, taip pat). Kiekvienas pasirinkimas sąraše yra pateiktas su mano argumentavimu, taip kad prieš ginčijantis siūlau perskaityti visą straipsnį ir suprasti, jog šitie pasirinkimai yra bandymas išrinkti geriausius, o ne noras primygtinai už borto palikti populiarius serialus.

Spoilerių nėra, todėl skaitykite į valias. Kai pritrūksite skaitymo, geriausių naujų serialų dešimtukas bei bendra sezono apžvalga jūsų taip pat laukia čia pat. Visi pastebėjimai, kaip visuomet, yra laukiami komentaruose ir Facebooke.

10. Master of None
Komedijose parodyti kažką naujo būna tragiškai sunku - yra ribotas kiekis būdų, kaip galima pateikti tą patį juokelį, ir televizinės komedijos naujų humoro rūšių dažniausiai neišranda. Tuomet lieka tik žaisti su struktūra ir veikėjais, ir abiem šiais atvejais Azizo Ansari sukurtas „Master of None“ parodo kažką itin įdomaus. Serialas, kurio centre yra trisdešimtmečiai veikėjai, bandantys susitaikyti su savo besikeičiančiu gyvenimu, kiekvieną seriją paskiria rimtos temos (rasizmo, senatvės, vaikų) nagrinėjimui, ir tai daro rasdamas stebėtinai gerą pusiausvyrą tarp grynos komedijos, įdomių veikėjų ir protingų pastebėjimų.

„Master of None“, nepaisant tokios struktūros, nėra didaktiškas serialas - nei vienoje istorijoje nėra randamas vienintelis teisingas atsakymas, prie ko reikia greitai priprasti ir suprasti, jog scenaristams čia labiausiai rūpi veikėjai, kurie yra laikomi tikrais žmonėmis, ne įrankiais papasakoti per daug protingas istorijas. „Master of None“ kartu yra ir nuostabios romantinės komedijos pavyzdys, kai serialas sugeba išvengti vienpusiškos istorijos apie likimo suvestus žmones ir pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius parodo, dėl ko du žmonės gali būti tobulai skirti vienas kitam ir tuo pačiu dėl to jaustis blogai. Serialas nėra revoliucinis, tačiau jo genialumas slypi mažiausiose detalėse, į kurias kai kurie kūrėjai tiesiog nekreipia dėmesio kaip į nereikalingas, ir toks smulkmeniškumas yra tikrai sveikintinas.

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Naujų 2015 m. serialų TOP 10

Kasmet yra išleidžiamos dešimtys naujų serialų ir kasmet visi galvoja, kad jau geriau ir daugiau nebus, bet jie visad klysta. Supratęs, kad vos keliais sakiniais aptarti visų naujų serialų negaliu, pabandžiau juos bent jau sudėti į dešimtuką.

Jeigu galvojat, kad šitie nauji serialai yra vieninteliai, kuriuos mačiau šiemet, turiu liūdną sau naujieną: tikrai ne. Mačiau daugiau ir, kaip vakar minėjau bendroje metų apžvalgoje, už dešimtuko ribų teko palikti ne vieną man patikusį serialą.



Apačioje yra visas geriausiųjų dešimtukas su argumentavimu, kodėl yra taip, kaip yra. Spoilerių nėra, todėl galite skaityti drąsiai, ir būtinai praneškit, ko be reikalo neįtraukiau į šitą dešimtuką.

Ir sugrįžkit rytoj, kai paskelbsiu bendrą geriausių serialų sąrašą.

10. Narcos
Prasidėjęs gana silpnai ir žiūrovus apmėtęs istorijos pasakojimui nereikalingais faktais, serialas greitai atrado savo ritmą ir ilgainiui tapo įdomiu, net jeigu per daug giliai savo veikėjais nesidominčiu reginiu. Apie garsųjį narkotikų imperijos vadovą Pablo Escobarą (įkūnijamą kur kas daugiau subtilumo nei jo kolegos parodančio Wagnerio Moura) pasakojantis serialas vis bando tapti smagesne „Breaking Bad“ versija ir vis nesupranta, kad jam geriausiai sekasi surimtėjus ir pradėjus nagrinėti tai, kaip Escobaro elgesys paveikė atskirus žmones, Kolumbiją ir Ameriką. Kai „Narcos“ prie to apsistoja ilgesniam laikui, viskas veikia nuostabiai.

Serialui kartu padėtų tai, jeigu jį peržiūrėtumėt greitai - pasakojimas yra vientisas ir gal serijas žiūrint vieną po kitos galima mažiau dėmesio kreipti į desperatišką bandymą suteikti serialui kažkokį tipinį herojų amerikiečio pavidalu, kas „Narcos“ niekad nesiseka, bet Escobaras čia yra pakankamai stiprus, kad pasimirštų kitos serialo negandos.

2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Telemanai 2015

Sveiki atvykę į trečiuosius Telemanų apdovanojimus - prestižiškiausius tarptautinės televizijos apdovanojimus šitame tinklaraštyje.

Kadangi apačioje teksto yra užtektinai, ilgai jūsų čia negaišinsiu. Šiemet, skirtingai nei 2013 ar 2014 metais, šiuose apdovanojimuose nerasite geriausių serialų ir geriausių naujų serialų kategorijų. Jos pasirodys kaip atskiri straipsniai artimiausiomis dienomis, nes televizijos šiemet buvo tiek daug, kad apie geriausius serialus pakalbėti keliais žodžiais būtų tiesiog nepadoru.

Ir visgi kalbėti yra apie ką, dėl ko šitie apdovanojimai ir egzistuoja. Vėlgi, jie yra sudaryti tik iš tų serialų, kuriuos esu matęs aš pats, bet tikėtina, kad mačiau visus jūsų žiūrimus serialus ir dar daugiau, todėl visus juos tikrai būsiu apsvarstęs. Nors jūsų komentarų ir nuomonių tikrai laukiu, iškart pasakau, kad apie šituos apdovanojimus galvotumėt kaip apie pagerbiančius geriausiuosius, ne kaip apie bandymą palikti už borto man mažiau patikusius. Tiesiog fiziškai neužteko vietos įtraukti visus man patikusius elementus šių metų televizijoje, nors komentarai apie „Game of Thrones“ praleidimą yra visad laukiami.

Ai, ir apačioje neatskleidžiu jokių svarbių serialų siužeto detalių, todėl žiūrėkite drąsiai.

Telemanas geriausiam į TOP 10 nepatekusiam serialui


Show Me a Hero
BoJack Horseman

Kaip ir minėjau, geriausių šių metų serialų dešimtuką pamatysite kiek vėliau, bet vieną dalyką privalote žinoti jau dabar: jį sudaryti buvo sunku. Šiemet peržiūrėtų serialų yra galybė, vos keli jų yra nuoširdžiai blogi ir dauguma jų yra bent jau geri, o kokie 25 - laisvai pretenduojantys į TOP 10, todėl ši kategorija yra skirta tiems, kurie beveik pateko į tą dešimtuką.

Dviejų šių serialų dar neaprašinėjau - „BoJack Horseman“ apžvalgos paskelbimui niekaip nerandu tinkamo laiko, kadangi tam tikrai reikia susikaupti (kai pamatysite recenziją, suprasite kodėl), o „Show Me a Hero“ nusprendžiau neaprašinėti (net jeigu Oscaras Isaacas ten yra nuspėjamai geras). Abu serialai lenda giliai į depresijos teritoriją, ją nagrinėja visiškai skirtingais būdais ir mane pribloškė ne vienoje situacijoje.

Antrą kvėpavimą įgavęs „Louie“ šiame sezone irgi darė stebuklus, radęs tą tobulą balansą tarp savo išskirtinės komedijos ir arthauzinio ketvirto sezono, kuris man įspūdžio nepaliko. „Parks and Recreation“ iš šio gyvenimo pasitraukė taip gerai, kad kažko papildomai net negalėjau prašyti. Visi veikėjai gavo pakankamai laiko, o serialas dar kartą įrodė, kad vien rodydamas gerumą gali tapti jausmingiausi ir labiausiai į paširdžius trenkiančiu reginiu televizijoje.

Visgi „Justified“ paskutinis sezonas buvo arti tobulybės, grįžęs prie serialo šaknų ir sugrąžinęs visą istoriją pradėjusius veikėjų konfliktus, kurių kulminacija buvo ir netikėta, ir tuo pačiu visiškai logiška bei protinga. Scenarijus pasiekė antro sezono (vieno geriausių mano matytų televizijos sezonų) aukštumas, Timothy Olyphantas, Waltonas Gogginsas ir Joelle Carter privertė dar labiau rūpintis savo veikėjais, ir „Justified“ galiausiai sugebėjo sukurti emocingas scenas ten, kur jos visai neturėjo būti, bet dėl to veikė dar nuostabiau. „Justified“ man visada bus tas serialas, kurį žino mažai žmonių ir kuris yra mano go-to rekomendacija absoliučiai bet kam, kas paprašo rekomendacijos, ir šeštasis sezonas parodė, dėl ko aš niekad nesigailėsiu patarinėdamas žiūrėti visas 78 serijas.

2015 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Telemano savaitė #110


Brooklyn Nine-Nine. 3 sezonas. 10 serija. Yippie Kayak
Turbūt keisčiausia šitos serijos dalis man buvo tai, kad B99 dar nebuvo sukūrę „Die Hard“ parodijos, nes serialui, kurio pagrindinis herojus yra taip susižavėjęs Džonu Makleinu, tai yra natūralus ėjimas. Kaip ten bebūtų, „Yippie Kayak“ buvo nuspėjamai nuostabi serija.

Jai būtų užtekę vien to, kad Džeikas nervinosi dėl jo gyvenimo neatitikimų su „Die Hard“ - noras, kad blogiukai būtų vokiečiai, ar vardų jiems priskyrimas yra turbūt labiausiai mane juokinusios detalės (iš dalies dėl to, kad ką tik buvau peržiūrėjęs „Die Hard“ ir mano emocijos dar buvo šviežios). Džinos noras pačiai nukenksminti užpuolikus ir Boilo nemokšiškas bandymas išgelbėti draugus beigi įsižeidimas dėl to, kad Džeikas jam nebuvo iš anksto nupirkęs dovanos, taip pat veikė puikiai, nes tik B99 galėjo šitaip suderinti žmogiškas situacijas ir absurdą.

Eimės, Rouz ir Holto istorija nebuvo tokia juokinga ir įsiminė dėl Eimės piktumo, tačiau bet kokia serija, kurioje pasirodo Deanas Wintersas, mano akyse užima aukštas pozicijas, todėl į Kalėdas B99 žengia geriausia įmanoma forma. 9/10

2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Pie-O-My/Everybody Hurts

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Penkta serija. Pie-O-My


Kai Adriana šio sezono pradžioje susidraugavo su Daniele tikėdama, kad jos yra tikros draugės, ji buvo paveikta itin svarbaus dalyko: Adriana pasijautė reikalinga. Pokalbiai su Daniele, kuriuose pastaroji nuoširdžiai klausinėjo savo naujosios draugės apie asmeniškus dalykus, Adrianą pakylėjo į viršų - ji pagaliau susipažino su žmogumi, kuriam rūpi jos nuomonė. Jūs matėte, kaip su ja elgiasi Kristoferis, todėl greitai sužavėti Adrianą nėra sunku.

Visiems žmonėms reikia pasijausti reikalingiems. Ir aš nekalbu apie mistinę gyvenimo prasmę ar kažką panašaus - tai tėra paprastas gyvenimo motyvas, parodantis, kad tu kažką palieki po savęs, kad kažkam padarai įtaką ir negyveni veltui.

Žiūrint į patį paviršių, nenuostabu, kodėl Adriana nusprendė bendradarbiauti su FTB: ji neturėjo kito pasirinkimo. Ji gali būti greitai suimta dėl susidėjimo su mafija, ar bent jau jai taip atrodo (kokia tikimybė, kad FTB suimtų jokiais nusikaltimais neapkaltintą moterį ir rizikuotų atskleisti savo kėslus prieš Tonio gaują?). Tačiau bendradarbiavimas su teisėsauga jai yra pats paprasčiausias būdas pasijausti reikalinga. Ji to daryti nenori, ji nelabai meiliai kalbasi su agentais, tačiau ji tai vis tiek daro net ir realiai galėdama pasirinkti kitą kelią.

2015 m. gruodžio 13 d., sekmadienis

Telemano savaitė #109


The Leftovers. 2 sezonas. 10 serija. I Live Here Now
Visų pirma: „The Leftovers“ turės trečią sezoną.

Visų antra: ir gerai, nes jeigu serialas būtų atšauktas, jaučiu būčiau važiavęs asmeniškai maldauti HBO, kad jį pratęstų. „I Live Here Now“ gali veikti kaip serialo pabaiga, tačiau tik iš bėdos, nes čia vis dar yra tiek turtingos dramos, kad ją paleisti būtų žiauri klaida.

Pati serija, tiesa, žiūrint iš kokybės pusės gal ir nebuvo tobula, net jeigu ji tapo tobula pabaiga vienam geriausių mano matytų televizijos sezonų. „I Live Here Now“ pradžia man atrodė per daug tvarkinga, kai šiaip atsakymus ir vienpusiškus vaizdinius retai rodantis serialas be didesnių problemų atgaivino Meto žmoną, kas man pasirodė keista. Kevino prisikėlimas ir staigiai atėjęs nušvitimas, kad Evie juos išdavė ir prisijungė prie Guilty Remnant, irgi atrodė kaip per daug patogi istorijos pusė.

Tačiau viskas, kas ėjo vėliau, mane džiugino pačiu geriausiu būdu. Džonas be didesnių problemų nušovė Keviną, nes kitaip ir negalėjo būti (kitą sezoną visi galės kalbėti, kaip Džonas dar kartą per mažai pasistengė, kad nužudytų žmogų). Karaoke danguje yra ta kvaila ir tobula idėja, kurią gali įgyvendinti tik Lindelofo scenaristai, ir tik dabar supratau, koks nuostabus aktorius yra Justinas Theroux, nes tą dainavimą be banalybių sugebėtų perteikti mažai kas. Pati serijos kulminacija man irgi buvo netikėta ir tuo pačiu visiškai logiška - Guilty Remnant, norite ar ne, yra didžiausi serialo antagonistai ir galiausiai jie vis tiek turėjo pasirodyti, ir kur kitur, jeigu ne mieste, kuris dedasi esantis didžiausiu stebuklu Žemėje. Miesto užpuolimas yra visiškai suprantama istorijos dalis, kuri veikėjams visiškai nerūpi ir jiems galiausiai yra svarbu, jog jie gali atsidurti vienas šalia kito toje pačioje vietoje. Aš nežinojau, kaip esu prisirišęs prie „The Leftovers“, kol nepamačiau paskutinės serijos scenos, kai kamera parodė visus serialo veikėjus ir mano smegenys pagaliau suvokė, kiek per šitas dešimt serijų mes apie juos sužinojom ir kaip kiekvienas jų yra visiškai sugadintas, bet sugebantis atrasti kažkokią viltį.

Kitaip sakant, jeigu praėjusią savaitę lyg ir atrodė, kad „Fargo“ man taps geriausiu metų serialu, dabar tas atsakymas yra dar labiau neaiškus. Sužinosim savaitės bėgyje. 10/10

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

„Studio 60 on the Sunset Strip“: Ne. Tiesiog ne

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Studio 60 on the Sunset Strip“ serijos.

Nežinau. Tiesiog nežinau.

Aš peržiūrėjau ir sugebėjau parašyti apžvalgas visiems Aarono Sorkino serialams. Jo sukurtas „The WestWing“ yra turbūt mano mėgstamiausių matytų serialų penketuke. „The Social Network“ ir „Moneyball“ yra itin stiprūs filmai. Jeigu žiūrėsime vien į šiuos tris projektus, Sorkinas yra geriausias šių dienų scenaristas kine ir televizijoje.

Todėl jeigu klausite, kokiu būdu toje pačioje televizijoje galėjo egzistuoti „Studio 60 on the Sunset Strip“ (kurį sutrumpintai vadinsiu „Studio 60“, nes Sorkinas net negalėjo sukurti normalaus pavadinimo), aš jums neturėsiu aiškaus atsakymo. Niekas, kas yra susiję su šiuo serialu, neturi logikos, „Studio 60“ yra vienas didžiausių nesusipratimų pastarojo meto televizijoje, ir dėl to dėkokite Sorkinui.

Širdį pradeda žeisti jau vien tai, kad teoriškai serialas galėjo būti nuostabus. Jūs pagalvokite – du pagrindinius vaidmenis jame atlieka Matthew Perry ir Bradley Whitfordas. Čandleris ir Džošas. Du specifiniai, bet savo vaidmenimis į televizijos istoriją įėję aktoriai. Jie čia vaidina, atitinkamai, Metą (Sorkinas yra toks rašytojas, kad neturi laiko sugalvoti vardą, kuris atskirtų aktorių nuo veikėjo) ir Denį, rašytoją ir garsų prodiuserį, kurie į išgalvotą televiziją grįžta ant kelio užvesti į lankas nusivažiavusią laidą. Jos pavadinimas, kaip suprantate, yra ir paties serialo pavadinimas.

Laida yra paprasta „Saturday Night Live“ kopija. Čia nėra originalus ar analitinis pastebėjimas; serialas dėl tokios parodijos/kopijos ir buvo kuriamas. Kas keisčiausia, kad 2006 metais „Studio 60“ rodžiusi NBC televizija kartu pradėjo rodyti ir „30 Rock“, vieną geriausių pastarųjų dienų komedijų, kurią kūrė Tina Fey ir kuri taip pat parodijavo „Saturday Night Live“.

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Jessica Jones“: kai „Marvel“ jau nesugeba prašauti

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Jessica Jones“ serijos.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man persisotinimas komiksiniais filmais ateis kur kas greičiau nei galvojau. Dabar iš šito žanro kažkas sugeba sukurti kažką geresnio tik tuomet, kai iš jų praktiškai nieko nesitiki ar tikisi gan mažai („Ant-Man“, „Guardians of the Galaxy“, turbūt ir artėjantis „Deadpool“), o kažkam pasisekus ar nuolat kalbant, koks geras bus tas dalykas, viskas staigiai subyra („Avengers: Age of Ultron“). Artimiausiais metais tų naujoviškų kūrinių vis mažės ir visi veikėjai jungsis į bendrus filmus, kurie dažniau tampa bandymu parodyti „va, kiek mes turim veikėjų“, ne realiai sukurti kokią nors istoriją.

Tačiau aš šitai erai būsiu dar ilgai dėkingas už tai, kad ji į televiziją atnešė komiksinius serialus. „Agents of SHIELD“ prieš du metus buvo neeilinis įvykis, bet dabar kiekvienas kanalas turi bent po vieną serialą, ir tokie dalykai kaip „The Flash“, „Arrow“, „Netflix“ jau sukurti „Daredevil“ ar „Jessica Jones“ ir net sunkiai žiūrimas „Gotham“ rodo kur kas intymesnes ir kruopštesnes istorijas nei galėtų sau leisti didieji filmai, ir tai yra tikrai įdomu.

Jessica Jones įkrenta į tą kategoriją veikėjų, iš kurių žiūrovai per daug nesitiki. Dažniausiai antraeile „Marvel“ komiksų heroje laikoma Jones nėra kertinė Keršytojų grandis ir retai kas ją įvardina tarp mėgstamiausių savo veikėjų, o tai šiame kontekste yra gerai. Iš „Netflix“ serialo „Jessica Jones“ niekas nesitikėjo per daug, o jeigu tikėjosi, tai tik dėl to, kad jiems patiko „Daredevil“, todėl logiška galvoti, kad panašiomis aplinkybėmis kuriamas serialas parodys kažką panašaus kokybės prasme.

Ir scenaristai, vedami ne bet ko kito kaip visų „Twilight“ dalių scenaristės Melissos Rossenberg, santykinai nedidelius lūkesčius pasitiko išskėstomis rankomis. Sukurti serialą apie veikėją, kurios plačioji publika nelabai žino, ir išnaudoti mažesnį televizijos biudžetą smulkesnės istorijos papasakojimui? Ačiū, padėkit ant stalo.

2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Telemano savaitė #108


The Leftovers. 2 sezonas. 9 serija. Ten Thirteen
Tarp visų šito serialo keistenybių, Meg man kelia didžiausius klausimus. Kaip veikėja ji yra neįtikėtinai įdomi ir visgi negaliu aiškiai pasakyti kodėl. Ji yra neaiški, staigiai pasikeitusi nuo engiamos moters iki didžiausios įmanomos sociopatės, tačiau į ją nežiūrėti tiesiog negali, nes ji jau tuoj padarys dar vieną nesąmonę, kuri paskutiniąją nustums į šoną.

Sufokusuoti priešpaskutinę praktiškai tobulo sezono seriją į Meg ir ignoruoti paslaptingą praėjusios savaitės seriją gali tik Lindelofas, todėl ačiū jam. Negaliu pasakyti, kad „Ten Thirteen“ man padėjo suprasti Meg, tačiau serija bent jau išryškino jos mąstymą ir elgesį. Ji keliauja į Miracle ir ten bando atrasti kažkokius atsakymus į klausimus, kurių ji net pati nežino (kaip kokia draminė „The Hitchhiker's Guide to the Galaxy“ versija). Ji sugeba susižavėti tuo pačiu žmogumi, kurį neseniai išprievartavo (nors šita vieta yra santykinai logiška - Tomas kenčia dėl neaiškumų ir vis keistėjančių Guilty Remnant poelgių, o Meg patinka matyti kenčiančius žmones). Ji atstumia visus jai bandančius padėti žmones, net jeigu pagalbos jai tikrai reikėtų. Guilty Remnant jai suteikia šiokią tokią progą pasijausti visuomenės dalimi, bet ir ten ji kenkia ir draugams, ir priešams, kas viską tik dar labiau sujaukia. Net neabejoju, kad jeigu serialas bus pratęstas kitam sezonui (ir šiaip visko gali būti, nors HBO mėgsta laikyti kokybiškus serialus su tragiškais reitingais), Meg bus viena svarbiausių jo dalių.

Paskutinė serijos scena, tiesą sakant, manęs nepaveikė taip, kaip būčiau norėjęs. Niekad negalvojau apie tai, kas atsitiko paslaptingai dingusioms merginoms, ir bent jau tikrai netikėjau, kad jos irgi stebuklingai dingo. Tai, kad jos prisijungė prie Guilty Remnant, yra logiška ir įdomu, ir bus smagu stebėti viso to atomazgą, tačiau merginų paieškos iššaukė geriausias šio sezono istorijas ir galbūt pasiilgsiu su tuo susijusių serijų. Kritikai jau kalba, kad viso to atomazga bus kažkas, ko telike dar nėra buvę, taip kad pirmadienis šįkart bus labai laukiamas. 10/10

2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

„Sports Night“: genialaus scenaristo darbus iššifruojantis serialas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Sports Night“ serijos.

Kai žmogus pradeda žiūrėti to paties režisieriaus ar scenaristo filmus ne atsitiktinai, o specialiai, tas žmogus jau yra vienu dideliu žingsniu arčiau kino supratimo. Jis gali lyginti, suprasti kai kuriuos dėsningumus ir ne tik juos analizuoti, bet kartu ir paprasčiausiai jais mėgautis. Ir geriausius kino kūrėjus išskiria būtent tai, kad gali peržiūrėti visus jų filmus ir suprasti, jog net jeigu juos kūrė tas pats žmogus, jie visi yra tokie skirtingi, bet kartu ir turintys kažkokį bendrą stilių, kad bet kas to tikrai nepasiektų. Dėl to Martino Scorsese filmus galima žiūrėti be pertraukos, o ties trečio Woody Alleno filmo peržiūra tenka suprasti, kad jis kažkokiu būdu jau penkiasdešimt metų kuria filmus apie tą patį neurozių kamuojamą pagrindinį veikėją, bet šita recenzija ne apie jį.

Televizijoje reikalai yra kiek kitokie, nes nėra daug žmonių, kurie per gyvenimą sukuria kelis serialus ir jeigu vieninteliam jų projektui pasiseka, daugiau jiems dirbti paprasčiausiai nereikia. Serialuose galima analizuoti atskirų serijų stilių ir taip suprasti jų kūrėją, tačiau tai nėra visai tas pats kaip kitų serialų žiūrėjimas. Todėl tokie žmonės kaip Aaronas Sorkinas ant popieriaus atrodo kaip tobula galimybė pamatyti jo kūrybos įvairiapusiškumą, dėl kurio jis yra laimėjęs begales apdovanojimų ir netgi pilną Oskarą.

Didžiausia problema šioje vietoje yra ta, kad Sorkinas turi įvairiapusiškumą, kuris yra daugmaž lygus nuliui. Pirmasis jo sukurtas serialas „Sports Night“, pasirodęs 1998 metais ir trukęs du sezonus bei parodęs 45 po dvidešimt minučių trunkančias serijas jau pirmosiomis sekundėmis išsišoka kaip Sorkino serialas. Daug dialogo, visi kažką daro, vyrauja pastovus chaosas, niekas negali atsipalaiduoti, rėkavimas, šūkavimas, muzika ir serija pasibaigia.