2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

2015 m. serialų TOP 10

Išaušo tiesos valanda.

Tiesa šiame kontekste reiškia bandymą išrinkti dešimt geriausių serialų po to, kai šiemet jų peržiūrėjau keliomis dešimtimis daugiau. Tobulas ir visiškai nekontroversiškas variantas.

Ilgai jūsų negaišinu ir prieš grožintis šituo sąrašu įspėju dėl paprasto dalyko: sąrašas yra sudarytas atsižvelgiant į visus mano per šiuos metus matytus serialus, net jeigu yra didelė tikimybė, kad mačiau ir visus jūsų matytus dalykus („Game of Thrones“ ir „The Walking Dead“, kurių šiame sąraše nėra, taip pat). Kiekvienas pasirinkimas sąraše yra pateiktas su mano argumentavimu, taip kad prieš ginčijantis siūlau perskaityti visą straipsnį ir suprasti, jog šitie pasirinkimai yra bandymas išrinkti geriausius, o ne noras primygtinai už borto palikti populiarius serialus.

Spoilerių nėra, todėl skaitykite į valias. Kai pritrūksite skaitymo, geriausių naujų serialų dešimtukas bei bendra sezono apžvalga jūsų taip pat laukia čia pat. Visi pastebėjimai, kaip visuomet, yra laukiami komentaruose ir Facebooke.

10. Master of None
Komedijose parodyti kažką naujo būna tragiškai sunku - yra ribotas kiekis būdų, kaip galima pateikti tą patį juokelį, ir televizinės komedijos naujų humoro rūšių dažniausiai neišranda. Tuomet lieka tik žaisti su struktūra ir veikėjais, ir abiem šiais atvejais Azizo Ansari sukurtas „Master of None“ parodo kažką itin įdomaus. Serialas, kurio centre yra trisdešimtmečiai veikėjai, bandantys susitaikyti su savo besikeičiančiu gyvenimu, kiekvieną seriją paskiria rimtos temos (rasizmo, senatvės, vaikų) nagrinėjimui, ir tai daro rasdamas stebėtinai gerą pusiausvyrą tarp grynos komedijos, įdomių veikėjų ir protingų pastebėjimų.

„Master of None“, nepaisant tokios struktūros, nėra didaktiškas serialas - nei vienoje istorijoje nėra randamas vienintelis teisingas atsakymas, prie ko reikia greitai priprasti ir suprasti, jog scenaristams čia labiausiai rūpi veikėjai, kurie yra laikomi tikrais žmonėmis, ne įrankiais papasakoti per daug protingas istorijas. „Master of None“ kartu yra ir nuostabios romantinės komedijos pavyzdys, kai serialas sugeba išvengti vienpusiškos istorijos apie likimo suvestus žmones ir pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius parodo, dėl ko du žmonės gali būti tobulai skirti vienas kitam ir tuo pačiu dėl to jaustis blogai. Serialas nėra revoliucinis, tačiau jo genialumas slypi mažiausiose detalėse, į kurias kai kurie kūrėjai tiesiog nekreipia dėmesio kaip į nereikalingas, ir toks smulkmeniškumas yra tikrai sveikintinas.


9. The Jinx
„The Jinx“ yra dokumentinis serialas apie bandymą išsiaiškinti, ar prieš kelis dešimtmečius vienas turtuolis įvykdė kelias keistai susijusias žmogžudystes. Visa kita jūs pamatysite patys, nes kad ir kaip daugelis kalba apie tai, kad nereikia žūtbūt slėpti visų siužeto detalių, didelė „The Jinx“ smagumo dalis kyla būtent iš to, kaip susukta yra ši visiškai netikroviškai atrodanti tikra istorija.

Dokumentiką objektyviai vertinti yra sunku, nes tikro gyvenimo įvykiai lyg ir neturi vertinimo kriterijų, tačiau „The Jinx“ atrodo kaip naujo žanro išradimas, ir jau galima pamatyti, kaip serialo sėkmę bando pakartoti daugybė kitų kūrėjų („Netflix“ neseniai pasirodęs visai vykęs serialas „Making a Murderer“ yra naujausias to pavyzdys). „The Jinx“ galima būtų sumenkinti dėl to, kad serialo kūrėjai atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, dėl ko jiems reikėjo tiesiog sudėti visą turimą medžiagą į vieną vietą, ir visgi tai nepaneigia fakto, kad šitas serialas buvo turbūt labiausiai intriguojantis dalykas šių metų televizijoje, sugebėjęs parodyti, kad tikrame gyvenime egzistuoja žmonės, kurių negalėtų sukurti net didžiausią fantaziją turintys scenaristai. 

8. The Flash
Pagal komiksus sukurtų filmų ir serialų galybėje „The Flash“ išsiskiria spinduliuodamas niekur kitur nesutinkama energija. „The Flash“, pasakojantis apie legendinį „DC Comics“ veikėją, yra tarsi kažkokios itin protingos komisijos sudarytas serialas, pasiimantis visas geriausias kitų pagal komiksus sukurtų projektų savybes.

Seriale yra daugybė humoro, leidžiančio „The Flash“ tapti paprasta pramoga. Čia yra ir daug išskirtines galias turinčių veikėjų, nužengusių iš komiksų pasaulio ir niekad neatrodančių vienodai, sugebančių greitai įsilieti į serialo pasaulį kaip grėsmingi blogiukai ar įtikinami pagrindinių herojų draugai. Ir nepaisant intriguojančių ar linksmų istorijų, svarbiausias „The Flash“ elementas yra veikėjai ir jų itin artimi tarpusavio santykiai. Kartais net sunku suprasti, kaip teoriškai šešis svarbius veikėjus (kartais net daugiau) turintis serialas sugeba jiems visiems skirti pakankamai laiko, tačiau žiūrovai dėl to juos puikiai pažįsta ir galiausiai būna nesunku patikėti, kad veikėjai vienas kitam nuoširdžiai rūpi.

Parodęs nuostabų pirmą sezoną, sukūrusį visiškai naują komiksų pasaulį, „The Flash“ antraisiais metais sugebėjo išsiplėsti ir parodyti dar daugiau ambicijos. Atrodo, kad scenaristai dabar jau nieko nebijo (skirtingai nuo daugelio pagal komiksus sukurtų serialų, čia veikėjai praktiškai niekad vienas nuo kito neslepia paslapčių ir su problemomis bando tvarkytis kartu, kas istorijos pasakojimo prasme yra neįtikėtinai sunku ir „The Flash“ tai įvaldė nuostabiai) ir jie atrado formulę, kuria vadovaujantis „The Flash“ pradeda atrodyti kaip tikras komiksas, turintis visą emocijų ir įvykių paletę, o tuo gali pasigirti retas serialas.

7. Hannibal
Trečiasis „Hannibal“ sezonas parodė blogiausią įmanomą dalyką: paaiškėjo, kad istorijos šitam serialui dar buvo likę į valias. Dabar panašu, kad „Hannibal“ jokia forma - nei serialo, nei filmo, nei kaip nors kitaip - tiesiog nesugrįš, dėl ko yra klaikiai apmaudu, nes du kone tobulus sezonus parodęs serialas trečiaisiais savo metais pakilo dar aukščiau, pilnai pripažinęs santykių tarp dviejų pagrindinių savo veikėjų - Hanibalo (akt. Mads Mikkelsen) ir Vilo (akt. Hugh Dancy) - svarbą ir bendrą jų istoriją pasukęs dramos ir siaubo pripildytu keliu.

„Hannibal“ scenaristai šiemet, atrodo, spardėsi iš visų jėgų, sugebėję serialą nusiųsti į Europą, visiškai naujai pateikti ilgai lauktą Thomaso Harriso romano „Red Dragon“ viziją ir net ir tarp daugybės siužeto linijų visa ko centru paversti Hanibalo ir Vilo draugystę. Turbūt nei vienas jį matęs žmogus nesiginčys, kad „Hannibal“ yra gražiausiai atrodęs visų laikų serialas, kurio kiekviena sekundė buvo kaip paveikslas, kurį galima įsirėminti, ir kurio muzika įvarydavo tiksliai tokį neurozės kiekį, kad žiūrėdamas serialą būtum taip vos vos išsigandęs. Skųstis tuo, kad serialas, rodytas viename didžiausių JAV kanalų ir sugebėjęs sukurti tokius vaizdinius kaip savo iškeptą koją valganti moteris, buvo nutrauktas po trijų sezonų, yra tiesiog nepadoru, net jeigu šita istorija dar galėjo gyvuoti daugybę metų.

6. Mad Men
„Mad Men“ atsirado keistoje sandūroje: XXI amžiaus pradžioje prasidėjo vadinamasis televizijos aukso amžius, vedamas tokių serialų kaip „Sopranai“, „The Wire“ ar „Breaking Bad“, o nuo kokių 2011 metų tas aukso amžius įgavo dar kitokią formą, kai begalė serialų atsirado įvairaus tipo platformose, nuo mažų kabelinių televizijų iki įvairių tinklapių. „Mad Men“ šias eras laikė kartu ir serialo pabaiga televizijai reiškia tikrai daug.

Scenaristas Matthew Weineris jau ne vienerius metus vadovavosi teiginiu, kad jis žiūrovams privalo parodyti tai, ko jiems reikia, ne tai, ko jie nori, ir paskutinis „Mad Men“ sezonas tapo tobulu to atspindžiu. Serialas suteikė tinkamą pabaigą visiems savo veikėjams, galingai įžengė į aštuntąjį dešimtmetį ir parodė, kad net jeigu pagrindinio veikėjo Dono Dreiperio (akt. Jon Hamm) gyvenimas niekad nebus ramus, jis vis tiek sugebės atrasti kažką, kas leis jam pamiršti visą chaosą.

Galima ant pirštų suskaičiuoti, kiek buvo gilesnių ir smulkmeniškesnių dramų per visą televizijos istoriją, nes „Mad Men“ šiame sąraše neabejotinai būtų tarp geriausiųjų. Kad ir kaip yra sunku išsiskirti su aštuonis metus gyvavusiu serialu, paskutinis jo sezonas buvo tokio aukšto lygio, kad prašyti kažko daugiau yra tiesiog neįmanoma.

5. Rick and Morty
Tarp stipriausių šių dienų dramų animacinis serialas įsimaišė ne be reikalo. Visi šiame sąraše esantys serialai senas idėjas įgyvendino naujais būdais arba, kas pasitaikydavo dažniau, pademonstruodavo idėjas, kurių anksčiau televizijoje niekas nebuvo matęs. Šia prasme 2015-aisiais nebuvo lygių serialui „Rick and Morty“, tapusiu be konkurencijos geriausia šių metų komedija. Ir tai reiškia tikrai daug serialui, kurio pagrindinės temos yra egzistencializmas, alkoholizmas, nepritapimas ir depresija.

Visa tai skamba baisiai tol, kol nepamatai paties serialo, išnaudojančio mokslinę fantastiką visais įmanomais būdais ir sukuriančio tokias juokingas idėjas bei išpildančio jas taip kokybiškai, kad daugiau nenori žiūrėti jokio kito televizijoje sukurto dalyko. Ir visas absurdas - pradedant tarpgalaktinės kabelinės televizijos rodymu ir baigiant betarpišku šaipymui iš naivių žmonių - čia galiausiai susiveda į veikėjus, kurie yra patys netobuliausi, bet kartu ir patys įdomiausi, kokie tik gali būti.

„Rick and Morty“ scenaristus Daną Harmoną ir Justiną Roilandą (kuris puikiai įgarsina ir pagrindinius serialo veikėjus) galima pavadinti turbūt profesionaliausiais ir daugiausiai fantazijos turinčiais visoje televizijoje, kadangi jų idėjos ir jų įgyvendinimas atrodo kaip nužengę iš kitos dimensijos, nes eiliniai žmonės tokių dalykų tiesiog nesugalvotų. Aktorė Amy Poehler yra pasakiusi, kad geriausi žmonės yra tie, kurie per penkias minutes tave sugeba prajuokinti, pravirkdyti ir vėl prajuokinti, ir jeigu tą patį principą galimą pritaikyti serialams, šia prasme „Rick and Morty“ lygių neturi.

4. Better Call Saul
Nuo pat tos sekundės, kai buvo paskelbta apie jo kūrimą, „Better Call Saul“ daugelis bandė pavadinti niekam nereikalingu „Breaking Bad“ tęsiniu, nes kam toliau tęsti dalyką, kuris yra kone tobulas? Visi tie skundai tęsėsi tik iki šių metų vasario, kai „Better Call Saul“ pasirodė esantis visiškai savarankiškas serialas, net jeigu jame yra pasakojama vieno iš pagrindinių „Breaking Bad“ veikėjų priešistorė.

Pasirodo, kad Džimis (akt. Bob Odenkirk; taip Saulas Goodmanas vadinosi iki tol, kol tapo Saulu) turi itin turtingą istoriją, susidedančią ir iš šeimyninių konfliktų (jo ir brolio santykiai yra neabejotinas viso serialo variklis), ir iš praeities išdavysčių. Pridėjus tai, kad į serialą su grįžta kitas tik paviršutiniškai pažįstamas veikėjas Maikas (akt. Jonathan Banks, kurio vaidyba nusipelno visų apdovanojimų), „Better Call Saul“ iškart turi visą galybę istorijų, kurias gali nagrinėti ir nagrinėti. Pagrindiniais serialo scenaristais tapę Vince'as Gilliganas („Breaking Bad“ kūrėjas) ir Peteris Gouldas užtikrina, kad tos draminės istorijos turėtų didžiausią įmanomą poveikį ir tuo pačiu nepamiršta, kad pagrindinė Saulo Goodmano savybė visuomet buvo humoras, kuris slogias istorijas sugeba pateikti itin įdomiai.

Po pirmų dešimties serijų net nekyla minčių, kad šitas serialas gali būti „Breaking Bad“ kopija - „Better Call Saul“ yra savarankiškas produktas, kuris kokybe visiškai nenusileidžia savo pirmtakui.

3. The Americans
Serialas apie KGB šnipų šeimą, gyvenančią FTB agento kaimynystėje, skamba kaip įdomiausias įmanomas trileris, todėl daugelis nustemba, kad „The Americans“ yra turbūt lėčiausias serialas visoje televizijoje. Kruopščiai, nuosekliai ir tiksliai istoriją pasakojantys scenaristai suprato, kad trilerių apie šnipus galima atrasti ant kiekvieno kampo, tačiau nei vienas jų negali papasakoti, kaip šnipinėjimas paveikia kasdienį žmonių - ir Elizabeth (akt. Keri Russell) ir Phillipo (akt. Matthew Rhys) Jenningsai tikrai nori būti eiliniais žmonėmis - gyvenimą.

Po dviejų itin stiprių sezonų savo trečiaisiais metais „The Americans“ pradėjo po truputį atskleisti žiūrovams, ką statė šitiek laiko, ir sprendimas į veiksmą įtraukti paauglę Jenningsų dukterį buvo geriausias įmanomas scenaristų ėjimas. „The Americans“ kartu vis dar sugeba ištesėti savo žiūrovams duotą pažadą rodyti su šnipinėjimu ir paslaptimis susijusias istorijas - jos neužima didžiosios serialo dalies, tačiau kai scenaristai prie šių siužeto linijų apsistoja, žiūrovai gauna žiauriausias ir labiausiai įtemptas istorijas. Jų, tiesa, sulaukia tie, kurie buvo pakankamai kantrūs ir įdėmiai žiūrėjo lėtai vystomus pagrindinių veikėjų tarpusavio santykius, tačiau jie dažnai būna dar įdomesni nei pačios kraupiausios šnipinėjimo istorijos, todėl čia kažką apkaltinti laiko švaistymu būtų itin sunku.

2. Fargo
Pagal brolių Coenų filmą sukurtas serialas neturėjo jokios teisės veikti taip gerai. Juk jeigu paties filmo nenukopijuosi, tai reikia parodyti kažką visiškai originalaus ir tuo pačiu primenančio filmo atmosferą, nes pavadinimo pasirinkimą juk reikia pagrįsti. Tai yra toks mažas taikinys, kad į jį pataikyti galėjo vos keli žmonės, ir kaip gerai, kad vienas tų žmonių buvo „Fargo“ kūrėjas Noah Hawley.

Antraisiais serialo metais visko buvo daugiau, garsiau, juokingiau, dramatiškiau ir geriau (net jeigu pirmasis sezonas iš pradžių atrodė kaip arti tobulybės esančios televizijos pavyzdys). Aštuntasis dešimtmetis serialui, kurio veikėjų daugumą sudaro vidurio vakarų Amerikos akcentais kalbantys naivuoliai, suteikė laisvumo ir savotiško chaoso atmosferą. Keletą istorijų vienu metu sekęs serialas joms visoms sugebėjo skirti būtent tiek laiko, kiek joms reikia, dėl ko žiūrovai ir su nusikaltėliais Gerhartais, ir su ilgais monologais kalbančiu Mike'u Milliganu (akt. Bokeem Woodbine), ir su iš pirmojo sezono dalinai pažįstama Solversonų šeima, vedama Lou (akt. Patrick Wilson), ir su netyčiniais nusikaltėliais Bliumkvistais susipažino itin efektingai.

Serialas atrodo kaip joks kitas televizijoje kada nors matytas projektas, kurio geriausias palyginimas yra Tarantino filmų ir „Breaking Bad“ mišinys - serialas, visą savo istoriją pasakojantis efektingomis scenomis, pristatantis iš pradžių komiškais ir ilgainiui dramatiškais tampančius veikėjus, pripildytas smagiais montažais ir kiekvienoje situacijoje pasakantis tiek įdomios informacijos, kad jį norisi žiūrėti dar ir dar. Televizijoje šiemet nebuvo nieko smagesnio.

1. The Leftovers
Pagalvokite: staiga dingsta du procentai Žemės gyventojų. Matematiškai šitas skaičius nėra išskirtinis, bet kai pagalvoji, kad tai iš viso yra 140 milijonų žmonių, dingusių kaip į vandenį, tuomet pasidaro visai logiška, jog tiems, kurie liko Žemėje, veikiausiai pakriktų nervai. Šitas serialas yra būtent apie tai.

Jeigu pirmajame sezone „The Leftovers“ atmosfera buvo kritikuojama dėl savo slogumo - nors kitokios nuotaikos tokioje aplinkoje ir neverta tikėtis, - antrasis sezonas į pagrindinių veikėjų pasaulį atnešė šiokios tokios vilties ir dėl to serialas paaugo taip, kaip joks kitas. Pagrindinio „Lost“ scenaristo Damono Lindelofo sukurtas serialas šiemet savo herojų Kevino (akt. Justin Theroux) ir Noros (akt. Carrie Coon) šeimą perkėlė į stebuklingu vadinamą miestelį, kuriame iš kelių tūkstančių gyventojų nedingo nei vienas, ir pristatė dvasingumu praturtintą naują istoriją.

Mažai yra temų, kurių neužgriebė antrasis „The Leftovers“ sezonas: čia buvo ir pomirtinis gyvenimas, ir savižudybės, ir teroristiniai aktai, ir radikalai, ir rasizmas. Žinau, skamba linksmai. Ir visgi joks kitas serialas neturi tokios viską apimančios atmosferos, savo veikėjams sugebančios suteikti vilties ir nebūtinai leidžiančios jiems ja pasinaudoti. Galbūt dėl to, kad veikėjai čia į gyvenimą kabinasi iš visų jėgų, nuo „The Leftovers“ neįmanoma atplėšti akių, nors pomirtinė karaoke arba urviniai žmonės yra užuominos, kad šitas serialas be įdomių veikėjų turi ir niekur kitur televizijoje nesutinkamų idėjų, ir jeigu jo dar nežiūrite, ištaisykite šią klaidą kuo greičiau.

O kokie serialai šiemet labiausiai patiko jums?

2 komentarai:

  1. Nu tarkim game of thrones nepatinka. Bet kur House of Cards arba True detective? I find it fishy

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, kad įrodėt visą mano pointą kalbėdamas apie Game of Thrones - nei vienoj vietoj nesakiau, kad jis man nepatinka.

      House of Cards pirmi du sezonai buvo tokie klaikiai vidutiniški, kad trečio sezono pirmos serijos užteko mane visam laikui atsisakyt šito serialo. True Detective antras sezonas buvo vienas blogiausių dalykų šiais metais.

      Panaikinti