2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Jessica Jones“: kai „Marvel“ jau nesugeba prašauti

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Jessica Jones“ serijos.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man persisotinimas komiksiniais filmais ateis kur kas greičiau nei galvojau. Dabar iš šito žanro kažkas sugeba sukurti kažką geresnio tik tuomet, kai iš jų praktiškai nieko nesitiki ar tikisi gan mažai („Ant-Man“, „Guardians of the Galaxy“, turbūt ir artėjantis „Deadpool“), o kažkam pasisekus ar nuolat kalbant, koks geras bus tas dalykas, viskas staigiai subyra („Avengers: Age of Ultron“). Artimiausiais metais tų naujoviškų kūrinių vis mažės ir visi veikėjai jungsis į bendrus filmus, kurie dažniau tampa bandymu parodyti „va, kiek mes turim veikėjų“, ne realiai sukurti kokią nors istoriją.

Tačiau aš šitai erai būsiu dar ilgai dėkingas už tai, kad ji į televiziją atnešė komiksinius serialus. „Agents of SHIELD“ prieš du metus buvo neeilinis įvykis, bet dabar kiekvienas kanalas turi bent po vieną serialą, ir tokie dalykai kaip „The Flash“, „Arrow“, „Netflix“ jau sukurti „Daredevil“ ar „Jessica Jones“ ir net sunkiai žiūrimas „Gotham“ rodo kur kas intymesnes ir kruopštesnes istorijas nei galėtų sau leisti didieji filmai, ir tai yra tikrai įdomu.

Jessica Jones įkrenta į tą kategoriją veikėjų, iš kurių žiūrovai per daug nesitiki. Dažniausiai antraeile „Marvel“ komiksų heroje laikoma Jones nėra kertinė Keršytojų grandis ir retai kas ją įvardina tarp mėgstamiausių savo veikėjų, o tai šiame kontekste yra gerai. Iš „Netflix“ serialo „Jessica Jones“ niekas nesitikėjo per daug, o jeigu tikėjosi, tai tik dėl to, kad jiems patiko „Daredevil“, todėl logiška galvoti, kad panašiomis aplinkybėmis kuriamas serialas parodys kažką panašaus kokybės prasme.

Ir scenaristai, vedami ne bet ko kito kaip visų „Twilight“ dalių scenaristės Melissos Rossenberg, santykinai nedidelius lūkesčius pasitiko išskėstomis rankomis. Sukurti serialą apie veikėją, kurios plačioji publika nelabai žino, ir išnaudoti mažesnį televizijos biudžetą smulkesnės istorijos papasakojimui? Ačiū, padėkit ant stalo.

Iš trylikos valandos trukmės serijų sudarytas pirmasis sezonas pasakoja apie privačią detektyvę Jessica Jones (iš „Breaking Bad“ ir „Don't Trust the B- in Apartment 23“ pažįstama Krysten Ritter), turinčią ypatingas galias. Nepasakysiu, kokias konkrečiai, bet ji gali stipriai muštis ir aukštai šokti. Kai pagalvoju, realiai visi Avengeriai pasižymi būtent tokiomis galiomis, tai gal jie ir nėra tokie ypatingi.

Kaip ir „Daredevil“, „Jessica Jones“ nepasakoja istorijos apie tai, kaip pagrindinis veikėjas tas galias atranda. Jessica su jomis gyvena nuo vaikystės ir tai yra parodoma per turbūt kelias minutes trunkančią praeities sceną, ir viskas. Nereikia dėdės Beno nužudymo, nereikia galių nesuvaldymo: mes suprantam, kad veikėjams galios yra tapusios kasdienybe, ir bent jau man matyti tos kasdienybės vaizdus yra kur kas įdomiau nei stebėti, kaip ant kiekvieno kampo yra atrandamos naujos savybės ir nauji draugai.

Dar įdomiau yra tai, kad Jessica yra patyrusi, ką reiškia pakliūti į pavojų dėl savo galių: ji jau turi savo priešą, nesubtiliai pasivadinusį Killgrave'u (nuostabusis David Tennant). Vienintelė jo galia yra sugebėjimas kontroliuoti žmonių mintis - jis gali priversti bet ką daryti bet ką, ir jeigu jis sakys, kad nemirksėtumėt, jūs to nedarysit tol, kol numirsit.

Gerai, dabar skaičiuojam: viena besimušanti ir šokinėjanti herojė bei vienas mintis valdantis sociopatas. Dviejų valandų filmui to neužtektų. Trylikos valandų serialui to yra per akis.

„Jessica Jones“, kaip ir turėtų būti, lenda į gylį, ne į plotį. Pačios Jessicos gyvenimas yra išplečiamas - Trish (Rachael Taylor) yra biologinė jos įtėvių dukra ir geriausia Jessicos draugė; Malcolmas (Eka Darville) yra narkomanas jos kaimynas, kuriuo Jessica kartais pasirūpina; Hope (Erin Moriarty) yra kita nuo Killgrave'o nukentėjusi mergina, - tačiau su jais susipažįstam pirmomis serijomis ir veikėjų gausos čia nepamatysit.

Visi šie žmonės nori padėti Jessicai, visi į ją žiūri kaip į kažką daugiau žinančią merginą, ir ji visus juos atstumia kuo toliau tol, kol jos nepradeda graužti sąžinė ir ji visiems padeda. Jessica yra neeilinė cinikė, kurios humoras, privalomas visiems „Marvel“ kūriniams, kyla iš nepamatuotos ironijos, grindžiamos tuo, kad ji jau patyrė tokių traumų, kurios optimizmą atėmė visam laikui.

Stilistine ir istorijos prasme „Jessica Jones“ primena film noir žanrą, kur veikėjai nesiekia būti optimistais ir visad turi dėl ko liūdėti, tačiau tai serialo nepaverčia pernelyg tamsiu; tuo pasirūpina pačios istorijos, po kurių pradedi linksėti galva, kad, girdi, veikėjams nėra čia ko džiaugtis.

Nes jūs pagalvokit, kokia yra Killgrave'o galia: jis gali padaryti įtaką bet kokiam žmogui. Jūs galite turėti įspūdingiausias galias, tačiau vos keli žodžiai ir jūs kišat pirštus į mėsmalę. Galių išryškinimui jis yra pateikiamas kaip fiziškai ganėtinai silpnas padaras, kurį Jessica galėtų užmušti vienu prisilietimu, ir visgi psichologija šiame seriale visuomet paima viršų.

Scenaristai sugeba visiškai įtikinamai sukurti aplinką, kurioje yra jaučiamas Killgrave'o teroras: veikėjai vieni kitus įtarinėja nežinodami, ar jų nevaldo tas išprotėjęs britas; jie bijo žengti pro duris, nes ten jis jau gali laukti; jie nesuvokia, kaip jį įmanoma nugalėti. Man tai Killgrave'ą paverčia vienu geriausių mano matytų antagonistų bet kokiame tokio tipo seriale ar filme - dažniausiai blogiukai kelia grėsmę visam pasauliui, kas būna klaikiai nuobodu, tačiau kai Killgrave'as turi asmeninę istoriją su Jessica ir tuo pačiu jo bijo (net jeigu pirmoje sezono pusėje jo praktiškai nemato) daugybė žmonių, viskas yra padengta tokio storumo istorija, kad tiesiog girdi, kaip scenaristai pasimėgaudami lupa kiekvieną jos sluoksnį.

Istorija yra susukta tikrai įmantriai ir protingai, kai pirmoje sezono pusėje susipažįstam su veikėjais, o antroje jų asmeninės savybės tampa kertinėmis kovoje su Killgrave'u, nors kaip ir „Daredevil“, taip ir čia tempas nėra tobulas. Sezono pradžia ir pabaiga yra įgyvendintos nuostabiai, tačiau sezono viduryje buvo keletas istorijų (pavyzdžiui, Jessicos draugės/advokatės Jeri (Carrie-Anne Moss) skyrybų istorija), kurios realiai nevedė niekur ir buvo skirtos užkimšti eterį. Jos nebuvo tragiškos, tačiau čia yra tas visiškai konkrečią istoriją turinčių serialų prakeiksmas: scenaristai dažniausiai žino, kaip istoriją pradėti ir pabaigti, bet jos vidurys visad būna sunkiausia dalis, ir kai čia buvo bandoma įmesti kelias serijas, kurios savarankiškai buvo neblogos, tačiau beveik nesisiejo su bendru siužetu ir buvo atitolusios nuo logikos, tai stipriai išmuša ir ritmo.

Tiesa, pabaigus sezoną tos serijos jaučiasi gal ne taip stipriai, juolab kad seriale visad vyksta kažkas, kas nėra įprasta kituose tokio tipo kūriniuose, ir bent jau dėl to „Jessica Jones“ yra įdomus dalykas. Pavyzdžiui, Jessicos ir Luke'o Cage'o (Mike Colter), kuris kitąmet gaus savo serialą, santykiai yra viena geriausių serialo dalių. Jiedu nėra apibrėžiami kaip paprasta pora ar meilužiai; jie tiesiog yra visai netyčia (?) susitikę žmonės, kurie per gyvenimą yra patyrę kur kas daugiau negandų nei kas nors turėtų patirti, ir jie dėl to vienas kitą supranta kur kas geriau. Ritter ir Colter fiziniai skirtumai netrukdo tam, kad aktoriai vienas šalia kito atrodytų tobulai.

Kalbant apie aktorius, man keista, kad juos čia atsiminiau taip retai. Nekalbu apie filosofines mintis, kad aktoriai tiesiog pradingsta savo vaidmenyse, tiesiog nežinau, kada „Marvel“ prašovė su aktorių pasirinkimu arba galiausiai veikėjų nepriderino prie jų aktorių. Ritter čia yra tiesiog puiki, ir net jeigu ji kartais perspaudžia tą ironiją, matosi, kad jai šitas vaidmuo yra svarbus ir kiekviename kadre ji spinduliuoja energija, kuri gal nėra privaloma, tačiau sceną pakelia į kitą lygį. Colteris, Taylor ir Darville'as taip pat yra priderinti būtent savo vaidmenims.

Ir tada turim Tennantą, kurio nepažįstu iš „Doctor Who“, bet pažįstu iš „Broadchurch“, todėl lyg ir žinojau, ką jis gali, bet pasirodo, kad neturėjau jokio supratimo. Blogiukų vaidmenys visuose tokio tipo filmuose ir serialuose tampa puikia proga aktoriams parodyti tai, ką gali, ir visgi Tennantas čia yra kito lygio, kiekvieną sekundę, kurią jį rodo ekrane, priverčiantis jaustis nepatogiai ir visad įtikinantis, kad jis tikrai kontroliuoja kito žmogaus mintis. Killgrave'o asmeninė istorija sezono pabaigoje Tennantui duoda dar daugiau subtilaus darbo, kurį jis sugeba perteikti dar efektingiau, ir laisvai prisijungia į kompanija su „Daredevil“ stebuklus dariusiu Vincentu D'Onofrio.

Tarp kitko, „Daredevil“ ir „Jessica Jones“ man lyginti visai nesinori, net jeigu pripažįstu, kad pirmasis man patiko kiek labiau. Gal dėl to, kad ten sezono vidurys buvo stipresnis, bet gal ir dėl to, kad to serialo kovos scenas atsimenu iki dabar.

„Jessica Jones“ kovų yra mažai, net jeigu kelios jų tikrai įsimintinos, tačiau žiaurumo čia irgi netrūksta, o po vienos serijos man dėl brutalumo net dingo nuotaika kažką daryti. Tačiau „Jessica Jones“ vis tiek yra nuostabus pavyzdys, kaip galima sukurti grynai psichologiniu pagrindu paremtą serialą apie superherojus, išvengiant visokių sproginėjimų ir didelio biudžeto, ir sugebant lįsti tik į veikėjus, kurių pagrindinė yra moteris ir niekam seriale jos lytis nerūpi, kaip ir turėtų būti.

Trylika valandų trunkanti superherojaus analizė prieš kelis metus būtų skambėjusi absurdiškai, tačiau dabar ji tapo norma, ir jūs net neįsivaizduojat, kaip aš dėl to džiaugiuosi.

O kokius serialus šią savaitę žiūrėjote jūs?

1 komentaras:

  1. Būtent serialo žavumas slypi tame, kad jis yra apie heroję, kuri neskraido, neleidžia lazerinių spindulių iš savo akių, nelydo metalo, nėra žalia... Ji yra fiziškai stipri, protinga, žavi ir sarkastiška... :)

    AtsakytiPanaikinti