2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Naujų 2015 m. serialų TOP 10

Kasmet yra išleidžiamos dešimtys naujų serialų ir kasmet visi galvoja, kad jau geriau ir daugiau nebus, bet jie visad klysta. Supratęs, kad vos keliais sakiniais aptarti visų naujų serialų negaliu, pabandžiau juos bent jau sudėti į dešimtuką.

Jeigu galvojat, kad šitie nauji serialai yra vieninteliai, kuriuos mačiau šiemet, turiu liūdną sau naujieną: tikrai ne. Mačiau daugiau ir, kaip vakar minėjau bendroje metų apžvalgoje, už dešimtuko ribų teko palikti ne vieną man patikusį serialą.



Apačioje yra visas geriausiųjų dešimtukas su argumentavimu, kodėl yra taip, kaip yra. Spoilerių nėra, todėl galite skaityti drąsiai, ir būtinai praneškit, ko be reikalo neįtraukiau į šitą dešimtuką.

Ir sugrįžkit rytoj, kai paskelbsiu bendrą geriausių serialų sąrašą.

10. Narcos
Prasidėjęs gana silpnai ir žiūrovus apmėtęs istorijos pasakojimui nereikalingais faktais, serialas greitai atrado savo ritmą ir ilgainiui tapo įdomiu, net jeigu per daug giliai savo veikėjais nesidominčiu reginiu. Apie garsųjį narkotikų imperijos vadovą Pablo Escobarą (įkūnijamą kur kas daugiau subtilumo nei jo kolegos parodančio Wagnerio Moura) pasakojantis serialas vis bando tapti smagesne „Breaking Bad“ versija ir vis nesupranta, kad jam geriausiai sekasi surimtėjus ir pradėjus nagrinėti tai, kaip Escobaro elgesys paveikė atskirus žmones, Kolumbiją ir Ameriką. Kai „Narcos“ prie to apsistoja ilgesniam laikui, viskas veikia nuostabiai.

Serialui kartu padėtų tai, jeigu jį peržiūrėtumėt greitai - pasakojimas yra vientisas ir gal serijas žiūrint vieną po kitos galima mažiau dėmesio kreipti į desperatišką bandymą suteikti serialui kažkokį tipinį herojų amerikiečio pavidalu, kas „Narcos“ niekad nesiseka, bet Escobaras čia yra pakankamai stiprus, kad pasimirštų kitos serialo negandos.


Tuomet, kai „Marvel“, „DC Comics“ ir šiaip visos didesnės studijos yra kritikuojamos dėl to, kad nekuria holivudinių filmų apie stiprias moteris (ką jau kalbėti apie superherojes), „Jessica Jones“ parodė, kaip reikia. Pagal „Marvel“ komiksus sukurtam serialui mažiau rūpi tai, kiek daug čia galima įkišti superherojų (dėl ko kenčia daugelis komiksinių serialų), bet labiau tai, kaip tikrame pasaulyje gyvenantiems žmonėms gali padaryti įtaką jų turimos galios ir kiek gyvenimų gali sugriauti vos vienas blogiukas.

Padedamas sarkazmo meistrės Krysten Ritter, įkūnijančios pagrindinę heroję, ir antagonistą Killgrave'ą vaidinančio Davido Tennanto, serialas sugeba papasakoti trylika valandų trunkančią itin asmenišką istoriją su vos keliais veikėjais ir pilnu pajėgumu parodo, kad pasakojimai apie superherojus turi suktis ne apie pasaulio, o apie vieno žmogaus gyvenimo sunaikinimą. Ir šiaip, bet koks serialas, kurio pagrindinė veikėja yra moteris ir apie jos lytį nėra kalbama nei karto, nusipelno visapusiškos pagarbos.

Panašiu modeliu besivadovavęs serialas, pasirodęs keliais mėnesiais anksčiau nei „Jessica Jones“, tarytum nustatė, kaip „Marvel“ pasakos suaugusiems skirtas savo superherojų istorijas. Šitas herojus buvo labiau pažįstamas plačiajai publikai - 2003 metais to paties pavadinimo filme Benas Affleckas gražiausiu įmanomu būdu parodė, kaip negalima kurti filmų pagal komiksus, ir jeigu ne vėliau pasirodęs „Green Lantern“, „Daredevil“ visad ir būtų už tai atsimenamas. Kitaip sakant, šitam serialui kartelė nebuvo aukšta.

Tačiau scenaristas Drew Goddardas viską padarė aukščiausiame lygyje, papasakodamas tamsią istoriją apie apakusį ir vėliau išskirtines galias įgavusį Mattą Murdocką (akt. Charlie Cox) bei jo priešpriešą su grėsminguoju Wilsonu Fisku (akt. Vincent D'Onofrio). Serialui kartais pritrūko idėjų ir smulkmeniškas bandymas papasakoti apie dviejų vyrų gyvenimą ir konfliktus reiškė, kad sezono viduryje keletas istorijų nebuvo tokio lygio, kokio norėtųsi, tačiau sezono pradžia ir pabaiga sugebėjo parodyti tokius dalykus, kad dėl kažko skųstis nesinori. Pridėjus ir vienas geriausių kada nors mano matytų kovų scenų serialuose, galima drąsiai sakyti, kad „Daredevil“ davė pradžią daugybei ateityje pasirodysiančių serialų apie superherojus ir jiems sukūrė kone idealiai veikiančią formulę.

7. Mr. Robot
Dar vienas serialas, kuris savo tikrąją esybę atrado tik įsibėgėjus pirmajam sezonui ir jos galiausiai nepaleido. Istorija prasidėjo kaip pusiau vykusi šių dienų „Fight Club“ imitacija, kai tariamai visuomenės atstumti keistuoliai sukilo prieš jų gyvenimą gadinančias korporacijas, tačiau „Mr. Robot“ ilgainiui šitą istoriją nustūmė į šalį ir visą dėmesį sukoncentravo į pagrindinį savo veikėją Eliotą (kurį vaidino žvaigždžių statusą greitai pasieksiantis Rami Malekas) bei jo problemas, kas išėjo tik į naudą.

Greitai judantis, įdomią (net jeigu dažnai per daug didaktišką) istoriją pasakojantis ir neįprastą pagrindinį veikėją pristatęs serialas turbūt bus didžiausią įtaką visai televizijai padaręs šių metų televizijos projektas, nes atradimas, kad programavimas gali tapti pagrindine priežastimi, dėl kurios pasaulyje kyla chaosas, atrodo kaip pati paprasčiausia idėja ir niekaip neaišku, kodėl jos niekas anksčiau nebuvo įgyvendinęs. Net jeigu „Mr. Robot“ tai padarė netobulai, serialo kūrėjas Samas Esmailas tai bent jau pateikė labiausiai užkabinančiu būdu.

Didieji JAV televizijos kanalai dabar retai parodo kažką įdomaus - kokybės prasme juos jau nugalėjo kabelinės televizijos ir internetinės platformos, turinčios kur kas mažesnes, tačiau protingas auditorijas, reikalaujančias inovacijų, ir joms situacijų komedijos ar procedūriniai serialai apie Niujorke nužudytus žmones tiesiog atsibodo. Geriausia, ko gali tikėtis tokie kanalai kaip NBC, ABC ar FOX, yra stipriausias įmanomas senos idėjos išpildymas, ir tobulas to pavyzdys yra „The Grinder“.

Serialas apie procedūriniame seriale teisininką anksčiau vaidinusį aktorių (akt. Rob Lowe), grįžtantį į savo gimtąjį miestą pas šeimą, kurią sudaro tikri teisininkai, absurdą pasitinka išskėstomis rankomis ir pripildo eterį veikėjais, kurių pusė tą absurdą sukuria (galvodami, kad jie yra kažkokiam procedūriniame seriale), o kitą pusė į absurdą reaguoja (aktorius Fredas Savage'as dėl to yra vienas geriausių šių metų atradimų). Kartais primenantis „Parks and Recreation“ - čia veikėjai sugeba surimtėti ir pripažinti savo emocijas, - serialas naudoja įvairių tipų komediją ir savo veikėjus pažįsta nuostabiai, o kiekvienoje serijoje parodijuojamas buvęs R. Lowe veikėjo serialas yra kaip geriausias įmanomas pagardinimas.

„30 Rock“ buvo viena geriausių šio amžiaus komedijų televizijoje, tobulai žinojusi visus humoro mechanizmus ir pagimdžiusi juos puikiai atspindinčius veikėjus. Todėl nenuostabu, kad tų pačių scenaristų sukurtas „Unbreakable Kimmy Schmidt“ veikia ne ką prasčiau, savo centre pastatydamas veikėją (akt. Ellie Kemper), kuri spinduliuoja naivumu ir gerumu, ir kuri dėl to ne nukenčia, o kiekvieną situaciją palieka kaip nugalėtoja.

Kartu su įsimintinais veikėjais (gėjumi Taitusu (akt. Tituss Burgess) ar išlepinta bei dėmesio norinčia turtuole Jacqueline (akt. Jane Krakowski)) ir intriguojančia istorija (ne kiekvienas serialas pasakoja apie porą dešimtmečių bunkeryje pragyvenusią merginą) serialas komediją paverčia ne vien įsimintinų citatų kratinių - nors jų čia tikrai yra, - bet ir nuoširdžiai įdomiu reginiu. Čia gal nėra sukuriama nauja komedijos rūšis, tačiau „Unbreakable Kimmy Schmidt“ laikosi visų svarbiausių komedijos taisyklių ir taip tampa vienu geriausių šių metų serialų.

4. Show Me a Hero
Serialą čia įtraukiau ne vien todėl, kad jame pagrindinį vaidmenį atlieka Oscaras Isaacas, šiemet kartu su „Ex Machina“ ir „The Force Awakens“ man tapęs turbūt mėgstamiausiu šių dienų aktoriumi. Įtraukiau ir ne dėl to, kad serialą parašė „The Wire“ kūrėjas Davidas Simonas, Amerikos politinę sistemą ir jos neteisybes pažįstantis geriau nei bet koks kitas kūrėjas.

„Show Me a Hero“ yra nuostabus serialas (teoriškai - mini serialas) dėl to, kad jis apie plačias problemas sugeba šnekėti per itin siaurą prizmę, t.y. serialas seka kelias šeimas, paveiktas politinių sprendimų, kurių centre yra Isaaco herojus, ir taip žiūrovai sugeba konkrečiai pamatyti, dėl ko politinėje pusėje vyksta tokios dramos. Veikėjai čia yra itin įdomūs ir išplėtojami per stebėtinai trumpą laiką, o norint žavėtis serialu išmanyti politiką nėra privaloma, nors tikrai nepakenks. Net jeigu serijos yra vos šešios, greitai serialo peržiūrėti nepavyks, nes čia yra tiek daug informacijos ir daugiasluoksnės dramos, kad po kiekvienos serijos reikės atsipūsti kaip po neblogos protinės mankštos, ir šitoks jausmas yra vienas maloniausių, kokius galiu įsivaizduoti.

„Master of None“ genialumas gali būti apibrėžtas tuo, kad serialas sugeba dvi visiškai nusibodusias komedijos klišes pateikti naujai ir žiauriai smagiai. Pirma klišė yra paslėptos didaktinės istorijos, ką daro kone kiekvienas serialas - serijos centre yra konfliktas, jį sprendžia visi veikėjai, kažkas pabaigoje pasako monologą ir visi išsiskirsto išmokę pamoką, kuria daugiau niekada nesivadovauja. „Master of None“ tų pamokymų visiškai neslepia ir kiekvienoje serijoje, kartu su veikėjų plėtojimu, sugeba linksmai plėtoti konkrečią temą iš visų pusių, ir niekad į tą temą neranda vieno atsakymo, kas atrodo kaip geriausias komedijos ir dramos mišinys (nors linksmų akimirkų čia yra kur kas daugiau nei surimtėjimo).

Serialas kartu visiškai kitaip pateikia romantinę komediją, kadangi „Master of None“ pirmojo savo sezono pabaigoje persimeta būtent į šį žanrą. Azizas Ansari, kurio šiemet išleista knyga „Modern Romance“ man buvo akis atveriantis skaitinys, poros santykius pateikia itin delikačiai, konkrečiai parodydamas, dėl ko du žmonės įsimyli vienas kitą ir dėl ko jie dėl to gali kentėti. „Master of None“ vadinti pamokymų rinkinių nesinori, kadangi serialas yra tiesiog kiek kitaip pateikta aukšto lygio komedija, tačiau kai jos centre atsiduria visai protingai nagrinėjamos sunkios temos, tai tėra tik geras pliusas.

Šiemet joks kitas serialas man nesukėlė tiek daug emocijų kiek „The Jinx“, net jeigu niekad nebūčiau pagalvojęs, kad dokumentinis serialas gali išvis sukelti kokias nors rimtesnes emocijas. Apie jį pasakoti per daug būtų žiauri nuodėmė, tačiau bandymas išsiaiškinti, ar vienas žmogus prieš kelis dešimtmečius išties įvykdė kelias kraupias žmogžudystės, yra turbūt labiausiai mane suintrigavusi istorija šiemet, kartu su panašią istoriją gvildenusiu podcastu „Serial“.

Meistriškai sukonstruotas serialas įtampą kelia iki negalėjimo, vis nusuka į kitą pusę kai jau galvoji, kad viską supranti, ir atsiminus, kad čia yra pasakojama tikra istorija, įspūdis būna dar didesnis. Galima daug kalbėti apie objektyvią kritiką ir vertinimo kriterijus, ir visgi kai atsiranda kažkoks dalykas, sukeliantis tiek daug emocijų kaip „The Jinx“, norisi kalbėti tik apie jį.

1. Better Call Saul
Maža tikimybė, kad pasaulyje buvo žmonių, tikėjusių, kad „Better Call Saul“ parodys stebuklus. Labiau su televizija pažįstami žmonės suprato, kad „Breaking Bad“ pabaiga buvo arti tobulybės ir tęsti tą pačią istoriją kitame seriale nėra prasmės. Mylėję „Breaking Bad“ nelabai tikėjo, kad bus pakartota to serialo sėkmė. Nemėgę „Breaking Bad“... gerai, nesu toks naivus, kad galvočiau, jog tokie žmonės tikrai egzistuoja.

Ir visų jų išankstinės nuomonės buvo sutraiškytos per pirmas dešimt serijų, po kurių lyginti „Better Call Saul“ ir „Breaking Bad“ jau neįmanoma. Serialas, vedamas pagrindinį veikėją įkūnijančio Bobo Odenkirko, atrado savo veidą nei bandydamas kopijuoti originalą, nei bandydamas atsiriboti; „Better Call Saul“ yra savitas darinys, pasakojantis Saulo Goodmano istoriją prieš jam tampant Saulu Goodmanu, susidedantis iš meistriško scenarijaus, niekur kitur televizijoje nesutinkamos vaidybos (Jonathanas Banksas, Michaelas McKeanas ir Odenkirkas atrodo kaip nužengę iš kito pasaulio) ir subtilaus dramos ir komedijos derinio.

Prisikabinti prie serialo sunku bet kokiame lygyje: Vince'o Gilligano ir Peterio Gouldo rašomi dialogai veikėjui, kurio vienintelis sugebėjimas yra kalbėjimas, žavi kiekvienoje serijoje; režisūra sugrąžina į gražiąsias Naujosios Meksikos apylinkes; Džimio pasaulis yra išplečiamas į visas puses.

„Better Call Saul“ nėra geras serialas vien lyginant su „Breaking Bad“; „Better Call Saul“ yra geras serialas visiškai savarankiškai ir jeigu tektų rinkti maloniausią šių metų siurprizą televizijoje, „Better Call Saul“ būtų pačiame sąrašo viršuje.

O kokie nauji šių metų serialai patiko jums?

2 komentarai:

  1. Kažkaip ėmiau ir pasigedau Sense8.. ://

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Meh: http://telemanas.blogspot.lt/2015/06/serialo-apzvalga-sense8-pasirodo-kad.html

      Panaikinti