2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Pie-O-My/Everybody Hurts

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Penkta serija. Pie-O-My


Kai Adriana šio sezono pradžioje susidraugavo su Daniele tikėdama, kad jos yra tikros draugės, ji buvo paveikta itin svarbaus dalyko: Adriana pasijautė reikalinga. Pokalbiai su Daniele, kuriuose pastaroji nuoširdžiai klausinėjo savo naujosios draugės apie asmeniškus dalykus, Adrianą pakylėjo į viršų - ji pagaliau susipažino su žmogumi, kuriam rūpi jos nuomonė. Jūs matėte, kaip su ja elgiasi Kristoferis, todėl greitai sužavėti Adrianą nėra sunku.

Visiems žmonėms reikia pasijausti reikalingiems. Ir aš nekalbu apie mistinę gyvenimo prasmę ar kažką panašaus - tai tėra paprastas gyvenimo motyvas, parodantis, kad tu kažką palieki po savęs, kad kažkam padarai įtaką ir negyveni veltui.

Žiūrint į patį paviršių, nenuostabu, kodėl Adriana nusprendė bendradarbiauti su FTB: ji neturėjo kito pasirinkimo. Ji gali būti greitai suimta dėl susidėjimo su mafija, ar bent jau jai taip atrodo (kokia tikimybė, kad FTB suimtų jokiais nusikaltimais neapkaltintą moterį ir rizikuotų atskleisti savo kėslus prieš Tonio gaują?). Tačiau bendradarbiavimas su teisėsauga jai yra pats paprasčiausias būdas pasijausti reikalinga. Ji to daryti nenori, ji nelabai meiliai kalbasi su agentais, tačiau ji tai vis tiek daro net ir realiai galėdama pasirinkti kitą kelią.

Ir tai duoda vaisių abiems pusėms. Būdama su Kristoferiu ir nekreipdama dėmesio į išorinį pasaulį Adriana neretai ignoruodavo tai, kas vyksta aplink ją. Ji gaudavo gražių batų, daug pinigų, ir viskas buvo gerai. Dabar ji yra visai kitoje situacijoje, kai gaujos nariai jos klubu naudojasi nemokamai ir jo visiškai negerbia, ten aiškiai suka kažkokias nelegalias veiklas ir Adriana to tiesiog negali pakelti, pranešdama apie Ralfio ir draugų veiklą FTB agentams. Adriana, jausdama, kad gali kažką pakeisti (tik neaišku, į kurią pusę) šnipinėja Kristoferio draugus ir pagaliau susiformuoja savo nuomonę apie juos. Visa tai tik dėl to, kad ji pasijautė esanti reikalinga ir taip suprato, jog yra atskiras ir savarankiškas žmogus.

Kristoferiui išreikštas noras, kad ji nori keltis į Kaliforniją, turbūt niekam - nei veikėjams, nei žiūrovams - nenuskambėjo rimtai, tačiau Adriana kartu niekad nėra pasakiusi nieko drastiško, kas jai kaip veikėjai leidžia tobulėti ir toliau. Ji vis tiek turi didelių problemų, jausdama, kad vienintelis ją supratęs žmogus pastaruoju metu - Danielė - ją išdavė ir kiti agentai su ja bendrauja tik dėl reikalingos informacijos, dėl ko Adriana pradeda leistis narkotikus, tačiau ši serija yra nuostabus pavyzdys, kaip greitai ir tuo pačiu subtiliai įmanoma išplėtoti anksčiau nieko gero neveikusią veikėją.

Reikalingumo tema yra stipriai užgriebiama ir Dženisės bei Bobio istorijoje. „Sopranai“ niekad neslepia, kokie yra galutiniai serialo planai - Dženisės žvilgsnius į Bobį matėm jau seniai ir nebuvo sunku suprasti, kad jie galiausiai bus kartu. Ir jie vienas kitam buvo reikalingi kaip vanduo, net jeigu laisvai ginčyčiausi, kad Bobis galėjo suartėti su bet kokiu jam dėmesį parodžiusiu žmogumi.

Jųdviejų santykiai yra keisti, nes apie šitą suporavimą niekad anksčiau nebūtum pagalvojęs, bet tai kartu yra visas jo grožis. Du žmonės, visiems aplinkiniams atrodantys kaip nereikšmingi jų gyvenimo veikėjai, vienas kitą atranda ir palaiko - Dženisė jaučiasi reikalinga, kai neša Bobiui valgyti (net jeigu tas valgis yra pagamintas Karmelos), o Bobis mato, kad su juo yra kalbamasi nuoširdžiai ir tai jam padeda atsitiesti.

Net jo sugrįžimas pas Jaunėlį ir pastarojo reikalų sutvarkymas yra logiškas. Bobis ir Jaunėlis taip pat yra žiauriai keista pora, nes jie vienas kito per daug nemėgsta, tačiau kartu vienas kitam ir padeda pasikalbėdami ir atlikdami paprasčiausias užduotis. Šitam seriale veikėjams nereikia daug, kad jie pajaustų pasikeitimus, bet tais pasikeitimas patikėsi visuomet.

Įdomiausia ir teoriškai pagrindinė serijos istorija yra susijusi su Toniu, Ralfiu ir pastarojo žirgu. Ralfis yra be didesnės konkurencijos ekscentriškiausias serialo (ir visos televizijos) veikėjas, kartu su savo keistais polinkiais smurtui ir galingomis provokacijomis. Perteikti jo elgesį žodžiais yra sunku, nes turbūt visi pažįsta tokius žmones, kurie kažką sako vien dėl to, kad į juos kas nors atkreiptų dėmesį, ir visai nesvarbu, ar tas dėmesys yra geras, ar blogas.

Ir kaip visi pažįsta tokius žmones, taip visi yra matę ir tai, kaip jie yra nusodinami. Linksmiausia šios serijos scena pasirodo tuomet, kai Sopranų gauja serga už savo žirgą, kad šis laimėtų, ir nuoširdžiai džiaugiasi jam tai padarius. Tačiau dar linksmiau pasidaro tuomet, kai Ralfis po truputį atskaičiuoja Tonio pinigų dalį. Ta scena yra tobulybė, kai Ralfis iš pradžių jaučia galią galėdamas suteikti pinigų savo bosui, tačiau pastarasis be jokių žodžių priverčia Ralfį atiduoti visus savo pinigus. Gandolfini ir Pantoliano už šį sezoną buvo apdovanoti „Emmy“ statulėlėmis (net jeigu stipriausios jų serijos dar ateityje) ir negalima ginčytis, kad jie to nenusipelnė.

Tonis toje scenoje turėjo ir savų priežasčių, nes jis buvo dar vienas žmogus, kuriam reikėjo pajusti savo galią. Kai Karmela užsinorėjo investuoti pinigus į tikrai perspektyvią sritį, Tonis jai tai uždraudė daryti ne dėl to, kad, anot jo, jis neturi pinigų. Tonis nuo pirmos serialo serijos save įvardijo kaip šeimos maitintoją, be kurio žmona ir vaikai tiesiog neišgyventų. Jeigu Karmela įrodytų, kad ji gali išlaikyti save, jis prarastų savo įsivaizduojamą galią ir netgi šeimą, ką jis nori išsaugoti visomis išgalėmis. Pinigų išmušinėjimas iš Ralfio yra labiau įrodymas sau, o ne aplinkiniams, kad jis vis dar sugeba uždirbti pinigus, nes Toniui pasitikėjimas savimi yra svarbiau už viską.

Serijos kulminacija, tiesa, tampa ne ši scena, o Ralfio žirgo susirgimas, išryškinantis pagrindinį Ralfio ir Tonio skirtumą. Ralfis, pamatęs, kad jo bosas žirgą jau laiko savu, praranda bet kokį susidomėjimą lenktynėmis ir turbūt normalu būtų galvoti, kad pats žirgą ir susargdina. Ir tuomet, kai Ralfis atsisako vykti sumokėti veterinarui, kad šis pagydytų jo gyvūną, Tonis meta viską, kad tik jį galėtų išgelbėti.

Paskutinis serijos kadras, kai Tonis sėdi šalia žirgo tarytum prakartėlėje, parodo jį kaip tikrą šeimos ir visų veikėjų aprūpintoją. Ralfio motyvacija atsiranda dėl kitų žmonių - kol jis sugeba kitiems pakenkti ar juos kontroliuoti, tol jis kažką daro. Tonio motyvacija kyla iš jo paties - jeigu jis kam nors nepadės, jis jausis blogai. Šitą skirtumą būtų pravartu įsidėmėti.

Kitos mintys

  • Scenaristai smaginasi išnaudodami senstantį Jaunėlį - jis jau į nieką nekreipia dėmesio ir įžeidinėja visų išvaizdą. Seni žmonės are the best.

Ketvirtas sezonas. Šešta serija. Everybody Hurts


Kaltės jausmas yra vienas žiauriausių dalykų, kuriuos galima patirti, nes jo atsikratyti yra praktiškai neįmanoma. Kalbu tik iš savo pusės, bet jeigu žmogus jaučiasi dėl kažko kaltas - kad ir dėl menkiausių dalykų, - jau nesvarbu, ką sako aplinkiniai ar tie žmonės, kuriems jis tariamai pakenkia, ir jis kaltas liks tol, kol su tuo nesusitaikys.

Tonio situacija šioje serijoje yra kur kas sunkesnė ir viena tų, su kuriomis, tikiuosi, susiduria mažai žmonių: kai jis sužino, jog Glorija nusižudė maždaug tuo metu, kai jis su ja išsiskyrė, Tonį pradeda kankinti žiauri kaltė. Jis žinojo, kad ji turi psichinių sutrikimų, jis matė jos kvailystes, jis suteikė jai kažkokį komfortą. Ir jis vis tiek mano, jog Glorijos mirtis yra jo kaltė.

Didelė kaltės dalis kyla dėl to, ką Glorija reiškė Toniui. Jį matėme jau ne su viena meiluže, tačiau scenaristai ne vieną kartą buvo pabrėžę, kad Tonį traukia stiprios moterys. Jis nevengia pasiduoti paprastam potraukiui, bet jo aistra Karmelai, daktarei Melfi, Italijoje gyvenančiai pusseserei ir Glorijai turi vieną bendrą dalyką: visos šios moterys yra (ar bent jau taip atrodo) savarankiškos, turinčios savo nuomonę ir nevengiančios ją išsakyti. Glorija yra aiškiausias to pavyzdys, turėjusi daug pinigų ir pati stūmusi nuo savęs Tonį, kad šis dar labiau jos norėtų, ir kažkuria prasme Toniui ji buvo kaip svajonių moteris, net jeigu savo šeimą jis galiausiai iškėlė kur kas aukščiau.

Visgi man atrodo, kad Tonio kaltė kyla ne tiek dėl Glorijos praradimo, kiek dėl suvokimo, jog jis padarė ne viską, ką galėjo. „Pie-O-My“ mus šiai serijai paruošė visai neblogai: Tonis tos serijos pabaigoje tekinas išskubėjo gelbėti žirgo. Galbūt ne todėl, kad tas žirgas jam baisiai daug reiškė, o labiau todėl, kad jis galėjo kažką išgelbėti, tačiau jam stipriai rūpėjo įdėtos pastangos.

„Everybody Hurts“ tai dar labiau užtvirtina. Tonis čia kaip pagal vadovėlį pereina visas gedėjimo stadijas, kas psichologinę serialo pusę pagilina dar labiau. Gulėdamas lovoje ir vėliau gerdamas vaistus jis yra visiškame šoke ir negali patikėti tuo, kas vyksta. Nuėjęs pas Melfi jis ant jos pyksta, kad ši nepasakė apie Glorijos mirtį, ir jai netgi grasina, kas mums dar paduos nelabai įdomių Melfi ir jos daktaro pokalbių. Tonis bando ignoruoti tai, ką nuostabiai žino, ir kaltę suversti ant kitų, net jeigu kaltas jaučiasi tik jis pats.

Tačiau įdomiausia serijos dalis prasideda tuomet, kai Tonis bando ištaisyti klaidą ir išpirkti kaltę padėdamas visiems žmonėms, kuriems reikia jo pagalbos, ir taip tikėdamasis nepakartoti kokios nors nesąmonės. Geriausiu to pavyzdžiu tampa Artis, kurio gyvenimas griūna visą šį sezoną. Artis yra dar vienas serialo veikėjas, kuriam skirti laiko man lyg ir nesinori dėl jo keistumo ir bandymo prisigretinti prie kiekvieno galingesnio už jį žmogaus, tačiau jis yra reikalingas tam, kad išryškintų kokias nors Tonio savybes. Jiedu yra draugai nuo vaikystės, kas jų santykiams suteikia visai kitokio lygio reikšmingumą.

Šįkart Arčio taikiklyje atsidūrė neaiškus alkoholio verslas, kurio smulkmenų jums nereikia žinoti - svarbiausia šioje vietoje yra tai, kad Arčiui prireikė pinigų tuo pačiu metu, kai Tonis nusprendė padėti visiems, kuriems reikia jo pagalbos. Tonis draugui pinigus davė, nes pinigai jam rūpi mažiausiai, kad ir kaip jis bandytų tai slėpti.

Toliau istorija yra susukta ir, tiesą sakant, man nepadariusi didelio įspūdžio. Visa Arčio istorija su jo ruošimusi eiti išmušinėti pinigų pas prancūzą, jo treniravimusi prieš veidrodį ir panašiai yra skirta tik paruošti faktui, kad Arčio moralė galiausiai smuks itin stipriai, ir galutinis rezultatas čia yra svarbesnis nei ėjimas prie jo. Subtilumo Arčio istorijoje nėra daug - Tonis privalo pats gelbėti žmogų, kuris jam reiškia itin daug, ir taip tarytum nepakartoti savo klaidos - ir kažkaip atrodo, kad Glorijos mirtis seriale galėjo būti aptarta kur kas subtiliau ar originaliau nei buvo pateikta čia.

Kitos mintys

  • Smagu žiūrėti, kaip Tonis padeda artimiems žmonėms visos serijos metu. Karmela pagaliau gauna pakankamai pinigų, kad galėtų investuoti ten, kur norėjo. Jos pusbrolis Rajanas irgi gauna betarpišką Tonio palaikymą. Ir visgi juokingiausia istorija, kaip visada, yra susijusi su Dženise, kurios taip visiems padėti pasiryžęs Tonis vis tiek negali pakelti ir kuri net pačią jausmingiausią istoriją apie kito žmogaus nusižudymą paverčia istorija apie save. Bet pripažįstu, tai žiūrėti vis tiek yra smagu.
  • AJ siužeto linija šitoje serijoje irgi atrodo kaip užimanti kur kas daugiau laiko nei turėtų. Pati idėja yra visai nebloga, kai tris sezonus ant savo tėvo dėl jo turtų pykęs AJ, absoliučiai nekreipiantis dėmesio į mafijos pasaulį, įsivaizdavo, kad jo šeima yra išskirtinė ir kad jam tai nepatinka. Dabar pamatęs, kad yra žmonių, kurie gyvena dar geriau nei jis, AJ suglumsta, nes jis visą laiką gyveno su tuo išskirtinumo jausmu ir dabar turės susitaikyti su kiek prastesniu vaidmeniu. Istorija perteikta per daug grubiai, tačiau mintis man visai patinka.
  • Ai, ir AJ vaidinantis Robertas Ileris staigiai tapo geresniu aktoriumi. Gal anksčiau tiesiog neatkreipiau dėmesio, o gal bendraamžės aktorės įtraukimas jį paskatino pasitempti, tačiau rezultatas visai geras.
  • Kristoferio istorija šioje serijoje yra labiau orientuota į ateitį - Tonis jį paskiria savo pasiuntiniu ir pažada, kad dabar daugumą savo įsakymų perduos būtent per jį. Kristoferis ta proga vėl pradeda vartoti narkotikus, apie ką išsiaiškinęs Tonis veikiausiai neapsidžiaugtų.
  • Furijaus atvykimas pas prancūzą ištaiso bet kokias šios serijos klaidas.
Namų darbai: s04e07 - Watching Too Much Television / s04e08 - Mergers and Acquisitions

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą