2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

„Sports Night“: genialaus scenaristo darbus iššifruojantis serialas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Sports Night“ serijos.

Kai žmogus pradeda žiūrėti to paties režisieriaus ar scenaristo filmus ne atsitiktinai, o specialiai, tas žmogus jau yra vienu dideliu žingsniu arčiau kino supratimo. Jis gali lyginti, suprasti kai kuriuos dėsningumus ir ne tik juos analizuoti, bet kartu ir paprasčiausiai jais mėgautis. Ir geriausius kino kūrėjus išskiria būtent tai, kad gali peržiūrėti visus jų filmus ir suprasti, jog net jeigu juos kūrė tas pats žmogus, jie visi yra tokie skirtingi, bet kartu ir turintys kažkokį bendrą stilių, kad bet kas to tikrai nepasiektų. Dėl to Martino Scorsese filmus galima žiūrėti be pertraukos, o ties trečio Woody Alleno filmo peržiūra tenka suprasti, kad jis kažkokiu būdu jau penkiasdešimt metų kuria filmus apie tą patį neurozių kamuojamą pagrindinį veikėją, bet šita recenzija ne apie jį.

Televizijoje reikalai yra kiek kitokie, nes nėra daug žmonių, kurie per gyvenimą sukuria kelis serialus ir jeigu vieninteliam jų projektui pasiseka, daugiau jiems dirbti paprasčiausiai nereikia. Serialuose galima analizuoti atskirų serijų stilių ir taip suprasti jų kūrėją, tačiau tai nėra visai tas pats kaip kitų serialų žiūrėjimas. Todėl tokie žmonės kaip Aaronas Sorkinas ant popieriaus atrodo kaip tobula galimybė pamatyti jo kūrybos įvairiapusiškumą, dėl kurio jis yra laimėjęs begales apdovanojimų ir netgi pilną Oskarą.

Didžiausia problema šioje vietoje yra ta, kad Sorkinas turi įvairiapusiškumą, kuris yra daugmaž lygus nuliui. Pirmasis jo sukurtas serialas „Sports Night“, pasirodęs 1998 metais ir trukęs du sezonus bei parodęs 45 po dvidešimt minučių trunkančias serijas jau pirmosiomis sekundėmis išsišoka kaip Sorkino serialas. Daug dialogo, visi kažką daro, vyrauja pastovus chaosas, niekas negali atsipalaiduoti, rėkavimas, šūkavimas, muzika ir serija pasibaigia.

Logikos tame yra. Serialas pasakoja apie tai, kas vyksta sporto laidos kūrimo užkulisiuose. Sporto laida, kaip bebūtų keista, vadinasi „Sports Night“ ir yra trečia pagal žiūrimumą tokio tipo laida Amerikoje. Kitaip sakant, jos kūrėjai yra pastoviame besivejančiųjų vaidmenyje ir nuolat privalo daryti kažką, kad atkreiptų į save didesnės auditorijos dėmesį.

Laidą veda neišskiriami draugai Denas (Josh Charles) ir Keisis (Peter Krause), kurie yra be jokio subtilumo perteikta garsių JAV sporto laidų vedėjų Keitho Olbermanno ir Dano Patricko kopija, bet kadangi pastarųjų nepažįstu, man tas kopijavimas per daug problemų nesukėlė (pažiūrėjęs šitą klipą suprantu, kad palyginimas yra visai neblogas). Nors tai kartu ir parodė, kad Sorkinui su originaliomis idėjomis nėra pakeliui, kas yra matyti ir visoje jo kino bei televizijos kūryboje.

Tačiau tai jums neturėtų rūpėti, nes tikiu, kad jeigu žiūrite Sorkiną, tai žiūrite ne į jo originalumą, o stilių. Kalbėdamas iš subjektyvios pusės, didžiąją „Sports Night“ dalį žiūrėjau ne vienas ir eilinį kartą įsitikinau, kad Sorkinas turi žiauriai specifinę auditoriją. Tai sakau todėl, kad man patiko „Sports Night“, žodžiais negaliu apsakyti, kaip aš myliu „The West Wing“, „The Newsroom“ nebuvo visiška tragedija, o „Studio 60 on the Sunset Strip“ yra atskira kategorija, apie kurią dar pakalbėsim. 

Kitaip sakant, aš esu tikslinė Sorkino auditorija, ir sakydamas, kad ji yra itin specifinė, jos tiksliai įvardyti negaliu. Galiu pasakyti tik tiek, kad žmogus, su kuriuo žiūrėjau šitą serialą, tapo didžiausiu įmanomu Aarono Sorkino nekentėju. Jeigu jums reikia palyginimo, aš panašiai atsiliepiu į Woody Alleno vėmimą, kurį jis vadina filmų kūrimu, todėl tas heitinimas yra pakankamai rimtas.


Jeigu norite žinoti, ar verta prasidėti su „Sports Night“, pažiūrėkite pirmą serialą seriją ir aiškiai suprasite, nes vėliau niekas nesikeičia. Pažadu. „Sports Night“ turi tokį specifinį ritmą, su kuriuo serialo niekaip nesumaišysi, taip kad jį arba mylėsite, arba jo nekęsite. 

Tai jau esu sakęs savo „The West Wing“ ir „The Newsroom“ apžvalgose, bet kai Sorkino mašina veikia, jos niekas negali sustabdyti. Kai jis pataiko į savo temą, jis nesugeba prašauti. Nuo dialogo jums gali paskausti galvą ir įspėju, kad čia nėra serialas, kurį galima peržiūrėti per savaitgalį, nes tai sukeltų žiaurias sveikatos problemas. Tačiau čia yra neabejotinų perlų. „Sports Night“ dialogai itin retai yra susiję su pačiu sporto reporterių darbu ir labiau tiesiog su visiems suprantamu gyvenimu beigi veikėjams, ir jeigu pasiduosite tam, kad jie yra pilami be įkvėpimo ir jokios pertraukos, penkis kartus greičiau ir tankiau nei įprastame seriale, jūs turėtume sugebėti mėgautis tuo reginiu (ta prasme, jeigu perskaitėte šitą sakinį neatsikvėpdami, Sorkino tempas bus dar didesnis, todėl ruoškitės).

Kadangi suprantu, jog be palyginimų čia apsieiti negaliu, galiu pasakyti tiek, kad „Sports Night“ man patiko kur kas labiau nei „The Newsroom“. Pastarasis serialas buvo pilnas paviršutiniškų veikėjų ir Sorkinas ten bandė žiūrovų dėmesį patraukti „The Newsroom“ žurnalistų rengiamais reportažais, kas kartais buvo įdomu, tačiau kur kas dažniau tapdavo Sorkino egoizmo patenkinimu, kai jis sugebėdavo prieš metus vykusius įvykius apžvelgti jau aiškiai patikrintu būdu, kur daug improvizacijos nereikėjo. 

„Sports Night“ atrodo kur kas įdomiau, nes čia pačių reportažų absoliučiai nėra. Serialas koncentruojasi į tai, kiek darbo žmonės sudeda į vienos laidos paruošimą ir kiek daug tame yra dramos. Viskas vyksta fantastiniame Sorkino pasaulyje, kuris nežinia kiek sutampa su tikruoju, tačiau pasiruošimas kažkokiam dalykui man dažniausiai būna kur kas įdomesnis nei viso to baigtis, ir čia nėra išimtis.

Kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės, „Sports Night“ turi ir sunkiai pakeliamų aspektų. Viskas šitame seriale priklauso nuo scenarijaus (ir jeigu galvojate, kodėl taip miniu Sorkiną, nors seriale buvo ir kitų scenaristų, tai jis parašė ir sugalvojo praktiškai visas serialo serijas ir nesuteikė daug vietos pasireikšti kitiems), todėl kitiems aspektams būna paliekama ganėtinai mažai vietos. 

Kiekvienoje situacijoje skambanti visiškai ta pati muzika varo į neviltį, net jeigu dar kartą pabrėžia, kad kiekviena šito serialo minutė turi absoliučiai tą patį ritmą. Scenarijaus prasme labiausiai užknisantis dalykas yra legendinis Sorkino mikčiojimas, taip vadinamas dėl to, kad jis liepia veikėjams tą patį dalyką pakartoti kelis kartus tikėdamasis, kad nuo to tas pats sakinys taps juokingesnis, bet taip tikrai, tikrai, tikrai nėra. Sorkinas apie komediją žino didelį riebų nulį ir linksmiausios situacijos šiame seriale kyla iš bendro absurdo, ne iš konkrečių dialogų, nes Sorkino juokelių konstravimas yra apgailėtinas ir baisiai nuspėjamas. Beje, pirmame sezone „Sports Night“ turi juoko takelį, kitaip žinomą užkadriniu juoku ar tiesiog laugh track, kas atrodo ir skamba tragiškai.

Net aktoriai čia retai supranta ką daro. Geriausiai Sorkino dialogą ir jo absurdą perprantantys aktoriai yra Felicity Huffman, įkūnijanti laidos prodiuserę Deiną, kanalo, kuriame yra rodoma „Sports Night“, vadovą Aizaką vaidinantis Robertas Guillaume, ir ištikimasis Sorkino draugas Joshua Malina, vaidinantis dar vieną laidos prodiuserį Džeremį. Šitas trejetas tiesiog supranta, kad Sorkino dialogui nereikia tradicinės vaidybos; čia reikia ekspresyvumo. Niekas neatsimins, kaip tu pakreipei savo žvilgsnį prieš keletą serijų, nes subtilumui čia ne vieta, bet jeigu tu užtektinai rėksi ir garsiai kalbėsi, tave visi gerbs. 

„Sports Night“ dėl savo sugebėjimo nesustoti kartu pakenkia veikėjams, nes jų tarpusavio santykiai dažniausiai yra naudojami ne jų charakterių plėtojimui, o kaip paprastos siužeto detalės ar aliuzijos į kokius nors svarbesnius dalykus, bet galiausiai visiškai klišinių veikėjų čia nėra. Net silpniausia Sorkino vieta vadinamos moterys čia yra išplėtojamos kokybiškai, turinčios savus gyvenimus ir užsiėmimus, ir neapibrėžiamos kaip piktos būtybės, kamuojamos mergaitiškų problemų.

Galiausiai „Sports Night“ yra pats sorkiniškiausias Aarono Sorkino serialas. Ir taip, čia yra būdvardis. 

„The West Wing“ visi Sorkino sugebėjimai veikė geriausiai (tarp kitko, dėl „The West Wing“ ir baigėsi „Sports Night“, nes Sorkinas visą dėmesį sutelkė į savo naująjį projektą ir „Sports Night“ reitingai bei kokybė iškart krito), bet šiame seriale jie buvo ryškiausi, pradedant gražiais ir esmės neturinčiais dialogais, baigiant paviršutiniškais ir neaiškiais bandymais užgriebti platesnes socialines problemas. Reikia itin specifinių sugebėjimų, kad žmogus galėtų pilnai mėgautis Sorkino kūriniais, ir net jeigu aš jų visų neturiu, linkiu jums būti tuo Išrinktuoju, kadangi suprasti Sorkiną yra menas, įvaldomas ne kiekvieno.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą