2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

„Studio 60 on the Sunset Strip“: Ne. Tiesiog ne

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Studio 60 on the Sunset Strip“ serijos.

Nežinau. Tiesiog nežinau.

Aš peržiūrėjau ir sugebėjau parašyti apžvalgas visiems Aarono Sorkino serialams. Jo sukurtas „The WestWing“ yra turbūt mano mėgstamiausių matytų serialų penketuke. „The Social Network“ ir „Moneyball“ yra itin stiprūs filmai. Jeigu žiūrėsime vien į šiuos tris projektus, Sorkinas yra geriausias šių dienų scenaristas kine ir televizijoje.

Todėl jeigu klausite, kokiu būdu toje pačioje televizijoje galėjo egzistuoti „Studio 60 on the Sunset Strip“ (kurį sutrumpintai vadinsiu „Studio 60“, nes Sorkinas net negalėjo sukurti normalaus pavadinimo), aš jums neturėsiu aiškaus atsakymo. Niekas, kas yra susiję su šiuo serialu, neturi logikos, „Studio 60“ yra vienas didžiausių nesusipratimų pastarojo meto televizijoje, ir dėl to dėkokite Sorkinui.

Širdį pradeda žeisti jau vien tai, kad teoriškai serialas galėjo būti nuostabus. Jūs pagalvokite – du pagrindinius vaidmenis jame atlieka Matthew Perry ir Bradley Whitfordas. Čandleris ir Džošas. Du specifiniai, bet savo vaidmenimis į televizijos istoriją įėję aktoriai. Jie čia vaidina, atitinkamai, Metą (Sorkinas yra toks rašytojas, kad neturi laiko sugalvoti vardą, kuris atskirtų aktorių nuo veikėjo) ir Denį, rašytoją ir garsų prodiuserį, kurie į išgalvotą televiziją grįžta ant kelio užvesti į lankas nusivažiavusią laidą. Jos pavadinimas, kaip suprantate, yra ir paties serialo pavadinimas.

Laida yra paprasta „Saturday Night Live“ kopija. Čia nėra originalus ar analitinis pastebėjimas; serialas dėl tokios parodijos/kopijos ir buvo kuriamas. Kas keisčiausia, kad 2006 metais „Studio 60“ rodžiusi NBC televizija kartu pradėjo rodyti ir „30 Rock“, vieną geriausių pastarųjų dienų komedijų, kurią kūrė Tina Fey ir kuri taip pat parodijavo „Saturday Night Live“.

Tik kai „30 Rock“ buvo aukščiausio lygio parodija, kuri buvo pripildyta įdomių ir keistų veikėjų, originalių istorijų ir vis dar nepamirštamų citatų, „Studio 60“ buvo košmaras. Tiesiog. Nes viskas, ką čia darė Sorkinas, buvo nepaaiškinama jokiais motyvais. Jis čia kūrė savo autobiografiją, skleidė savo demagogijas, nesukūrė jokių veikėjų ir juos naudojo kažkokių nerišlių dialogų sakymui beigi sukūrė tokį chaosą, kuris „Deksterio“ paskutinius sezonus paverčia televizijos pažiba.

Viso to kilmė yra ganėtinai paprasta: „Studio 60“ yra Sorkino gyvenimo pasakojimas. Vargšas Matthew Perry čia turėjo įkūnyti priklausomybę nuo narkotikų besigydantį genialų rašytoją, kurio nesuprato jo bendradarbiai ir publika, ir kuris po nemenkos pertraukos grįžta parodyti tai, ką moka. Jis taip pat anksčiau draugavo su viena iš laidos žvaigždžių, ir dabar jam sunku su ja vėl susitaikyti. Pirmos serijos pradžioje žiūrovus turi užkabinti tai, kad dabartinis „Studio 60“ vadovas nusprendžia palikti laidą su didžiuliu monologu, kritikuojančiu dabartinę televizijos būseną (kaip gerai, kad Sorkinas tokio dalyko daugiau niekada nenaudojo, ir kaip gerai, kad iš nieko jo nenukopijavo).

Bet, anot Sorkino, tai tėra sutapimai, nes jis čia jokių autobiografinių detalių neįtraukė. Ir šiaip aš į tokius dalykus dažniausiai bandau nekreipti dėmesio, nes stengiuosi atskirti žmogaus asmeninį gyvenimą ir jo kūrybą. Dažniausiai suprantu, kad tai yra dviveidiškas požiūris ir dėl jo aš galiu lengvai išsisukti nekalbėdamas apie Romano Polanskio ar Woody Alleno užkulisinius nuotykius, nors galiausiai man yra aišku, kad kiekvienas kūrėjas į savo kūrinį atneša kažką iš savo gyvenimo.

Sorkinas į „Studio 60“ sunešė viską, išpylė ir liepė toje trijų aukštų namo aukščio mėšlo krūvoje išrūšiuoti reikalingus dalykus. Mano patarimas toks: nežiūrėkite šito serialo. Kartais blogus kūrinius reikia pažiūrėti tam, kad dar labiau suprastum gerųjų kokybę, bet „Studio 60“ nėra vienas jų. Kai Aaronas Sorkinas parašo kiekvieną serialo, trukusio vos vieną sezoną, seriją, galite būti tikri, kad kiekvienas seriale pasakomas teiginys yra Sorkino mintis. 

Jis veikėjus supranta ne kaip atskirus žmones, kurie galėtų paveikti žiūrovus, įstrigti jų atmintyje ir niekaip jos nepalikti. Ne, veikėjai jam yra priemonės, kuriomis naudodamasis jis gali pasakyti pasauliui tai, ką jis galvoja, tikėdamasis, kad jį išgirs ir supras milijonai žmonių. Dėl išgirdimo jis gal ir teisus, bet supratimas čia mažai tikėtinas.

Rimtai, „Studio 60“ yra neeilinis chaosas. Iki tam tikro lygio tai yra bandymas imituoti genialųjį „Saturday Night Live“, kartu su griežtojo Lorne‘u Michaelsu, pranešėjais, aktoriais ir lygiai tokiomis pačiomis rubrikomis kaip originale. Jau vien tai turėtų sufleruoti, kiek mažai čia yra originalumo.


„Studio 60“ laida Sorkinui yra dar viena demagogijos nešimo platforma. Tik dabar aš jums galiu pasakyti, kodėl „30 Rock“ truko septynis sezonus, o „Studio 60“ galima buvo sudeginti po pirmos valandos: pirmasis serialas niekada nerodė pačios „Saturday Night Live“ parodijos ir koncentravosi tik į laidos kūrimo procesą. Net jeigu „30 Rock“ sukūrė viena geriausių „Saturday Night Live“ rašytojų Tina Fey, ji niekada nebandė kurti komedijos kitoje komedijoje, nes ji suprato, kad tai būtų nelogiška ir stipriai arogantiška.

Bet ji nėra Sorkinas. Jam neįdomus laidos kūrimo procesas – jis yra įsitikinęs, jog jo humoras yra pats geriausias. Aš niekada nesu norėjęs taip išsibadyti akis, kaip žiūrėdamas tas „Studio 60“ vietas, o aš esu matęs praktiškai visus Woody Alleno filmus ir netgi kelias bulgarų dramas. 

Tai, ką jis supranta kaip komediją, susiveda į paprastą faktą, kad jis įprastą sakinį pabaigia ne taip, kaip žmonės tikisi, ir visa studija miršta iš juoko. Kiekvienoje serijoje jūs galite pamatyti talentingąją Sarah Paulson, parodijuojančią prieš kokius dvidešimt metų populiarią Holly Hunter, ar Simoną Helbergą, kuris nuolat pristato savo tragišką Tomo Cruise‘o ar Nicolo Cage‘o parodiją. Sorkinas įsivaizduoja, kad tai yra juokingiausi dalykai pasaulyje, ir Perry herojų kelia iki aukštumų bei bando įtikinti, kad jis yra komedijos genijus, ir prašau nušaukit mane dabar.

Tačiau čia nėra viršūnė. Čia tėra ledkalnio pradžia. Tikrasis serialas yra ten, kur prasideda muilo opera. 

Tradiciniu Sorkino stiliumi „Studio 60“ rodančiam kanalui vadovauja moteris, kuriai yra suteikiama viena moteriška problema (seriale „Sports Night“ Felicity Huffman jaudinosi, kad negali susirasti padoraus vyro; „The Newsroom“ pagrindinė moteris visaip kaip bandė susitaikyti su Jeffo Danielso veikėju). 

Šiuo atveju nuostabioji Amanda Peet buvo nėščia. Neklauskit kaip, nesvarbu. Visa tai iššaukia kažkokią meilės istoriją, kažkokių problemų, kažką apie medicinos sistemą Amerikoje ir lyčių nelygybę, ir visa tai aš vadinu žodiniu vėmimu. Sorkinas yra visagalis, jam niekas nieko negali prikišti, nes jeigu galėtų, jie pridaužytų Sorkiną su jo parašytais scenarijais, ir jie būtų nepakaltinami, nes toks dalykas nėra baudžiamas.

Ir taip, jeigu norite, čia yra ir karo tema. Afganistane. Kitaip sakant, iš apgailėtino, į neviltį varančio bandymo sukurti kažką panašaus į komediją, Sorkinas galiausiai nuėjo muilo operos keliu siekdamas sukurti didžiausias įmanomas intrigas ir sukurti kažką panašaus į „The West Wing“, su aliuzijomis į didesnes pasaulio problemas ir visą neteisybę. Istorija apie Afganistaną yra tokia apgailėtina, tokia nepakeliama, pritempta ir neveikianti dėl tų gėdingai vienpusiškų veikėjų, kad čia yra žemiausias Sorkino lygis, o „The Newsroom“ jis bandė išklausyti ir moteris prievartaujančių vyrų pusę, todėl apsvarstykit šitą teiginį.

Vienintelis dalykas, kurį Sorkinas čia bent jau išbandė kitaip, yra jo dialogas, kuris nebūtinai tryško per kraštus ir tarp sakinių netgi atsirasdavo pauzės. Bet tai tiesiog simbolizavo, kad vienu savo karjeros metu Sorkinas buvo palietęs absoliutų dugną, kai negalėjo išlaikyti netgi savo tradicinio stiliaus ir privalėjo pauzėmis ir kvailiausiomis įmanomomis istorijomis užkišti eterį. 

Prašau, nežiūrėkite šito serialo ir įrodykite man, kad aš neaukojau savo laiko be reikalo ir sugebėjau jus išgelbėti bent nuo kokio nors blogio.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą