2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Telemanai 2015

Sveiki atvykę į trečiuosius Telemanų apdovanojimus - prestižiškiausius tarptautinės televizijos apdovanojimus šitame tinklaraštyje.

Kadangi apačioje teksto yra užtektinai, ilgai jūsų čia negaišinsiu. Šiemet, skirtingai nei 2013 ar 2014 metais, šiuose apdovanojimuose nerasite geriausių serialų ir geriausių naujų serialų kategorijų. Jos pasirodys kaip atskiri straipsniai artimiausiomis dienomis, nes televizijos šiemet buvo tiek daug, kad apie geriausius serialus pakalbėti keliais žodžiais būtų tiesiog nepadoru.

Ir visgi kalbėti yra apie ką, dėl ko šitie apdovanojimai ir egzistuoja. Vėlgi, jie yra sudaryti tik iš tų serialų, kuriuos esu matęs aš pats, bet tikėtina, kad mačiau visus jūsų žiūrimus serialus ir dar daugiau, todėl visus juos tikrai būsiu apsvarstęs. Nors jūsų komentarų ir nuomonių tikrai laukiu, iškart pasakau, kad apie šituos apdovanojimus galvotumėt kaip apie pagerbiančius geriausiuosius, ne kaip apie bandymą palikti už borto man mažiau patikusius. Tiesiog fiziškai neužteko vietos įtraukti visus man patikusius elementus šių metų televizijoje, nors komentarai apie „Game of Thrones“ praleidimą yra visad laukiami.

Ai, ir apačioje neatskleidžiu jokių svarbių serialų siužeto detalių, todėl žiūrėkite drąsiai.

Telemanas geriausiam į TOP 10 nepatekusiam serialui


Show Me a Hero
BoJack Horseman

Kaip ir minėjau, geriausių šių metų serialų dešimtuką pamatysite kiek vėliau, bet vieną dalyką privalote žinoti jau dabar: jį sudaryti buvo sunku. Šiemet peržiūrėtų serialų yra galybė, vos keli jų yra nuoširdžiai blogi ir dauguma jų yra bent jau geri, o kokie 25 - laisvai pretenduojantys į TOP 10, todėl ši kategorija yra skirta tiems, kurie beveik pateko į tą dešimtuką.

Dviejų šių serialų dar neaprašinėjau - „BoJack Horseman“ apžvalgos paskelbimui niekaip nerandu tinkamo laiko, kadangi tam tikrai reikia susikaupti (kai pamatysite recenziją, suprasite kodėl), o „Show Me a Hero“ nusprendžiau neaprašinėti (net jeigu Oscaras Isaacas ten yra nuspėjamai geras). Abu serialai lenda giliai į depresijos teritoriją, ją nagrinėja visiškai skirtingais būdais ir mane pribloškė ne vienoje situacijoje.

Antrą kvėpavimą įgavęs „Louie“ šiame sezone irgi darė stebuklus, radęs tą tobulą balansą tarp savo išskirtinės komedijos ir arthauzinio ketvirto sezono, kuris man įspūdžio nepaliko. „Parks and Recreation“ iš šio gyvenimo pasitraukė taip gerai, kad kažko papildomai net negalėjau prašyti. Visi veikėjai gavo pakankamai laiko, o serialas dar kartą įrodė, kad vien rodydamas gerumą gali tapti jausmingiausi ir labiausiai į paširdžius trenkiančiu reginiu televizijoje.

Visgi „Justified“ paskutinis sezonas buvo arti tobulybės, grįžęs prie serialo šaknų ir sugrąžinęs visą istoriją pradėjusius veikėjų konfliktus, kurių kulminacija buvo ir netikėta, ir tuo pačiu visiškai logiška bei protinga. Scenarijus pasiekė antro sezono (vieno geriausių mano matytų televizijos sezonų) aukštumas, Timothy Olyphantas, Waltonas Gogginsas ir Joelle Carter privertė dar labiau rūpintis savo veikėjais, ir „Justified“ galiausiai sugebėjo sukurti emocingas scenas ten, kur jos visai neturėjo būti, bet dėl to veikė dar nuostabiau. „Justified“ man visada bus tas serialas, kurį žino mažai žmonių ir kuris yra mano go-to rekomendacija absoliučiai bet kam, kas paprašo rekomendacijos, ir šeštasis sezonas parodė, dėl ko aš niekad nesigailėsiu patarinėdamas žiūrėti visas 78 serijas.


Telemanas geriausiam į TOP 10 nepatekusiam naujam serialui


Empire



Taip, bus ir naujausių serialų dešimtukas, nes jų yra per daug, kad galėčiau juos visus praleisti pro šalį. Ta prasme, už šito dešimtuko ribų man dar liko kokie aštuoni visiškai padorūs serialai, todėl televizijos tikrai yra daugokai.

Iš šio penketo man daugiausiai emocijų neabejotinai suteikė „Wet Hot American Summer“, kuriam visiškai nerūpėjo plati komedija - šitas serialas buvo specifiškas, jo juokeliai buvo kaip nieko kito, o geresnės aktorių kombinacijos šiemet turbūt nebuvo niekur kitur. „Ash vs. Evil Dead“ irgi yra panašioje kategorijoje, kai serialu galiu tiesiog mėgautis ir kuris sugeba parodyti kažką lyg ir matyto, tačiau tai padaro originaliai ir įsimintinai. „Sense8“ ir „Empire“ yra tie serialai, kuriuos labiau gerbiu nei myliu, nes praktiškai viską, ką jie nusprendė padaryti, jie padarė, ir tuo pačiu sugebėjo mane (daugiau ar mažiau) nudžiuginti tai darydami, todėl taškas jiems

Ir kai pagalvoju, mažai serialų mane šiemet nustebino taip, kaip „The Last Man on Earth“. Pirma jo serija buvo neįtikėtinai ambicingas bandymas padaryti kažką dar nematyto televizijoje, ir net jeigu ne kiekviena serija yra būtent tokia, „The Last Man on Earth“ turbūt kiekvieną savaitę yra originaliausias serialas televizijoje. Kartais jam reikia surimtėti ir tuo pačiu suteikti daugiau laiko savo nuostabiems aktoriams (nors dažniausiai užtenka ir improvizuoti kaip niekas kito mokančio Willo Forte), bet rimtai kritikuoti serialą tiesiog negaliu.

Telemanas geriausiam pasibaigusiam serialui


Parks and Recreation
Justified

Apie visus šituos serialus esu rašęs tikrai nemažai ir jeigu mano blogą skaitote ne pirmą kartą, turbūt žinot, kaip juos visus myliu. „Parks and Recreation“ pristatė mano mylimiausius veikėjus komedijoje. „Justified“ davė gražiausius dialogus, išsakytus žmonių, kurie po penkių minučių bus nužudyti vis originalesniu būdu. „Community“ pavadinau animaciniu serialu realybėje, nes tokios ambicijos televizijoje nebuvau matęs ir gal jau nepamatysiu. Kalbėdamas apie meilę „Hannibal“ jus užknisau negyvai, bet kaip galima nemylėti serialo, kuris yra pats gražiausias, kurio pagrindiniai veikėjai yra aiškiai įsimylėję vienas kitą ir kuris kažkokiu būdu sugebėjo tris metus išgyventi televizijoje, kurią gali pažiūrėti kiekvienas mažas vaikas ir ten pamatyti savo ką tik iškeptą koją valgančią moterį.

Tai sakau todėl, kad žinotumėt, jog šita kategorija nėra lenktynės ir kad visus čia išvardintus serialus garbinu vienodai ir pasirinkti vieną jų yra sunku, tačiau nesuteikti didesnės svarbos „Mad Men“ irgi atrodo neteisinga. Istorijoje buvo mažai serialų, kurie mane taip ilgai vertė galvoti apie juos net ir išjungus televizorių (gal nebent „Lost“, „Sopranai“ ir „Breaking Bad“), kurie pristatė tokius netobulus ir dėl to įdomius veikėjus, ir išvis nebuvo serialo, kuris sukūrė seriją, kurią peržiūrėjau tris kartus iš eilės („The Suitcase“; nėra už ką). Matthew Weineris sukūrė daugiasluoksnį šedevrą, kurio pabaiga buvo nepriekaištinga.

Telemanas geriausiam pagal komiksus sukurtam serialui


The Flash
The Walking Dead
Agents of SHIELD

Apdovanojimų paskirtis nėra vien pagerbti geriausius; apdovanojimai kartu funkcionuoja ir kaip platforma atkreipti dėmesį į mažiau pastebimus dalykus ir vis galvojau, kokių kategorijų dar galima prikurti, kai supratau, kiek neadekvačiai daug mano laiko užima pagal komiksus sukurti serialai. Tikėtina, kad visus juos jūs žiūrite, tačiau geriausią jų vis tiek reikia išrinkti.

Abu „Netflix“ šiais metais pristatyti serialai buvo nuostabūs - „Daredevil“ ir „Jessica Jones“ sugebėjo parodyti, kaip reikia kurti istorijas apie superherojus nenaudojant įspūdingo biudžeto, sukuriant gilias ir asmeniškas situacijas beigi suderinti humorą ir „Marvel“ nebūdingą slogią atmosferą. „The Walking Dead“ pirmoje šių metų pusėje prasidėjo itin daug žadančiai, tačiau į penkto sezono galą vėl sugebėjo grįžti prie kvailų įpročių. Šeštą sezoną pasivijau tik pastarosiomis dienomis ir serialo kelias vėl tas pats, kai nuo pagerėjimo sugebama sugrįžti prie niekam nereikalingo status quo. Ir jeigu jums įdomu, „Arrow“ į kategoriją neįtraukiau todėl, kad kiti serialai man sukelia kur kas daugiau emocijų (net TWD), nors prie „Arrow“ smulkiai kabintis irgi nėra kaip.

„Agents of SHIELD“, tuo tarpu, šiemet yra vienas maloniausių akiai serialų, kai scenaristai pagaliau atrado savo veidą ir išnaudoja visas keistas „Marvel“ savybes jam parodyti. Inhumans istorija sugebėjo suteikti veikėjams kur kas daugiau žmogiškumo nei anksčiau ir jeigu ne „The Flash“, AoS būtų šitos kategorijos nugalėtojai.

Tačiau „The Flash“ egzistuoja. Serialas, iš pradžių skambėjęs kaip skubus būdas pasinaudoti „Arrow“ populiarumu, per pirmą savo sezoną tapo linksmiausiu reginiu televizijoje, kur visi veikėjai spinduliuoja gerumu, visi su serialu susiję žmonės jį yra įsimylėję ir visos jame rodomos istorijos yra tokios absurdiškos ir tuo pačiu pastatytos apie puikiai išplėtotus veikėjus, kad šypsena nuo mano veido dingsta retai. Čia yra serialas, kuris save pažįsta nuostabiai ir kuris jau nesugeba prašauti, ko turbūt nesitikėjo absoliučiai niekas, ir jis šioje kategorijoje tiesiog dominuoja.

Telemanas labiausiai patobulėjusiam serialui



Pirmas „Fargo“ sezonas neturėjo būti toks geras. Vieno stipriausių Coenų filmų perdirbinys buvo absoliučiai nereikalingas, nes istorijos ten daugiau tiesiog nėra. Tačiau scenaristas Noah Hawley, padedamas Martino Freemano ir Billy Bobo Thorntono, tas išankstines prognozes paneigė suteikdamas įdomią ir originaliai pateiktą istoriją.

Bet ją tęsti juk neapsimokėjo. Ta prasme, visiškai nauji veikėjai, nauja istorija ir tik iš dalies su pirmu sezonu susijęs siužetas? Gal palikim gerą dalyką taip, kaip yra.

Čia yra viena iš nedaugelio situacijų, kuriose man patinka klysti. Antras sezonas nunešė visų jį žiūrėjusių žiūrovų stogą. Aštunto dešimtmečio pabaiga su artėjančiu Reagano dominavimu suteikė nuostabų kontekstą naiviems serialo veikėjams išdarinėti dar keistesnius dalykus nei anksčiau. Veikėjų čia buvo dar daugiau, kai serialo centre atsidūrė dvi konfliktuojančios nusikalstamo pasaulio šeimos, į nusikaltimus netyčia įsivėlusi šeima ir teisėsaugą atstovaujanti šeima, o kažkur tarp jų įsipainiojo ir Nickas Offermanas. Visiems jiems buvo suteikta tiksliai tiek laiko, kiek reikėjo: pakankamai, kad pažintumėm veikėjus ir kad jie mums atsiskleistų, bet ne tiek, kad spėtų atsibosti.

Negana to, Hawley su savo komanda suprato, kad geriausia lyderių savybė yra ta, kad jie visiems rodo kelią, o ne paskui kažką seka. Ta prasme, jūs televizijoje anksčiau mažai kur matėt tokių nuostabių montažų ir muzikinių pasirinkimų, ir garantuoju, kad jų dabar matysite dar dažniau. 

Sezono pabaigoje „Fargo“ naivius veikėjus sugebėjo paversti dramos įsikūnijimu, kai visi jų keistumai buvo paaiškinti labiausiai širdį spaudžiančiu būdu, tačiau nieko, kas buvo padaryta anksčiau, nebuvo išsižadėta. Aš nežinau, kada paskutinį kartą kokio nors ir taip gero meno kūrinio pratęsimas savo pirmtaką pralenkė taip stipriai, tačiau „Fargo“ į šitą kompaniją neabejotinai įsijungia.

Telemanas geriausiam metų atradimui


Rick and Morty

Šita kategorija yra skirta serialams, kurie yra jau pasibaigę ar rodo jau ne pirmą sezoną, tačiau juos pamačiau tik šiemet.

Nekalbėsiu daug, juolab kad „Rick and Morty“ recenzija taip pat greitai atsiras šiame bloge. Tiesiog pasakysiu taip, jog kad ir kaip aš įsivaizduoju matęs visas komedijos rūšis, mane karts nuo karto kažkas visiškai pribloškia ir aš niekaip nepasimokau.

„Rick and Morty“ šioje situacijoje yra Exhibit A - serialas, sukurtas kito mano mylimo serialo „Community“ kūrėjo Dano Harmono ir ne ką mažiau talentingo Justino Roilando, parodo taip toli nuo įprastinės komedijos nutolusias idėjas, kad niekaip negali patikėti, jog žmonės sugeba sukurti kažką panašaus. „Rick and Morty“ scenaristai, tiesiogiai ir netiesiogiai, operuoja kitoje dimensijoje ir rodo dalykus, apie kuriuos daugelis net bijo pagalvoti, apgaubia juos ant grindų verčiančia voliotis komedija ir tuo pačiu sugeba suspausti gerklę. Televizijoje konceptualizmas turbūt yra neegzistuojanti meno rūšis, tačiau „Rick and Morty“ yra arčiausiai prie jos priartėjantis serialas.

Verti paminėjimo: „Mr. Show With Bob and David“ (nes parodė, iš kur atsirado šių dienų komedija); „Peaky Blinders“ (nes parodė, kad ne visi serialai, kuriuos mane įkalbinėja žiūrėti kiekvieną dieną, yra blogi); „Broad City“ (nes tikroviškumas komedijose yra tikrai įgyvendinamas dalykas).

Telemanas geriausiai serijai


International Assassin, The Leftovers

Apie „The Leftovers“ jūs iš manęs girdėsite dar ne kartą. Iš dalies - dėl šitos serijos. Serijos, kuri būtų neįmanoma niekur kitur, bet seriale, kuriame prieš kelis metus paslaptingai dingo du procentai Žemės gyventojų, parodyti pomirtinį gyvenimą, atrodantį kaip prabangus viešbutis, yra visai normalu.

„International Assasin“ mane labiausiai pakerėjo turbūt dėl to, kad pomirtinis gyvenimas čia buvo pateikiamas man dar nematytu būdu: veikėjai suprato, kad jie jau nebėra savoje realybėje, tačiau ir nevaikščiojo murmėdami, kad negali patikėti, jog viskas šitaip atrodo. Neperspausta simbolizmu ir metaforomis, serija sugebėjo atrasti visiškai naują ir iki jos neegzistavusį būdą išspręsti įsisenėjusius konfliktus, tai padarė keldama įtampą ir turėdama pastebimas pasekmes veikėjams, ir man ją reikėjo peržiūrėti du kartus, kad sugebėčiau bent iš tolo suprasti tai, ką pamačiau. Tai buvo serija, kuri drąsiai galėjo būti sukurta vien dėl scenaristų noro parodyti, kiek jų galvose knibžda idėjų, tačiau ji tapo tarytum atmestinai pateiktu (ir ilgainiui sugrįžusiu) reikšmingu istorijos elementu, ir aš niekaip nesuprantu, kaip toks dalykas galėjo atsidurti televizijoje.

Verti paminėjimo: Do Mail Robots Dream of Electric Sheep, The Americans (nes ir taip lėtai įtampą keliantis serialas sugebėjo sulėtėti dar labiau ir iš to gauti dar didesnę naudą); The Wrath of the Lamb, Hannibal (nes geresnio būdo baigti tokį serialą net ir negalima prašyti); Five-O, Better Call Saul (nes Jonathan Banks); The Testimony, Veep (nes geriausia ir didžiausią biudžetą televizijoje turinti komedija parodė, kad humoras gali kilti tik iš kalbėjimo apie politiką); Person to Person, Mad Men (nes „Coca-Cola“ yra tai, ko jums reikia).

Telemanas geriausiam aktoriui


Justin Theroux, The Leftovers

Apie klasikinius geriausių aktorių pasirinkimus jūs jau žinote: Kevinas Spacey laimės dar kelis apdovanojimus už tą savo nepakenčiamą serialą, visi bus nustebę, kad Bobas Odenkirkas moka vaidinti, Jonas Hammas kažkur dar sugebės pralaimėti, ir dar ten bus kažkas iš „Downton Abbey“, nes pagal kontraktą taip reikia.

Theroux nebus jokiuose apdovanojimuose, nors turėtų būti. Anksčiau man pažinotas kaip Jennifer Aniston vaikinas arba, geriausiu atveju, „Tropic Thunder“ scenaristas, antrame „The Leftovers“ sezone jis geriausiu įmanomu būdu įkūnijo palaužtą, savo kūne neapsiprantantį, tačiau į gyvenimą iš visų jėgų besikabinantį žmogų, kuris niekaip nepraranda vilties. Jo vaidyba yra labiau subtili nei išraiškinga, tačiau tam reikia dar daugiau sugebėjimų, ko niekad nesupras Oskarų balsuotojai, apdovanojantys Eddie Redmayne'ą vietoje Michaelo Keatono, bet čia ne apie juos. Čia apie Theroux, kurio natūralios išraiškos laiko visas „The Leftovers“ detales kartu ir kurio vaidyba yra tokia gera, kad jos nepamatyti yra per daug lengva.


Verti paminėjimo: Rami Malek, Mr. Robot (nes kartais per daug užsibrėžiantis serialas į jį gali atsiremti visada); Mads Mikkelsen, Hannibal (nes jis šiemet pasiekė naują kraupumo lygį); Will Forte, The Last Man on Earth (nes kartais jis perspaudžia, bet kartais nėra žmonių, kurie mane prajuokintų taip, kaip jis).

Telemanas geriausiai aktorei


Taraji P. Henson, Empire

„Empire“ nėra serialas, kurį vadinčiau geru tradicine prasme - tai, ką jis daro, daro tikrai gerai, tačiau mane tai sužavi ganėtinai retai. Visgi Henson yra užtektina priežastis peržiūrėti bent kelias serialo serijas. Aš apie ją girdėjau kiekvieną dieną visus šiuos metus, bet vis tiek nebuvau pasiruošęs tam, kokią energija ji sugeba atnešti į serialą ir kaip tai mane paveikia. Ji yra ekspresyvi, garsiai rėkianti, sarkastiška, bet per pusę sekundės sugebanti persimainyti ir parodyti subtilią draminę vaidybą. Pamatyti bent kelias jos vaidybos minutes yra būtina.

Vertos paminėjimo: Kirsten Dunst, Fargo (nes persimainyti iš paprasto naivumo į naivumu grįstą realybę gali mažai kas); Krysten Ritter, Jessica Jones (nes gerai sutarti su kiekvienu aktoriumi yra išskirtinis įgūdis); Amy Poehler, Parks and Recreation (nes ji mane išmokė per daug, kad ją dabar pamirščiau).

Telemanas geriausiam antro plano aktoriui


Bokeem Woodbine, Fargo

Visi „Fargo“ aktoriai šiemet buvo itin aukšto lygio ir to vis tiek neužteko, kad prilygtų Woodbine'ui. Daug keistenybių prikalbėjęs Maikas Miliganas man buvo sunkiausiai suprantamas šio sezono veikėjas geriausia įmanoma prasme, kadangi visą laiką galvojau, kad po jo ilgais monologais slypi kažkas gilesnio ir galiausiai neklydau. Woodbine'as spinduliavo tuo pasitikėjimu savimi kai tik išsižiodavo sakyti rimtą monologą ir tuo pačiu nepavertė Maiko mitine būtybe ar kažkokiu nenugalimu veikėju. Jeigu ne jis, serialui nupiešti įtikinamą pabaigą Maiko istorijai būtų buvę itin sunku.

Verti paminėjimo: Jonathan Banks, Better Call Saul (nes čia yra daugiausia, ką galiu padaryti siekdamas atitaisyti neteisybę, kad jis nelaimėjo Emmy); Tituss Burgess, Unbreakable Kimmy Schmidt (nes mažai veikėjų mane šiemet prajuokino taip kaip Taitusas, ir Burgessas yra pagrindinė to priežastis); Nick Offerman, Fargo ir Parks and Recreation (nes abiejuose serialuose išdarinėjo stebuklus, o jo knyga „Gumption“ yra vienas geriausių šiais metais skaitytų dalykų).

Telemanas geriausiai antro plano aktorei


Marsai Martin, black-ish

Turbūt lengviausias pasirinkimas iš visų šitų apdovanojimų. Įprastai vaikai aktoriai būna, na, tiesiog prasti - jeigu dramose jie gali tiesiog sėdėti kaip šeimos elementai, komedijose reikia humoro supratimo, kurio jie beveik niekad neturi.

Martin jo turi į valias, sugebėdama įkūnyti savimi pasitikinčią Dianą, kuri yra protingesnė už visus kitus serialo veikėjus, tačiau vis dar yra mažas vaikas (galvokit apie Stewie iš „Family Guy“). Ji sarkazmą, ironiją ir visus dalykus, kurie yra susiję su kažkuo daugiau nei paprastu scenarijaus įsiminimu, perteikia su tobulai situacijai tinkančiomis emocijomis ir mane žavi kiekvieną kartą.

Vertos paminėjimo: Anna Chlumsky, Veep (nes veikėjai retai pratrūksta taip, kaip turėtų, bet šitas sezonas buvo vienas geriausių įmanomų pavyzdžiui); Joelle Carter, Justified (nes sukaupusi jėgas sugebėjo priversti mane rūpintis veikėja, kuri anksčiau buvo klaikiai neįdomi); Ann Dowd, The Leftovers (nes jai reikėjo įkūnyti moterį, kuri sugeba visus įkyrėti, ir jai tai pavyko nuostabiai).

Telemanas geriausiam lietuviškam projektui


Kitokie pasikalbėjimai

Kiekvienais metais istorija ta pati: vis pasižadu, kad kreipsiu daugiau dėmesio į lietuvišką televiziją, ir vis pažado neištęsiu. Aš ją žiūriu, tiesiog žiūrėti į ją iš kritinės pusės yra sunkiau ir reikalauja kur kas daugiau jėgų.

Ir dabar galvoju, kad jeigu rašau apie „Netflix“ serialus kaip apie geriausius, kuo YouTube yra kitoks? Daug kuo, bet čia ne esmė. Esmė tame, kad „Kitokie pasikalbėjimai“ yra kažkas, kas mane sužavi kiekvieną kartą kaip dalykas, atsiradęs iš paprasčiausios įmanomos idėjos pasodinti du žmones ir liepti jiems kalbėtis. Late-night žanras pas mus yra neegzistuojantis, bet čia yra arčiausia, kiek esame prie jo priartėję, ir smūgis į klyną visiems tiems, kurie sako, kad Lietuvoje nėra įdomių žmonių. Anksčiau tiesiog nebuvo kaip pirštu parodyti, kad įdomių žmonių yra per akis, o dabar šita galimybė atsirado ir tikiuosi, kad artimiausiu metu niekur nedings, nes kitaip vėl turėčiau rašyti apie Starkaus ir Radzevičiaus keliones kaip apie vienintelį gerą dalyką Lietuvos televizijoje.

Telemanas geriausiai metų citatai


What the hell did I do? Killed them all, of course. - The Jinx

O kas, anot jūsų, yra tikrieji šitų kategorijų laimėtojai? Ir kokių kategorijų reikia pridėti kitais metais (nes mano idėjos po truputį senka)?

3 komentarai:

  1. O kaip su "Agent Carter"? Laikmetis, stilistika, slaptos misijos ir visi tie Miss Carter ir Mister Jarvis angliški reikaliukai tikrai turėtų surasti savo vietą komiksų kategorijoje. p.s. ir ne būtinai pirmą, bet antrą - tai tikrai (po Agents of SHIELD :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ištvėriau tik kelias serijas ir manęs tiesiog nesužavėjo. Daug skaičiau, kad į sezono galą pasitaisė ir gal peržiūrėsiu pirmą sezoną iki antro pradžios, bet nepanašu, kad galėčiau rašyti jį prie geresnių serialų.

      Panaikinti
    2. Na man paliko teigiamą įspūdį jau po pirmos serijos ir tikrai nereikėjo laukti sezono pabaigos. Taigi matyt čia susidūrėm su skonio reikalu, o ne serialo kokybe.

      Panaikinti