2016 m. gruodžio 20 d., antradienis

Visų 2016 m. serialų TOP 10

Vakar kalbėjome apie dešimt geriausiųjų serialų, kurie debiutavo tik šiemet. Nors jie yra išties stiprūs, veteranai visada sugeba įrodyti, kad jiems pasipriešinti sunku, todėl į šį, galutinį dešimtuką yra įtraukti ir jie.

Metų apžvalgą tuo ir pabaigsim.

Gero skaitymo.

(Serialų aprašymuose spoilerių nėra.)

10. The Night Of
Detektyvinė istorija, sukurta pagal visus geriausiai žinomus šio žanro šablonus, neturėtų veikti taip gerai, kaip veikia dabar, nors seriale atrasti kokius nors neatitikimus irgi yra be galo sunku. Jameso Gandolfini plėtotas, „Šindlerio sąrašo“ ir „The Wire“ scenaristų kurtas serialas apie žmogžudyste apkaltintą jaunuolį (Riz Ahmed) yra ne kartą matyta, skaityta ar girdėta istorija apie prisitaikymą prie staigiai (ir galbūt neteisingai) pasikeitusio gyvenimo, todėl turbūt reikėtų galvoti, dėl ko serialas atrodė taip originaliai ir buvo toks sėkmingas, ir visgi to daryti visai nesinori.

Galbūt čia veikia tai, kad serialas užgriebia nematytą istorijos kampą - diskriminacija prieš musulmonus yra dažnai televizijoje matomas, tačiau retai iš pačių musulmonų pusės pasakojamas reiškinys. Gal paveikia tai, kad serialas savo istorija ir vizualiąja puse yra hipnotizuojantis, atrandantis subtilumą vietose, kuriose jo neturėtų būti. Vienaip ar kitaip, „The Night Of“ įtraukia dėl savo siužeto ir veikėjų, o jį žiūrėdamas jauti kažkokį paralyžių, kai serialas tave paima už rankos ir nespėjus pasipriešinti atveda iki pabaigos. Tokios, kuri atrodo visiškai kitaip, nei galima būtų pagalvoti pamačius jo pradžią, ir tuo žaviesi vis labiau ir labiau, nes retas serialas gali tai pasiekti nepadarydamas nei vieno staigaus ar nelogiško posūkio. „The Night Of“ ir yra tas retas serialas.

2016 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

Naujų 2016 m. serialų TOP 10

Pavadinimas pasako viską, ką reikia žinoti.

Rytoj laukite visų serialų topo.

Gero skaitymo.

(Serialų aprašymuose spoilerių nėra.)

10. 11.22.63
Pasaulis turi daugiau Stepheno Kingo knygų adaptacijų nei reikia, ir jų bus dar ir dar daugiau, tik ką padarysi, kai jo rašiniai (bent jau didelė jų dalis) taip lengvai konvertuojasi į didžiuosius ar mažuosius ekranus? Pats šio amžiaus Kingo esu skaitęs mažai ir „11.22.63“ ant popieriaus skambėjo nelabai žavinčiai (kažkaip įsivaizduoju, kad net ir nesenoje istorijoje nesunku rasti dešimtis kitų momentų, kurie būtų įdomesni ir aktualesni nei sąmokslo teorijomis apipintas JFK nužudymas), bet vis tiek buvo įdomu: Jameso Franco rimtame vaidmenyje nelabai įsivaizduoju, o Kingo serialai yra kur kas retesni nei pagal jo kūrinius gaminami filmai.

Ir rezultatas išties nustebino. Nors JAV prezidento nužudymas ir labai kingiška pabaiga buvo pagrindinis serialo motyvas, „11.22.63“ ilgainiui tapo visai įdomia meilės istorija, originaliu pasakojimu apie nepritapimą ir netgi įrodymu, kad Franco tinka visokio plauko vaidmenims (principe nežinau, ar dar reikėjo įrodymų po „Spring Breakers“, bet vis tiek smagu). Sąmokslo teorijos apie JFK nužudymą yra kupinos paradoksų, kurių smagiausias - tai, kad jos pagimdo įdomius ir šiaip neturinčius priežasties egzistuoti kūrinius (žr. „JFK“, 1991). Tegul tie lunatikai ir toliau nesustoja.

2016 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Telemanai 2016

Sveiki. Seniai matėmės. Galvoju, kad artėjant šventėms reikia atsiprašyti už visas negandas ir panašius dalykus, tai būsiu pirmas, kuris pripažinsiu, kad šiemet rašymo prasme metai buvo nekokie ir sąžinę dėl to karts nuo karto pagrauždavo. Norėčiau pasakyti, kad kitais metais bus kitaip, bet kol kas pasižadėsiu tik tiek, kad artimiausiomis dienomis iš manęs sulauksite daug raidžių. Gal net tiek, kad atpirks visus metus, nors kas čia žino.

Metų pabaigos suvestines tradiciškai pradedu apdovanojimais, kurie jau tapo aukso standartu. Jie yra sudaryti iš vieno žmogaus komisijos, į juos įtraukti tik vieno žmogaus matyti serialai ir yra tik vienas žmogus, kurio nuomonė čia rūpi. Ir visgi jums šitas dalykas kasmet patinka vis labiau, todėl skųstis šioje situacijoje irgi sunku.

Nors šiemet serialų peržiūrėjau mažiau nei įprastai, vis dar buvo užtektinai pretendentų į kiekvieną kategoriją, kad dėl kiekvieno jų reikėtų pasukti galvą. Kai kurias kategorijas teko pašalinti (mačiau per mažai naujų ar pagal komiksus kuriamų serialų, kad apie juos kalbėčiau atskirai), kai kurios grįžo (negalėjau susilaikyti nepakalbėjęs apie blogiausią šiemet matytą dalyką), dauguma liko.

Ilgai negaišinsiu. Artimiausiu metu pasirodys geriausių serialų topai, tai greitai vėl kalbėsimės.

Gero skaitymo.

Telemanas geriausiam į galutinį TOP 10 nepatekusiam serialui


black-ish

Geriausi komedijų sezonai dažniausiai būna tretieji ar ketvirtieji. Pažiūrėjus į mano mylimiausių komedijų sąrašą – „Simpsonai“, „30 Rock“, „Parks and Recreation“, „Community“, „Friends“ – šitą teoriją nesunku patvirtinti. „black-ish“ yra dar vienas to įrodymas. Serialas, kurio pagrindinė idėja buvo „Modern Family“ su juodaodžiais aktoriais, nuo to sumanymo toli nenutolo – kiekviena serija yra susijusi su specifinės problemos pasirinkimu ir bandymu ją spręsti per stereotipus apie juodaodžius ir jų istoriją. Tik va jau treti metai, o „black-ish“ formulė veikia geriau nei bet kada – aktorių komanda yra susiklijavusi, veikėjai yra išryškinti ir lengvai vienas nuo kito atskiriami, o istorijos tampa vis labiau specifinės, tuo pačiu būdu sugebančios užgriebti ir įdomias egzistencines temas.

Šių metų pradžioje pasirodžiusi serija „Hope“, pasakojusi apie policijos smurtą prieš juodaodžius, buvo geriausias to pavyzdys – serialas išliko komedija, visi veikėjai buvo savarankiški, ir kažkokiu būdu tai buvo bene rimčiausia ir reikšmingiausia šiemet pasirodžiusi bet kokio serialo serija. „black-ish“ šiuo metu išgyvena tą laikotarpį, kai serialas tiesiog negali prašauti ir dėl aktorių, ir dėl scenaristų, ir net jeigu viskas nueitų banaliuoju „Modern Family“ keliu, visad atsiminsiu, kad čia buvo vienas tų retų serialų, kuomet skaičiuoji dienas iki naujos serijos.

Verti paminėjimo: „Game of Thrones“ (už įspūdingiausius momentus televizijos istorijoje), „Brooklyn Nine-Nine“ (už dar vieną auksinį laikotarpį išgyvenantį serialą su geriausia aktorių komanda televizijoje), „Black Mirror“ (už originalumą, kurio jau buvau pasiilgęs), „Horace and Pete“ (už tai, kad Louis CK parodė, ko serialai dar nėra matę, ir iš niekur nieko sukūrė vieną giliausių ir originaliausių projektų šiemet).

2016 m. lapkričio 29 d., antradienis

Serialo apžvalga. Olive Kitteridge

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Olive Kitteridge“ serijos.

Filmai ir serialai apie vienišus žmones man visad kelia daug klausimų. Populiariojoje kultūroje dažnai yra susiformavusi nuomonė, kad vieniši žmonės yra kažkuo geresni ar protingesni už tuos, kurie gyvena su kitais. Galbūt tai yra atėję iš įvairių vesternų ir šiaip klasikinio Holivudo, kai mažai kalbantys Henry Fonda ar Clintas Eastwoodas buvo tikrųjų vyrų pavyzdžiai, ir dabar tokie pasirodymai kaip Matthew McConaughey seriale „True Detective“ ar Peteris Dinklage'as iš „Game of Thrones“ yra idealizuojami, nes jie, girdi, turi savo nuomonę ir nekreipia į kitus dėmesio, kas juos padaro savarankiškus, net jeigu realiame gyvenime jokie savanaudžiai nėra giriami ar romantizuojami.

„Olive Kitteridge“ daro nemažai įdomių dalykų, kurie dažniausiai tėra kitu kampu pasuktos visiems įprastos istorijos, tačiau vienišumo ir savarankiškumo demonstravimas yra neabejotinai stipriausia serialo detalė.

Keturias valandas trunkantis HBO rodytas mini serialas - sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, laimėjusį Pulitzerį ir pasižymėjusį tuo, kad pasakojo kelias tarpusavyje persipynusias istorijas, dėl ko daugelis pabrėžė knygos struktūrą kaip tokią, kurios negalima perkelti į ekraną - pasakoja apie pavadinime minimą Olive (Frances McDormand). Net jeigu serialas nėra išskirtinai apie ją, kartu pasakojantis jos vyro Henrio (Richard Jenkins) ir sūnaus Kristoferio (John Gallagher, Jr.) savarankiškas istorijas, tie pasakojimai galiausiai yra tik pagalbiniai, padedantys kur kas detaliau parodyti pačią Olive.

2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. The Second Coming/The Blue Comet

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.


Šeštas sezonas. Devyniolikta serija. The Blue Comet


It happens, skip. - Bobby Baccilieri

Turbūt esate girdėję apie tai, kad egzistuoja du pasirinkimai, kaip galima statyti skulptūras. Pirmuoju atveju skulptorius deda vieną molio gabalą po kito tam, kad suformuotų vientisą vaizdinį. Antruoju atveju yra paimamas didelis akmuo ir skulptorius nuo to akmens panaikina viską, kas nėra būsimoji skulptūra.

Žmonės yra įpratę manyti, kad gyvenimas yra kaip pirmasis atvejis. Ištisus dešimtmečius dedi pastangas į įvairius dalykus, statyti viską įsivaizduojamo tobulo gyvenimo link ir galvoti, kad viskas, ką darai, susideda į gražų vientisą portretą.

Visgi jeigu ieškosite įrodymų šiam atvejui, jų yra kur kas mažiau nei antruoju variantu. Vaikai gyvenimą pradeda turėdami potencialą padaryti absoliučiai viską. Maži vaikai yra kūrybingi, energingi ir jeigu juos pastumsite kokia tik norite linkme, didelė tikimybė, kad jie toje terpėje sužydės. Vėliau mokykla jų sugebėjimus susiaurina iki kokių 15 dalykų, einant per universitetą jie yra sumenkinami dar labiau ir tada darbe dažnas žmogus - net jeigu ne kiekvienas - dešimtmečius stengiasi dėl to, kad sugebėtų gerai padaryti vieną dalyką. Ne vieno žmogaus senatvėje paaiškėja, kad visą gyvenimą jis paskyrė savo elgesio ir proto siaurinimui, kas neskamba entuziastingai.

Kito pasirinkimo dažnai nebūna, kaip kad parodo „The Second Coming“, viena paskutiniųjų ir neabejotinai viena stipriausių „Sopranų“ serijų. Joje AJ, apimtas panikos ir jo psichologiją gniuždančių minčių, niekaip negali apsiprasti prie to, kad gyvenimas yra neteisingas ir žiaurus, skriaudžiantis nekaltus žmones ir leidžiantis klestėti blogiukams.

2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

„Black Mirror“ trečio sezono serijos, nuo blogiausios iki geriausios

Taip, apžvalgose yra aptariami serijų siužetai. Ką jūs darot, jeigu dar neperžiūrėjot viso sezono?

6. Nosedive
Dabar būtų pats laikas pasakyti, kad visiškai blogų serijų šiame „Black Mirror“ sezone nėra (kai pagalvoji, serialas išvis neturi blogų serijų, tik ne tokias geras kaip kitos). Ir apie sezono kokybę daug pasako faktas, kad serija, kurią parašė tokie mano mylimi žmonės kaip Rashida Jones („Parks and Recreation“ vaidinusi Ann Perkins) ir Mike‘as Schuras („Parks and Recreation“ kūrėjas), man iš viso šešeto patiko mažiausiai, net jeigu ir visai patiko.

Serijoje yra pasakojama apie pasaulį, kuriame visi yra sulindę į savo telefonus ir penkių žvaigždučių skalėje gali vertinti aplinkinius žmones. Vertinimai yra už bet ką – nusišypsojimą, padėjimą, kalbėjimą, atrodymą, nuotraukos įmetimą į internetą ir panašiai. Vieniems tas reitingas rūpi labiau nei bet kas pasaulyje (kaip kad pagrindinei veikėjai Lacie, kurią vaidina Bryce Dallas Howard, kurios nuo Jessica Chastain aš niekaip neatskiriu), kiti juo pernelyg nesirūpina.

Serija, kuri yra ženkliai pozityvesnė ir mažiau depresuojanti nei dauguma kitų „Black Mirror“ valandų, mane kiek nuvylė tuo, kad ėjo tuo keliu, kokio ir tikėjausi. Istorijos apie tai, kaip dėl teigiamo įvertinimo kitų žmonių akyse kovojantys žmonės galiausiai nukenčia patys, yra matytos šimtus kartų. Istorijos apie kitų žmonių vertinimus naudojant technologijas jau irgi nėra naujos, ir geriausias to pavyzdys yra „Community“ serija apie „MeowMeowBeenz“.

„Nosedive“ originalumo trūkumui padeda tai, kad pagrindinė veikėja nuolat elgiasi pozityviai, tačiau serija įmeta pakankamai abejonių apie tai, kad moteris galbūt taip elgiasi tiesiog norėdama gauti gerą įvertinimą iš kitų, ir jos istorija galiausiai sukasi būtent apie tą abejonę bei priešpriešą. „Parks and Recreation“ stiliaus, kaip kad tikėjausi, čia buvo nedaug (nebent išskyrus Leslie Knope pozityvumą primenančią pagrindinę veikėją), bet kaip pirma sezono serija ji buvo neblogas ir netikėtai teigiamas sugrįžimas į „Black Mirror“ pasaulį.

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Walk Like a Man/Kennedy and Heidi

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Septyniolikta serija. Walk Like a Man


It ain't the money, Tony. - Christopher Moltisanti

Kai baigiasi serialas, su juo pasibaigia tik specifinis jame rodytų veikėjų gyvenimo etapas. Jie gali tame seriale ar jo pabaigoje numirti, tačiau kur kas dažniau nei įprastai serialas - ar jis truktų vieną, ar šešis sezonus - parodo santykinai mažą žmonių gyvenimo dalį, kurioje nutinka svarbiausi jų gyvenimo įvykiai. Žmonės su serialo pradžia negimsta ir su jo pabaiga nemiršta.

Ir visgi su tuo yra susijusi pagrindinė scenaristų užduotis besibaigiant serialui. Kaip priversti žiūrovus rūpintis veikėjais, kai serialas skubiai juda į pabaigą ir nėra realių užuominų, kad čia kažkas mirs ir viską bus galima pabaigti tiesiog su veikėjų dingimu? Kokiu būdu įmanoma įdomiai ir sėkmingai užrišti visą istoriją nebūtinai užrišant veikėjų gyvenimus?

„Sopranai“, panašu, rado išeitį, kuri yra visiškai tobula ir kai sakau, kad jūsų laukia geriausios penkios serijos bet kokio serialo istorijoje, nemeluoju. Nes ta išeitis yra paprasta, lengvai sugalvojama ir įdomiai įgyvendinama, glaudžiai susijusi veikėjų pasikeitimu ir jų istorijos pabaigimu.

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Remember When/Chasing It

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Penkiolikta serija. Remember When


It's never enough, is it? - Carter Chong

Mąstymas, kad per pirmuosius 40 or so metų yra susikuriama viskas, ką tu kada nors turėsi, turi rimtą pagrindą. Daugmaž iki to amžiaus žmogus turi daugiausiai jėgų, kurios ilgainiui pradeda blėsti ar tiesiog dingsta motyvacija užsiimti kažkuo nauju. Tai yra supaprastinimas ir stereotipas, nors jeigu apsidairysite, vidutiniškai didžiausi jų aplinkinių pasiekimai turbūt buvo pasiekti iki penkto dešimtmečio ar jo metu. Aišku, čia veikia ir nostalgija – kai galvoji apie pasiekimus, pasiektus tuomet, kai turėjai daug energijos, juos idealizuoti yra kur kas lengviau nei dabartį.

Panašiai yra ir su psichologine viso to puse, ką serijoje „Remember When“ nagrinėja „Sopranų“ scenaristai. Iki tokio amžiaus yra susikuriamos įsimintiniausios gyvenimo akimirkos. Ir tai yra dar natūraliau nei materialiniai žmonių pasiekimai - po tam tikro amžiaus gyvenime sunku atrasti kažką naujo ir viskas, ką patiri, daugių daugiausiai yra šiek tiek į kitą pusę pakreiptas senas potyris, kas nesuteikia daug entuziazmo. Dėl to tiek daug pagyvenusių žmonių gyvena savo prisiminimais, kurie atrodo kur kas gražiau nei neįdomi realybė.

Tai sudaro problemą Tonio ir Polio išvykos iš miesto metu. FTB atranda prieš kelis dešimtmečius nužudyto vyro kaulus ir Polis su Toniu supranta, kad tas vyras yra tas pats, kurį Tonis pirmą kartą nužudė būdamas kiek daugiau nei dvidešimties. Jau pati serijos idėja priverčia jį atsiminti senus laikus, kuomet nužudymas kažką reiškė, nes dabar šitą veiksmą Tonis panaudoja spręsdamas kone kiekvieną problemą.

2016 m. spalio 12 d., trečiadienis

Naujųjų 2016/17 m. televizijos sezono serialų apžvalga

Šalta. Šlapia. Į Lietuvą atėjo nauja valdžia. Jaučiatės saugiau, ramiau nei anksčiau. Galit atsipalaiduoti, nes sąžinė negraužia, kad nėbėgiojat lauke. Kodėl nepradėjus žiūrėti dar dvidešimties serialų, sakau aš?

Jau ne pirmus metus jums pristačiau, ko galima laukti iš naujojo televizijos sezono, dabar pristatau, ko iš tiesų sulaukėme. Ir derlius yra gausus, pilnas neoriginalių serialų, kuriuos atsveria tokie originalūs serialai, kad dar dabar negaliu atsigauti (ta prasme, jūs matėt „Westworld“? WOW).

Apačioje jūs rasite labai daug teksto, prie kurio praleidau labai daug laiko rašydamas apie labai daug serialų, kurių dauguma man sukėlė labai neutralius jausmus, bet kai kurie labai išmušė iš pusiausvyros (jūs girdėjot apie „Westworld“? Visai geras serialas, žinokit).

Tradiciškai, čia pateiktos apžvalgos yra parašytos remiantis tik pirmąja kiekvieno serialo serija. Kai kurie serialai jau išleido pilnus sezonus, kai kurie juos jau įpusėjo, tačiau visos apžvalgos yra parašytos remiantis pirmąja serija, neatskleidžiant pagrindinių siužeto detalių. Kai kurie serialai po pirmųjų serijų tobulėja, kai kurie ritasi žemyn, tačiau dauguma nuo pradinės kokybės per daug nenutolsta.

Todėl palieku jus vienus su šituo tekstu. Jeigu jis jums patinka, būtinai dalinkitės su kitais. Jeigu nepatinka, būtinai kam nors pasiskųskit. Svarbu netylėkit. Gero skaitymo ir akių varvinimo.

Ai, ir žiūrėkit „Westworld“.

KOMEDIJOS


Atlanta (IMDbYouTube, antradieniais)
Pastaraisiais metais pilnu įsibėgėjusios kalbos apie tai, kaip Holivudui reikia vis daugiau filmų apie moteris, juodaodžius, gėjus, transeksualus ir šiaip apie bet ką, tik ne apie baltaodžius vyrus, yra reikalingos, o televizijoje jos jau duoda vaisių. Tik per daug žmonių tas kalbas supranta kaip stebuklingąjį politkorektiškumą, kad vizualiai visi visko turėtų po lygiai. Man televizijoje ir kine reiškia sugebėjimą parodyti tokias istorijas, kokių būdamas savo komforto zonoj niekad nepamatyčiau.

„Atlanta“ yra mano norus išgirstantis serialas, pasakojantis apie šeimą jau turintį jauną vyrą (Donald Glover, kurio vaidyba judinant vien apatinį žandikaulį man yra vienas didžiausių gamtos stebuklų), sugalvojantį prisišlieti prie savo pusbrolio, kylančio repo karjeros laiptais. Bent jau pilotinėje serijoje visi veikėjai yra juodaodžiai ir tiesiog jauti, kad jų istorija yra kitokia. Jie gyvena normaliose kaimynystėse, nėra narkomanai ar nusikaltėliai. Jie yra žmonės, kurių aplinka ir kasdienė kultūra juos verčia laikytis arčiau vieni kitų nei laikytųsi televizijoje dažniau matomi veikėjai.

Kartu, tiesa, čia yra komedija, ko serialas niekad nepamiršta. Pirmoji serija yra išties juokinga, savo išplaukusiu vizualiuoju stiliumi ir smulkmeniškų dalykų pastebėjimais stipriai primenanti „Louie“, kas yra tik komplimentas. Humoras yra užtikrintas, labiausiai kylantis iš smagaus veikėjų erzinimo, parodančio jų intymumą ir artumą. „Atlanta“ tiesiog jaučiasi kaip joks kitas serialas, kur veikėjai nuo pat pradžių yra artimi ir čia nereikia penkių serijų paaiškinti, kaip visi vienas su kitu susiję. Jūs būsit įmesti į šitą įdomų gyvenimą ir serialui šiaip nelabai rūpės, ar jūs prie jo greitai priprasite, nes jo veikėjai per daug myli save, kad rūpintųsi jumis.

Tiks, jeigu patiko: „Louie“.
Žiūrėčiau toliau, jeigu: neatjungtų interneto.
Vertinimas: 8/10

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Soprano Home Movies/Stage 5

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Trylikta serija. Soprano Home Movies


Just play the game. - Janice Soprano

Prieš pradėdami skaityti šitą apžvalgą turėtumėte žinoti, kad dvyliktą ir tryliktą sezono serijas realiame gyvenime skyrė vienerių metų pertrauka. Teoriškai sezonas yra tas pats, bet praktiškai jis yra visiškai naujas ir todėl tokia sentimentali serija žiūrint visą serialą iš eilės gali pasirodyti kaip esanti ne vietoje, net jeigu jos buvimas čia yra logiškas.

Verta žinoti ir tai, kad dabar jau tikrai yra paskutinis „Sopranų“ sezonas. Šios devynios serijos pabaigs serialą, kuris kuo toliau, tuo labiau man yra panašus į tobulą televizijos kūrinį, ir jo pabaiga man žada, kad dėl jo baigties liūdėsiu dar labiau nei pirmą kartą.

Jeigu spręstume apie paskutinį sezoną tik iš pirmosios jo serijos, nesunku būtų daryti išvadą, kad scenaristai pasirinko įdomų serialo baigimo variantą. „Soprano Home Movies“ yra serija, skirta išskirtinai Tonio ir Dženisės šeimų dinamikai, išsprendžianti ar dar labiau pakurstanti šeimų konfliktus ir tiesiog į juos įsigilinanti kaip galima labiau. Jeigu scenaristai tokią taktiką taikys ir toliau, visiems pagrindiniams veikėjams galiausiai bus skiriama po vieną seriją užbaigti jų istoriją, kas atrodo kaip šitam serialui tinkamas pasirinkimas.

2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Cold Stones/Kaisha

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Vienuolikta serija. Cold Stones


Don't put me to the test. - Tony Soprano

Karmelos vaidmenį „Sopranų“ pasaulyje per daug lengvai galima sumenkinti iki paprastos namų šeimininkės lygio. Ji neturi ką veikti, ima pinigus iš Tonio ir tiesiog leidžia laiką namuose, kartais sutrikdydama bendrą Sopranų šeimos nuotaiką ir apsimetanti kiek rimtesniu žmogumi nei aplinkiniai.

Žiūrint iš kitos pusės, veikėjų prasme tai yra aukso kalnas (turiu pastebėti, kad tik tokio aukšto lygio seriale kaip „Sopranai“, nes prastesni scenaristai Karmelai ir neduotų nieko daugiau kaip namuose sėdinčios moters statusą). Karmela neturi ką veikti fiziškai, kadangi ji neturi darbo, tačiau ji namų šeimininkės ir vaikų augintojos statusą priima kur kas rimčiau nei daugelis žmonių priimtų savo darbą. Tai yra kone vienintelis dalykas, kurį ji turi, ir noras rūpintis vyru ar vaikais yra viską apimantis jausmas, kurį Karmela bijo paleisti.

Būtent dėl to besikeičiantis jos gyvenimas Karmelą sukrečia taip stipriai. Kuomet ji buvo išsiskyrusi su Toniu, jos palūžimas buvo aiškus ir suprantamas. Tonis buvo žmogus, kuriuo ji rūpinosi visą gyvenimą ir tai, ką ji statė taip ilgai, dabar tiesiog dingo ir Tonis, o Tonis pasišalino išsiurbęs visą jos gyvenimą.

2016 m. spalio 2 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. The Night Manager

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Night Manager“ serijos.

Jeigu kas nors pasakytų, kad „The Night Manager“ buvo sukurtas vien tam, kad kiekvienas šitam seriale esantis žmogus turėtų argumentą pasirodyti Bondo filme, tuo laisvai patikėčiau. Gal net per daug lengvai – Tomas Hiddlestonas jau lyg ir yra vienintelis kandidatas pakeisti Danielį Craigą, o visas šešias „The Night Manager“ serijas režisavusi Susanne Bier po Samo Mendeso pasitraukimo yra įvardijama tarp realiausių pretendentų į naujo Bondo filmo režisieriaus kėdę.

Vienintelis argumentas, kad šitas šešių dalių mini serialas nėra paprastas ir tuo pačiu metu įspūdingas bandymas sukurti smulkesnę Bondo kopiją, yra tai, jog serialas yra Johno le Carre‘o romano ekranizacija. Pats le Carre‘o rašymais niekad pernelyg nesižavėjau, net jeigu šalia turiu pakankamai dažnai jo knygas rekomenduojančių žmonių. Jo ekranizacijos, tiesa, yra kita kalba – „Tinker Tailor Soldier Spy“ yra vienas įdomesnių naujųjų laikų trilerių, „A Most Wanted Man“ irgi kažkur viršuje.

„The Night Manager“ nuo kitų le Carre‘o darbų pernelyg nenutolsta. Seriale ir vėl yra pasakojama apie šnipus, ambicingus planus turinčius blogiukus ir prabangą (kuo ne Bondas?). Pagrindinis veikėjas Jonathanas (Tom Hiddleston) – buvęs britų karys, šiuo metu dirbantis viešbučio prižiūrėtoju. Britų žvalgybos atstovė Angela (labai nėščia Olivia Colman) jį įkalba atsidurti bendros britų ir JAV žvalgybos operacijos centre, kuomet Jonathanas privalo įsiskverbti į ginklų prekeivio Roperio (Hugh Laurie) aplinką ir jam pakenkti iš vidaus.

2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. The Ride/Moe n' Joe

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Devinta serija. The Ride


It's called depression. - Liz La Cerva

Sakyti, kad „Sopranai“ pakeitė televiziją, jau tapo savotiška kliše, kas yra blogai, kadangi žmonės to jau nepriima rimtai. Prieš „Sopranus“ televizijos dramos susidėjo tik iš visur bėgiojančių daktarų ir policininkų, ir niekas negalvojo, kad kažkam bus įdomu šešis sezonus iš eilės stebėti grupės žmonių gyvenimus, net jeigu tie gyvenimai sukosi apie mafijos atstovus.

„Sopranai“ televiziją pakeitė įdomiu būdu. Serialo kūrėjai buvo per daug protingi, kad užsiimtų didaktika ir žiūrovams aiškintų, kas yra blogai ir kas yra gerai. Jie tiesiog rodė tai, ko žmonės anksčiau nebuvo matę, ir paliko patiems žiūrovams išsiaiškinti, ką jie mato prieš savo akis.

Didaktikos trūkumas ir yra vienas geriausių serialo bruožų, leidęs jį priimti visiškai rimtai ir neapgaubęs „Sopranų“ dirbtinumo šydu. Dėl to tokios serijos kaip „The Ride“ ir galėjo egzistuoti, žvelgiančios į žmonių ar tiesiog grupės veikėjų santykius apsieinant be nereikalingo pamokslo, kaip reikia gyventi savo gyvenimus.

„The Ride“ yra įdomi serija tuo, kad ji po rimtesnės pertraukos yra pilna istorijų, vienijamų tos pačios temos. Visi veikėjai šioje serijoje susiduria su įvairaus tipo pramogomis ar laisvalaikio praleidimo būdais, ir serialas parodo, kaip jie į tai reaguoja, kaip jie elgiasi su maloniais dalykais ir ką jie jaučia padauginę gerumo.

2016 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

2016 m. Emmy apdovanojimų prognozės

Rugsėjis vis dar yra skirtas priminti žmonėms, kiek daug serialų jie žiūri ir kiek mažai laiko lieka kitoms gyvenimo pramogoms, tokioms kaip maistas ar darbas. Tarsi to nebūtų gana, tie serialai vidury nakties Lietuvos laiku kartą per metus apdovanoja save, kad taip nuostabiai vagia laiką iš sunkiai dirbančių žmonių, kurie turėtų ieškoti savo paskirties žemėje, bet tik tada, kai pažiūrės dar vieną „Mr. Robot“ seriją.

Tradicijas žinot: apačioje yra visos svarbiausios šių metų „Emmy“ kategorijos su jose nominuotais serialais ar aktoriais. Juodu šriftu paryškinti tie nominantai, kurie turi didžiausius šansus laimėti, o pasvirusiu šriftu pateikti tie, už kuriuos sirgsiu pats. Kartais jie sutampa, ir tada šriftas gaunasi toks. Smagu, kad šiais metais tokių variantų yra kaip niekad daug.

Ceremonija, kurią ves Jimmy Kimmel, Lietuvos laiku per ABC kanalą bus rodoma 3:00 pirmadienio ryte. Mano Facebook puslapyje bus sukurtas atskiras postas, kuriame ceremonijos metu galėsit kalbėtis su bendraminčiais. Pats, tiesa, nepažadu, kad tame pokalbyje dalyvausiu.

Kaip ten bebūtų, gero skaitymo ir tegul laimi geriausi (arba „Game of Thrones“)!

Geriausia drama

Better Call Saul
The Americans
Game of Thrones
Downton Abbey
Homeland
House of Cards
Mr. Robot

Kai po dviejų metų pasibaigs „Game of Thrones“, visi supras, kad televizija tokio fenomeno nematė niekad ir neaišku, ar dar kada pamatys. Laikais, kuomet kiekvienas žmogus žiūri 20 serialų, susiskirstymas į savo kampelius yra niekur nematytas, ir vienintelis GoT sugeba į savo pusę palenkti visus. Serialą kritikuodavau neretai, bet po šių metų net ir man sunku jam kažką prikišti. Jau niekas nesiskųs, kai GoT laimės geriausios dramos titulą, nes būtent taip ir bus.

Pats sirgsiu už „The Americans“ - serialą, kurio tobulumą žmonės supras praėjus penkiems metams nuo jo pabaigos, ir dėl to jam bus dar geriau, nes visiems vienodai, kas laimėjo „Emmy“ 2000-aisiais, bet visi dabar žino, kas yra „Freaks and Geeks“. Ir tik primenu, kad tokių serialų kaip „Downton Abbey“, „House of Cards“ ir „Homeland“ šitoj kategorijoj neturėtų būti, bet jie čia bus iki gyvenimo pabaigos.

2016 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Documentary Now!

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Documentary Now!“ serijos.

Dažnai kartoju, kad jeigu filmas neveikia be jokio konteksto, jis yra tiesiog blogas. Tai yra ypač svarbu „Marvel“ ir „DC Comics“ laikais – jeigu filmas tikisi, kad būsiu skaitęs šimtus komiksų ir iškart pažinosiu veikėjus, jeigu jis nesistengs jų istorijos pristatyti pats, studijos praras milijonus potencialių žiūrovų. Tai kartu leis ir gyvenimu nelabai patenkintiems žmonėms nuspręsti, kad geriausias jų laiko praleidimo būdas yra rašyti man, jog aš nesuprantu „Batman v Superman“, nes jo supratimui reikėjo skaityti komiksus.

Su „Documentary Now“ daryčiau išimtį.

Serialas nuostabiai veikia ir be konteksto, ir visgi jo esmė yra tai, kad kontekstą žinantys žiūrovai serialu mėgausis labiau nei bet kas kitas. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, IFC kanale rodomame seriale yra parodijuojami dokumentiniai filmai. Parodijos idėja yra ganėtinai specifiška, nes dokumentinių filmų yra daug ir įvairių, ir visgi juos pašiepiantys žmonės šitą žanrą yra įvaldę tobulai.

2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Luxury Lounge/Johnny Cakes

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Septinta serija. Luxury Lounge


Is there nothing without this complaining? - Tony Soprano

Kai prasidėjo šeštasis „Sopranų“ sezonas, ir kūrėjai, ir žiūrovai jau žinojo, kad jis bus paskutinis. 21 serija užbaigti jau tuo metu vienu geriausiu visų laikų serialu laikytą kūrinį buvo įmanomas dalykas, suteikęs scenaristams tariamai aiškų pabaigos planą. Tik pažiūrėkit į „Dingusius“ - serialą, kuris trečiajame sezone kentėjo nuo žiaurių kokybės svyravimų, ir tuomet buvo nuspręsta, kad serialas tikrai baigsis po dar trijų sezonų, o scenaristai pagaliau gali aiškiai planuoti savo kelią.

Natūralu būtų galvoti, kad „Sopranų“ istorija yra panaši, tačiau vis labiau atrodo, kad istorija nėra sufokusuota, bandanti apglėbti kuo daugiau ir kartais nepadaranti nieko. Tuščių serijų „Sopranai“ neturėjo niekada, nes kiekvienoje jų galima atrasti kažką įdomaus, tačiau „Luxury Lounge“ priartėja prie to, kad galėtų būti pavadinta beprasmiška valanda.

Serijos pavadinimas ir didžiausia jos siužeto dalis kyla iš Kristoferio nuotykių. Šiame sezone dar kartą atgijo scenaristų pamirštas sumanymas, kad Kristoferis nori būti scenaristu. Ta proga jis pastarosiomis serijomis vėl pradėjo šantažuoti savo pažįstamą scenaristą, o su Karmainu susitarė dėl finansavimo ieškojimo. Ši serija istoriją tęsia toliau, kai Tonis nenoriai sutinka išleisti Kristoferį į Kaliforniją, kad šis galėtų ieškoti filmo partnerių.

Sunku pasakyti, kas serijoje atsirado pirmiau: noras Kristoferį supažindinti su įžymybe ar noras surasti pretekstą į serialą įkišti Beną Kingsley. Mane labiau įtikina antras variantas.

2016 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

JAV TV 2016: naujienos, senienos ir kažkas per vidurį

hitfix.com nuotrauka
Kai atvėsta orai, pasibaigia Olimpiados ir ant lietuviškų žurnalų viršelių seni veidai žada naujas (skaityti: iš trečiarūšių vokiečių kanalų perpirktas) televizijų laidas, žinot, kad atėjo rugsėjis. Kartu su juo atėjo ir metas, kai į savo įtemptą tvarkaraštį tarp Facebooko ir Instagramo tikrinimo kažkur turėsit įtalpinti ir kalną naujų bei sugrįžtančių amerikietiškų serialų (tie, kuriems gyvenime pasiseka, dar sugeba ir dirbti bei pamiegoti).

Nors jau ne pirmus metus JAV televizijos nesisuka vien apie rudenį ir gerus serialus paleidžia nepriklausomai nuo metų laiko, rugsėjis ir spalis vis dar yra įprastinė naujų serialų išmetimo vieta (dauguma jų šitais mėnesiais ir miršta). Aišku, „nauji serialai“ dabar yra sąlyginis terminas. Kaip pamatysite apačioje, ne vienas jų yra perkurtas ir perdirbtas iš senų serialų, filmų ar knygų. Holivudas originalių idėjų stygiumi kaip niekad stipriai užkrėtė ir televiziją, nors čia situacija gal nėra tokia prasta.

Kaip ten bebūtų, šiemet ir vėl parengiau susipažinimą su svarbiausiomis šio televizijos sezono naujienomis, išankstinėmis kritikų reakcijomis į jas ir tai, ar tų serialų laukiu asmeniškai. Dar žemiau rasite televizijoje jau kurį laiką rodomų serialų sugrįžimo datas.

Kaip visad, stengsiuosi pasirodžius serialams pasidalinti savo mintimis apie pirmąsias jų serijas, jeigu tik pavyks išsiaiškinti, ar žmonės tikrai gali nemiegoti tris dienas.

Gero skaitymo ir laiko planavimo!

NAUJI SERIALAI



Atlanta (IMDb, YouTube, nuo rugsėjo 6 d., antradieniais)
Komedija apie tai, kaip du pusbroliai bando prasimušti į repo pasaulio viršūnę. Serialas, dėl kurio Donaldas Gloveris nesugrįžo į šeštą „Community“ sezoną, todėl verta tikėtis kažko ypatingo. Kritikų reakcijos: ne vieną kartą mačiau palyginimus su „Louie“, tik čia yra daugiau tikrinio nei filosofinio humoro; rasinės temos serialui taip pat prideda ne vieną įdomumo lygį. Laukiamumo indeksas: 9/10 (Donaldas Gloveris seriale, kuris yra panašus į „Louie“, skamba pernelyg gerai, kad juo nebūčiau susidomėjęs)

Queen Sugar (IMDb, YouTube, nuo rugsėjo 6 d., antradieniais)
Drama apie dvi seseris. Viena yra atsiskyrusi nuo savo šeimos, kita - nusprendžianti susigrąžinti savo mirusio tėvo palikimą – cukranendrių plantaciją - ir su paaugliu sūnumi persikelianti į Luizianos provinciją. Sukūrė Ava DuVernay ir Oprah Winfrey - dvi galingiausios juodaodės moterys Holivude (kartu su Shonda Rhimes), todėl lengvo pasivaikščiojimo nesitikėkit. Kritikų reakcijos: kritikai mano Twitteryje serialą visiškai myli ir giria jį už vizualinį ir istorijos pasakojimo stilių, primenantį ne (kaip tikėjausi) muilo operą, o ilgą nepriklausomą filmą. Laukiamumo indeksas: 7/10 (pirmą seriją neabejotinai pažiūrėsiu, nors kirba mintis, kad man gali pasirodyti pernelyg paprastas)

2016 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Narcos

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Narcos“ serijos.

Ar žinojote, kad Pablo Escobaras turėjo tiek pinigų, kad kiekvieną mėnesį išleisdavo 2500 dolerių jų surišimui skirtoms gumoms? 

Tai aišku, kad žinojot, nes be šito dalyko ir fakto, kad Escobaras, užsidirbęs milijardus iš savo narkotikų verslo, laisvai galėjo būti turtingiausių pasaulio žmonių sąrašuose, apie jį niekas daugiau nieko nebando pasakyti. Ir gyvenimas žmogaus, kuris per savaitę parduodavo kokaino už maždaug 400 milijonų dolerių, juk turi būti įdomus.

Tą ir bando įrodyti serialas „Narcos“, kuriam tai didžiąja dalimi pasiseka.

Serialas, kaip jau nesunku nuspėti, pasakoja apie Escobarą (Wagner Moura) ir tai, kokiu būdu jis sukūrė savo didžiąją imperiją bei ką vėliau su ja darė. „Narcos“ tai rodo kruopščiai, pradėdami nuo tų laikų, kai Escobaras buvo tik paprastas kontrabandininkas, ir smulkmeniškai papasakoja visą procesą, kokiu būdu Escobaras tapo vienu didžiausią baimę keliančių žmonių visame pasaulyje.

Net jeigu seriale yra žiauriai daug informacijos, ji yra mažiausiai įdomus „Narcos“ elementas. Serialas tikrai nėra dokumentinis, net jeigu čia yra pateikiama nemažai tikrų nuotraukų ar dažniausiai devintajame dešimtmetyje filmuotos medžiagos. Jeigu norite sužinoti faktų apie Escobarą, jūsų draugas yra Google, o ne Netflix.

„Narcos“ kūrėjai Chrisas Brancato, Carlo Bernardas ir Dougas Miro tai, atrodo, supranta ir didelį dėmesį skiria draminei serialo pusei, kuri Escobaro prasme yra išties stipri. Jau nuo pirmų minučių serialas aiškiai parodo, kokius įspūdingus sugebėjimus turi pagrindinis veikėjas, sugebantis užkalbėti kiekvieną, o jeigu jam iš pradžių nepavyksta, sugebantis grasinti žmonių gyvybėmis ir vis tiek galiausiai gaunantis tai, ko norėjo. „Narcos“ neišradinėja nieko per daug naujo ir smulkmeniškai, pasitelkdami konkrečius pavyzdžius sugeba parodyti, kaip iš mažiausių Escobaro asmeninių savybių ilgainiui buvo sukurta legenda apie jį.

2016 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Mr. & Mrs. John Sacrimoni Request.../Live Free or Die

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Penkta serija. Mr. & Mrs. John Sacrimoni Request...


Gloom is your business and business is good. - Tony

Apie galios parodymą mafijoje jau kalbėjome nemažai. Daug kartų serialas parodė, kad labiausiai gerbiami žmonės tame pasaulyje yra tie, kurie atrodo stiprūs ir nieko nebijo, ir visai nesvarbu, ar jie išties yra bebaimiai. Kaip atrodai, taip tave ir priima, ir Tonis tai supranta geriausiai iš visų.

Ši serija dar kartą yra labiausiai susijusi su galios dinamika mafijoje. Ir net jeigu tai atrodo kaip tema, kurios pagrindinį motyvą lyg ir supratome, šio sezono kontekste ji yra visiškai nauja. Tonis, suvokiantis savo atsigavimą ir žengimą į naują gyvenimą kaip tikrą dovaną, galią gali suprasti kitaip nei anksčiau, ir panašu, kad tai yra reali galimybė.

Serija prasideda tuo, kad Tonis pagaliau grįžta į savo darbą. Po ilgo atsigavimo laikotarpio, kuris čia nėra apibrėžiamas, jis nusprendžia, kad yra pakankamai stiprus (ar bent jau ne tiek silpnas) grįžti į darbą ir visiems parodyti, kad vis dar yra savo darbą galintis atlikti bosas.

Jau Toniui važiuojant į darbą yra pristatomas ir pagrindinis serijos motyvas. Naujasis Tonio apsauginis Peris sužavi bosą savo raumeningumu ir galingumu. Tonis naujo samdinio fiziniu stotu žavisi įtartinai artimai, nors tai būtų galima paaiškinti jo naujuoju atgimimu. Tonis dabar kur kas labiau nei anksčiau ruošiasi galvoti apie savo sveikatą ir net jeigu į raumenų kalną jis nėra panašus, tokiu tikrai norėtų tapti.

2016 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Better Off Ted

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Better Off Ted“ serijos.

Vakarinės pokalbių laidos, apie kurias esu rašęs ne vieną kartą, man yra vienas įdomesnių amerikietiškos televizijos fenomenų. Jos neturi jokios logiškos priežasties egzistuoti ir neatlieka jokios reikšmingos funkcijos - be to, kad aktoriai ten eina reklamuoti filmus, kuriuos žmonės bet kokiu atveju žiūrės - ir nepasikeitusios egzistuoja daugybę dešimtmečių, bet vis dar yra viena pelningiausių nišų televizijoje. 

Man peršasi tik viena išvada: žiūrovai tose laidose atranda komfortą, kažkokį stabilumą, kur gal nereikia per daug galvoti ir humoras dvidešimt metų išlieka tas pats, ir tai visad nuteikia maloniai. Man toks dalykas ilgai buvo (ir retkarčiais vis dar yra) „The Daily Show“, kurio žiūrėjimas yra rutinos dalis, ir žiūrėdamas „Better Off Ted“ supratau, kad šitas serialas tobulai atitinka visus įmanomus stabilaus komforto faktorius.

Komedija apie keistais išradimais garsėjančią kompaniją buvo rodoma du sezonus ir parodė tik 26 serijas, kas yra santykinai nedaug, bet leidžia susidaryti bendrą ir aiškų vaizdą apie visą serialą. „Better Off Ted“ pagrindinis herojus yra jau pavadinime minimas Tedas (Jay Harrington), vienas iš aukštesniųjų, nors ne pats aukščiausias „Veridian Dynamics“ kompanijos vadovas. Serialo kūrėjas Victoras Fresco yra minėjęs, kad „Better Off Ted“ sukūrimą paskatino tapimas tėvu, kas yra ganėtinai keista serialo atsiradimo istorija. Ne dėl tėvystės pusės - žiaurias skyrybas išgyvenęs Tedas vienas augina dukrą ir šis faktorius jo gyvenime tikrai yra.

Tiesiog man sunku patikėti, jog šitas serialas prasidėjo nuo Tedo - neįdomiausio „Better Off Ted“ veikėjo. Jis prisijungia prie tokių serialų kaip „Boardwalk Empire“ ar, jeigu jau kalbam apie komedijas, „Arrested Development“, kur pagrindiniai veikėjai yra kur kas neįdomesni nei antrame plane besirodantys žmonės. 

2016 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Mayham/The Fleshy Part of the Thigh

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Trečia serija. Mayham


It's difficult, but not impossible. - A.J.

Kaip ir daugelį dalykų, žiaurias nelaimes ar ligas „Sopranų“ scenaristai supranta visapusiškai. Realiame gyvenime visų pirma įprasta galvoti, kad liga yra tik sergančio žmogaus nelaimė, kas išties yra tiesa. Jis kenčia fiziškai ir psichologiškai, o mirtis yra pati žiauriausia ir ne tokia reta ligos pasekmė.

Visgi tuo pačiu metu žmonės turi artimuosius, kurie nuo jų priklauso ar bent jau jais rūpinasi. Kai gyvenimas yra sutvertas taip, kad visi dalykai yra vienas su kitu persipynę, vieno žmogaus iškritimas iš rikiuotės yra žiaurus smūgis daugybei aplinkinių, ką „Sopranai“ šeštojo sezono pradžioje suprato tikrai gerai.

Kuo toliau, tuo sumaniau atrodo scenaristų sprendimas daugiau dėmesio skirti Tonio biologinei ir kriminalinei šeimai, prie jo paties nelaimių sugrįžtant karts nuo karto. Tai yra visapusiškai genialus ėjimas, pradedant antraeilių veikėjų plėtojimu likus visai nedaug iki serialo pabaigos ir baigiant leidimu Jamesui Gandolfiniui atsipūsti prieš finišo tiesiąją.

Juolab kad skųstis sunku tuomet, kai net ir antraeilių veikėjų istorijos yra tokios įdomios. Šioje serijoje jos daugiausiai yra susijusios su Poliu, Silvijumi ir Vitu, kurie visi trys šioje situacijoje turi savų interesų. Silvijus, kaip nesunku atspėti, šeimai vadovauja tol, kol negali Tonis. Tai yra suprantama, kadangi Silvijus buvo jo ištikimasis padėjėjas kiekviename žingsnyje ir dabar niekam net nekyla klausimų.

2016 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Stranger Things

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Stranger Things“ serijos.

Niekas negali įtikinamai paaiškinti, kas dabar vyksta Holivude. Kai apsidairai, nei vienas savaitgalis nepraeina be kažkokio perdirbinio ar tęsinio premjeros. Vėl mušasi Jasonas Bourne‘as, vėl kažkas medžioja vaiduoklius, vėl ledynmetis, vėl kelionės per žvaigždes, vėl nepriklausomybės dienos, ir čia tik šiomis savaitėmis.

Metų pradžioje vėl buvo naujas Betmenas, vėl pasirodė kanalizacijoje gyvenantys vėžliukai, vėl Iksmenai, vėl Mauglis, vėl Tarzanas. Žodžiu, mintį pagavot.

Ilgai visus neoriginalius projektus gindavau (ir kol dar nesupykot, pasakau, kad daugybė adaptuotų projektų – nuo „Deadpool“ iki tų pačių „Ghostbusters“ – man nuoširdžiai patiko). Jie atneša didžiulį pelną ir dėl jų galima ramiau kurti ambicingus originalius projektus, o kinas juk yra verslas, todėl per daug pykti nereikia.

Dabar, panašu, neturiu ir tokio argumento. Jei neskaičiuosit Nolano ar Tarantino, didelių šimtamilijoninių projektų yra nerealiai mažai (vienas jų – mano šiemet didžiai laukiamas „Passengers“). Gal galima įvardint „Pixar“ ir „Disney“ animaciją, kuri šiaip irgi veikia pagal senas formules, mane pravirkdančias keliskart per metus.

Gera naujiena yra ta, kad tos nostalgijos ir lengviausio kelio pasirinkimo dienos eina į pabaigą ar bent jau žada keistis. Vien populiaraus filmo tęsinys neatneša pelno (dek pragare, „Alice Through the Looking Glass“). Vien nostalgija nepanaikina rizikos („Independence Day 2“ neišgelbėjo net Goldblumas). Nesakau, kad žmonėms tęsiniai ar perdirbiniai jau atsibodo, tiesiog atsibodo tie, į kuriuos neįdedama nei kiek matomų pastangų.

2016 m. liepos 27 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Members Only/Join the Club

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Pirma serija. Members Only


You're gonna make that same stupid joke every time that comes up? - Tony
Paskutinę penkto ir pirmąją šešto sezonų serijas skyrė beveik du metai. „All Due Respect“ pasirodė 2004 metų birželį; „Members Only“ - 2006 metų kovą. Dabar pagalvokit apie populiariausią šių dienų serialą - tarkim, „The Walking Dead“ ar „Game of Thrones“, - kurio iki sugrįžimo reikėtų laukti du metus. Sakot, nebūtų riaušių? Man apie tai net sunku pagalvoti. Ypač tuomet, kai šešto sezono peržiūrą pradėjau praktiškai iškart baigęs penktąjį.

Visgi žinant realaus laikotarpio kontekstą ir suprantant, kaip ilgai scenaristai sau leido kurti paskutinį sezoną, susidedantį iš dviejų dalių ir 21 serijos, dabar yra nesunku suprasti, kaip jautėsi žiūrovai. Jeigu įsižiūrėsite į „Members Only“, suprasite, kad šita serija yra tobulai sukurta žmonėms, kurie taip ilgai laukė serialo sugrįžimo - parodoma, ką veikia veikėjai, pristatoma specifiškumu trykštanti istorija ir veiksmas juda neįtikėtinai greitai.

Laiko prabėgimas kaip ir praėjusiame sezone, taip ir šiame yra pažymimas smagiu pradiniu montažu, ir taip ir įsivaizduoju, kaip pirmą kartą po dviejų metų žiūriu serialą ir suprantu, kad jo veikėjai vis dar yra tie patys.

2016 m. liepos 13 d., trečiadienis

Dešimtmečio serialas


Čia nebus aptariamas „Mr. Robot“ siužetas, būkite ramūs

Žiūrėdamas kiekvieną filmą, serialą ar knygą darausi užrašus. Telefone ar kompiuteryje, daug ar mažai, bet apie kiekvieną kūrinį sau pasirašau bent kažką. Tikslios priežasties neturiu – kartais dėl to lengviau rašyti recenzijas, kartais tik užsirašydamas mintis suprantu, ką galvoju apie kažkokį dalyką, kartais tam, kad po kurio laiko atsiminčiau, apie ką kažkada galvojau.

Peržiūrėjęs savo užrašus po pirmos „Mr. Robot“ serijos supratau, kad prieš metus galvojau tą patį, ką galvoju dabar. Modernių laikų Fight Club. Sakinys, kurį naudojau visus šiuo metus apibūdindamas serialą, apie kurį internetas, atrodo, šneka tik kažkiek mažiau nei apie „Game of Thrones“.

Įdomiausia yra tai, kad tą sakinį dabar suprantu visiškai kitaip nei pernai.

Matot, tada toks apibūdinimas buvo kritika „Mr. Robot“ link. Serialas, pasakojantis apie neurotišką ir nestabilia psichine sveikata pasižymintį hakerį Elliotą (Rami Malek), savo tonu ir siužetu pernelyg priminė Davido Fincherio filmą ir knygą, pagal kurią jis buvo sukurtas. Greitai, chaotiškai ir agresyviai judanti istorija apie dingstantį žmonių privatumą ir jaunimo patiriamus sunkumus man atrodė pernelyg politizuotas ir distopinis pasaulio pateikimas, o siužetas tikrąja to žodžio prasme kopijavo „Fight Club“.

Dabar, tiesa, suprantu, kad tai yra didžiausia „Mr. Robot“ stiprybė. Gal ne šitie konkretūs elementai, bet pats serialo tonas.

2016 m. birželio 17 d., penktadienis

Sopranai. Penktas sezonas. All Due Respect

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „All Due Respect“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Trylikta serija. All Due Respect


Don't go through a fucking preamble, just tell me what's on your mind. - Tony

Paklauskite bet kokio žmogaus gatvėje ir jis veikiausiai turės kažkokią nuomonę apie mafiją ar organizuotą nusikalstamumą. Arba neklauskit ir pagalvokit logiškai.

Tikėtina, kad visos jūsų žinios apie tą pasaulį yra atėjusios iš populiariosios kultūros. „Godfather“ ir „Goodfellas“ yra pagrindiniai pavyzdžiai. „Sopranai“ ar „Boardwalk Empire“ atsilieka visai nedaug. Net ir Al Capone ar lietuvių Daktaras yra populiariosios kultūros gaminiai. Tikėtina, kad viskas, ką apie juos žinote, yra gandai arba penkis kartus perdaryti pasakojimai, apipinti mitologijomis.

Pats esu šitoje pozicijoje. Net jeigu kažkada buvau paskyręs maždaug tris naktis įvairiems skaitymams apie mafiją, vis tiek apie tai nieko nesuprantu ir esu tokioje pozicijoje, kurioje esu laimingas nesuprasti. Tai nėra mano gyvenimas ir mano užduotis nėra juos suprasti.

Visgi „Sopranai“ tobulai supranta mus. Scenaristai žino, kad mes turime išankstinius nusistatymus apie mafiją ir kai kurias temas (šeimą, pinigus, žudymus) šioje profesijoje žinome nepamatę jokios istorijos. Tai atveria galimybes scenaristams apeiti mūsų lūkesčius ir parodyti jeigu ne mafijos tikrovę, tai kažką tokio įtikinamo, kad galvotum, jog pamatei tikrovę.

Vienas tų dalykų apima pagrindines „All Due Respect“ temas. Apie mafiją lengva galvoti kaip apie autoritarinį valdymą. Teoriškai turi pavaldinius ir žmones, kurių patarimo klausaisi, bet praktiškai viską daro vadas ir nevalia jam priešintis.

2016 m. birželio 15 d., trečiadienis

Sopranai. Penktas sezonas. The Test Dream/Long Term Parking

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Vienuolikta serija. The Test Dream


I got no opinion, one way or the other. - Mikey Palmice

Iš pradžių sutarkim, kad „The Test Dream“ pavadinti keistoka serija būtų nepagarbu. Ji, parašyta Davido Chase'o ir Matthew Weinerio - turbūt dviejų geriausių šio amžiaus scenaristų televizijoje, - yra turbūt keisčiausias ir unikaliausias dalykas, kuris kada nors buvo aplankęs televiziją. Tą patį galima būtų pasakyti apie visą serialą, tačiau šita valanda yra išskirtinė, su niekuo nesulyginama ir net po milijono peržiūrų neišanalizuojama.

Kalbant apie analizę, tiesa, reikia turėti galvoje tai, kad visiškai išanalizuoti šitą seriją yra neįmanoma. Kai kurie žmonės jai skiria tūkstančius žodžių, nors vis tiek supranta, kad objektyvumo čia bus nedaug. Kiekvienoje iki šiol rašytoje apžvalgoje aš taip pat durdavau iš akies, bandydamas argumentuotai paaiškinti, kodėl tam tikrą įvykį interpretuoju būtent taip, net jeigu pilnai supratau, kad jis yra labiausiai kiek tik įmanoma nutolęs nuo pirminės scenaristų idėjos.

Bet ką galima papasakoti apie seriją, kurioje yra 20 minučių trunkanti sapno scena? Scena, kuri yra kaip jokia kita, kurioje yra tiek simbolizmo, aliuzijų į veikėjų istorijas ir įdomių techninių sprendimų, kad nelabai žinai, nuo ko pradėti?

2016 m. birželio 12 d., sekmadienis

Apie kitką. Hamilton


Būna kartais, kad peržiūriu, perklausau, perskaitau ar dar kaip nors patiriu kokį nors man įspūdį paliekantį dalyką ir noriu juo pasidalinti su jumis, kol galiausiai prisimenu, kad šita vieta yra skirta tik televizijai ir kinui, ir nereikia bandyt rašyt apie kažką kitą. Taisyklės žiaurios, bet ne aš jas-- ai, palauk.

Šiandien sugalvojau pabandyti kažką naujo, nes naujus dalykus žmonės dažniausiai priima pozityviai (kai pasikeičiau blogo dizainą į visiškai baltą, kažkoks žmogus po kiekvienu mano straipsniu keiksmažodžiais pasaldintu būdu pakomentavo, kaip dabar čia nieko neįmanoma skaityt ir kad padariau klaidą, bet tikiu, kad jo norai buvo geri).

Pirmoji tema yra ganėtinai keistas dalykas, apie kurį jeigu būtumėte man papasakoję prieš metus, būčiau paklausęs, dėl ko jūs išvis su manimi kalbate.

Bet apie tą dalyką kalba visi. Atsiverskit dabar NYTimes.com, Vox.com, AVclub.com ar panašius puslapius. Nueikit į Twitterį ar Facebooką. Pasižiūrėkit savo YouTube subscriptions sąrašą. Nuojauta kužda, kad kažkur tą dalyką rasite paminėtą, nes internetas dabar kalba tik apie jį.

2016 m. birželio 5 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Drunk History

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Drunk History“ serijos. Nors šito serialo neišspoilinčiau net ir norėdamas.

Va jums nepopuliari nuomonė: komikai yra protingiausi žmonės pramogų pasaulyje.

Šitas teiginys nėra pagrįstas absoliučiai niekuo, tik mano metų metus besitęsiančiu žavėjimusi komedija ir įvairiomis jos rūšimis, todėl daug objektyvumo nesitikėkite.

Paimkite stand-up komikus - žmones, kurių profesija yra visad besikeičianti. Jie nuolat privalo kalbėti apie dabartinius įvykius, opias socialines problemas ir įvilkti visa tai į juokingą kontekstą, kas nėra paprasta. Geriausi stand-up komikai - George Carlin, Richard Pryor ar tas pats Louis CK - savo komedijoje sugeba suderinti didžiausias socialines problemas, istorinius įvykius ir kalbėjimą apie save, kas man visad yra stulbinantis pasiekimas, dažnai turintis daugiau magijos nei draminės istorijos.

2016 m. gegužės 22 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Empire

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Empire“ serijos.

Kai 2015 metų pradžioje prasidėjo „Empire“, serialas sukėlė tokias kalbas, kokių per savo jau kelis metus besitęsiantį amerikietiškos žiniasklaidos stebėjimą dar turbūt nemačiau (galbūt išskyrus „Breaking Bad“ pabaigą). Nesidomintiems televizija tai turbūt nesukeltų didelio susidomėjimo, bet pabandysiu paaiškinti.

Amerikos televizijoje reitingai yra keistas reiškinys. Apie juos kalbėti nuodugniai reikėtų laiko (ir vis bandau prisiruošti apie tai papasakoti), o dabar užtenka žinoti tik tiek, kad pagrindinis motyvas, nusprendžiantis, ar serialai bus pelningi ir bus pratęsti naujiems sezonams, yra pagrįstas kelių dešimtmečių senumo technologijomis ir strategijomis, kurios dabartinėje aplinkoje yra visiškai nereikšmingos, ir visgi reitingų galia yra ypatinga. Jie viską valdo, jie viską apsprendžia ir prieš juos nepašokinėsi.

Atsiradus internetui, „Netflix“ ir kitoms platformoms, leidžiančioms serialus žiūrėti ne tuo metu, kai jie yra rodomi, visų serialų reitingai smuko drastiškai - jeigu „Friends“ paskutinę seriją 2004 metais žiūrėjo 50 mln. žmonių ir tai niekam neatrodė unikalu, tai „Lost“ jau 2010 metais visus nustebino, kai į savo finalą sugebėjo pritraukti 13.5 mln. žiūrovų. Dabar skaičiai yra dar menkesni.

2016 m. gegužės 17 d., antradienis

Sopranai. Penktas sezonas. Unidentified Black Males/Cold Cuts

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Devinta serija. Unidentified Black Males


You're strong. That helps. - Vito

Po beveik penkių pilnų sezonų nesunku suprasti, kad serialo pasaulis yra sukurtas išsamiai, tačiau jis vis tiek yra vienas didelis burbulas. Mes kiekvienoje serijoje stebime mafijos gyvenimą ir toli nuo jo niekada nepasitraukiam, dėl ko serialas savyje sukuria mažą pasaulį, į kurį žiūrovams nėra sunku įsitraukti. Tai, tiesa, kartu suteikia neblogos medžiagos karts nuo karto parodyti mafijos pasaulį iš išorės.

Scenaristai šioje serijoje tai pateikia per Medou vaikiną Finą, kuris nėra kilęs iš nusikalstamo pasaulio; kiek gangsterių gali gyventi Los Andžele? Bet jeigu jis supranta, kad Medou užaugo būtent tokioje šeimoje, jis to veikiausiai iki galo neįsisavina, nes girdi trečiarūšes istorijas ir Tonio nemato kaip pavojingo žmogaus, dėl ko dažnai jis gali elgtis neatsargiai.

Su tuo serialas mus supažindina nuo pirmųjų minučių, kuomet Finas neprotingai nusprendžia sumokėti už vakarienę, kurioje dalyvauja ir Tonis. Pastarasis neabejotinai įsižeidžia, nors tai kartu atidengia ir šiokį tokį silpnumą. Tonis tokioje situacijoje niekad nėra buvęs ir supranta ją galvodamas, kad Finas jį laiko menkesniu, net jeigu vaikinas aiškiai tik nori padaryti įspūdį ir neturi blogų kėslų.

2016 m. gegužės 7 d., šeštadienis

Captain America: Civil War - geriausia The Avengers dalis

[Spoilerių nebus.]

Geriausių didelio biudžeto filmų kūrėjai jau seniai suprato, kad jeigu išties nori sukurti filmą, kuris sudomintų žiūrovus ir kurio jie nepamirštų per tris dienas, negali kurti per daug ambicingų istorijų. Viso pasaulio gelbėjimas įdomiai skamba tik ant popieriaus, nors praktiškai niekad neveikia ekrane.

Pažiūrėkit į Thor filmus. Jie gal yra pusiau žiūrimi, sugebantys parodyti Lokį ir Chrisą Hemsworthą, nors filmai nuo veikėjų dažniausiai nusisuka ir pradeda pasakoti apie visatos žlugimą, kas yra tiesiog klaikiai nuobodu ir abstraktu.

Dabar pažiūrėkit į geriausius superherojų filmus. The Dark Knight. The Incredibles. Deadpool. Jie gal turi antagonistus, kurie galėtų sugriauti pasaulį, tačiau galiausiai blogiukai ryžtasi sugriauti kelių žmonių gyvenimus ir dėl to tampa kur kas įdomesni. Kai viskas sukasi apie veikėjus ir jų tarpusavio sąveiką, sukurti blogą filmą yra itin sunku.

Captain America: Civil War yra šito teiginio įsikūnijimas, statantis veikėjus aukščiau visko. Filmas, apie kurį norisi kalbėti tik geriausiais žodžiais, nes jis yra tarytum sukurtas laboratorijoje, preciziškai neiššvaistantis nei vieno elemento, padarantis viską, ką užsibrėžia, ir leidžiantis išeiti iš kino salės su šypsena, priešingai nei po kai kurių kitų šimtamilijoninių pastaruoju metu matytų filmų.

2016 m. gegužės 3 d., antradienis

Sopranai. Penktas sezonas. In Camelot/Marco Polo

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Septinta serija. In Camelot


What could you possibly do to me that I haven't already been through? - J.T.

Tarp įdomiausių istorijų, kuriamų draminiuose serialuose, man visuomet būna pasakojimai, kaip įvairūs veikėjai priima pinigų svarbą. Žmonių ir pinigų santykis ir ekrane, ir tikrame gyvenime papasakoja daug ir dažnai atspindi jų bendrą požiūrį į gyvenimą. Kaip žmonės žiūri į pinigus, kaip įnirtingai jų siekia, kiek jų nori ir kaip juos panaudoja yra dalykai, kurie veikėjų plėtojimo prasme visad praverčia.

Tai galima atrasti visuose didžiausiuose pastarojo meto serialuose. „Breaking Bad“ pinigai Waltui buvo išsigelbėjimas ir siekiamybė, kadangi jis istoriją pradėjo norėdamas išgelbėti šeimą, nors ją baigė visiškai blogoje vietoje. „Mad Men“ pasaulyje Donas apie pinigus irgi galvojo kaip apie išsigelbėjimą ir nevengė prabangaus gyvenimo, bet kuo toliau, tuo labiau suprato, kad jam reikia ne materialinių vertybių, o prisipažinimo, koks jis išties yra, ir pinigai galiausiai tapo šalutiniu produktu, kurį gaudavo išreikšdamas save reklamose.

„Sopranuose“ pinigų istorija vėlgi yra kiek kitokia. Jie čia yra minimi kiekvienoje serijoje, įvairiausiais metodais ir tarp įvairių veikėjų. Niekas seriale nebadauja, visi geriausi ar blogiausi jų momentai kyla iš pinigų turėjimo ar prasiskolinimo, ir elgetavimo čia niekad nerasite.

Ir, skirtingai nei daugelyje kitų serialų, pinigai šiame seriale išties gali tapti galutiniu tikslu, verčiančiu žmones daryti keisčiausius įmanomus dalykus.

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

„Better Call Saul“ toliau moko, kaip žiūrėti televiziją


Kai baigėsi „Breaking Bad“ ir buvo patvirtinta, kad Vince'as Gilliganas ir Peteris Gouldas kurs atskirą serialą apie Saulą Goodmaną, žmonės džiaugėsi. „Breaking Bad“ nesukūrė smagesnio veikėjo nei Saulas, keistai besirengiantis ekscentriškas advokatas, padėjęs Waltui ir kitiems pagrindiniams veikėjams daryti visus nelegalius darbus.

Vėliau sekė daugiau nei metus trukęs pačių kūrėjų tampymasis į skirtingas puses. Iš pradžių buvo skelbta, kad „Better Call Saul“ - pavadinimas net negalėjo būti kitoks - bus komedija, gal net trunkanti pusę valandos. Vėliau kūrėjai žadėjo, kad tai bus pusiau komedija, pusiau drama, kurioje matysime ir Saulo praeitį, ir gyvenimą po „Breaking Bad“.

Tai, ką jie galiausiai parodė pirmajame sezone, neatitiko nieko, kas buvo žadėta anksčiau, ir dabar net sunku pagalvoti, kad Gilliganas su savo kompanija būtų galėjęs sugalvoti kažką geresnio.

Dabartinis serialas pasakoja apie Jimmy McGillą - tikrąjį Saulą - 2002-aisiais metais. Jis tuomet gyveno ir dirbo tam pačiam Albuquerque mieste, kuriame vyksta ir visas „Breaking Bad“ veiksmas bei vis dar buvo perspektyvus teisininkas, bandantis prasimušti kelią kaip gerbtinas advokatas. Kartu jis vis dar turėjo brolį Chucką (Michael McKean), vienokiu ar kitokiu būdu bendravo su Kim (Rhea Seehorn) beigi pažinojo Mike'ą (Jonathan Banks).

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Silicon Valley

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Silicon Valley“ serijos.

Nežinia, kiek jums yra įdomūs amerikietiškų televizijų tvarkaraščiai, nes tikėtina, kad serialus žiūrit jais nesivadovaudami (ir tikrai tikrai legaliai, nors mes šiandien ne apie tai), tačiau jie itin dažnai nulemia, ką jūs žiūrėsite kitais metais. Įvairūs televizijos kanalai neretai renkasi kurti serialus pagal tai, su kuo juos jau galima suporuoti.

Pavyzdžiui, tuo stipriai garsėjo NBC televizija, ketvirtadieniais vos prieš kelis metus vieną po kito rodžiusi „The Office“, „30 Rock“, „Community“ ir „Parks and Recreation“, ir tai skamba kaip galingiausia įmanoma diena televizijoje. Tol, kol nesupranti, kad kiek anksčiau jie tais pačiais ketvirtadieniais vieną po kito rodė „Friends“, „Seinfeld“ ir „ER“.

Mintį turbūt supratot: serialai vienas su kitu konkrečiomis dienomis dažniausiai dera ir tai yra specifinis bei (kai kam) įdomus menas.

Šiemet jau trečius metus iš eilės pavasarį HBO vieną po kito ruošiasi rodyti tris serialus: „Game of Thrones“, „Veep“ ir „Silicon Valley“. Pirmąjį visi pažįstat ir apie jį per daug nepasakosiu, nes jūs tiesiog žinot, kad GoT dera prie bet ko arba visi tiesiog neblogai dera prie GoT.

Bet pažiūrėjęs „Silicon Valley“ suprantu, kodėl šis serialas yra toks nuostabus partneris „Veep“, serialui, kuris taip pat nagrinėja itin rimtą temą, tos temos neišjuokia ir joje sugeba rasti absurdą, taip kartu panaudojant ir rimtąsias, ir kvailąsias duotosios temas idėjas, o viso to centre sugeba pastatyti įdomius žmones. „Veep“ atveju ta tema yra aukščiausio lygio politika, kuri jau iš savęs yra rimtas dalykas, seriale priimamas su dar didesniu kruopštumu nei „House of Cards“, amerikietišką politiką iškreipiantis taip, kaip patinka veikėjams.

2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Sopranai. Penktas sezonas. Irregular Around the Margins/Sentimental Education

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Penkta serija. Irregular Around the Margins


Everybody knows about it. Everybody's talking about it. - Christopher

Apie reputaciją „Sopranų“ pasaulyje jau kalbėjome ne vieną kartą. Mafija nėra legalus verslas, kuriame egzistuotų rašytos taisyklės, todėl dauguma jos atstovų vadovaujasi jei ne logika, tai bent jau reputacija ir plika akimi matoma hierarchija. Kuo geriau į tave žiūri aplinkiniai, tuo didesnę tu turi galią, ir net jeigu šitame versle reputacija yra skaičiuojama kiek kitaip nei kitur, kai kurie dalykai ją vis tiek gali sugadinti.

Vieną jų ši serija kaip tik ir nagrinėja.

Tiesą sakant man keista, kad tokią santykinai paprastą, tačiau dideles pasekmes turinčią seriją serialas sukūrė tik dabar. Nustebęs nesu, nes kodėl ji buvo sukurta tikrai žinau, tačiau pačia savo idėja ji vis tiek yra nuostabi. Tonis, nesugebantis atsispirti gražioms ir savo nuomonę turinčioms moterims, staiga pradeda daug laiko leisti su Kristoferio sužadėtine Adriana. Ir įtikinama, ir tikroviška, ir nesunkiai suprantama.

2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

„American Crime Story“ parodė televizijos galią

Šiame straipsnyje nėra atskleidžiamos svarbiausios pirmojo „American Crime Story“ sezono siužeto detalės, todėl jį saugu skaityti visiems


My God, they discussed this case less than anybody in America. - Robert Shapiro

OJ Simpsono byla 1995 metais pakeitė JAV ir viso pasaulio televiziją.

Byla, kurioje garsus buvęs futbolininkas buvo apkaltintas savo buvusios žmonos ir jos draugo žmogžudyste, kaipmat tapo bene didžiausia ir garsiausia byla per visą JAV istoriją. Apie ją žinojo kiekvienas žmogus, apie ją kiekvienas turėjo savo nuomonę, ir svarbiausia, kad ją nuosekliai, žingsnis po žingsnio narpliojo visos Amerikos televizijos. Narpliojo taip smulkmeniškai, kad daugelis mano, jog ši istorija buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios atsirado toks dalykas kaip 24 valandas per parą transliuojami naujienų kanalai.

Dabar tokie kanalai kaip CNN yra įprasti net Lietuvoje, kai atsikėlęs 4 ryto gali įsijungti televizorių ir tiesiogiai pažiūrėti dar vieną sprogdinimą Sirijoje, nes tau nesimiega.

Ta byla yra panaši ir į visą šiuolaikinio interneto kultūrą, kas tik patvirtina, kad žmonėms gyvybiškai reikėjo tokio dalyko kaip internetas, kad tik jie galėtų kvailiausius savo poreikius. Dabar kiekvienas žymaus žmogaus pasisakymas yra išanalizuojamas iš visų kampų ir apie žmogų yra nusprendžiama iš vieno žodžio, labiau ne dėl to, kad tie žodžiai išties daug reiškia, o dėl to, kad sensacijų radaras visad veikia. Visi dabar ieško skambių pasisakymų ir OJ Simpsono byloje net menkiausias advokatų balso tono pasikeitimas buvo analizuojamas įvairiausių ekspertų.

2016 m. balandžio 5 d., antradienis

Sopranai. Penktas sezonas. Where's Johnny?/All Happy Families...

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Trečia serija. Where's Johnny?


Next time, there won't be a next time. - Phil Leotardo

Kuo toliau, tuo labiau mane stebina tai, jog „Sopranai“ turi vis mažiau siužeto. Jeigu anksčiau dar buvo galima tikėtis kažkokių gaujų konfliktų ar Tonio meilužių istorijų, penktasis sezonas siužeto prasme yra nepastoviausias, einantis į visas puses. Jis dėl to neatrodo netvarkingas, tiesiog kardinaliai pakeičia serialo toną.

Visos istorijos dabar yra susijusios su veikėjais, kas yra stipriausias sezono koziris. Mes jau taip gerai pažįstame senus veikėjus ir taip gerai suprantame scenaristų sprendimus, kad net naujai atėję veikėjai iškart yra įdomūs ir turintys ką papasakoti. „Where's Johnny?“ tai išryškina labiau nei bet kuri serija, tiesiog rodanti smulkius veikėjų konfliktus ir nelabai atspindinti didžiojo siužeto, kurio čia visai nepasigedau.

Daugiausia, ką galima pavadinti siužetu, yra Polio ir iš kalėjimo neseniai išėjusio Fičo istorija, dėl jųdviejų konflikto šiek tiek stumianti istoriją į priekį. Nesutarimai prasideda tuomet, kai Fičas pasidaro nekontroliuojamas ir sumuša sodininką, dirbantį toje pačioje vietoje, kurioje turėtų dirbti jo giminaitis. Poliui tai nepatinka dėl to, kad tai buvo jo motinos mėgstamiausias sodininkas ir jis pasiryžta ištaisyti situaciją.

Įdomu šioje vietoje tai, kad su Fiču jis nesipyksta tiesiogiai. Nuėjęs pas jį Jaunėlis yra aprėkiamas, dar labiau išryškinant Fičo nepastovumą ir jo keistą psichologiją, tačiau jiedu nesusimuša. Vietoje to dar kartą vyksta Šaltasis karas, kai kenkdami tarpininkams jie parodo, kaip iš tikrųjų jaučiasi vienas kito atžvilgiu.

2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Batman v Superman, arba kino biurokratija

Šioje apžvalgoje nėra atskleidžiamos svarbiausios „Batman v Superman: Dawn of Justice“ detalės, nors tai padaryti būtų sunku net jeigu to norėčiau

Kai per filmą kas dešimt minučių tikrini laikrodį tikėdamasis, kad pabaiga jau netoli, ir tau iš kairės kalbančių žmonių šnekos apie Star Wars maratoną yra įdomesnės nei dviejų didžiausių visų laikų superherojų kova, vykstanti prieš tavo akis, teigiamai įvertinti patį filmą yra sunku.

Kad būtų galima suprasti, dėl ko „Batman v Superman: Dawn of Justice“ (pavadinimas, kurio antra dalis filmui yra kur kas svarbesnė nei pirmoji) feilino kokybės prasme (nes pinigų jis turėtų uždirbti), prieš tai reikia suprasti, kaip yra gaminami filmai.

Jį pagaminusi studija „Warner Bros“ išgyvena blogus laikus. Praktiškai niekas, ką jie pagamina, neatneša pelno. Jie sugeba gaminti tokius ambicingus kūrinius kaip „Mad Max: Fury Road“, „Jupiter Ascending“ ir „The Man from UNCLE“, kurie yra vieni originaliausių didelio biudžeto dalykų pastaruoju metu, tačiau jie neatnešė jokio pelno. „Magic Mike XXL“ ir „Creed“ sugeba už mažą biudžetą uždirbti įspūdingas sumas, kurios galiausiai yra laidojamos tuose dideliuose projektuose.

Hell, šiemet pasirodysiantis filmas „Adventures of Tarzan“ jau kainavo beveik 200 milijonus dolerių, ir nežinau, kiek žmonių šiais laikais nori pamatyti Tarzano filmą (ypač kai tą pačią vasarą pasirodys „The Jungle Book“, kas realiai bus tas pats dalykas). Aišku, jame bus Margot Robbie, dėl ko eiti į jį nebus pats blogiausias pasirinkimas.

2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Sopranai. Penktas sezonas. Two Tonys/Rat Pack

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Pirma serija. Two Tonys


What's wrong with me? - Melfi

Televizija yra pilna serialų, kurių centre yra dysfunctional šeimos. Tos chaotiškos, niekaip tarpusavyje nesutariančios ir visad besipykstančios, ir kur žmonės vis tiek yra tos pačios šeimos nariai, todėl jie turi susitaikyti. Tik pradėjęs penktąjį „Sopranų“ sezoną supratau keistą dalyką: galėčiau įvardyti gal keletą serialų, kuriuose buvo rimtai rodomos vyro ir žmonos skyrybos.

Šia prasme man visad geriausiu variantu atrodys „Mad Men“, kuriame skyrybos atrodė būtent taip, kaip jos veiktų realiame gyvenime, ne draminėje istorijoje. Ten Donas ir Betė išsiskyrė, bendravo gal kelis kartus per sezoną (ir tai tik dėl vaikų), ir visgi vienas kitą puikiai pažinojo, visai nenorėdami sugrįžti į savo senąjį gyvenimą.

Menkas sutapimas, kad „Mad Men“ sukūrė Matthew Weineris - nuo penktojo sezono prie „Sopranų“ prisijungęs scenaristas, kuris pasirodo ir pirmosiomis šitos serijos minutėmis kaip kriminalinis ekspertas (pirmosios „Mad Men“ serijos scenarijus, tarp kitko, buvo pagrindinė priežastis, dėl ko Davidas Chase'as pakvietė Weinerį prisijungti prie serialo). „Sopranai“ ir „Mad Men“ tematine prasme yra daug kuo panašūs serialai ir nenuostabu, kad dramine prasme jie turi vienodų detalių.

„Sopranuose“ skyrybos bent jau kol kas atrodo kiek kitaip. Viena pagrindinių serialo temų visad buvo Tonio šeima ir jo santykiai su šeimos nariais, ir paleisti juos gyventi naują gyvenimą būtų tiesiog neprotinga. Vietoje to serialas praleidžia rimtesnį laikotarpį (per kurį Bobis ir Dženisė sugeba susituokti), neparodo visų paviršutiniškų konfliktų (ketvirto sezono finalo niekas nepralenks) ir dabar gali leistis į gilesnes istorijas.