2016 m. sausio 26 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Whoever Did This/The Strong, Silent Type

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Devinta serija. Whoever Did This


He's a piece of shit. You know it, and I know it. - Paulie

Galiu kalbėti tik už save, tačiau visai tikiu, kad tai patyriau ne vienas. 

Kai pirmą kartą žiūrėjau Hitchcocko filmus, jie man gal nepadarė didelio įspūdžio. Prieš juos žiūrėdamas jau buvau matęs dešimtis panašių draminių filmų, turinčių įdomesnį stilių, ir Hitchcockas buvo vienas iš daugelio kažką panašaus kūrusių žmonių. Tik ilgainiui vis labiau domėdamasis kinu supratau, kad jis buvo žmogus, kuris tą stilių išrado iš nieko, ir iki šiol jis yra kopijuojamas. 

Galvojant logiškai, dėl to Hitchcockui turėčiau jausti nerealią pagarbą. Ir visgi negaliu prisiversti tai daryti, nes pirminis įspūdis mane vis dar veikia ir jo filmų (kuriuos dabar gerbiu žymiai labiau nei anksčiau) potyris mane žavi ne taip, kaip norėčiau.

Kadangi „Sopranai“ yra sukurti ne taip toli nuo šių dienų, atrasti, kaip serialas paveikė televiziją, nėra sunku ir dabar netgi galima atrasti konkrečias detales, kurios yra kopijuojamos kituose serialuose. Bet va pavyzdys, dėl ko „Sopranai“ gali būti vadinamas šedevru: serialo įtaka buvo tokia stipri, kad jo pirmoji pusė netgi sugebėjo pakenkti serialo pabaigai.

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. The 100

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The 100“ serijos.

Amžinai gerbsiu tą žmogų, kuris man paaiškins, kokiu būdu galima tuo pačiu metu serialą ir mylėti, ir ant jo pykti. Kalbėdamas apie „The 100“ jaučiu abu jausmus ir nepanašu, kad man tai patinka.

Atskirai tų jausmų buvimą suprantu. Pikta ant „The 100“ dėl to, kad jau nebežinau, ką galvoti apie CW kanalą. Į ji ilgai žiūrėjau kaip apie antrarūšį dalyką, kuris savo reitingus susirenka iš serialų, nebandančių taikyti kur nors giliau ir tiesiog rodantį gražius žmones (dažniausiai paviršutiniškas problemas turinčius paauglius) beigi kalbantį abstrakčiai protingomis tezėmis. „Supernatural“ ir „The Vampire Diaries“ man visad buvo geriausi to pavyzdžiai.

Bet tada suprantu, kad tas kanalas turi „The Flash“ ir „Arrow“, kurie yra tarp mano mėgstamiausių šių dienų serialų, ir dabar dar turi „The 100“, kuris tokiu irgi gali po truputį tapti.

Ir nei tie serialai apie superherojus, nei „The 100“ per daug nenusigręžia nuo CW tradicijų. Pastarajame seriale dominuoja paaugliai ir keli vyresni veikėjai, kurie jaunimui papasakoja apie gyvenimo tiesas, jaunimas jų nepaklauso, patenka į bėdą, bet visi vis tiek susitaiko. Visi veikėjai yra gražūs, meilė ore tvyro kiekvieną sekundę ir pseudointelektualinių nesąmonių dialoguose yra užtektinai.

Žiūrint „The 100“, tiesa, tos CW klišės labiau atrodo kaip kontrakte įrašyti punktai, pagal kuriuos reikia į serialą įtraukti atitinkamą gražių žmonių skaičių ir pakankamai mažumų atstovų, kad serialo nebūtų galima apkaltinti rasistiniu. Nes scenaristams, vadovaujamiems nedaug patirties anksčiau turėjusio Jasono Rothenbergo, estetika yra pašalinis dalykas ir jie visu kuo neria į istorijos ir veikėjų plėtojimą, taip sukurdami turbūt geriausią mokslinės fantastikos serialą nuo „Battlestar Galactica“.

2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

The Big Short ir Creed: juodadarbiai filmai

„The Big Short“ ir „Creed“ kino teatruose pradėti rodyti tik šį savaitgalį, todėl ne, šitame straipsnyje spoilerių nebus

Kai kokios nors temos neišmanantis žmogus nusprendžia apie ją papasakoti kitam, galimos dvi išeitys: pasakotojas bus neprotingai arogantiškas, įsitikinęs, kad papildomai nieko neprivalo žinoti ir kažką sugebės papasakoti bet kokiu atveju, arba jis tą temą nuspręs išnagrinėti iki pamatų ir kitam žmogui viską papasakos iš neišmanėlio pozicijos – taip, kad suprastų bet kas.

Tai gali kirstis su viena pagrindinių kino kūrimo taisyklių, pagal kurią negalima laikyti žiūrovų kvailiais – jie supranta, kad veikėjai miega, prausiasi, valgo, ir supranta, kad du artimai draugaujantys vyrai yra broliai ir to garsiai pasakyti nereikia.

Aš tai, tiesa, labiau suprantu kaip emocinį protingumą: mums nereikia balsu ištarti, ar vienas veikėjas yra įsimylėjęs kitą, tačiau faktinė, specifinė informacija yra reikalinga, ir neverta tikėtis, kad žiūrovai žinos, ką reiškia tavo vardinami automobilių detalių pavadinimai. Kartais su žiūrovais reikia elgtis kaip su pradinukais ir iš to gauti nuostabų rezultatą.

Kaip gerai, kad „The Big Short“ nusprendė sukurti Adamas McKay‘us, toli nuo finansų pasaulio gyvenantis režisierius, pagarsėjęs kaip geriausių pastarųjų metų komedijų („Anchorman“, „Step Brothers“) kūrėjas. Jis yra tas nelabai tipinis Holivudo sutvėrimas, kuris ne tik sugeba garsiai rėkti apie kažkokią problemą, bet ir smulkmeniškai ja domėtis ir apie tai kalbėti argumentuotai, ne numesti porą šabloninių sakinių Twitteryje.

Šiuo atveju ta problema yra 2008 metų finansinė krizė.

2016 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Rick and Morty

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Rick and Morty“ serijos.

Iš pradžių išsiaiškinkim vieną dalyką: „Rick and Morty“ yra vertas jūsų dėmesio. Kai kurie žmonės man vis nori paaiškint, kad iš mano apžvalgų nesupranta, ar aprašomi serialai yra verti dėmesio (nes kai kuriems jungti raides į žodžius ir paskui suprasti tų žodžių prasmę yra per sunku), todėl va. Laikas, kurį skirsit šitos apžvalgos perskaitymui, gali būti skirtas pusės „Rick and Morty“ serijos peržiūrai, todėl ko jūs laukiat?

Dar su manimi? Gerai, tada pakalbam, dėl ko „Rick and Morty“ yra geriausias televizijai nutikęs dalykas per visą istoriją.

Hiperbolės čia mažai. Serialą sukūrė Justinas Roilandas, apie kurio talentus dar pakalbėsim, bet prie „Rick and Morty“ kūrimo stipriai prisidėjo ir Danas Harmonas, mano garbinamas „Community“ kūrėjas, komedijinių serialų Tarantino (ta prasme, jo darbai yra atsimenami dėl to, kad juose yra stipriai pašiepiama populiarioji kultūra, bet šiaip nei Tarantino, nei Harmono darbuose tai nėra pagrindinė idėja), todėl paskata žiūrėti serialą man buvo dar didesnė.

Serialas, kurio prototipą Roilandas buvo sukūręs jau prieš kurį laiką, didžiausią dėmesį skiria pavadinime minimiems seneliui Rikui (Justin Roiland) ir jo anūkui Morčiui (Justin Roiland; taip, tas pats). Iš viršuje matomo paveiksliuko nesunku suprasti, kad jie yra vienokia ar kitokia forma pateiktos pagrindinių „Back to the Future“ veikėjų kopijos ir, jeigu jau atvirai, BTTF prie šio serialo galima būtų pritempti ne taip jau ir sunkiai. „Rick and Morty“ veiksmas yra absurdiškas ir nepaklūstantis šio pasaulio taisyklėms, todėl abu kūriniai ne taip ir toli vienas nuo kito.

2016 m. sausio 12 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Watching Too Much Television/Mergers and Acquisitions

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Septinta serija. Watching Too Much Television


The heart wants what the heart wants, I guess. - Zellman

Kai „Sopranai“ pagrindinę savo serijos temą pateikia pavadinime, mano pradinis instinktas yra netikėti, kad tai bus pagrindinė tema. Aš juk gyvenu su mintimi, kad žiūriu geriausią ir protingiausią visų laikų serialą, ir tikėti, kad jis visas kortas atskleidžia dar nieko neparodęs, yra sunku.

Ir visgi „Watching Too Much Television“, tarytum suprasdama, kad aš prisižiūrėjau per daug televizijos ir visur ieškau paslėptų minčių, yra būtent tas atvejis, kai veikėjai vadovaujasi serijos pavadinimu kaip jų gyvenimą apsprendžiančiu teiginiu.

Didžiausias „Sopranų“ privalumas šioje vietoje, tiesa, yra sugebėjimas leistis į smulkmeniškiausias detales, kas sudomina net ir tada, kai jau tariamai žinai visus atsakymus. Adrianos istorija šiuo atveju yra būtent tokia: ji, prisižiūrėjusi procedūrinių serialų apie teisininkus, nusprendžia, kad su Kristoferiu privalo susituokti tuoj pat, kadangi sutuoktiniai negali vienas prieš kitą liudyti teisme.

Adrianos plėtojimas man yra vienas mėgstamiausių dalykų šiame seriale: scenaristai ją visad laikė antrame plane ir nesuteikė ypatingos reikšmės, dažniausiai ją pateikdami kaip tokią išlepusią mafijozo draugę, ir šiame sezone jie nuo to per daug nenusisuka. Adriana vis dar yra naivi ir įsivaizduojanti, kad kiekvienas maloniau su ja besielgiantis žmogus yra jos draugas, tačiau dabar ji yra kur kas ryžtingesnė ir, šnipinėdama FTB, supranta, kad gali turėti daugiau galios, ir daug jėgų turintis neprotingas žmogus sau ir kitiems gali būti itin pavojingas.

2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

2016 m. Auksinių gaublių prognozės


Girtieji Oskarai ir vėl čia. Apdovanojimai, kuriuose balsuoja lengvai paperkami žurnalistai, kažkokiu būdu tapo prestižiniais ir iš jų pavyzdį turėtų imti visi, nes tokios laisvos atmosferos nėra jokioje apdovanojimų ceremonijoje.

Geriausias to pavyzdys - Ricky Gervais, tapsiantis pagrindine priežastimi, dėl ko kelsiuos šiąnakt žiūrėti ceremonijos. Jis jau tris kartus (2010-2012 metais) sugebėjo nervinti Holivudą savo pasisakymais ceremonijos metu, ir jam leido sugrįžti dar kartą. Ta prasme, kas dar taip pasielgtų? Tik Auksiniai gaubliai, leidžiantys šitam žmogui daryti ką tik nori.

Ai, ir dar čia turėtų apdovanoti geriausius 2015 metų televizijos ir kino projektus, bet čia jau antraeilis dalykas. Bet jeigu tuo domitės, apačioje - prognozės, kas šią naktį laimės apdovanojimus. Formatas, kaip visada, paprastas: paryškintu šriftu pažymėti tie žmonės, filmai ar serialai, kurie veikiausiai laimės, pasvirusiu šriftu pažymėti tie, už kuriuos sirgsiu aš. Spėjimai visuomet ir lieka spėjimais, todėl jeigu rizikuosit kažkuo pasitikėdami mano spėjimais, aš už tai neatsakau, nors jeigu norėsit pasidalinti laimėjimais, aš jūsų klausau.

Ceremonija prasideda 03:00 pirmadienio ryte Lietuvos laiku. Kelsiuosi žiūrėti ir užkursiu temą savo Facebook puslapyje, todėl galit keltis ir vidury nakties nervintis laimėtojais kartu.

Bet šiaip svarbiausia, kad Ricky Gervais sunervintų kuo daugiau žmonių.

TELEVIZIJA

Geriausias serialas (drama)

Empire
Game of Thrones
Mr. Robot
Narcos
Outlander

Netikiu, kad yra bent vienas žmogus, kuris būtų nuspėjęs, jog šita kategorija atrodys būtent taip, bet ginčytis su šitais pasirinkimais nesinori - net jeigu mano penketuke ar dešimtuke šitie serialai nepatektų tarp 2015-ųjų geriausių, jie yra solidūs ir populiarūs, todėl daug klausimų dėl jų pasirinkimo man nekyla. „Empire“ yra vienas didžiausių televizijos fenomenų pastaruoju metu, todėl jo nominacija čia nieko nestebina. Auksiniai gaubliai visad linksta link feminizmo ir lygybės, kas yra geras dalykas, ir todėl tokios nominacijos kaip „Outlander“ ir „Narcos“ irgi yra paaiškinamos.

Visgi labiausiai balsuotojai čia mėgsta naujus ir populiarius dalykus, todėl pagrindinė kova turėtų vykti tarp „Mr. Robot“ ir „Game of Thrones“. Pastarąjį laikau rimtesniu favoritu, nes noras GoT pagaliau apdovanoti gaubliu veikiausiai paims viršų. Tiesa, pernai laimėjo „The Affair“, todėl tikrai tikėtina, kad dar vienas naujokas „Mr. Robot“ taps maloniu siurprizu.

2016 m. sausio 6 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Archer

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Archer“ serijos.

Beveik prieš metus, kuomet baigėsi „Parks and Recreation“, rašiau apie tai, kad pagrindinė to serialo sėkmės priežastis buvo veikėjų gerumas ir nuoširdumas. Tai yra palyginus paprastas ir niekuo neišsiskiriantis pastebėjimas, bet man jis reiškia tikrai daug. Įsijunkit bet kokią komediją televizijoje ir, tikėtina, per artimiausias penkias minutes išgirsite kokį nors įžeidimą, sarkastišką komentarą ar kažką panašaus.

Ir ne, aš rašau tai ne bandydamas propaguoti supermamas ir jų nesibaigiantį pacifizmą. Tiesiog tokio tipo komedija yra lengviausiai išgaunama ir iškart duoda rezultatų, net jeigu pasimiršta praėjus vos kelioms minutėms. Tai, jog scenaristai renkasi lengviausią kelią, yra suprantama, nors ir nelabai pateisinama. Ir visgi jeigu jie tą kelią renkasi turėdami aiškų tikslą grubumą ir žiaurumą paversti pagrindiniais jų serialo ginklais, kaip kad buvo padaryta „Archer“ atveju, kabintis prie jų neturiu jokios teisės.

Kažkada Feisbuke po „Archer“ maratono pasakiau, kad čia gali būti geriausias visų laikų serialas, ir net jeigu nesiūlau to priimti visiškai rimtai, ginčiau kiekvieną žmogų, kuris tuo tiki. Nes vienas dalykas, kurį supratau skaitydamas apie šitą serialą, yra tai, jog tie žmonės, kurie „Archer“ myli, jį myli visa širdimi.

„Archer“ sukūrė Adamas Reedas, anksčiau kūręs mažas, bet aktyvias gerbėjų bendruomenes turinčius animacinius serialus, tačiau savo apimtimi jie niekad neprilygo šitam FX kanale rodomam serialui. Reedas pats rašo absoliučiai kiekvieną serialo seriją. Kol kas jų yra pagamintos 75 (šeši sezonai) ir net iš tolo nematau monotonijos ženklų, o vienam gaminti tokį serialą yra kone neįmanomas darbas, todėl genialumo ženklų yra nemažai.