2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. The 100

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The 100“ serijos.

Amžinai gerbsiu tą žmogų, kuris man paaiškins, kokiu būdu galima tuo pačiu metu serialą ir mylėti, ir ant jo pykti. Kalbėdamas apie „The 100“ jaučiu abu jausmus ir nepanašu, kad man tai patinka.

Atskirai tų jausmų buvimą suprantu. Pikta ant „The 100“ dėl to, kad jau nebežinau, ką galvoti apie CW kanalą. Į ji ilgai žiūrėjau kaip apie antrarūšį dalyką, kuris savo reitingus susirenka iš serialų, nebandančių taikyti kur nors giliau ir tiesiog rodantį gražius žmones (dažniausiai paviršutiniškas problemas turinčius paauglius) beigi kalbantį abstrakčiai protingomis tezėmis. „Supernatural“ ir „The Vampire Diaries“ man visad buvo geriausi to pavyzdžiai.

Bet tada suprantu, kad tas kanalas turi „The Flash“ ir „Arrow“, kurie yra tarp mano mėgstamiausių šių dienų serialų, ir dabar dar turi „The 100“, kuris tokiu irgi gali po truputį tapti.

Ir nei tie serialai apie superherojus, nei „The 100“ per daug nenusigręžia nuo CW tradicijų. Pastarajame seriale dominuoja paaugliai ir keli vyresni veikėjai, kurie jaunimui papasakoja apie gyvenimo tiesas, jaunimas jų nepaklauso, patenka į bėdą, bet visi vis tiek susitaiko. Visi veikėjai yra gražūs, meilė ore tvyro kiekvieną sekundę ir pseudointelektualinių nesąmonių dialoguose yra užtektinai.

Žiūrint „The 100“, tiesa, tos CW klišės labiau atrodo kaip kontrakte įrašyti punktai, pagal kuriuos reikia į serialą įtraukti atitinkamą gražių žmonių skaičių ir pakankamai mažumų atstovų, kad serialo nebūtų galima apkaltinti rasistiniu. Nes scenaristams, vadovaujamiems nedaug patirties anksčiau turėjusio Jasono Rothenbergo, estetika yra pašalinis dalykas ir jie visu kuo neria į istorijos ir veikėjų plėtojimą, taip sukurdami turbūt geriausią mokslinės fantastikos serialą nuo „Battlestar Galactica“.

„The 100“ pasakoja apie postapokaliptinį pasaulį, kai Žemėje prieš šimtą metų kažkokiu būdu įvyko žiauri katastrofa ir staiga pakilęs radiacijos lygis reiškė, kad žmonės turėjo palikti planetą ir gyventi dideliame erdvėlaivyje (erdvėlaivis vadinasi Arka, nes kaipgi kitaip). Erdvėlaiviui gyvenant paskutines savo dienas į Žemę yra išsiunčiami - siurprizas - 100 jaunuolių, kurie turi patikrinti, ar Žemėje situacija vis dar yra tokia tragiška, ir tai, kad jie ten ilgai pasilieka, reiškia, jog apačioje bent jau galima egzistuoti.

Nesakau, kad „The 100“ nuo pradžių yra stebuklas, nes pirmoji debiutinio sezono pusė yra pripildyta daugybės klišių, kurių pagrindinė yra sugebėjimas apibrėžti veikėjus vos keliais žodžiais. Nes čia yra ir racionalioji pagrindinė veikėja Klark (Eliza Taylor), ir blogiukas, kuris supranta, kad yra blogiukas Bellamy (Bob Morley; kaip gyventi su tokiu vardu?), ir gražuolė jo sesė Oktavija (Marie Avgeropoulos), ir Arkos kancleris Džaha (Isaiah Washington), ir kitas blogiukas, kuris supranta, kad yra blogiukas Markusas (Henry Ian Cusick, kurį smagu matyti visuomet).

Ir neabejotinai smagiausia šio serialo vieta yra stebėti, kaip tie veikėjai keičiasi. Paprastiems serialams apie paauglius(*) nebūtina kurti sudėtingų veikėjų ir visgi pabaigus du sezonus aš tų veikėjų aprašymų tiesiog neatpažinčiau, nes nei vienas jų nėra vienpusiškas ir veikiantis kaip paprastas siužeto įrankis (nebent Monty (Christopher Larkin), ilgą laiką vaidinantis protingąjį azijietį, pataisantį visą elektroniką, bet galiausiai vis tiek gaunantį savo istorija).

(*) Teisybės dėlei pasakau, kad apie veikėjų amžių ar jaunumą čia mažai kas kalba, kas yra maloni smulkmena. Visgi jaunimo savybės čia nėra pamirštamos ir, pavyzdžiui, iš visų pusių kylantys meilės trikampiai ir keturkampiai yra absoliučiai suprantami ne tik kaip hormonų audrų rezultatai, bet ir kaip siužeto detalė. Jaunimas gi buvo nusiųstas į Žemę tam, kad potencialiai atkurtų jame gyvybę, ir jie, turiu pasakyti, tą užduotį priima itin rimtai.

Siužetas yra toks stiprus „The 100“ koziris, kad net nerandu, su kuo jį palyginti. Ta prasme, norisi lyginti su „Breaking Bad“, bet nepuoselėkit vilčių, kad šitie serialai yra panašūs savo istorija ar kokybe. Tiesiog „Breaking Bad“ ar „Justified“ buvo tie serialai, kurie siužetą ir veikėjus kurdavo išvien. Kiekviena siužeto detalė tuose serialuose turėdavo aiškią įtaką veikėjams ir taip veikėjai galėjo plėtotis nuolat ir natūraliai, kas žiūrovams visad patikdavo.

„The 100“ naudoja būtent šią taktiką. Seriale yra lėtesnių momentų būtent tada, kai reikia, bet dažniausiai veikėjai supranta kažką vieni apie kitus būdami veiksmo sūkuryje.

Medžiagos tam supratimui irgi yra užtektinai. Apie patį serialo siužetą pasakosiu nedaug, bet nemanau, kad spoileriu laikysite faktą, kad į Žemę nusiųsti veikėjai atras dar kažką, kas toje Žemėje visą laiką gyveno. Ir tai yra įdomi siužeto linija, kurią laisvai galima pripildyti klišėmis, bet ko serialas (daugiau ar mažiau) sėkmingai išvengė. „The 100“ veikėjai negalvoja, kad su visais galima arba susigyventi, arba kariauti, ir dažnai atranda tobulą vidurį, kai supranta, kad gal ištisos grupės nėra vienodos ir kad gal tose grupėse yra kitaip mąstančių žmonių, su kuriais galima susibendrauti ir kurie ir žiūrovų, ir veikėjų nuomones pakeistų kardinaliai.

Serialas mane paperka kartu ir tuo, kad užkabina vieną mylimiausių mano temų bet kokioje meno srityje: visuomenės kūrimą. „The 100“ to nenagrinėja per daug įkyriai ir visgi yra kelios serijos, kurios stipriai koncentruojasi į tai, kas yra civilizacija, ką reiškia moralumas, ar reikalingas kerštas (šitos temos, tiesa, serialas įdomiai taip ir nesugeba išnagrinėti) ir panašiai. Tose situacijose veikėjai ir auga, priimdami sprendimus, kurie pirmosiose serijose mums būtų buvę protu nesuvokiami, bet galiausiai yra absoliučiai logiški, ir matyti tokią transformaciją yra neįtikėtinai malonu.

Bet nenoriu, kad galvotumėt apie „The 100“ kaip apie filosofijos pamoką. Veiksmo ir įdomių istorijų seriale yra be galo daug. „The 100“ juda greitai ir per vieną seriją sugeba parodyti itin daug - kartais atrodo, jog scenaristai siekia išmesti į orą kuo daugiau idėjų, kad jos galvoje užleistų vietą kitoms. Siužeto perteklius retkarčiais irgi jaučiasi, kai serialas bando žongliruoti kokias šešias siužeto linijas vienu metu, tačiau didžiąja dalimi su viskuo yra nuostabiai susitvarkoma.

Veiksmo čia irgi bus užtektinai. Mirtys nuoširdžiai stebina ir numarinami veikėjai, kurie (bent jau man) tikrai yra įdomūs ir naudingi serialui, o kai kurie siužeto vingiai atrodo nelogiški tik iki kitos serijos, kurioje jau mąstai, kodėl abejojai scenaristais. „The 100“ kartais įlenda į itin tamsias teritorijas (linksmai genocido temos neišnagrinėsi) ir vėlgi, antrojo sezono pabaigoje sunku patikėti, kad žiūri tą patį banaliai prasidėjusį serialą

Kalbant apie kitas serialo dalis turiu pasakyti, kad jų per daug nepastebėjau, kas veikiausiai yra geras dalykas. Serialo aktoriai yra tikrai stiprūs, draminėse scenose parodantys savo jėgas, net jeigu apdovanojimų jiems dalinti nereikia skubėti (nors, kita vertus, nenustebčiau, kad itin rimtoje aplinkoje Eliza Taylor parodytų kažką ypatingo).

Mokslinės fantastikos aspektas čia yra labiau pretekstas siužetui nei rimta istorijos detalė, nors man tai vėlgi netrukdo. Scenos kosmose yra sukurtos naudojant nelabai didelį biudžetą, jokios įspūdingos futuristinės aplinkos nesitikėkite ir nusiteikite tam, kad mokslinė fantastika ir postapokaliptinis pasaulis veikiau tvyro aplinkoje nei atsispindės pastatuose ar technologijose.

Ir, jeigu ką, ant „The 100“ vis dar pykstu. Serialas, kuris paneigia mano išankstinius įsitikinimus, visad nusipelno kažkokios pagarbos, bet tai kartu ir reiškia, kad CW yra dar vienas kanalas, kuris nuolat suvalgys kelias mano valandas per savaitę, ir to aš norėjau mažiausiai. Nors jeigu „The 100“ ir toliau išliks toks nuostabus, ilgai pykti negalėsiu.


O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą