2016 m. sausio 12 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Watching Too Much Television/Mergers and Acquisitions

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Septinta serija. Watching Too Much Television


The heart wants what the heart wants, I guess. - Zellman

Kai „Sopranai“ pagrindinę savo serijos temą pateikia pavadinime, mano pradinis instinktas yra netikėti, kad tai bus pagrindinė tema. Aš juk gyvenu su mintimi, kad žiūriu geriausią ir protingiausią visų laikų serialą, ir tikėti, kad jis visas kortas atskleidžia dar nieko neparodęs, yra sunku.

Ir visgi „Watching Too Much Television“, tarytum suprasdama, kad aš prisižiūrėjau per daug televizijos ir visur ieškau paslėptų minčių, yra būtent tas atvejis, kai veikėjai vadovaujasi serijos pavadinimu kaip jų gyvenimą apsprendžiančiu teiginiu.

Didžiausias „Sopranų“ privalumas šioje vietoje, tiesa, yra sugebėjimas leistis į smulkmeniškiausias detales, kas sudomina net ir tada, kai jau tariamai žinai visus atsakymus. Adrianos istorija šiuo atveju yra būtent tokia: ji, prisižiūrėjusi procedūrinių serialų apie teisininkus, nusprendžia, kad su Kristoferiu privalo susituokti tuoj pat, kadangi sutuoktiniai negali vienas prieš kitą liudyti teisme.

Adrianos plėtojimas man yra vienas mėgstamiausių dalykų šiame seriale: scenaristai ją visad laikė antrame plane ir nesuteikė ypatingos reikšmės, dažniausiai ją pateikdami kaip tokią išlepusią mafijozo draugę, ir šiame sezone jie nuo to per daug nenusisuka. Adriana vis dar yra naivi ir įsivaizduojanti, kad kiekvienas maloniau su ja besielgiantis žmogus yra jos draugas, tačiau dabar ji yra kur kas ryžtingesnė ir, šnipinėdama FTB, supranta, kad gali turėti daugiau galios, ir daug jėgų turintis neprotingas žmogus sau ir kitiems gali būti itin pavojingas.


Tačiau jos noras susituokti iššaukia įvairias žmonių reakcijas ir nenagrinėja vien smulkmeniškos temos, kad gal susituokus visos problemos ir nedingtų. Adriana mato tik galutinį tikslą, kai ištekėjusi už Kristoferio gyvens laimingai ir nepatirdama jokių problemų, o tai, kad iki to dar yra daug kelio, jai nė motais. Kai Adriana išsako šiuos savo norus Kristoferiui (nesubtiliai nesugebėdama paslėpti fakto, kad tuokiasi dėl to, jog negalėtų prieš jį liudyti) ji atsimena ir tai, dėl ko anksčiau bijojo vedybų: ji negali turėti vaikų. Tokioje konservatyvioje institucijoje kaip mafija, pridėjus ir tai, kad Kristoferis yra vienintelis savo šeimą galintis pratęsti žmogus, tokia žinia yra svarbi ir turinti realias pasekmes - Kristoferio įsiūtis jau tampa kur kas svarbesne problema nei liudijimas prieš jį.

Kas mane šioje serijoje labiausiai nustebino, net jeigu tai buvo visiškai logiška, yra kitų veikėjų raginimas Kristoferį tuoktis. Kad ir kokiais kietais dėtųsi Tonis, Silvijus ar Polis, jie turi kažkiek jautrumo ar, veikiau, jiems patinka galvoti, kad yra kažkiek jautrūs, ir dėl to ragina Kristoferį vadovautis meile. Kai Kristoferis paklauso jų patarimo ir nusprendžia su Adriana tuoktis kuo greičiau, nuo pradinio Adrianos sumanymo yra pasikeitę daugybė dalykų, kurių pagrindinis - jos supratimas, kad vis tiek privalėtų liudyti prieš Kristoferį. Staiga istorija, prasidėjusi nuo grynai praktinių sumetimų, perauga į dviejų jaunų žmonių norą susituokti vien dėl to, kad vienas kitą myli, ir visa tai kyla tik iš televizijos žiūrėjimo. Kas jums pasakys, kad spoksojimas į ekraną yra vien tik blogas dalykas?

Galbūt Karmelos pusbrolis Brajanas, greitai įsitraukęs į Tonio kompaniją ir pilnai besinaudojantis jos privalumais linksminantis. Vienintelis jo skirtumas nuo eilinių žmonių, prisižiūrėjusių filmų apie prabangų mafijos gyvenimą, yra tai, kad jis mafijai yra tikrai naudingas, net jeigu to nesupranta. Netyčia pakišęs mintį apie tai, kad nekilnojamo turto kainos vargingose vietovėse greitai augs, jis pakiša Toniui mintį pirkti ir parduoti narkomanų irštvas.

Nuo šios vietos tai jau yra Tonio, ne Brajano istorija, bet scenaristų sugebėjimas trumpai ir įtikinamai parodyti rimto Brajano pasileidimą yra visai nebloga detalė.

Toniui noras pirkti pigiuosius namus užkabina dvi itin svarbias jo gyvenimo temas: jo vaikus ir moteris. Pirmuoju atveju jis siekia AJ įtikinti, koks svarbus yra italų tautos palikimas ir kaip jis turi tuo didžiuotis. Jeigu atsimenate, AJ praėjusioje serijoje nusivylė tuo, kad jo tėvas neturi tiek daug pinigų kaip kitų bendraamžių tėvai, ir jo apatiškumas tėvui čia yra dar gilesnis. Visgi kai jis pamato, kaip tėvas sugeba nuvyti prie jų prisikabinusius narkomanus, jis vėl pajunta mafijos galią ir tai, kad jo tėvas yra visai neblogas žmogus, net jeigu ir nesugebantis konkrečiais pavyzdžiais parodyti, kad jis pats gerbia italų tautą. Gražus paradoksas, kad kai Tonis elgiasi (kiek įmanoma) natūraliai, būtent tada jis sužavi savo sūnų, o ne tada, kai tai bando daryti priverstinai ir aiškinti jam, koks nuostabus yra italų gyvenimas.

Kita svarbi Tonio istorijos dalis yra tai, kad jo pažįstamas valdžios atstovas Zelmanas, be to, kad padeda suorganizuoti nelegalų nekilnojamo turto pirkimą, kartu praneša ir draugaujantis su buvusia Tonio mergina Irina. Mergina, kurią Tonis paleido dėl to, kad ši buvo per daug išprotėjusi, net jeigu, kaip kad dažnai pasitaiko jo gyvenime, jis ta moterimi buvo nuoširdžiai susižavėjęs.

Iš pradžių pasakantis, kad jam tikrai nerūpi, Tonis po truputį sau pripažįsta, kad negali matyti Irinos su kitu vyru. Teorijų, kodėl taip yra, turiu daug, nuo paprasto pavydo iki galvojimo, kad Irina priklauso tik jam.

Visgi man priimtiniausia versija yra tai, kad Toniui pasirodė, jog Zelmanas Iriną pataisė. Kai Tonis ją dabar pamatė po ilgo laiko tarpo, ji elgėsi ramiai, gamino valgyti ir netgi pranešė besimokinanti anglų kalbos. Būdama su Zelmanu ji tarytum susitvarkė savo gyvenimą, o Toniui, kuriam yra taip svarbu kitiems žmonėms daryti įtaką, tai yra smūgis į paširdžius, nes taisyti kitus yra jo užduotis ir kai jos neįvykdo, jis patiria didžiausias gyvenimo problemas, tokias kaip Glorijos praradimas.

Dėl to jis sumuša Zelmaną, kadangi laikyti savo jausmus kažkur savyje jis jau nebenori. Kuo toliau, tuo labiau Tonis atskleidžia, kad turi vis daugiau problemų, ir serialas ateityje į šį faktą remsis vis labiau.

Kitos mintys

  • Melfi ir Tonio santykiai per keturis sezonus pasikeitė tikrai stipriai, bet jie vis dar yra viena smagiausių serialo dalių. Melfi sugeba rimtai atsikirsti Toniui, pastatyti jį į vietą ir supykti dėl to, kad šis jos vos neužpuolė, kuo Tonis paprasčiausiai susižavi, dar kartą patvirtindamas, kad jis myli stiprias moteris.
  • Vienas rečiausiai apie serialą minimų dalykų: Tonis yra žiaurus rasistas. Bendrauti su nekilnojamą turtą jam pardavusiu juodaodžiu jis gali tik sukandęs dantis, o narkomanų irštvoje susitikęs juodaodžius juos atvirai įžeidinėja.
  • Iš kalėjimo išėjęs Polis ir toliau bendrauja su Džoniu, parodančiu jam paprastą dėmesį, ir sugeba toliau atiduoti jam reikalingą informaciją. Polį kaip veikėją aš myliu, tačiau jis savo šeimai kenkia itin stipriai.
  • Serijoje girdėjau minimą Donaldą Trumpą. Nežinau, ar jums įdomu, bet va.

Ketvirtas sezonas. Aštunta serija. Mergers and Acquisitions


Is everything about everybody really about their mothers? - Tony Soprano

Va jums dar vienas dalykas kurio turbūt nesate matę jokiame kitame seriale: pagrindinė „Mergers and Acquisitions“ istorija kyla iš to, kad Tonis neturi ką veikti ir nuobodžiauja. Ta prasme, kas dar išdrįstų parodyti pagrindinį veikėją, kuris iš neturėjimo ką veikti užsiima kažkokiais keistais dalykais?

Tonis yra atsakingas už daugelį dalykų ir tikrai kiekvieną sekundę gali kažką daryti, tačiau serialas jau ne kartą yra parodęs stipresnes ar silpnesnes depresijos formas ir panašu, kad viena jų dabar ir aptiko Tonį. Jis beprasmiškai slampinėja po parduotuves, be rimtesnės priežasties lankosi arklidėse ir likimas jam nusišypso tuomet, kai susitinka Valentiną - naują Ralfio draugę, kuri yra savarankiška ir nebijanti autoritetų, dėl ko ji natūraliai sužavi Tonį.

Jų istorija šioje serijoje man yra ganėtinai dviprasmiška. Keista, kad serialas po stiprios praėjusios serijos pabaigos staigiai nusigręžia nuo Irinos ir priverčia Tonį pereiti prie kitos draugės, ir visgi didelių logikos šuolių čia nėra. Valentina konkrečiais poelgiais (šaipymusi iš Ralfio) sužavi Tonį ir iš jo užsidirba vis daugiau pagarbos, Ji, jeigu trumpai, yra dar viena mergina, kuri Tonį patraukia pačiu laiku, kai jam yra ir nuobodu, ir jis neturi dar vienos eilėje stovinčios moters.

Kas šioje istorijoje man yra keisčiausia ir kelia daugiausiai klausimų yra tai, kad Valentina yra naudojama labiau kaip įrankis nei kaip nauja moteris. Jeigu pažiūrėsim į pagrindines jos savybes, ji ne taip jau ir stipriai skiriasi nuo stipriosios Glorijos ar savo nuomonę visad išreiškiančios Melfi. Ji yra dar viena stipri svajonių moteris Toniui ir kaip atskira veikėja nelabai funkcionuoja.

Visgi ji, kaip ir dar pora žmonių, čia yra svarbi dėl to, ką jos buvimas padaro Tonio gyvenimui. Pavyzdžiui, nelabai stebinantis sužinojimas, kad Ralfis seksualine prasme yra visiškai išprotėjęs ir tradiciniai pasitenkinimo metodai jam netinka, yra pakankamai keista detalė. Ta prasme, mes ją žinojome senokai - nuo pat tada, kai Ralfis susitikinėjo su Dženise, - bet to atskleidimas Toniui vis tiek yra dalykas, kurio joks kitas serialas nedarytų, ir netgi čia tai atrodo neįprastai.

Ir čia žengiame į jau maloniai nusibodusią teritoriją, kai scenaristai dar kartą pasielgia kitaip, nei galvojau. Galvojau visai logiškai: kai Tonis sužinojo apie keistus Jaunėlio seksualinius įpročius, iš jo šaipėsi be jokio gailesčio. Ralfį, tuo tarpu, jis bandė suprasti.

Dabar kyla didelis klausimas, ar pasikeitė Tonis, ar Ralfį jis nori suprasti kur kas labiau nei savo dėdę. Kaip sako Tonio draugai, Ralfis yra tas pats žmogus, kuris be jokios priežasties užmušė prostitutę ir problemų jis turėjo visuomet. Kai pasikonsultavęs su Melfi Tonis supranta, kad galbūt didžiausios Ralfio problemos kyla dėl sunkios vaikystės, prasideda žiauriausia įmanoma istorija: Tonis lyg ir pajaučia, kad yra kur kas panašesnis į Ralfį nei galėjo pagalvoti. Jo bandymai iš Ralfio išgauti informaciją apie jo vaikystę ar konsultavimasis su Melfi bei Dženise jį priverčia jeigu ne prijausti, tai bent jau suprasti Ralfį, kas savo atomazgos šioje serijoje nepasiekia, tačiau atskleidžia visiškai kitokią ir visiškai netikėtą Tonio pusę.

Valentinos atsiradimas (dar neaišku, ar ji seriale pasiliks ilgesniam laikui) taip pat pakursto kitą svarbų serialo konfliktą, į priekį judantį subtiliai ir nedarantį staigių žingsnių. Tonio ir Karmelos santykiai yra pasiekę neregėtas žemumas. Karmela jau lyg ir turėtų suprasti, kad Tonis iš niekur nieko pasidaro laimingas tik tuomet, kai susideda su kitomis moterimis, nors ji turbūt nemato to, ko nenori matyti, ir jai reikia rimtų įrodymų, kad Tonis yra neištikimas. Tas įrodymas nulūžusio nago pavidalu ateina greičiau nei buvo galima tikėtis ir Karmela eilinį kartą nesiruošia būti pastumdėlės vietoje.

Kaip jau įprasta „Sopranuose“, ji Toniui keršija keisčiausiu (ir, sakyčiau, nuobodžiausiu) įmanomu būdu. Taip, sprendimas paimti Tonio pinigus, kuriais jis nesidalija su šeima (man vis dar ganėtinai kvailai atrodo jo sprendimas pinigus slėpti savo kieme, tarsi niekas negalėtų ten jų atrasti), yra absoliučiai logiškas. Kai Karmela prašė pinigų, Tonis jų nedavė, net jeigu pinigai turėtų būti visos šeimos reikalas (AJ abejingumas tėvų konfliktui, tiesa, visad būna smagus).

Kas yra kur kas juokingiau yra tai, kur Karmela juos padeda. Ji nepasideda pinigų po pagalve ir jų neišmeta, o investuoja į protingiausias įmanomas vietas, ir investuoja būtent tiek, kad apie ją nebūtų pranešta mokesčių inspekcijai. Tai yra nuostabus ir keliai lygiais veikiantis sprendimas: pabrėžiamas Karmelos noras kažką padaryti pačiai ir įgyvendinamas jos įsivaizdavimas, kad ji kenkia Toniui, nors vėlgi, tas kenkimas yra klaikiai pasyviai agresyvus.

Ir tai serijos pabaigoje matosi. Serija, turinti daug persipynusių istorijų ir įdomių siužeto linijų, pasibaigia visiška tyla, kai du vienas šalia kito esantys sutuoktiniai supranta, kad jų santuoka yra žiauriai silpna ir neturinti jokios prasmės. Jie supranta, kad vienas su kitu kariauja, tačiau nei vienas jų nenori to pripažinti. Pasyvi agresija yra vienas blogiausių dalykų gyvenime ir jis lems vieną nuostabiausių bet kokio sezono pabaigų televizijoje.

Kitos mintys

  • Dar vienas veikėjas, kuris labiau primena įrankį: Furijus. Jis, grįžęs į Italiją, konsultuojasi su vyresniu draugu, ar jo aistrą Karmelai galima pateisinti. Man ta istorija yra labai silpna, kadangi ji primena tik paprastą scenaristų sugalvojimą, kad gal mes priversim juos susižavėti vienas kitu, net jeigu tuo žiūrovams patikėti yra tikrai sunku. Bet vėlgi, Furijus turi svarbią rolę Karmelos ir Tonio konflikte, kadangi Karmela dabar lyg ir turi pas ką eiti, todėl ateitį stebėti bus įdomu.
  • Polio ir jo mamos istorija gali būti pavadinta paprastu laiko užkimšimu, bet kaip ir kitos laiko užkimšimo istorijos „Sopranuose“, taip ir ši turi nemažai įdomių minčių. Istorijos esmė slypi tame, kad Polio mama, atsikrausčiusi į naujus globos namus, yra ignoruojama bendraamžių, nors galiausiai pasirodo, kad ji yra ignoruojama dėl to, kad elgiasi blogai. Visa tai labai primena vaikų darželį; skirtumas tik tame, kad veikėjai yra kur kas senesni ir yra pridedamas tradicinis mafijos agresijos prieskonis, kuris pakeičia visą vaizdą.
Namų darbai: s04e09 - Whoever Did This / s04e10 - The Strong, Silent Type

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą