2016 m. sausio 26 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Whoever Did This/The Strong, Silent Type

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Devinta serija. Whoever Did This


He's a piece of shit. You know it, and I know it. - Paulie

Galiu kalbėti tik už save, tačiau visai tikiu, kad tai patyriau ne vienas. 

Kai pirmą kartą žiūrėjau Hitchcocko filmus, jie man gal nepadarė didelio įspūdžio. Prieš juos žiūrėdamas jau buvau matęs dešimtis panašių draminių filmų, turinčių įdomesnį stilių, ir Hitchcockas buvo vienas iš daugelio kažką panašaus kūrusių žmonių. Tik ilgainiui vis labiau domėdamasis kinu supratau, kad jis buvo žmogus, kuris tą stilių išrado iš nieko, ir iki šiol jis yra kopijuojamas. 

Galvojant logiškai, dėl to Hitchcockui turėčiau jausti nerealią pagarbą. Ir visgi negaliu prisiversti tai daryti, nes pirminis įspūdis mane vis dar veikia ir jo filmų (kuriuos dabar gerbiu žymiai labiau nei anksčiau) potyris mane žavi ne taip, kaip norėčiau.

Kadangi „Sopranai“ yra sukurti ne taip toli nuo šių dienų, atrasti, kaip serialas paveikė televiziją, nėra sunku ir dabar netgi galima atrasti konkrečias detales, kurios yra kopijuojamos kituose serialuose. Bet va pavyzdys, dėl ko „Sopranai“ gali būti vadinamas šedevru: serialo įtaka buvo tokia stipri, kad jo pirmoji pusė netgi sugebėjo pakenkti serialo pabaigai.

Kenkimas, tiesa, yra menkas ir tik išryškinantis „Sopranų“ nuostabumą, tačiau mane jis vis tiek stebina. Net neįsivaizduoju serialo prieš „Sopranus“, kuris būtų sugebėjęs taip išplėtoti visus pirmaeilius ir antraeilius veikėjus, ir tokių daugiasluoksnių personažų anksčiau nebuvo matęs niekas. Todėl kai sakau, kad „Sopranai“ mane per gerai išmokė pastebėti užslėptas veikėjų savybes, čia ne tiek giriuosi pats kiek giriu patį serialą, kuris dabar dėl tokių dalykų atrodo kaip mažiau subtilus.

Praėjusios serijos apžvalgoje atkreipiau dėmesį į tai, kad Tonis pagaliau pastebėjo, jog Ralfis yra panašus į jį labiau nei buvo galima pagalvoti. Abu turėjo problemų su motina, abu vis dar turi problemų su motina ir visgi abu su tomis problemomis tvarkosi skirtingai. Tonis motinos grėsmę suprato ir priėmė realistiškai, Ralfis nusprendė apsimesti viską žinančiu ir pagalbos nesiekiančiu beigi dėl to nukenčiančiu kvailiu.

Ir visa tai vedė link šios serijos, kurioje Ralfis ir Tonis supanašėja iki negalėjimo, tik nei vienas jų to nepastebi. Didžioji „Whoever Did This“ dalis yra praleidžiama su gedinčiu Ralfiu, kurio sūnus susižeidžia žaisdamas lauke. Tik „Sopranai“ galėjo vaiką sužeisti su strėle, bet juoktis nėra kada.

Ralfio mirtį po pirmosios serialo peržiūros atsimenu, ir visgi neatsiminiau, kad ji ateis būtent šioje serijoje. Scenaristų sugebėjimas atkreipti dėmesį būtent į rodomus įvykius ir nebandyti atkreipti žiūrovų dėmesio į tai, kad va, kažkas įvyks po kelių minučių, yra viena geriausių jų savybių, nes šioje serijoje aš visu kuo buvau pasinėręs į Ralfio gedėjimą.

Lygiai taip pat elgėsi ir Tonis, suprantantis, kiek daug jam reiškia vaikai ir kad Ralfis neapsimetinėja taip stipriai gedėdamas. Jis eina išpažinties, jis atsiprašo draugų už praeities nuoskaudas, jis sunkiai praleidžia bent kelias sekundes neverkdamas. Atrodo, kad nejautru Ralfiui kalbėti apie tai, jog jo vaikas niekad nebus normalus ir net pasveikęs turbūt bus suluošintas, tačiau kriminaliniame pasaulyje sveikumas yra vos ne pagrindinė savybė ir toks nusiteikimas yra suprantamas.

Visgi Tonis neįvertina, kad teigiami jo panašumai su Ralfiu taip pat reiškia, jog draugas turės ir blogiausias Tonio savybes. Norėdamas pasirodyti atviru ir palaikančiu draugu, Tonis Ralfiui prisipažįsta, kad Valentina staiga tapo jo meilužė ir jis nenori, kad Ralfis tai sužinotų iš kažko kito.

Dažnai kalbu apie tai, kad Tonis yra protingesnis ar toliau matantis nei daugelis veikėjų, tačiau mažai kas ginčysis, kad toks ėjimas yra neįtikėtinai kvailas. Pasakyti ant visiško pakrikimo ribos esančiam žmogui tai, jog myliesi su moterimi, su kuria pastarasis ką tik išsiskyrė, niekad nebus protingas sumanymas. Pridėkite ir tai, kad Tonis ką tik sumušė žmogų už tai, jog susitikinėja su meiluže, kurios Tonis jau nematė nežinia kiek laiko, ir suprasim, kad Tonis arba negalvoja, kad kiti žmonės gali būti panašūs į jį, ar tai pasakė Ralfiui, kad šį išprovokuotų. Pastaruoju spėjimu visiškai netikiu, kadangi Tonis šioje serijoje atrodė kaip nuoširdžiai užjaučiantis Ralfį ir toks jo sprendimas tiesiog neatrodytų logiškai.

Todėl kai sudega žirgynas kartu su Tonio numylėtuoju Pie-O-My, įtariamųjų ratas susidaro tik iš vieno žmogaus. Ralfis visą gyvenimą gyveno Tonio šešėlyje ir šįkart, praradęs bet kokią viltį gyventi, nusprendė jam tiesiogiai pakenkti, ką Tonis kaipmat suprato.

Vyrų konfrontacija yra tai, ką šio serialo gerbėjai visad atsimena tobulai. Pamenu, kiek daug esu skaitęs atsiliepimų apie „Sopranus“ apie tai, kad žmonės nusivilia sužinoję, jog serialas nėra GoodFellas stiliaus ir kad jis nesusideda tik iš nesibaigiančio veiksmo. Ir visgi kai serialas pereidavo prie veiksmo, mažai buvo gražesnių reginių.

Ralfio ir Tonio kova yra negraži, grubi, be jokios stilistikos, tiesiog du pusėtino fizinio pajėgumo vyrai, iš visų jėgų bandantys vienas kitą užmušti. Tas negražus mušimasis yra „Sopranų“ tikroviškumas visame gražume, ir jų natūralios emocijos yra tai, kas Joe Pantoliano uždirbo „Emmy“ apdovanojimą. Būtų uždirbę ir Gandolfiniui, jeigu jis po kelių serijų nebūtų pasirodęs dar stipriau, bet apie tai dar pakalbėsime.


Iki tol dar turėsim susitaikyti, kad Tonis savo didžiausiame prieše atrado geriausiai jį suprantantį žmogų ir jį kaipmat užmušė. Tai žmonių psichologijai niekad nepadeda.

Kitos mintys

  • Toniui padėti susitvarkyti atvyko apsirūkęs Kristoferis, dėl ko Tonis supyko. Ir visgi serijos pabaigoje ne tai buvo svarbiausia. Scenaristai itin kruopščiai ir, vėlgi, tikroviškai bei grubiai pateikė, kokiu būdu mafija susitvarko su savo žudymais. Tai nėra vien paprastas lavono išmetimas, bet ir užknisantis kraujo valymas, nuolatinis rūkymas, nuobodulys ir panašūs dalykai. Smulkmenos, susidedančios į absoliučiai tikrovišką vaizdinį.
  • Jaunėlio istorija yra dar vienas „Sopranų“ sumanymas, prasidedantis linksmai ir galiausiai pereinantis į rimtumą. Kai Jaunėlis nukrenta ir Tonis su kompanija jį bando įtikinėti, kad prieš psichiatrus apsimestų alzhaimeriu sergančiu vyru, tai skamba itin linksmai. Ir visgi kai serijos pabaigoje jis klaidžioja pas kaimynus ir prašo ledų, visi supranta, kad jo protas tikrai yra pakrikęs ir tai turės rimtų padarinių visam serialui.
  • Įprastai peržiūrėjęs pirmąją seriją apžvalgai iškart sėdu prie antrosios. Šįkart turėjau palaukti kelias dienas, nes atsigauti po tokio pliko emocijų demonstravimo reikėjo laiko.

Ketvirtas sezonas. Dešimta serija. The Strong, Silent Type


You're my nephew, Christopher, and I love you. And that's the only reason you're alive right now. - Tony

Meno kūriniai visad turi būti šiek tiek protingesni už jų vartotojus. Ne tiek, kad žmones atgrasytų, bet šiek tiek, kad žmonės didžiąją dalį kūrinio suprastų ir tuo pačiu jaustų, jog jį dar turi paanalizuoti.

Serialai šioje situacijoje yra išskirtiniai žvėrys, nes jie (teoriškai) tęsiasi ilgai ir žiūrovus gali auginti kartu su savimi, prasidėti šiek tiek paprasčiau ir peraugti į itin sudėtingą derinį, kieno geriausias pavyzdys yra „Breaking Bad“, iš įdomaus veiksmo serialo peraugęs į dar įdomesnę dramą. Su serialais šioje situacijoje pasigalynėtų nebent ilgesnės knygos ar knygų serijos, nors tai vis tiek nebūtų tas pats.

„Sopranai“ vėlgi yra atskiras elementas, kadangi jis nuo pradžių buvo kur kas protingesnis už savo žiūrovus ir dėl to visad žavėjo kritikus. Tokia drama, potekstė ir režisūra dar niekad nebuvo matyti televizijoje ir visi tuo itin žavėjosi.

Bet yra bėda: žmonės greitai adaptuojasi. „Sopranai“ užkėlė kartelę neįtikinėtinai aukštai ir per keturis sezonus daugelis žiūrovų (net jeigu kalbu už save, interneto istorija man neleistų sumeluoti) augo kartu su serialu. Jie pasiekė serialo protingumo lygį, suprato dažniausiai scenaristų naudojamas taktikas ir suprato, kad „Sopranai“ daugiau nesistiebia, tiesiog neįtikėtinai stipriu būdu įgyvendina senąsias savo formules.

Ir vienas tų serialo nesikeitimo pavyzdžių yra daktarė Melfi, kuri „Sopranų“ pradžioje buvo itin svarbus žmogus. Ji televizijoje nematytu būdu iš Tonio ištraukė daug įdomios informacijos, per psichoterapiją jis atsiskleidė tokiu būdu, kaip nebūtų atsiskleidęs niekur kitur, ir veikėjo plėtojimo prasme tai buvo nuostabu. Tačiau kai žiūrovai apie Tonį sužinojo pakankamai ir galėjo susidaryti savo nuomonę apie jį, Melfi vis dar sėdėjo antrame plane, kartais padėdama Toniui, tačiau dažniausiai ieškodama pagalbos sau.

Nors itin dažnai sakau, kad veikėjai negali būti tik siužeto įrankiai ir turi turėti savas istorijas, Melfi atveju esu linkęs daryti išimtį. Jos istorija su išprievartavimu buvo stipri, bet vėliau serialas su ja nesugalvojo nieko įtikinamo.

Serijoje „The Strong, Silent Type“ jos nereikalingumas išryškėja dar labiau. Atkreipianti dėmesį į tai, kad Tonis kur kas labiau gedi mirusių gyvūnų nei žmonių, Melfi tiesiog garsiai pasako tai, ką žiūrovai jau maždaug supranta. Tai iš serialo panaikina subtilumą ir nei Toniui, nei Melfi neprideda visiškai nieko, tiesiog žiūrovus laiko kiek silpniau mąstančiais nei iš tikrųjų. Kitaip sakant, Melfi prie bendro konteksto neprideda absoliučiai nieko. 

„The Strong, Silent Type“ yra keista serija, kadangi ji neina tuo keliu, kuriuo buvo galima tikėtis. Kai du pagrindiniai veikėjai nužudo svarbų antraeilį veikėją, serialuose būtų įprasta matyti ilgai trunkantį tiesioginį atgailavimą. Ir net jeigu niekas neneigs, kad Tonis ir Kristoferis atgailauja, jie tai daro netiesiogiai ir seriją paverčia neaiškesne nei ji iš tikrųjų yra.

Melfi pastebėjimas apie gyvūnus šioje vietoje nėra slepiamas itin giliai. Tonis išskrendančias antis pamatė būtent tuomet, kai bijojo, kad jį tuoj pat paliks vaikai. Lygiai taip pat Pie-O-My, kurio paveikslą, Tonis gavo šioje serijoje, jam primena Ralfį. Jiedu abu buvo žirgo savininkai ir Ralfis gyvūną nužudė, ir tai, jog Tonis net negali pažiūrėti į visai gražų savo žirgo paveikslą reiškia, kad Ralfio mirties jis taip lengvai negalės užmiršti.

Emocijų perkėlimas į gyvūnus yra pastebimas ir Kristoferio istorijoje, net jeigu ten gyvūnas yra smulki detalė didelėje problemoje. Kristoferis, aiškiai susidūręs su itin dideliu streso kiekiu, dar įnirtingiau linksta į narkomaniją. Šįkart jis jau ne tik apsinešęs prisėda ir nužudo Adrianos šunį, bet kartu ir pats pakliūna į bėdą pavojingame rajone, kuriame yra sumušamas ir apiplėšiamas.

Nenuostabu, kad namie jo niekas per daug neužjaučia. Kaip vėliau Jaunėlis pasako Toniui, narkomanų šeimoje niekas nesupranta ir juos reikia kuo greičiau pašalinti, nes pagydyti jų tiesiog neįmanoma. Ir šioje situacijoje Melfi buvimas gal ir padeda, nes Tonis supranta, jog psichologija yra kur kas efektyvesnis vaistas nei daugelis galėtų pagalvoti ir jis yra pasiryžęs Kristoferį pagydyti.

Tai susiveda į sceną, kuri turėtų būti rimta. Juk čia yra intervencija - turbūt svarbiausias nuo priklausomybės kenčiančio žmogaus gyvenimo momentas, kai jis supranta, kad kenkia savo artimiesiems.

Ir visgi tai tuo pačiu po kelių neįtikėtinai tamsių serijų tampa viena smagiausių serialo scenų.

Su abejomis intervencijos scenomis yra susiję daugybė smagių dalykų. Bene svarbiausias jų - vienoje vietoje susirenka visi pagrindiniai serialo veikėjai, nuo Tonio ir jo gaujos iki Adrianos bei Karmelos. Jie kartu yra matomi itin retai, ką supratau tik dabar, nes juos visus mes pažįstam kaip nuluptus.

Dar smagiau yra tai, kad visi tie veikėjai yra konservatyvūs ir trumparegiai, nesuprantantys, kad vienas narkomanas gali padėti kitam. Jie yra įpratę problemas spręsti jėga ir kai tik Kristoferis pareiškia nesiruošiantis kovoti su savo priklausomybe, jis yra užpuolamas ir sumušamas savo draugų.


Tačiau jeigu pažiūrėsime įdėmiau, intervencija suveikia. Pagrindinis tokių situacijų tikslas yra priversti nuo priklausomybės kenčiančius žmones suprasti, kad jų elgesys kenkia artimiesiems. Tai galiausiai pasiekia Tonis, vis dar nesuprantantis, kaip Kristoferis galėjo nusileisti iki tokio lygio ir dėl narkotikų netyčia nužudyti šunį, tačiau Kristoferiui tik to ir reikėjo. Matydamas, kad bosas juo yra atvirai nusivylęs, Kristoferis nusprendžia bent jau bandyti susitvarkyti savo gyvenimą ir tai seriale, kuris jau kurį laiką rodo visiškai viltį praradusius žmones, yra smagu ir atrodo kaip tikra atgaiva.

Šios problemos, tiesa, Tonį dar kartą nukreipia nuo kitos svarbios jo gyvenimo dalies. Karmela ir Furijus jau net nebando slėpti jausmų vienas kitam, ieškodami kvailiausių pretekstų susitikti ir į įvykių sūkurį įtraukiantys AJ, kurio abejingumas visiems aplinkiniams dalykams niekada nepabos.

Karmela ir draugei, ir sau pripažįsta, kad nori būti su Furijumi ir net jeigu tai yra prieš visas jos taisykles, Karmela po truputį supranta, kad jai tai nerūpi. Tą patį galima pasakyti ir apie Furijų, kuris svajingų žvilgsnių jau taip pat nebeslepia.

Jų istorija, kaip matote, vis dar yra gyva ir apie ją galėsim pakalbėti kitose apžvalgose. Kol kas atkreipkite dėmesį tik į tai, kokie skirtingi yra Tonis ir Karmela. Pastarajai neištikimybė yra sunkus moralės klausimas, kurio atsakymas susideda iš įvairių smulkmenų, kurias reikia atitinkamai pasverti ir apgalvoti. Toniui, tuo tarpu, permiegojimas su kita moterimi reiškia paprastą norų patenkinimą ir tegul tik pabando kas nors jį sustabdyti.

Turbūt ir neverta sakyti, kad tokie skirtingi žmonės bendram tikslui gali susivienyti itin retai.

Kitos mintys

  • Polio istorija yra viena tų serialo siužeto linijų, kurios yra tokios kvailos, kad jose vis ieškai paslėptos minties. Šįkart jos tiesiog neradau, nes per daug juokiausi iš to, kad Polis išgelbėjo Tonio ir jo žirgo paveikslą ir bandė jį kardinaliai pakeisti, galiausiai paversdamas Tonį Napoleonu. Parodykit man, kas dar galėtų sukurti tokią istoriją.
Namų darbai: s04e11 - Calling All Cars / s04e12 - Eloise

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą