2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

The Big Short ir Creed: juodadarbiai filmai

„The Big Short“ ir „Creed“ kino teatruose pradėti rodyti tik šį savaitgalį, todėl ne, šitame straipsnyje spoilerių nebus

Kai kokios nors temos neišmanantis žmogus nusprendžia apie ją papasakoti kitam, galimos dvi išeitys: pasakotojas bus neprotingai arogantiškas, įsitikinęs, kad papildomai nieko neprivalo žinoti ir kažką sugebės papasakoti bet kokiu atveju, arba jis tą temą nuspręs išnagrinėti iki pamatų ir kitam žmogui viską papasakos iš neišmanėlio pozicijos – taip, kad suprastų bet kas.

Tai gali kirstis su viena pagrindinių kino kūrimo taisyklių, pagal kurią negalima laikyti žiūrovų kvailiais – jie supranta, kad veikėjai miega, prausiasi, valgo, ir supranta, kad du artimai draugaujantys vyrai yra broliai ir to garsiai pasakyti nereikia.

Aš tai, tiesa, labiau suprantu kaip emocinį protingumą: mums nereikia balsu ištarti, ar vienas veikėjas yra įsimylėjęs kitą, tačiau faktinė, specifinė informacija yra reikalinga, ir neverta tikėtis, kad žiūrovai žinos, ką reiškia tavo vardinami automobilių detalių pavadinimai. Kartais su žiūrovais reikia elgtis kaip su pradinukais ir iš to gauti nuostabų rezultatą.

Kaip gerai, kad „The Big Short“ nusprendė sukurti Adamas McKay‘us, toli nuo finansų pasaulio gyvenantis režisierius, pagarsėjęs kaip geriausių pastarųjų metų komedijų („Anchorman“, „Step Brothers“) kūrėjas. Jis yra tas nelabai tipinis Holivudo sutvėrimas, kuris ne tik sugeba garsiai rėkti apie kažkokią problemą, bet ir smulkmeniškai ja domėtis ir apie tai kalbėti argumentuotai, ne numesti porą šabloninių sakinių Twitteryje.

Šiuo atveju ta problema yra 2008 metų finansinė krizė.

Kad būtų ramiau, iškart susitaikykit su tuo, kad „The Big Short“ yra politinis filmas. Čia nėra jokio objektyvumo, veikėjai (sukurti pagal tikrus žmones, stipriai pasipelniusius iš finansų krizės ir nuskriaudusius eilinius žmones) yra (netiesiogiai) teisiami už savo veiksmus ir filmo pabaigoje tradiciškai yra pasakoma, kad tie žmonės nesusilaukė tinkamo atpildo ir kad mes turim siekti teisybės.

Ir tame nėra nieko blogo. Man sunku sutikti su daugeliu ideologinių šito filmo minčių, bet subjektyvumas politiniuose filmuose yra vienas nuostabiausių įmanomų dalykų. „JFK“ yra tarp mylimiausių mano filmų ir tikram gyvenime aš turbūt nepritarčiau nei vienai ten išsakytai minčiai.

McKay šitoje situacijoje yra nuostabus dėl to, kad jis neleidžia ideologinei pusei paimti viršaus. Ta prasme, stūmimas ant bankų ir bankininkų čia jaučiamas kiekviename žingsnyje, ir tuo pačiu filmas laikosi visų pagrindinių kino kūrimo taisyklių, sukurdamas įsimintinus veikėjus, kuriuos „The Big Short“ peikia ir už kuriuos mes galiausiai vis tiek pradedam sirgti, sukurdamas istoriją, kurios pabaiga žinoma ir mes vis tiek laukiam jos įsitempę, ir sudomindamas istorija bei terminais, nuo kurių šiaip mums prasidėtų traukuliai.

Daug kas klausė, už ką McKay buvo nominuotas Oskarui. Va būtent už šituos dalykus.


Net neabejoju, kad didžiausia „The Big Short“ įtaka kinui (ar pasauliui) ir bus tas sugebėjimas sudominti žiūrovus iš pirmo žvilgsnio neįdomiais dalykais. Įprastai filmui sukantis apie klaikiai specifinę temą, scenaristai ją apeina priversdami veikėjus neminėti profesinių terminų ir kalbėti abstrakčiai, apie žvaigždes ir tikslo siekimą, kas menine prasme gal ir skamba gražiai, bet jokios logikos neturi.

„The Big Short“ yra prikimštas finansinių terminų, kurių net ir praėjus vos keletui valandų po filmo dabar neatsimenu. Tačiau žinau, kad juos supratau. Veikėjai čia dažnai tiesiog atsisuka į kamerą ir paaiškina, ką reiškia tas terminas ir ką daro tie veikėjai. Kelis kartus filme kelioms minutėms atsiranda žymūs žmonės (ta prasme, jeigu pasakysiu, kad Margot Robbie guli vonioje, tikiu, kad čia bus ne spoileris, o dar didesnė paskata eiti į filmą), nuosekliai paaiškinantys, kas ką tik įvyko. Jeigu giliniesi į siužetą, tau tas paaiškinimas padės; jeigu nesigilini, tie intarpai bus nerealiai smagus stilistinis sprendimas.

Kalbėdamas apie specifines „The Big Short“ detales jų gal taip girti negaliu, bet tik dėl to, kad visos jos dirba didesniam tikslui. Šitam filme viskas yra sukoncentruota į stilistiką ir pamokslavimą dėl krizės kaltininkų, todėl kiekvieną sekundę čia matysite arba vieno, arba kito dalyko pavyzdžių.

Muzika skamba siekiant atspindėti chaosą. Montažas yra aktyvus, kad jums niekas neatsibostų. Aktoriai išraiškingi, o Steve‘as Carellas su Ryanu Goslingu yra tikra tobulybė (Christianas Bale‘as čia daro savo dalyką, kuris man gal nėra suprantamas, bet gavo jam dar vieną Oskaro nominaciją, tai tebūnie). Yra ir Bradas Pittas, bet jo neatsiminsit.

Ai, ir Auksiniai gaubliai filmą vadino komedija, bet drama su keletu tikrai juokingų epizodų man vis dar neatrodo kaip komedija.

Man nuoširdžiai įdomu, kaip į šitą filmą žiūrės po kelių ar keliolikos metų. Kai Oliveris Stone‘as sukūrė „Wall Street“, jis galvojo, kad tai žmones atgrasys nuo blogųjų bankininkų ir volstrytininkų, nors vietoje to filmas tapo mylimiausiu daugybės kapitalistų reginiu.

Gali būti, kad su „The Big Short“ atsitiks panašiai, nes šitie šimtus milijonų iš eilinių žmonių pasisavinę bankininkai ekrane atrodo kaip herojai. Supraskit: jeigu filme rodote vien tik blogiukus, natūrali žmonių reakcija yra susirasti, už ką galima sirgti, ir taip blogiukai tampa geriečiais. Bet čia yra dar viena nuostabi „The Big Short“ savybė, dėl ko jis galiausiai yra vienas smagiausių, įdomiausių ir geriausių 2015 metų filmų, ir jį pamatyti verta vien dėl to, kad kiną jis gali paveikti tiesiogiai.

Panašiai galiu kalbėti apie „Creed“, naują „Rocky“ franšizės dalį ar spinoffą, kaip pažiūrėsit. Filmas, į kurį net po treilerių žiūrėjau skeptiškai, nes gal naujos „Rocky“ dalies nereikia, ačiū, apsieisim ir su tom, kurios dabar yra ir iš kurių tik pirmoji yra nuoširdžiai gera.

Bet kai metų pabaigoje JAV kritikai dėl šito filmo pradėjo eiti iš proto, „Creed“ man tapo vienu laukiamiausių dalykų, kuriuos žūtbūt norėjau pamatyti kino teatre. „Rocky“ filmai man vaikystėje buvo kaip stebuklas ir pirmą kartą pamatyti vieną jų didžiajame ekrane jau atrodė kaip svajonės išsipildymas.

Galiausiai supratau, jog kad ir ko tikėjausi iš „Creed“, mano lūkesčiai buvo padėti į šalį Ryano Cooglerio dėka.

Va jums dar viena sėkmės istorija, kuri būdinga šių dienų Holivudui: režisierius sukuria nepriklausomą filmą (mano mylimą „Fruitvale Station“), gauna galimybę režisuoti didesnį jau rimtos studijos projektą, netikėtai uždirbantį kalną pinigų (šiuo atveju „Creed“), kuris jį atveda prie didžiausių šių dienų filmų (Coogleris režisuos „Marvel“ filmą „Black Panther“).

(Panaši yra ir Colino Trevorrow istorija, kai jis sugebėjo sukurti klaikiai vidutinišką komediją su Aubrey Plaza („Safety Not Guaranteed“) ir kažkokiu būdu gavo galimybę režisuoti „Jurassic World“, tapusiu vos ne didžiausiu visų laikų filmu. Kitas jo projektėlis? Toks nepriklausomas dalykas pavadinimu „Star Wars Episode IX“.)

Bet kol jau kalbam apie Cooglerį, tai pasakau jums, kad nemačiau gražiau pastatyto 2015 metų filmo (neskaitant „Mad Max“) nei „Creed“. Ne, nemačiau ir didžiosios dalies Oskarų nominantų, todėl iškart nepuolu Oskarų už tai, kad nenominavo Cooglerio, bet nemanau, kad daug kas su tokiu pasirinkimu būtų nesutikę.

„Creed“ yra gyvas filmas, tampantis stebėtinu kontrastu paskutinėms „Rocky“ dalims, kur kartu su Stallone viskas lėtėjo ir lėtėjo. Čia yra pasakojama Rocky priešininko Apollo Creedo sūnaus istorija ir tai, kaip šis bokso ringe nori užsidirbti savo vardą ir nebūti lyginamas su tėvu.

Filmas trykšta jaunatviškumu, kamera juda įvairiausiais būdais, Adonį įkūnijantis Michaelas B. Jordanas yra plastiškas ir greitas, ir sporto prasme filmas yra tikras geros nuotaikos kratinys, primenantis, dėl ko „Rocky“ vis dar yra vadinamas vienu geriausiai motyvuojančių filmų (pamatę Jordaną jūs irgi būsit motyvuoti; jau dabar aš gailiuosi, kad šiuo metu rašau, ne kilnoju štangą).

Ir tada „Creed“ sustoja. Ir tada jis tampa filmu, kurį reikia apipilti visais apdovanojimais.

Tik dabar pradedu suprasti, kad „Creed“ pasakoja istoriją vos apie tris žmones (daugiausiai keturis; yra dar pora žmonių, kurie pasako daugiau nei tris žodžius, bet jie filmui nėra įdomūs). „Creed“ yra koncentruotas filmas, kuris yra susidomėjęs Adonio kelione, jo santykiais su Rocky ir jo draugyste su nauja kaimyne Bianca (kurią su mane sužavėjusiu subtilumu vaidina Tessa Thompson).

Filmas parodo visas tų santykių atmainas, visas jų reikšmes ir tai sugeba daryti subtiliai, nepridaužydamas žiūrovų su gilesnėmis mintimis.


„Creed“ kartu yra ir jauno žmogaus (ne jauno juodaodžio, bet jauno žmogaus, kame yra didelis skirtumas ir ką Coogleris tikrai supranta) istorija, ir Rocky susitaikymas su ilgai nugyventu gyvenimu, ir jų abiejų supratimas, kad boksas yra tik priemonė pasiekti didesnes pergales, ne galutinis jų tikslas.

Aš seniai išėjau iš kino teatro (gal nebent po „Mad Max“) kartu su tiek aiškiai sužavėtų žmonių. „Creed“, atrodo, kažkokiu būdu paveikė visus. Kalbėkit ką norit apie underdogų istorijas, jos veikia ir jų žmonėms reikia.

„Creed“ kartu yra nuostabus tuo, kad jis visą underdogo istoriją tikrai pagrindžia. Čia nėra pasakojimas apie iš kažkur atėjusį ir viską stebuklingai padariusį žmogų. Filme (kaip įprasta „Rocky“ filmams, su perdėtų pompastiškumu) keliskart primenama, kad į viską reikia įdėti juodo darbo, bet tai kartu yra ir parodoma. Kai žiūri dar vieną treniruočių montažą, pavargsti kartu su Adoniu ir supranti, kad šitas filmas nėra paprastas „Rocky“ perdirbinys, bet kažkas, kas nuoširdžiai rūpėjo visiems prie jo prisidėjusiems žmonėms ir kurio rezultatas turi didelę širdį, ne didelėmis raidėmis užrašytus žodžius „DUOKIT MUMS SAVO NOSTALGIJOJE IŠMIRKYTUS PINIGUS“.

Geriausias to pavyzdys? Legendinė „Rocky“ muzika. Visi žino, kad ji čia bus. Filmas to neneigia – žiūrovus kelis kartus paerzina keliais akordais ar kažkuo, kas bent jau primena tuos akordus. Kai ta muzika galiausiai nuskamba, ji neskamba kaip kontrakte įrašyta eilutė, kad šitam filme turi skambėti „Rocky“ muzika. Ne, ji skamba kaip kažkas, ką Adonis ar, veikiau, pats filmas užsidirbo juodu darbu. Adonis – bėgiodamas ir kęsdamas Rocky įnorius, filmas – visa tai rodydamas ir sudomindamas naujais dalykais, ne traukdamas žiūrovus pamatyti patį Rocky.

Apie „Creed“ galiu rašyti daug, bet kol kas sustosiu ties pačiu Rocky. Jo rolė filme yra nedidelė. Jeigu norite antraplanio veikėjo apibrėžimo, žiūrėkit šitą filmą. Jis yra tas gerasis užtarėjas, kokiu pirmuosiuose filmuose buvo Mickey, ir kartu jis turi savo istoriją, kuri yra absoliučiai logiška ir emocinga. Nuoširdžiai sakau – niekad nelaikiau Stallone geru aktorium, dėl ko jo pasirodymas mane čia absoliučiai pribloškė. Kai jis už šitą vaidmenį laimės Oskarą, mano namuose bus šventė.

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai filmų, kai senoji karta užima antraeilius vaidmenis ir savo franšizes perduoda naujiems aktoriams („Star Wars“ yra tarp jų), ir šitas atvejis man yra nuostabiausias. Nėra didžiulės priežasties, dėl ko mes nuo šiol dažniau matysim Adonį, ne Rocky. „Creed“ tiesiog parodė, kad Rocky į antrą planą perėjo natūraliai, kad jame jis jaučiasi patogiau ir kad Adonio istorija mums sužadina panašius ar net gilesnius jausmus nei anksčiau tai darydavo Rocky, todėl niekas tam tiesiog negali prieštarauti.


„Creed“ yra visapusiškai nuostabus filmas, tačiau jeigu tektų rinkti geriausią jo savybę, senosios ir naujosios kartos sandūra būtų aiškiausias atsakymas.

O ką apie šiuos filmus manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą