2016 m. vasario 28 d., sekmadienis

2016 m. Oskarų prognozės

Kasmet vis ilgiau trunkantis kino apdovanojimų sezonas pagaliau ateina į pabaigą, kas reiškia, kad jau rytoj internete galėsite rasti ~1500 straipsnių apie tai, kas varžysis kitų metų Oskaruose.

Iki tol, tiesa, dar reikia ištverti šiųmetinius apdovanojimus, kurie spėjo būti apipilti įvairiais skandalais ir sugebėjo iššaukti reikalingas diskusijas, kuriose dažnai dalyvaudavo nelabai apsišvietę žmonės, nors tai vis tiek geriau negu nieko.

Kaip ten bebūtų, teoriškai Oskarai vis tiek yra skirti geriausiųjų apdovanojimui, todėl tradiciškai šiame straipsnyje pateiksiu savas prognozes, kas gali ir turi laimėti šią naktį (03:30 Lietuvos laiku). Iškart įspėju, kad šis apdovanojimų sezonas nuoširdžiai buvo vienas įdomiausių ir sunkiausiai nuspėjamų, ir jau nepamenu, kada prieš Oskarus nebuvau užtikrintas dėl tiek daug kategorijų.

Kad jau įkvėpiau pasitikėjimą savo prognozėmis, primenu taisykles. Paryškintu šriftu pažymėti tie filmai, kurie veikiausiai laimės (remiantis ekspertais, kurių internete daug, bet kai kuriais jų pasitikiu labiau nei kitais), pavirtusiu šriftu pažymėti tie, už kuriuos sirgsiu pats (kartais pasirinkimai abiem atvejais sutampa). Prie kiekvienos kategorijos pateikti paaiškinimai, dėl ko pasirinkimas yra būtent toks, nors primenu dar kartą: jeigu statysite naudodamiesi mano prognozėmis ir pralaimėsite, kalti būsite patys (laimėjimais, tiesa, dalinsimės).

Ilgai negaišinu. Kaip visada, ceremoniją naktį galėsite sekti kartu mano Facebooko puslapyje. Savo komentarus apie tai, kaip neteisingai kalbėjau apie DiCaprio ar „Fifty Shades of Grey“, palikite apačioje.

Geriausias filmas

Spotlight

Kaip minėjau „Mad Max: Fury Road“ apžvalgoje, vienintelis dalykas, dėl kurio galiu guostis, yra tai, kad istorija neatsimins „The Revenant“ kaip geriausio 2015 metų filmo. Jis yra gražus ir sukurtas nuostabiai, bet vėlgi, kaip filmas kažką pasako ir jis pasako yra du skirtingi dalykai, o „The Revenant“ pasakė nedaug.

Tiesą sakant, dėl kiekvieno kito laimėtojo nuoširdžiai džiaugčiausi. „The Big Short“ ir „Spotlight“, atitinkamai, laimėjo svarbiausius prodiuserių ir scenaristų gildijos apdovanojimus, ir net jeigu jų pergalė šiuo momentu yra mažai tikėtina, nieko ji per daug nenustebintų. Visu kuo sirgsiu už „Room“ ir „Fury Road“ - mano mėgstamiausius 2015 m. filmus - ir liūdėsiu nebent dėl „The Revenant“ pergalės (ar žinojote, kad jiems buvo šalta filmuotis?), kuri šiuo momentu atrodo neišvengiama.

Oskarai 2016. Mad Max: Fury Road

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Mad Max: Fury Road“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Breaking Bad“ buvo visapusiškai nuostabus serialas, kurio nuopelnus galima vardinti iki išnaktų. Viena jo savybė, tiesa, mane stebino labiau nei kitos. Serialas, kurį milijonai žmonių žiūrėjo vien dėl įdomaus siužeto, sugebėjo sukurti tobulai išplėtotus veikėjus ir nagrinėti temas, kurių daugelis žiūrovų nebūtų pasirinkę žiūrėti. Kitaip sakant, scenaristai po įdomia istorija paslėpė tokius dalykus kaip šeimos vertybės ar moralės klausimai bei užsiaugino protingą auditoriją, kurios anksčiau šitie klausimai nekankino, bet žiūrėdami serialą jie juos vienokiu ar kitokiu būdu išmoko.

Todėl kai man kažkas pasako, kad „Mad Max: Fury Road“ yra kvailas filmas dėl to, kad čia yra nesibaigiantis veiksmas ir nieko daugiau, nepradėti rėkti yra sunku.

Oficialiai – ketvirtoji „Mad Max“ franšizės dalis, neoficialiai ir praktiškai – visiškai naujas bei savarankiškas filmas, „Fury Road“ yra šedevras. Priežastis, dėl kurios egzistuoja kinas, dėl kurios žmonės filmų galios negali patirti žiūrėdami juos per iPhone ir dėl kurios praėjusių metų gegužę gyvenau kino salėje.

„Fury Road“, kaip ir pirmąsias tris „Mad Max“ dalis, sukūrė George‘as Milleris – septyniasdešimtmetis, kurį nenustebtumėte pamatę savo miesto bibliotekoje, sėdintį prie knygų apie meną ir architektūrą. Šitas mielas senukas sukūrė tokius fainus filmus kaip „Happy Feet“ ir „Babe: Pig in the City“, kuriuos aš myliu, bet jų režisieriaus iki šiol turbūt nežinojau, nes tokių filmų režisieriai nėra mano didžiausias rūpestis?

2016 m. vasario 27 d., šeštadienis

Oskarai 2016. Room

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Room“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kasmet vis labiau suabejoju tuo, kam yra skirti Oskarai. Tas pasakymas, kad „apdovanoti geriausius“, yra labiau oficialus apibūdinimas nei tai, kaip visuomenėje iš tikrųjų yra suprantami šitie apdovanojimai. Daug kas jiems bando priskirti paskutinės instancijos titulą, kad jeigu negavai Oskaro (ar nominacijos), nesi vertas jokių pagyrų, bet čia geriausieji yra apdovanojami taip retai, kad rimtu veidu tokių dalykų sakyti negalėčiau.

Kur kas svarbesnė Oskarų paskirtis yra tai, kad kaip prestižiškiausi apdovanojimai jie turi galią atkreipti dėmesį į tai, ko dauguma žmonių niekad nematytų. Tai gali būti socialinės problemos, kaip kad buvo su „Fahrenheit 9/11“ ar šių metų #OscarsSoWhite, kur kas labiau atspindinčiu didelę Holivudo problemą nei tyčinį Oskarų rasizmą (heštegas pasitarnavo ir kaip būdas prafiltruoti Facebooko draugus, nes konstruktyviai savo nuomonės šita tema neišsakė niekas).

Bet kur kas tiesmukiškesnė apdovanojimų paskirtis yra dėmesio kreipimas į mažiau žinomus filmus. Ir be šios Oskarų savybės nebūčiau peržiūrėjęs „Room“ – geriausio mano matyto 2015 metų filmo.

„Room“ pasakoja istoriją apie Džoją (Brie Larson) – moterį, kuri jauname amžiuje buvo įkalinta Niko (Sean Bridgers). Ilgus metus praleidusi viename kambaryje su savo sūnumi Džeku (Jacob Tremblay) ji niekaip nepraranda vilties ir kovoja už savo bei sūnaus gyvenimą, net jeigu depresiją tokia situacija gali įvaryti greitai.

2016 m. vasario 24 d., trečiadienis

Oskarai 2016. Bridge of Spies

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Bridge of Spies“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Geriausia mintis, kurią perskaičiau apie „Bridge of Spies“, buvo tai, kad jeigu šitokį filmą būtų sukūręs kitas režisierius, jis būtų apipiltas visais įmanomais apdovanojimais. Bet „Bridge of Spies“ sukūrė Stevenas Spielbergas – žmogus, kurio filmai natūraliai asocijuojasi su aukštu lygiu, ir tai, jog jie yra geri ar nuostabūs, nieko nestebina. Šita mintis mane gąsdina nuo pat tada, kai prieš kelis mėnesius filmą pamačiau pirmą kartą, ir niekaip nenurimstu iki šiol.

Pripažįstu, kad šioje vietoje esu kaltas ir aš, nes ant popieriaus „Bridge of Spies“ skamba kaip dalykas, kurio net negalėčiau susapnuoti. Spielbergas kaip režisierius. Tomas Hanksas pagrindiniame vaidmenyje. Brolių Coenų scenarijus. Kai išgirsti šituos elementus atskirai, jie jau sudomina. Sunku net pagalvoti, ką galima gauti juos sudėjus į vieną vietą.

„Bridge of Spies“ pateikia atsakymą. Filmas, vykstantis šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pasakoja apie Jamesą B. Donovaną (Tom Hanks). Advokatu dirbantis Donovanas gauna neįprastą užduotį visų pirma ginti šnipinėjimu rusams kaltinamą Rudolfą Abelį (Mark Rylance), o vėliau organizuoti derybas, kurių dėka amerikiečiai Abelį iškeistų į savo pilotą (Austin Stowell), numuštą Rusijos teritorijoje.

Šaltojo karo įkarštyje vykstantis filmas laikmetį supranta geriau nei bet kas kitas. Niekas negalėtų ignoruoti politinių ir ideologinių motyvų tokio tipo istorijoje, ir to daryti net nebandoma. Rusija ir JAV kiekvieną sekundę yra ant karo slenksčio ir viską privaloma atlikti preciziškai bei nieko nesuerzinant.

2016 m. vasario 23 d., antradienis

Oskarai 2016. Brooklyn

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Brooklyn“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmai apie amerikietišką svajonę nesibaigs niekada. Ne tik todėl, kad jie dažniausiai būna populiarūs ir verčia žiūrovus pasijausti gerai, nes jie prieš save mato laimingus žmones. Tie filmai egzistuos visuomet dar ir todėl, kad per amerikietiškosios svajonės prizmę galima papasakoti įvairiausias istorijas, kurios kūrėjams suteikia tam tikrus rėmus, kuomet užtenka sugalvoti tik idėją, o istoriją nesunku papasakoti naudojantis jau nusistovėjusiais šablonais.

„Brooklyn“ šito žanro universalumą įrodo dar kartą. Net jeigu pats filmas neskamba originaliai, tokio jo įgyvendinimo ir siužeto kine nesu matęs, todėl lyg ir norisi tikėti, kad konkrečiai šitos istorijos niekas dar nebuvo nufilmavęs.

Joje yra pasakojama apie Ellis (Saoirse Ronan), merginą, kurios vardą jūs, atrodo, žinote, kaip reikia ištarti, bet iš tikrųjų nežinote. Airijoje gyvenanti Ellis ten verčiasi vargingai ir gerieji giminės, linkėdami jai geresnės ateities, išsiunčia merginą į Niujorką. Ten ji, teoriškai, turėtų gyventi svajonių gyvenimą ir pamiršti Airiją.

Tai pasiseka tik iš dalies. Veiksmas, vykstantis šeštojo dešimtmečio pradžioje, realiai negali būti pavadintas veiksmu, kadangi jis yra tik smulkmeniškas parodymas, kaip Ellis įsikuria Brukline ir kodėl jai tai pavyksta ar ne. Pirmojoje pusėje filmas yra itin sumanus, konkrečiais pavyzdžiais parodantis, kas merginai daro įtaką ir kaip ji prisitaiko prie naujo gyvenimo. Kiekviena nauja pažintis jai įgyja patirties, kurią ji tuoj pat panaudoja kitoje situacijoje, ir pridėjus istorijos subtilumą tai yra pateikiama neskubant ir aiškiai.

2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

Oskarai 2016. Spotlight

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Spotlight“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Spotlight“, kaip ir filmo veikėjai, stebina savo profesionalumu. Filmas yra vienas tų, kuriuose kiekviena detalė tarnauja bendram tikslui, niekas per daug neišsišoka ir išėjęs iš kino teatro supranti, kad kitiems žmonėms gali papasakoti tai, ką jautei peržiūros metu, o siužetas šioje vietoje bus mažiausiai įdomus.

Tomo McCarthy (to paties, kurio „The Cobbler“ yra be konkurencijos blogiausias mano matytas dalykas kine 2015 metais) režisuotas ir rašytas filmas pasakoja apie tai, kaip 2001-02 metais laikraštis „The Boston Globe“ tyrė Bostono katalikų bažnyčiose išsiplėtusią pedofiliją ir kunigus, išnaudojančius mažus vaikus. Tema nėra smagi ir vaikams filmo neparodysit, tačiau vis tiek sėdėsit išsižioję.

„Spotlight“, turiu pasakyti, užkabino ne vieną mano silpnybę, dėl kurios filmą norėjau mylėti nuo tos minutės, kai apie jį sužinojau. Žurnalistika ir ypač jos rodymas filmuose visad yra įdomi tema, pasakojanti apie žmones, kurie dirba nepaprastai sunkiai dėl to, kad jų darbas atrodytų paprastai ir kad jie paveiktų kuo didesnę auditoriją. Filmai apie savo srities profesionalus, dėl darbo atiduodančius viską, irgi sugeba pakerėti, dėl ko kai kurie Michaelo Manno kūriniai atrodo taip stebuklingai, nes mažai yra įdomesnių dalykų nei savo darbą dievinantys ir dėl jo viskam pasiryžę žmonės.

Sakyti, kad sunkus darbas yra pagrindinė „Spotlight“ tema, būtų kiek neatsargu, kadangi vienos viską vienijančios temos filmas neturi ir iš smulkesnių detalių siekia sukurti kuo vientisesnį dalyką. Būtent dėl to visi tie, kurie sako, kad filmas turi pagrindinį veikėją, yra neteisūs, nes jeigu norite tobulo ensemble cast (filmo, kuriame visiems aktoriams ir veikėjams yra skiriama maždaug tiek pat laiko) apibrėžimo, „Spotlight“ tam nuostabiai tinka.

2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Oskarai 2016. The Martian

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Martian“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kai sakau, kad „The Martian“ bus tas filmas, kurį pamatęs per televizorių mesiu viską ir jį žiūrėsiu iki galo, žinokit, kad didesnių komplimentų yra mažai. Apie tai galvojau jau sėdėdamas kino teatre ir po dar vienos peržiūros tuo įsitikinau galutinai.

Filme smagias detales sunku ir suskaičiuoti, bet prieš pradedant tai daryti pirmiausia turiu paminėti Andy Weir knygą, pagal kurią buvo sukurtas filmas. Kai praėjusią vasarą perskaičiau „The Martian“, man net sunku apsakyti, ką tuomet jaučiau. Šita knyga buvo išskirtinė, viena tų, kurios nenori paleisti ir tuo pačiu nenori skaityti per greitai, nes ji jau tuoj baigsis. Romanas mane vertė nervintis jau vien dėl pačios struktūros, nes kiekvieną laimingą epizodą sekdavo dar didesnė nelaimė, ir tada reikėjo nervintis dėl jos pasekmių, ir tada vėl viskas buvo gerai, ir ratas sukosi. Knyga yra nuostabiai parašytas dalykas, neabejotinai veiksiantis net jeigu matėte filmą.

Nenuostabu, kad ją taip profesionaliai sugebėjo adaptuoti Drew Goddardas – žmogus, kuris televizijoje garsėjo kaip sugebantis tobulai derinti rimtą ir laisvą toną, parašęs ne vieną „Lost“, „Alias“ ir „Buffy the Vampire Slayer“ seriją. Jis dar turėjo būti ir pagrindiniu „Daredevil“ scenaristu, bet parašė tik pirmas dvi to serialo serijas, kas irgi nėra blogai.

Ir scenarijus yra turbūt pagrindinė priežastis, dėl ko „The Martian“ veikia taip puikiai. Pasakojantis apie astronautą Marką Watney (Matt Damon), kurį Marse netyčia paliko jo įgulos nariai, filmas netampa egzistencine pustrečios valandos trunkančia istorija. Jame yra rimtų ir šiek tiek gerklę kabinančių akimirkų, nors bendrai filmas yra labiau įdomus ar netgi linksmas nei liūdnas ar agresyviai filosofinis (ir taip, jis laimėjo Auksinį gaublį kaip geriausia metų komedija/miuziklas, ir teoriškai filmas abi kategorijas atitinka, todėl nesiskųskit).

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Vikings

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Vikings“ serijos.

Man dažnai būna nuoširdžiai gaila tų kūrėjų, kurie kažką kuria tiesiog kopijuodami jau populiarų dalyką. Galiu parašyti daugybę raidžių apie Holivude nykstantį originalumą, apie tęsinius ir kopijas ir apie panašius dalykus, bet kuo labiau gilinuosi į (ypač amerikietišką) pramogų verslą, tuo geriau suprantu, kad kūrėjai dažnai būna tik paskutinė kūrybinė grandis: jie gali norėti sukurti kažką originalaus, tačiau pramogų verslas vis tiek yra verslas, net jeigu grįstas menu, todėl paklausa čia neretai formuoja pasiūlą ir dažnai kažko rimtesnio tiesiog negalima padaryti.

Tų kūrėjų gaila dėl to, kad absoliuti dauguma jų pradeda nuo tos pačios klaidos: kopijuoti kažką tiesiogiai. Ne sugalvojant, kuo tas naujasis kūrinys skirsis nuo kitų, bet viską darant kaip ir populiarusis originalas (šitoj vietoj turėčiau paminėti, kad čia vėlgi gali įsikišti verslo pusė, ir net jeigu scenaristai sugalvoja kažką originalaus, projektus finansuojančios studijos sugeba pakreipti kažką į tariamai populiaresnę pusę, tačiau kaltinti vis tiek norisi kūrėjus).

Pagalvokit, kiek esat matę tiesioginių kažkieno kopijų, kurios būtų tokios pat sėkmingos kaip originalai. Daugelis bando prikišti „Friends“ ir „How I Met Your Mother“ panašumą, ir visgi pagalvokit, ar tų serialų tonas tikrai yra toks panašus. Visi bandė kopijuoti „Lost“ ir niekam nepavyko. Nevykusių „Mad Men“ kopijų (lėti istoriniai serialai) irgi yra daugybė, bet paskaičiuokit, kaip dažnai jie yra minimi kalbant apie geriausius visų laikų serialus, ir skaičius dažniausiai yra lygus nuliui (apie originalumą dabar kalba visi, tačiau šiomis dienomis pasirodžiusi „Guardians of the Galaxy“ režisieriaus Jameso Gunno nuomonė apie „Deadpool“ man skamba smagiausiai).

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Calling All Cars/Eloise

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Vienuolikta serija. Calling All Cars


Does it have to be like a cancer hospital in here? - Tony

Internetas ir visas šiuolaikinis informacijos srautas gali būti tikras pragaras, kuo toliau, tuo labiau varantis į neviltį. Šioje situacijoje yra per daug lengva būti neprotingu ciniku ir visus vadinti įvairiausiais keiksmažodžiais, nes niekas, išskyrus mane, nesupranta tikrosios interneto prasmės. Visi kiti juk dalyvauja kvailumo varžybose, kuriose diskutuoja, kas yra kvailesnis, bet varžybomis to irgi nepavadinsi, nes visi dalyvaujantieji pralaimi.

Ir net jeigu šitame informacijos amžiuje aš veikiausiai esu kiek optimistiškesnis nei (mano matoma) dauguma, viena žmonių grupė yra nepakeliama bet kokiam kontekste. Tokia baisi, kad ją pamatęs aš noriu pradėti rantinti panašiai kaip Užkalnis apie supermamas ir Račą. Tie žmonės yra didžiausia visuomenės problema be konkurencijos, neleidžiantys niekam judėti į priekį tol, kol kiti už jų neužkliūva kaip už girtuoklio stoties rajone, kuris jau yra praradęs visą gyvenimo viltį ir tegali rėkti, dėl ko tu vaikštai ten, kur jis miega.

Tie žmonės yra baisūs todėl, kad jie klausia, ar kitur pasaulyje nėra didesnių problemų.

Jie bus pirmieji pasakyti, kad kam jūs čia diskutuojat apie avendžerius, kai Afrikoje badauja vaikai. Kodėl jūs nenorit šitų baisių kojinių, jeigu kažkam jos turėti būtų didžiausia dovana. Kaip jums gali būti neskani šita sudegusi mėsa, jeigu mes jaunystėje eilėje keturias valandas stovėdavom norėdami gauti bananų.

2016 m. vasario 14 d., sekmadienis

Oskarai 2016. The Revenant

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Revenant“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pastaraisiais metais - atsitiktinumo ar pasikeitusio mąstymo dėka - pradėjau pastebėti, kad žiūrovai ir kūrėjai kine vis daugiau dėmesio kreipia į tai, kaip kažkas yra pateikiama. Tai, kas yra pateikiama, visiems rūpi vis mažiau.

Aš galvoju, kad „Gravity“ yra daugiau ar mažiau tuščias filmas, kuris yra nufilmuotas neįtikėtinai gražiai ir kurį žiūrėdamas kine buvau visiškai apšalęs. „Interstellar“ yra panašus atvejis, net jeigu ten buvo kur kas įdomesnių idėjų nei dvi valandas trukęs plaukiojimas kosmose.

Gal dabar yra tokie laikai, kad jei nori, jog tavo filmą žiūrėtų kine, turi daryti kažką įspūdingo ir tokio, kas per iPhone normaliai nepasižiūrėtų. Tik tuo pačiu žinau, kad gražius dalykus galima sukurti ir tikrai kokybiškai (tarp kitko, vienas tokių pavyzdžių yra pats iPhone). Jeigu žiūrėjot „Hannibal“, supratot, kad ten niekad nebuvo aišku, kuo reikia labiau stebėtis: įdomia istorija ir veikėjais ar gražiausiais vaizdais, kurie kada nors buvo transliuoti per televiziją.

Ir pernai (ar užpernai, kaip pažiūrėsit) situacija buvo panaši, kai Inarritu pristatė „Birdman“ – filmą, kuris kinematografine prasme yra vienas įdomiausių mano gyvenime matytų dalykų ir kuris tuo pačiu buvo nepakeliamas neurozę įvarantis chaosas. Tam, kad tą „Birdman“ galėtum priimti rimtai, reikėjo patikėti, kad tas filmas tuoj pasakys kažką protingo, ir per tris peržiūras aš nieko protingo taip ir neišgirdau (kartu su Cuaronu ir Inarritu tarytum susidaro tradicija, kad meksikiečių režisieriai kuria gražius ir tuščius filmus, bet tada atsimenu, kaip myliu del Toro sukurtą „Crimson Peak“, ir to sakyti jau nenoriu).

„The Revenant“, filmas apie sniegynuose lokio užpultą ir likimo valiai paliktą Hugh Glassą (Leonardo DiCaprio), man kelia įvairių minčių, kadangi kad ir ką pamačiau tame filme, to nesitikėjau. Inarritu man yra nemėgstamų režisierių tarpe (turintis įdomių idėjų ir mokantis apie jas šnekėti beigi nesugebantis jų perteikti ekrane), bet yra mažai žmonių, kuriuos kine dabar myliu taip kaip kinematografą Emmanuelį Lubezki ir aš vis dar dievinu – kad ir ką galvojate iš mano Facebooko įrašų – DiCaprio, todėl į filmą ėjau pakankamai optimistiškai.