2016 m. vasario 24 d., trečiadienis

Oskarai 2016. Bridge of Spies

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Bridge of Spies“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Geriausia mintis, kurią perskaičiau apie „Bridge of Spies“, buvo tai, kad jeigu šitokį filmą būtų sukūręs kitas režisierius, jis būtų apipiltas visais įmanomais apdovanojimais. Bet „Bridge of Spies“ sukūrė Stevenas Spielbergas – žmogus, kurio filmai natūraliai asocijuojasi su aukštu lygiu, ir tai, jog jie yra geri ar nuostabūs, nieko nestebina. Šita mintis mane gąsdina nuo pat tada, kai prieš kelis mėnesius filmą pamačiau pirmą kartą, ir niekaip nenurimstu iki šiol.

Pripažįstu, kad šioje vietoje esu kaltas ir aš, nes ant popieriaus „Bridge of Spies“ skamba kaip dalykas, kurio net negalėčiau susapnuoti. Spielbergas kaip režisierius. Tomas Hanksas pagrindiniame vaidmenyje. Brolių Coenų scenarijus. Kai išgirsti šituos elementus atskirai, jie jau sudomina. Sunku net pagalvoti, ką galima gauti juos sudėjus į vieną vietą.

„Bridge of Spies“ pateikia atsakymą. Filmas, vykstantis šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pasakoja apie Jamesą B. Donovaną (Tom Hanks). Advokatu dirbantis Donovanas gauna neįprastą užduotį visų pirma ginti šnipinėjimu rusams kaltinamą Rudolfą Abelį (Mark Rylance), o vėliau organizuoti derybas, kurių dėka amerikiečiai Abelį iškeistų į savo pilotą (Austin Stowell), numuštą Rusijos teritorijoje.

Šaltojo karo įkarštyje vykstantis filmas laikmetį supranta geriau nei bet kas kitas. Niekas negalėtų ignoruoti politinių ir ideologinių motyvų tokio tipo istorijoje, ir to daryti net nebandoma. Rusija ir JAV kiekvieną sekundę yra ant karo slenksčio ir viską privaloma atlikti preciziškai bei nieko nesuerzinant.

Tai, jog juostą režisuoja Spielbergas, reiškia iš anksto nuspėjamą, bet vis tiek stebinančiai sukurtą toną. Jo filmai nuolat turi begalę sentimentalumo ir dažnai netgi nostalgijos, tik jo darbuose tai yra natūralu, nes tokių dalykų kaip „E.T.“ ar „Close Encounters of the Third Kind“ be jautrumo tiesiog nesukursi.

Šiuo atveju taikikliu tampa patriotizmas ir tai, ką reiškia būti amerikiečiu. Viskas atrodo kur kas geriau nei skamba, nes „Bridge of Spies“ netampa nesibaigiančiu Amerikos aukštinimu. Hankso herojus, gal kiek nenatūraliai, tampa tuo sąžinės balsu, klausiančiu, ar blogai pasielgus su savo priešu tu neatrodysi taip blogai kaip tavo priešas? Klausimas yra retorinis, filme sprendžiamas ne žodžiais, o veiksmais, ir turintis realių pasekmių.

Nors scenarijus – net jeigu rašytas Coenų, žavintis labiau savo kokybe nei tradiciniu jų stiliumi – Donovaną kartais paverčia protingiausiu žmogumi kambaryje, visgi kur kas didesnis dėmesys yra skiriamas tam, kad jis yra eilinis žmogus. Jis absoliučiai nesitiki, kad gali įsivelti į tokias painias derybas, ant kurių gali kyboti dviejų tautų likimas, bet vėlgi, filmas ne žodžiais, o veiksmais parodo, jog net jeigu kasdieniame gyvenime Donovanas nėra nenugalimas, jis yra advokatas – žmogus, kurio išskirtinė galia yra kalbėjimas, ir jūs jo galite klausytis iki išnaktų.

„Bridge of Spies“ veikia keliais lygmenimis. Filmas yra nuostabus dėl savo moralinės pusės, turintis aiškią savo (ar Spielbergo) poziciją, tačiau ne radikalią, o aiškiai suprantamą ir prisitaikančią prie tam tikros situacijos. Smulkmeniški dialogai irgi yra nuostabūs, visad atrodantys daugiau ar mažiau natūraliai, net jeigu kalbantys apie ideologinius ar abstrakčius dalykus – nepatogi situacija to reikalauja ir visi tai supranta.

Tačiau filmas kartu veikia ir iš gryno siužeto perspektyvos. „Bridge of Spies“ istorija yra tikrai įdomi, veikianti ir kaip realistiškai pateiktas Šaltojo karo pavyzdys, ir kaip kelių žmonių istorija. Spielbergo dėka abu šie aspektai yra pateikti visiškai aiškiai. Šaltojo karo nuotaika keičiasi filmui persikėlus į Berlyną, kuriame kylanti Berlyno siena yra susijusi su įsimintiniausiais filmo vaizdiniais. Režisūros dėka filmui esant Vokietijoje nereikia ir subtitrų, nes ekrane pateikiamų žmonių ideologija ir norai yra aiškūs ir iš ankstesnio siužeto, ir iš aktorių pasirodymo. Net jeigu Berlyne veiksmas kiek netikėtai sulėtėja, Donovaną paverčiantis labiau klausytoju nei įdomiu veikėju, jis padeda pamatus pabaigai, kuri nėra sukrečianti, bet įgyvendinta aukščiausiame lygyje.

Nežinau, tiesa, kiek žmonių atsimins ar kreips rimtesnį dėmesį į grynąjį Šaltojo karo aspektą. „Bridge of Spies“ man asmeniškai geriausiai veikia kaip netikėta dviejų tame laikotarpyje gyvenančių žmonių draugystė, ir sprendžiant iš to, kaip reagavo filmą matę žmonės, šioje vietoje esu ne vienas. Mažai kalbantis Abelis ir iš padėties bandantis suktis Donovanas gali būti apibrėžti kaip priešybės, tačiau jie yra pasišventę savo tėvynėms ir tai juos suvienija.

Kiek žmonėms padarė įspūdį Abelis, ir kiek – jį įkūnijantis Markas Rylance‘as, yra jau kitas klausimas. Pernai buvo mažai veikėjų, kurie būtų taip neatskiriami nuo savo aktoriaus (geriausias į galvą ateinantis pavyzdys – Michaelas Fassbenderis kaip Steve‘as Jobsas). Mažai kalbantis, sumanus ir juokingiausias filmo veikėjas yra bene geriausia, net jeigu ne pati svarbiausia jo dalis. Abelis filme yra labiau siužeto įrankis, verčiantis žiūrovus mąstyti, kas jis toks, bet kai jis yra įgyvendinamas taip sumaniai, skųstis sunku.

Smulkesnės filmo detalės taip pat yra tokios, kad prisikabinti prie „Bridge of Spies“ net mažiausiame lygyje yra sunku. Daug kas galvojo, kaip Spielbergas pirmą kartą po ilgos pertraukos išsivers be Johno Williamso muzikos. Net jeigu Williamsas yra neatskiriamas nuo daugybės Spielbergo kūrinių, jį pakeitęs Thomasas Newmanas su užduotimi susitvarkė tikrai gerai. Muzikos filme nėra per daug, o ta, kuri yra, sumaniai primena klasikinius filmus apie šnipus, sėlinanti ir pasitraukianti prieš pasiekdama kulminaciją. Daug kas gal būtų bandęs kopijuoti Williamsą, kuris mėgsta perspausti, tačiau čia išsiversta tikrai originaliai.

Kinematografija mane irgi pakerėjo, net jeigu paskutinius keliolika metų ji Spielbergo filmuose atrodo daugmaž taip pat. Januszas Kaminskis naudoja minkštus tonus, daugybę šešėlių ir tik vidutiniškus kampus – iš arti veikėjai filmuojami retai, plačių vaizdinių filme irgi yra minimaliai (jei išvis yra). Kinematografija čia suteikia Spielbergo filmuose man patinkantį jausmą, kai filmo tonai atrodo taip jaukiai, kad nuo ekrano negali atitraukti akių, ir tada tau tarsi paslapčia yra papasakojama istorija, kurios tu gal nesitikėjai, bet džiaugsies ją pamatęs.


Dėl tokių smulkmenų vis dar suku galvą, kodėl taip lengva Spielbergo genialumą nurašyti kaip įprastą dalyką. Neapleidžia jausmas, kad jis bus vienas tų kūrėjų, kurie yra garbinami jiems esant gyviems, bet paskui pakeliami iki šventųjų statuso jiems numirus, kai visi supras, kaip jie pakeitė visą meną. Vidutiniškos reakcijos į genialų „Bridge of Spies“ yra turbūt geriausias to pavyzdys, nors patariu jų neklausyti.

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą