2016 m. vasario 23 d., antradienis

Oskarai 2016. Brooklyn

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Brooklyn“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmai apie amerikietišką svajonę nesibaigs niekada. Ne tik todėl, kad jie dažniausiai būna populiarūs ir verčia žiūrovus pasijausti gerai, nes jie prieš save mato laimingus žmones. Tie filmai egzistuos visuomet dar ir todėl, kad per amerikietiškosios svajonės prizmę galima papasakoti įvairiausias istorijas, kurios kūrėjams suteikia tam tikrus rėmus, kuomet užtenka sugalvoti tik idėją, o istoriją nesunku papasakoti naudojantis jau nusistovėjusiais šablonais.

„Brooklyn“ šito žanro universalumą įrodo dar kartą. Net jeigu pats filmas neskamba originaliai, tokio jo įgyvendinimo ir siužeto kine nesu matęs, todėl lyg ir norisi tikėti, kad konkrečiai šitos istorijos niekas dar nebuvo nufilmavęs.

Joje yra pasakojama apie Ellis (Saoirse Ronan), merginą, kurios vardą jūs, atrodo, žinote, kaip reikia ištarti, bet iš tikrųjų nežinote. Airijoje gyvenanti Ellis ten verčiasi vargingai ir gerieji giminės, linkėdami jai geresnės ateities, išsiunčia merginą į Niujorką. Ten ji, teoriškai, turėtų gyventi svajonių gyvenimą ir pamiršti Airiją.

Tai pasiseka tik iš dalies. Veiksmas, vykstantis šeštojo dešimtmečio pradžioje, realiai negali būti pavadintas veiksmu, kadangi jis yra tik smulkmeniškas parodymas, kaip Ellis įsikuria Brukline ir kodėl jai tai pavyksta ar ne. Pirmojoje pusėje filmas yra itin sumanus, konkrečiais pavyzdžiais parodantis, kas merginai daro įtaką ir kaip ji prisitaiko prie naujo gyvenimo. Kiekviena nauja pažintis jai įgyja patirties, kurią ji tuoj pat panaudoja kitoje situacijoje, ir pridėjus istorijos subtilumą tai yra pateikiama neskubant ir aiškiai.

Neabejotinai geriausia „Brooklyn“ dalis yra tai, kad filmas domisi tik pačia Ellis. Taip, šalia yra rodomos ir jos artimųjų istorijos, tačiau jos atrodo labiau kaip Ellis papildymas nei nukrypimas į šalį. Filmas yra konkretus, besidomintis vienos merginos amerikietiškosios svajonės siekimu, ir pasakojimų apie tai, kad Amerika yra stebuklų šalis, niekam nereikia, nes tai yra parodoma ekrane.

Nors filmas dažniausiai yra įvardijamas kaip istorinis – nes turbūt visi filmai, kurie vyksta ne šiomis dienomis, turėtų būti įvardijami istoriniais, nors paklauskit, ar kas nors taip vadina „The Big Short“, - jam kur kas labiau tiktų romantinio filmo etiketė. Romantika, vėlgi, čia yra atitinkama savo laikmečiui. Ellis susitinka Tonį (Emory Cohen), jiedu leidžia laiką kartu ir jų istorijos vystymąsi pamatysite patys. Nėra pasimatymų su milijonu vyru, tiesiog vienas vietoje ir laiku atsiduriantis žmogus.

Jų istorija yra kertinė filmo dalis, ypač po to, kai „Brooklyn“ persirita į antrąją pusę, kuomet Ellis privalo rinktis tarp Airijos ir Amerikos. Būtent todėl filmas neveiktų be tokios romantinės istorijos. Pagrindinė priežastis, dėl kurios Ellis rinktųsi Ameriką, nėra geras darbas ar nesibaigiančios galimybės (ji tai vertina kaip šalutinį produktą, ne didžiausią siekiamybę), o naujoji meilė. Ji apie Tonį nekalba abstrakčiai, tiesiog žino, kad su juo nori būti ir man kaip žiūrovui tai yra pilnai suprantama.

Tad aš turbūt niekad nesuprasiu, kodėl režisierius Johnas Crownley ir scenaristas Nickas Hornby filmo pabaigoje leidosi į pamokslavimus. Antrojoje „Brooklyn“ pusėje yra pristatomas Džimas, įkūnijamas visuose 2015 metų filmuose pasirodžiusio Domhnallo Gleesono. Jis yra tarytum priešybė Toniui, nors kaip realus veikėjas neatrodo nei vienoje situacijoje – jis yra labiau kaip siužeto įrankis, atspindintis Ellis dilemą, jeigu žiūrovai kažkokiu būdu jos dar nesuprato.

Scenarijus galiausiai tampa tuo, ko labiausiai nenoriu tokio tipo filmuose, kai veikėjai pradeda filosofuoti apie gyvenimo prasmę, gimtinės palikimą ir panašius abstrakčius dalykus. Ta prasme, mes suprantam, kad Ellis Ameriką myli dėl kelių žmonių, kurių svarbiausias yra Tonis. Mums nereikia didaktikos. Ir visgi „Brooklyn“ ja užsiima, išmuša iki šiol subtiliai besilaikiusią produkciją iš ritmo ir mane palieka su dviprasmiškais jausmais.

Malonumas, tiesa, paima viršų. Ant filmo pykti sunku dėl to, kad jis yra vienas tų retų pavyzdžių, kai blogų žmonių nematyti nei iš tolo. Iš pradžių lyg ir atrodė, kad kai kurie veikėjai stoja prieš Ellis ir galbūt rūpinasi savais interesais, tačiau ilgainiui supratau, kad visi jie mergina tikrai rūpinasi ir nori, jog jai būtų kuo geriau. Gerumu niekas čia per daug netrykšta – šeštajame dešimtmetyje Airija optimizmu nespinduliavo, - bet moralę ir sąžinę turi visi. Čia nėra jokių antagonistų ir blogiukų, o labiausiai veikėjus galima apkaltinti nebent savo reikalų tvarkymu, kas niekad neatrodo kaip per daug blogas dalykas.

Tačiau galiausiai viskas vis tiek atsiremia į Ellis, be kurios filmas neegzistuotų ir kuri be Saoirse Ronan tiesiog neatrodytų įdomiai. Jau norėjosi rašyti, kad aktorė atsirado iš niekur, bet tada supratau, kad ji buvo Oskarui nominuota už mano nemėgstamą „Atonement“ ir nuo to laiko pasirodė tokiuose dalykuose kaip „The Grand Budapest Hotel“.

Kaip ten bebūtų, po šito filmo ją tikrai atsiminsiu. Reto subtilumo pasirodymas, kai, atrodytų, Ronan tiesiog turėjo parodyti moters pasikeitimą iš nesaugios merginos į gyvenimo patikrintą žmogų, iš tikrųjų pareikalavo kur kas daugiau. Ronan kiekvienoje scenoje atrodo jausmingai, jos akys per sekundę gali persimainyti nuo užuojautos į išgastį, ir tai praverčia tuomet, kai didelę filmo dalį kamera praleidžia rodydama tiesiog veikėjos reakcijos į kai kuriuos įvykius.

Ronan po šio filmo gavo Oskaro nominaciją ir, svarbiausia, prisijungė prie grupės aktorių, kurių vardus sunku parašyti be Google pagalbos, bet kartu žinai, kad juos rašysi dar ne vieną kartą, todėl geriau išmokti. Toje grupėje jau yra Chiwetelis Ejioforas, Lupita Nyong‘o, Matthew McConaughey ir Buttermilk Snugglesnatch, todėl kompanija tikrai garbinga.


„Brooklyn“ daug kas norėtų tik įvardyti kaip filmą, kuris yra tarsi kiekvienuose Oskaruose privalomas kūrinys, leidžiantis Akademijai pasigirti, kad va, galim nominuoti ir mažus nepriklausomus filmus. Net jeigu tai gali būti tiesa, prieštarauti su tuo, kad filmas yra vienas geriausių 2015 metų kino kūrinių, būtų sunku. Jis gali būti ne kiekvienam (emocijų filmas man sukėlė mažai), tačiau žavėtis filmo kokybe yra kur kas lengviau nei gali pasirodyti.

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą