2016 m. vasario 28 d., sekmadienis

Oskarai 2016. Mad Max: Fury Road

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Mad Max: Fury Road“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Breaking Bad“ buvo visapusiškai nuostabus serialas, kurio nuopelnus galima vardinti iki išnaktų. Viena jo savybė, tiesa, mane stebino labiau nei kitos. Serialas, kurį milijonai žmonių žiūrėjo vien dėl įdomaus siužeto, sugebėjo sukurti tobulai išplėtotus veikėjus ir nagrinėti temas, kurių daugelis žiūrovų nebūtų pasirinkę žiūrėti. Kitaip sakant, scenaristai po įdomia istorija paslėpė tokius dalykus kaip šeimos vertybės ar moralės klausimai bei užsiaugino protingą auditoriją, kurios anksčiau šitie klausimai nekankino, bet žiūrėdami serialą jie juos vienokiu ar kitokiu būdu išmoko.

Todėl kai man kažkas pasako, kad „Mad Max: Fury Road“ yra kvailas filmas dėl to, kad čia yra nesibaigiantis veiksmas ir nieko daugiau, nepradėti rėkti yra sunku.

Oficialiai – ketvirtoji „Mad Max“ franšizės dalis, neoficialiai ir praktiškai – visiškai naujas bei savarankiškas filmas, „Fury Road“ yra šedevras. Priežastis, dėl kurios egzistuoja kinas, dėl kurios žmonės filmų galios negali patirti žiūrėdami juos per iPhone ir dėl kurios praėjusių metų gegužę gyvenau kino salėje.

„Fury Road“, kaip ir pirmąsias tris „Mad Max“ dalis, sukūrė George‘as Milleris – septyniasdešimtmetis, kurį nenustebtumėte pamatę savo miesto bibliotekoje, sėdintį prie knygų apie meną ir architektūrą. Šitas mielas senukas sukūrė tokius fainus filmus kaip „Happy Feet“ ir „Babe: Pig in the City“, kuriuos aš myliu, bet jų režisieriaus iki šiol turbūt nežinojau, nes tokių filmų režisieriai nėra mano didžiausias rūpestis?

Niekas „Fury Road“ užkulisiuose neskamba logiškai ir neprimena jau milijoną kartų pasakotų Holivudo istorijų. Į pensiją turintis išeiti žmogus (kartu su dar dviem scenaristais, kurių pamiršti nevalia) sukūrė istoriją kaip jokią kitą. „Fury Road“ neturėjo įprastinio scenarijaus, tik 3500 kortelių, ant kurių smulkiai buvo nupieštos visos filmo detalės. Juosta buvo nufilmuota 2012 metais Namibijoje ir kine pasirodė tik 2015-aisiais, todėl detalumo prasme „Fury Road“ konkurentų irgi neturi.

Tačiau užkulisinės istorijos būtų niekis, jeigu pati filmo istorija būtų bloga, o čia tuo visiškai nekvepia. „Fury Road“, kaip ir ankstesnės dalys, rodo postapokaliptinį pasaulį, kuriame svarbiausia yra kova dėl degalų. Šiokią tokią oazę dykumoje valdantis Džo (Hugh Keays-Byrne) yra žiaurus valdovas, nuo kurio malonės priklauso, ar žmonės gaus vandens ir ar vergai sulauks bent kiek poilsio. Pavargusios nuo jo priespaudos Džo žmonos, vedamos imperatorės Furiosos (Charlize Theron), nusprendžia suorganizuoti pabėgimą, į kurį netyčia įsipainioja nuo Džo žmonių bėgęs Maksas (Tom Hardy), ir taip prasideda įspūdingiausios visų laikų lenktynės.

Veiksmo prasme filmas lygių neturi. Aš visad bandau susilaikyti nuo epitetų iškart po to, kai pamatau filmą ar serialą, nes emocijos dar yra šviežios ir po kurio laiko galiu jaustis visiškai kitaip. Va genialioji „Fury Road“ pusė: dabar, po nesuskaičiuojamų peržiūrų (10?), apie filmą norisi šnekėti lygiai taip pat kaip ir po to, kai pirmą kartą išėjau iš kino salės.

Kine per mano gyvenimą nebuvo nieko panašaus. Dešimtys automobilių, kiekviename jų vykstanti kova ir visa tai rodoma plačiu kampu? „The Revenant“ verksniai skundėsi, kad jiems buvo šalta; kiek pastaraisiais mėnesiais girdėjot kalbų, kad žmonės filmuodami „Fury Road“ vos nemirė?

Filmo veiksmą vien žodžiais apibūdinti sunku. Greitas, nuostabiai padedamas sumanaus montažo, veiksmas vyksta kone realiu laiku, visad įspūdingu greičiu judant automobiliams ir įveliantis dešimtis žmonių. Visi jie yra pikti, kovojantis dėl išgyvenimo ir iš paskutiniųjų bandantys išsaugoti gyvybę. „Fury Road“ tobulai parodo, kad tokiame pasaulyje svarbesnis klausimas už tai, kaip tu gyveni, yra tai, ar tu išvis gyveni.

Tačiau tikėtina, kad visus šiuos dalykus apie filmą jau girdėjote, o jeigu jį matėte, suprantate, kad veiksmo žodžiais neperteiksi. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad turbūt dar genialesnė „Fury Road“ dalis yra jo istorija, įdomiai ir originaliai kabinanti kalną opių problemų.

Visų pirma, žmonėms, kuriems „politkorektiškumas“ yra ant kiekvieno kampo besivaidenantis keiksmažodis, šitas filmas sukels traukulius, nes jis yra toks nuostabiai feministinis, kad net apsalsta širdis. Pagrindinė filmo tema yra moterų pabėgimas iš žiaurios jas valdančio vyro diktatūros ir jos yra svarbiausia filmo dalis. Tarp kovotojų moterų nėra, tačiau jos konkrečiai parodo, kad į gyvenimą kabinsis bet kokia kaina. Furiosa yra neabejotinai geriausia filmo veikėja, neturinti ko prarasti ir gyvenanti tik visą gyvenimą puoselėta svajone, kuri ją paskatina elgtis taip nuožmiai, kad net ir vienišu vilku besidedantis Maksas jos galiausiai pabijo ir tampa paprastu pagalbininku.

Tai, jog filmo temos yra paslėptos po veiksmu, man atrodo dar genialiau nei tai, kad jos būtų išsakytos žodžiais. Tokiu būdu konkrečiai yra parodoma, kaip atrodo „Mad Max“ pasaulis ir kodėl jis yra toks baisus. Milleris protingai pasirenka veiksmui suteikti pagrindinę poziciją, taip dar kartą išryškindamas savo sugebėjimus papasakoti istoriją, kuri tobulėja apie ją galvojant vis labiau.

Filme svarbių temų yra ne viena. Vargingieji ar savo valdovo įsakymų klausantys žmonės nepatogiai primena vergijos temas ir parodo, kaip žiauriai atrodo nuo vieno žmogaus malonės priklausanti visuomenė. „Fury Road“ kartu įspūdingu būdu užkabina pusiau kulto, pusiau radikalios religijos temas – Džo kareivių pusėje filmą pradedantis Haksas (Nicholas Hoult) aiškiai parodo, ką reiškia šventas tikėjimas kažkuo, kas tau buvo pasakojama nuo vaikystės, ir kiek daug gali padaryti žmogus, vedamas vien savos vaizduotės. Smulkmeniški veikėjų ritualai, tokie kaip meldimasis ir mirties bei pomirtinio gyvenimo šlovinimas, nenukreipdami per daug dėmesio sugeba sukurti įspūdingai vientisą vaizdinį.

Jūs man pasakykit, kiek pernai sukurtų filmų padarė tokius dalykus? Protingai, konkrečiai ir su veiksmais parodė, ką reiškia feminizmas, religija ir diktatūra? Teisingai.

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad pirmą kartą išėjęs iš filmo galvojau apie religines temas, nes techninė pusė neabejotinai paėmė viršų ir dėl to skųstis būtų neprotinga. Technine prasme tai taip pat yra įspūdingiausias mano matytas dalykas, nes kiekvieną sekundę aš galvojau, kokiu būdu jie visa tai sukūrė, ką priverčia galvoti ne kiekvienas filmas.

Ne, jis nėra visiškai be kompiuterinių efektų – niekas čia nevažiavo į smėlio audrą ir nerado konkrečiai tokių kraštovaizdžių, kokių reikėjo, tačiau gerai sukurti kompiuteriniai efektai yra viena svarbiausių bet kurio šiuolaikinio filmo detalių.

Praktinė pusė, tiesa, čia atima žadą kur kas labiau. Dešimtys automobilių, turinčių vis kitą dizainą (ir nesvarbu, kad šito pasaulio esmė yra degalų neturėjimas; niekas dėl logikos nepyksta). Grėsmingai atrodantys Džo vyrai, šleikštulį keliantys pagrindiniai blogiukai ir grubiai pateikiami gyvenimo nuskriausti veikėjai. Kaskadininkai, dėl kurių Oskarai privalo sukurti atskirą kategoriją, nes tai, ką jie čia išdarinėjo, buvo protu nesuvokiama.

Rizikuoju, kad šita recenzija gali pavirsti sąrašu dalykų, dėl kurių „Fury Road“ gali būti drąsiai vadinamas geriausių pastarųjų metų filmu, tačiau susilaikysiu (dar galėčiau kalbėti apie Junkie XL muziką, kurios patarčiau neįsirašyti į savo bėgiojimo playlistą, nes ją klausantis energiją norisi išnaudoti kuo greičiau). Dabar tik noriu, kad atsimintumėte du dalykus.

Pirmiausia, „Fury Road“ yra vienas protingiausių, originaliausių ir inovatyviausių pastarųjų metų filmų. Jeigu kas nors su jumis ginčysis, abejokite, ar tas žmogus atidžiai žiūrėjo filmą, ir ar su tuo žmogus išvis verta bendrauti.

Antra, „Fury Road“ yra filmas, esantis aukščiau negu Oskarai. Oskarai yra vienadienis dalykas. Atsimenat, kas 2004-aisiais laimėjo geriausio aktoriaus titulą? O 2010 metais geriausią filmą? Exactly.

Atsimenat Billą Muray iš „Lost in Translation“? Johnny Deppą iš „Pirates of the Caribbean“? „Inglorious Basterds“? Tai va.

Už „Fury Road“ sekmadienį sirgsiu iš visų jėgų (net jeigu ką tik „Room“ apskelbiau geriausiu 2015 metų filmu). Tačiau jeigu jis nelaimės pagrindinėse kategorijose (o technines kategorijas jis tiesiog nušluos) ir jeigu dar ten pralaimės agresyviai vidutiniškam „The Revenant“, labiau džiaugsiuosi nei pyksiu(*). Juk po penkių metų žmonės krapštys galvą ir klausinės, kaip „Fury Road“ galėjo prakišti tokiai vidutinybei, kurios niekas neprisimena. O jūs tik juoksitės, nes šitą filmą mylėjote nuo pirmųjų sekundžių.

(*) Meluoju. Jeigu G. Milleris nelaimės geriausio režisieriaus kategorijoje, pasaulyje įsivyraus neteisybė. Kiekvieną iš Best Picture nominuotų filmų galėjo sukurti kiti režisieriai. „Fury Road“ galėjo sukurti tik Milleris ir tik jis. Niekada tuo neabejokite.

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą