2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Oskarai 2016. The Martian

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Martian“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kai sakau, kad „The Martian“ bus tas filmas, kurį pamatęs per televizorių mesiu viską ir jį žiūrėsiu iki galo, žinokit, kad didesnių komplimentų yra mažai. Apie tai galvojau jau sėdėdamas kino teatre ir po dar vienos peržiūros tuo įsitikinau galutinai.

Filme smagias detales sunku ir suskaičiuoti, bet prieš pradedant tai daryti pirmiausia turiu paminėti Andy Weir knygą, pagal kurią buvo sukurtas filmas. Kai praėjusią vasarą perskaičiau „The Martian“, man net sunku apsakyti, ką tuomet jaučiau. Šita knyga buvo išskirtinė, viena tų, kurios nenori paleisti ir tuo pačiu nenori skaityti per greitai, nes ji jau tuoj baigsis. Romanas mane vertė nervintis jau vien dėl pačios struktūros, nes kiekvieną laimingą epizodą sekdavo dar didesnė nelaimė, ir tada reikėjo nervintis dėl jos pasekmių, ir tada vėl viskas buvo gerai, ir ratas sukosi. Knyga yra nuostabiai parašytas dalykas, neabejotinai veiksiantis net jeigu matėte filmą.

Nenuostabu, kad ją taip profesionaliai sugebėjo adaptuoti Drew Goddardas – žmogus, kuris televizijoje garsėjo kaip sugebantis tobulai derinti rimtą ir laisvą toną, parašęs ne vieną „Lost“, „Alias“ ir „Buffy the Vampire Slayer“ seriją. Jis dar turėjo būti ir pagrindiniu „Daredevil“ scenaristu, bet parašė tik pirmas dvi to serialo serijas, kas irgi nėra blogai.

Ir scenarijus yra turbūt pagrindinė priežastis, dėl ko „The Martian“ veikia taip puikiai. Pasakojantis apie astronautą Marką Watney (Matt Damon), kurį Marse netyčia paliko jo įgulos nariai, filmas netampa egzistencine pustrečios valandos trunkančia istorija. Jame yra rimtų ir šiek tiek gerklę kabinančių akimirkų, nors bendrai filmas yra labiau įdomus ar netgi linksmas nei liūdnas ar agresyviai filosofinis (ir taip, jis laimėjo Auksinį gaublį kaip geriausia metų komedija/miuziklas, ir teoriškai filmas abi kategorijas atitinka, todėl nesiskųskit).

Prieš rašydamas recenziją ilgai galvojau, su kuo galiu palyginti scenarijų ar patį filmą. Realių palyginimų nerandu (gal mokslinės fantastikos, humoro ir rimtos istorijos mišinys yra „Back to the Future“, bet irgi nelabai), o „The Martian“ naujo žanru atstovu niekas irgi nepavadintų.

Tada supratau, kad geriausia filmo savybė yra tai, kad niekas čia neišradinėjama ir viskas tiesiog įgyvendinama aukščiausiame lygyje, ir tada mane aplankė nušvitimas.

Ta prasme, „The Martian“ nesukuria nieko naujo. Filmą režisavęs Ridley Scottas jau ne vieną dešimtmetį sugeba gaminti filmus su įdomiomis ir išskirtinėmis idėjomis, ir net jeigu „The Martian“ yra ambicingas kūrinys, tas ambicingumas nepasireiškia nesibaigiančiu eksperimentavimu. Tiesiog viskas filme veikia išvien, kad papasakotų istoriją apie daugiau nei metus Marse privalantį išgyventi astronautą, valgantį bulves ir klausantį disco muzikos (kodėl man tai skamba kaip rojus, ne kankynė?).

Ir kai sakau, kad egzistencinių ar išgyvenimo dramų čia nėra, tiesiogine prasme tikrai nemeluoju. Net jeigu filme Markas kalba su savimi (ar į NASA įrengtas kameras), kad mums paaiškintų apie sunkiai suprantamus mokslinius terminus, tas šnekėjimas dažniausiai yra naudojamas vien dėl istorijos pasakojimo ir nieko daugiau. Bet koks surimtėjimas yra ne tiek nustumiamas į šalį kiek paverčiamas lengvesniais momentais, kad niekas filme neprarastų vilties. Knyga irgi apsiėjo be tiesioginių egzistencializmo ar žmogiškumo temų, ir visai smagu, kad filmas ėjo tuo pačiu keliu, ne kalbomis, bet veiksmais parodęs, ko reikia norint ilgą laiką išgyventi tolimoje planetoje.

Režisūra filme, kaip jau sakiau, nėra išskirtinė ir į kosmosą dar kartą išsiruošęs Ridley Scottas čia nėra taip ryškiai pastebimas kaip „Alien“ filmuose, kur sėlinanti klaustrofobija ir siaubo filmų elementai buvo tik jo nuopelnas. Norėčiau sakyti, kad geriausia R. Scotto savybė šiame filme ir buvo nesikišimas į istoriją ir leidimas daryti aktoriams maždaug tai, ką jie nori, tačiau per pastaruosius mėnesius mačiau per daug interviu su juo, kad suprasčiau, jog jis yra vienas kruopščiausių kūrėjų Holivude, į kurio pasiruošimą įeina itin daug detalių, todėl dabar taip nesakysiu. Jau ne vieną kartą įsitikinau, kad ekrane pateikti paprastumą yra nepaprasta užduotis, kas mane verčia Scottą mylėti dar labiau.

Tuo pačiu esu visiškai įsitikinęs, kad jeigu yra žmogus, dėl kurio visas filmas galėjo pakilti į aukštumas ar tiesiog subyrėti (atsitiko pirmas variantas), tas žmogus yra Mattas Damonas. Man jis yra neabejotina kino žvaigždė, net jeigu Bourne filmai manęs nejaudina ir jis atmintyje yra labiau išstrigęs iš „Good Will Hunting“ ar „The Departed“, kas, sakyčiau, irgi nėra blogi variantai.

Nuoširdžiai nesitikėjau, kad M. Damonas šiame filme darys stebuklus, tačiau dabar pilnai pritariu jo Oskaro nominacijai (net jeigu pagrindinių aktorių varžybos šiemet yra tikrai silpnos, neturinčios vieno viską nunešančio pasirodymo). Peržiūrėjus „The Martian“ Markas Watney man dabar asocijuojasi tik su Mattu Damonu, kartu su išskirtiniu humoro jausmu ir įtikinamu protingumu, ir vėlgi, net jeigu Damonas čia jokių stebuklų nedaro – verkia mažai ir visai nerėkia, kas yra privalomi kriterijai Oskarų nominacijai, - viskas, ką jis daro, yra itin kokybiška ir atitinka bendrą filmo ritmą.

Filme, kaip ir knygoje, yra paralelinė istorija, rodanti įvykius NASA centre ir erdvėlaivyje, iš Marso skrendančiame atgal į Žemę. Tų istorijų pagrindinė ir vienintelė paskirtis yra bent trumpam leisti žiūrovams atsikvėpti nuo Marso. Ten yra šiek tiek dramos ir įtampos, keli itin linksmi momentai (susiję su „Žiedų valdovu“ bei Donaldu Gloveriu), bet šiaip ten yra neerzinančiai sukurta istorija, apie kurią pačią filmo niekas nekurtų, bet kuri padeda dar labiau norėti pamatyti, kas vyksta Marse.

Tai, jog paralelinėje istorijoje vaidina tokie aktoriai kaip Jessica Chastain, Kate Mara, Seanas Beanas, Jeffas Danielsas, Chiwetelis Ejioforas ar Kristen Wiig, tam tikrai padėjo.

Ar būčiau balsavęs už „The Martian“ kaip apie vieną iš aštuonių geriausių 2015 m. filmų? Įtariu, kad ne, bet tam niekad gyvenime neprieštarausiu. Sunku atrasti ryškių klaidų, kurios būtų šiame filme, nes viskas yra įgyvendinta aukščiausiame lygyje ir kabintis tiesiog nėra prie ko. Tai, jog viskas yra palydima begalę džiaugsmo atnešančia istorija, yra dar didesnis pliusas. Svarbiausia, kad „The Martian“ yra tas filmas, kurį tiesiog jauti, kad žiūrėsi dar daugybę kartų, ir tai yra svarbiau už bet kokius apdovanojimus.

O ką apie šį filmą manote jūs?

1 komentaras:

  1. 100 proc. teisinga frazė: "„The Martian“ yra tas filmas, kurį tiesiog jauti, kad žiūrėsi dar daugybę kartų, ir tai yra svarbiau už bet kokius apdovanojimus".

    AtsakytiPanaikinti