2016 m. vasario 14 d., sekmadienis

Oskarai 2016. The Revenant

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Revenant“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pastaraisiais metais - atsitiktinumo ar pasikeitusio mąstymo dėka - pradėjau pastebėti, kad žiūrovai ir kūrėjai kine vis daugiau dėmesio kreipia į tai, kaip kažkas yra pateikiama. Tai, kas yra pateikiama, visiems rūpi vis mažiau.

Aš galvoju, kad „Gravity“ yra daugiau ar mažiau tuščias filmas, kuris yra nufilmuotas neįtikėtinai gražiai ir kurį žiūrėdamas kine buvau visiškai apšalęs. „Interstellar“ yra panašus atvejis, net jeigu ten buvo kur kas įdomesnių idėjų nei dvi valandas trukęs plaukiojimas kosmose.

Gal dabar yra tokie laikai, kad jei nori, jog tavo filmą žiūrėtų kine, turi daryti kažką įspūdingo ir tokio, kas per iPhone normaliai nepasižiūrėtų. Tik tuo pačiu žinau, kad gražius dalykus galima sukurti ir tikrai kokybiškai (tarp kitko, vienas tokių pavyzdžių yra pats iPhone). Jeigu žiūrėjot „Hannibal“, supratot, kad ten niekad nebuvo aišku, kuo reikia labiau stebėtis: įdomia istorija ir veikėjais ar gražiausiais vaizdais, kurie kada nors buvo transliuoti per televiziją.

Ir pernai (ar užpernai, kaip pažiūrėsit) situacija buvo panaši, kai Inarritu pristatė „Birdman“ – filmą, kuris kinematografine prasme yra vienas įdomiausių mano gyvenime matytų dalykų ir kuris tuo pačiu buvo nepakeliamas neurozę įvarantis chaosas. Tam, kad tą „Birdman“ galėtum priimti rimtai, reikėjo patikėti, kad tas filmas tuoj pasakys kažką protingo, ir per tris peržiūras aš nieko protingo taip ir neišgirdau (kartu su Cuaronu ir Inarritu tarytum susidaro tradicija, kad meksikiečių režisieriai kuria gražius ir tuščius filmus, bet tada atsimenu, kaip myliu del Toro sukurtą „Crimson Peak“, ir to sakyti jau nenoriu).

„The Revenant“, filmas apie sniegynuose lokio užpultą ir likimo valiai paliktą Hugh Glassą (Leonardo DiCaprio), man kelia įvairių minčių, kadangi kad ir ką pamačiau tame filme, to nesitikėjau. Inarritu man yra nemėgstamų režisierių tarpe (turintis įdomių idėjų ir mokantis apie jas šnekėti beigi nesugebantis jų perteikti ekrane), bet yra mažai žmonių, kuriuos kine dabar myliu taip kaip kinematografą Emmanuelį Lubezki ir aš vis dar dievinu – kad ir ką galvojate iš mano Facebooko įrašų – DiCaprio, todėl į filmą ėjau pakankamai optimistiškai.

Technine prasme gavau tai, ko norėjau. Dėl gražiausio metų filmo titulo gal ginčyčiausi „Mad Max“ naudai, tačiau jeigu jūs palaikote „The Revenant“, tai visiškai suprantu ir tikiu, kad Lubezki trečią kartą iš eilės visiškai pelnytai laimės Oskarą.

Kiekvieną filmo kadrą galima išimti ir pasikabinti ant sienos, ir čia neina kalba vien apie plačius kadrus, rodančius įspūdingus sniegynų mastus, net jeigu „The Revenant“ jų turi užtektinai. Filmas, nufilmuotas naudojant vien skaitmeninę fotografiją ir kokybe niekuo nenusileidžiantis kitam tuo pačiu metu pristatytam ir panašius vaizdus rodžiusiam „The Hateful Eight“, neriasi iš kailio siekdamas kiekvieną sekundę paversti meno kūriniu, kas reiškia, kad net ir paprastus dialogus yra bandoma parodyti įdomesniu būdu: ar pakreipus kamerą, ar rodant vientisą sceną, ar rodant žmogų iš labai labai labai arti.

Tas rodymas iš arti man yra vienas keistesnių filmo elementų. Jis nėra kuo nors neteisingas, stipriai primenantis mažą vaiką turintį tėvą, kišantį vaiko nuotrauką jums į veidą, kad pažiūrėtumėt, koks jis gražus. Filmas turi didesnių problemų, bet kinematografija čia dažnai patvirtina faktą, kad jeigu visi kadrai yra ypatingi, nei vienas jų nėra ypatingas, kadangi juos pradedi tiesiog nuspėti. Net jeigu į Tomą Hardy galima žiūrėti ilgai, aš nesiruošiau tris minutes stebėti jo veidą ir keistą barzdą iš arti, kas kartais net nukreipia dėmesį nuo pačios istorijos.

Jos filme, tiesa, nedaug. Aprašymas, kad Glassas yra paliekamas mirti po lokio užpuolimo(*), daugiau ar mažiau apima visą filmą. Leisgyvis Glassas (kurio veide jūs niekad nepamatysit kieno nors kito kaip DiCaprio; jūs Leo galit išpurvint ir apdaužyt, jis vis tiek bus Leo) šliaužia per sniegynus, urzgia, žudo, pyksta, biškį valgo ir atkartoja „Žvaigždžių karus“ (tikrai).

(*) Kad suprastumėt, koks fucked up yra mano mąstymas, žinokit, kad lokio užpuolimo metu juokiausi. Kai apsidairęs pamačiau, jog kino salėje juokiuosi tik aš, normalesniu nepasijaučiau.

Filme yra antraeilė istorija, kuri yra suprantama, logiška ir tuo pačiu atitraukianti dėmesį nuo Leo dejavimo. Glassui pakenkusio (Tom Hardy) ir jį gelbėti pasiryžusio (Domhnall Gleeson) vyrų istorijos egzistuoja natūraliai, tačiau galiausiai jos yra tik pretekstai sutvarkyti keistą struktūrą turintį filmą. Jie pasitarnauja filmo pabaigoje, kuri visiškai neprimena keturių penktadalių „The Revenant“, ir tuo momentu veikia, nors mane stipriai išmušė iš bendros filmo nuotaikos.

Kaip ten bebūtų, jūs „The Revenant“ žiūrėsit ne dėl Gleesono, urzgimo ar turbūt net ne dėl gražių vaizdų, o dėl vaizdų, kurie Leo pagaliau atneš Oskarą. Ir aš dėl to džiaugsiuosi dėl to, kad internetas pagaliau apsiramins su savo nesąmonėmis dėl Leo Oskaro neturėjimo (net jeigu visi greitai susiras naują auką). Bet džiaugsiuosi tik dėl to.

Čia vėl galim susidurti su ideologijų skirtumais, bet man niekad neatrodė, kad fiziškai sunkesnis vaidmuo reiškia geresnį pasirodymą. Pernai laimėjęs Redmayne pasirodė nuostabiai, nors aš jo Oskarą be didesnių abejonių būčiau atidavęs Keatonui, laikiusiam tą „Birdman“ chaosą kartu.

Leo istorija apie tai, kaip jis sušalo, valgė žalią mėsą, dar biškį sušalo, buvo išprievartautas meškos ir turbūt dar sušalo, sugraudino visus, kurie patikėjo, kad šimtą milijonų dolerių kainavusiame filme žmonės turėjo kentėti. Bet šitas vaidmuo nei per kur neprilygsta tam pačiam „The Wolf of Wall Street“, už kurį Leo turėjo laimėti absoliučiai viską. Ten jis parodė visas įmanomas emocijas, kai tuo tarpu čia jis rėkė, urzgė, atrodė piktai ir tada šnibždėjo visas dvi valandas. Jo pergalė už šitą filmą bus didesnė neteisybė nei jo pralaimėjimai už visus kitus filmus, bet ką jau padarysi.

Ai, dar apie tai, apie ką kalbėjom pradžioje. „The Revenant“, mano nuostabai, nėra tuščias filmas. Ta prasme, dar prieš jį matydamas kokius pusę metų girdėjau Inarritu šnekas apie tai, kaip filmas pasakoja žmogaus ir gamtos kovą, kas yra banalus ir tuo pačiu teisingas filmo apibūdinimas.

Dar labiau nustebau supratęs, kad Inarritu ta mintimi žiūrovų nepridaužė. Jis pasitelkė konkrečius įvykius ir vaizdinius, kad parodytų, kaip sunku yra išgyventi tokiomis sąlygomis ir kaip žmogus gal ir nusipelno pralaimėti tą kovą, kas yra graži analogija kalbant apie tai, kaip šiame filme yra pateikiami indėnai, kurių situacija ir dvasiškumas taip pat nėra pernelyg perspaudžiami aspektai.

Nežinau, ar norėčiau dar kartą pažiūrėti „The Revenant“ (true story – norėčiau jį dar kartą pažiūrėti kine, tik be garso), bet visad bent kažkiek džiaugiuosi už filmą, kuris šiek tiek paneigia mano lūkesčius. Į Oskarų favoritą jis nėra panašus, tačiau Inarritu ten dabar yra Dievas, todėl prognozuoti nedrįstu.

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą