2016 m. vasario 27 d., šeštadienis

Oskarai 2016. Room

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Room“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kasmet vis labiau suabejoju tuo, kam yra skirti Oskarai. Tas pasakymas, kad „apdovanoti geriausius“, yra labiau oficialus apibūdinimas nei tai, kaip visuomenėje iš tikrųjų yra suprantami šitie apdovanojimai. Daug kas jiems bando priskirti paskutinės instancijos titulą, kad jeigu negavai Oskaro (ar nominacijos), nesi vertas jokių pagyrų, bet čia geriausieji yra apdovanojami taip retai, kad rimtu veidu tokių dalykų sakyti negalėčiau.

Kur kas svarbesnė Oskarų paskirtis yra tai, kad kaip prestižiškiausi apdovanojimai jie turi galią atkreipti dėmesį į tai, ko dauguma žmonių niekad nematytų. Tai gali būti socialinės problemos, kaip kad buvo su „Fahrenheit 9/11“ ar šių metų #OscarsSoWhite, kur kas labiau atspindinčiu didelę Holivudo problemą nei tyčinį Oskarų rasizmą (heštegas pasitarnavo ir kaip būdas prafiltruoti Facebooko draugus, nes konstruktyviai savo nuomonės šita tema neišsakė niekas).

Bet kur kas tiesmukiškesnė apdovanojimų paskirtis yra dėmesio kreipimas į mažiau žinomus filmus. Ir be šios Oskarų savybės nebūčiau peržiūrėjęs „Room“ – geriausio mano matyto 2015 metų filmo.

„Room“ pasakoja istoriją apie Džoją (Brie Larson) – moterį, kuri jauname amžiuje buvo įkalinta Niko (Sean Bridgers). Ilgus metus praleidusi viename kambaryje su savo sūnumi Džeku (Jacob Tremblay) ji niekaip nepraranda vilties ir kovoja už savo bei sūnaus gyvenimą, net jeigu depresiją tokia situacija gali įvaryti greitai.

„Room“ yra tarytum du filmai viename, abu trunkantys maždaug po vieną valandą (ir konkrečiai apie juos nekalbėsiu, nors tai paaiškėja iš kiekvieno filmo aprašymo). Būtent pirmoji filmo dalis buvo tai, kas mane sukrėtė, kelis kartus privertė užsimerkti, spaudė gerklę ir vertė juoktis.

Nežinau, ar žinot, bet filmuose dažnai būna veiksmo. Kai būna veiksmo, jis juda iš vienos vietos į kitą. Televizijos serialuose kartais būna vadinamieji bottle episodes, kai serialui trūksta pinigų ir scenaristai neriasi iš kailio sukurdami seriją, vykstančią vienoje patalpoje ir nereikalaujančią daug pinigų. Savanoriškai taip sukurti visą filmą (parašytą Emma Donaghue, kuri iš pradžių parašė to paties pavadinimo romaną)? Keistokas pasirinkimas.

Ir kaip gerai, kad jis teko talentingiems žmonėms. Pirmoji filmo pusė neabejotinai priklauso trims žmonėms: Larson, Tremblay ir režisieriui Lenny Abrahamsonui, veikiantiems išvien. Maždaug 10 kvadratinių metrų kambaryje filmas sugeba sukurti ištisą pasaulį ir tam turi aiškią priežastį. Penkiametis Džekas, kaip bebūtų keista, yra vaikas, kuris net jeigu ir praleido kiekvieną savo gyvenimo dieną tokioje smulkioje patalpoje, vis tiek turi neribotą fantaziją ir svajoja apie pasaulį. Džoja tą pasaulį privalo sukurti kuo originaliau, kad vaikas (kiek įmanoma šitoje situacijoje) augtų kuo normaliau.

Režisūra šioje vietoje yra absoliučiai nuostabi. Kad paaiškinčiau, kokio nuostabumo, turiu pasakyti, jog kad ir kaip myliu „Mad Max“, tikrai nesupykčiau, jeigu režisūros kategorijoje Milleris pralaimėtų Abrahamsonui (aišku, jie abu pralaimės vidutiniškajam „The Revenant“, bet svajoti galima). Iš tokios mažos aplinkos ir nedaug daiktų sugebėti sukurti įdomų, vaiko vaizduotę perteikiantį vaizdą yra neįtikėtinai sunki užduotis, bet jis, naudodamasis įvairiausiais įmanomais kampais ir aktoriais, efektyviai panaudojančiais kiekvieną kambaryje esantį daiktą, sukuria kažką daugiau nei galima būtų pagalvoti.

„Room“ scenarijus irgi kelia žavesį. Filmai ir šiaip istorijos apie įkalintus žmones kartais kabina tą pačią temą apie egzistencializmą ir gyvenimo siekį, kas nėra neįtikima, bet atsibosta greitai. Prie motinos pridėjus sūnų yra gaunama visiškai kitokia dinamika. Džoja kiekvienos sekundės nepraleidžia kalbėdama apie ištrūkimą, nes privalo būti susikaupusi, rūpintis sūnumi ir dėl jo kabintis į gyvenimą. Scenarijus jau pirmojoje filmo pusėje istoriją labiau pasakoja per Džeką, pasinaudodamas jo užkadriniu balsu ir pateikdamas jo pasaulio įsivaizdavimą, tačiau Džoja yra svarbiausia filmo veikėja, negalinti parodyti savo pakrikusių nervų, nes vaikas, matydamas ją pykstančią ar rėkiančią, tuos pačius įpročius kaipmat perima. „Room“ parodo tik nedidelę dalį jųdviejų gyvenimo, tačiau staigiai supranti, kokių sunkumų jiems kildavo.

Ir šioje vietoje turiu pasakyti, kad filmas be Larson ir Tremblay nebūtų veikęs nei sekundę. Iš visų Oskarui nominuotų filmų šis labiausiai remiasi į aktorius, kurie šitoje situacijoje yra tokie tobuli, kad man net trūksta žodžių. Larson Oskaras yra beveik garantuotas, nes užspaustas emocijas, pratrūkstančias su neįtikėtina jėga, ji perteikė taip, kad jeigu jūsų nekrečia šiurpas, jūs esate akmeninis.

Tačiau stipriausia ir labiausiai žavinti filmo dalis yra Tremblay, kuris – ir sakau tai be jokių juokavimų – turėjo būti nominuotas Oskarui. Mane visad stebina gerai vaidinantys vaikai-aktoriai, bet čia buvo kitas lygis, kai jis tobulai suprato savo užduotį, emocijų neperteikė tik juodai ir baltai, ir su Larson pademonstravo turbūt geriausią mano matytą motinos-sūnaus santykį. Jeigu reikia priežasčių Abrahamsonui duoti Oskarą, tokio pasirodymo išgavimas iš vaiko yra riebus pliusas.

Filmą įsprausti į žanrą yra sunku, kadangi jo pabaigoje „Room“ atrodo visiškai kitaip nei pradžioje. Čia nėra spoileris – tai parodo net filmo treileris, - tačiau vis tiek būsite nustebę, kad žiūrite tą patį filmą. Pirmoji jo valanda atrodo kaip psichologinis trileris, nes komedijos iš tokios idėjos nepadarysi, o antroji pusė priklauso nuo Džeko reakcijų, kadangi tuomet „Room“ tampa absoliučiai jo filmu ir seka paskui jį.

Manęs neapleidžia mintis, kad po Oskarų turėsiu parašyti dar vieną straipsnį apie specifines filmo detales, nes jos mane stebino kiekvieną akimirką. Ir aiškios, ir visiškai nepastebimos smulkmenos, kurios gali padaryti įtaką pasaulio niekad nemačiusiam vaikui, yra stulbinantis dalykas, prie kurio filmas prasmingai praleidžia daug laiko. Man vien nuo minties, kad vaikas pasaulį gali suprasti tik per savo kambario vaizdą, kyla šiurpas, o kai filmas tai parodo realiai, emocijų abiejose ekrano pusėse yra daug.


Nuoširdžiai sakau – nesitikėjau, kad šių metų Oskarų nominantai mane kaip nors sukrės ar nustebins. „Room“ padarė dar daugiau. Šitas filmas mano geriausiųjų 2015 metų filmų lentelėje privertė nustumti „Mad Max“ į antrą vietą, ir jūs man pasakykit, ar galėtų tai padaryti mažiau nei šedevras?

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą